Apie laidotuvių apeigas ir papročius Kaišiadorių apylinkėse

Mirusiojo pašarvojimas gyvenamoje patalpoje, ant lentos. Kaišiadorių seniūno Jono Sakalausko motinos šermenys. Kaišiadorys. Apie 1920 m.

Dar XIX a. pabaigoje mirties pranašais laikyti naminiai ir laukiniai paukščiai, gyvūnai. Tikėta, jog prieš kurio nors šeimos nario mirtį gegutė imdavo kukuoti, nusileidusi ant namo stogo kraigo arba nutūpdavo palangėje1. Kaišiadoriečiai stebėdavo šunų elgesį: šuo kasdavo duobę, kas nors mirdavo iš tų namų. Žasliečiai tikėdavo, kad šuo, gulintis galva į stalo pusę, gali prišaukti vieno iš šeimos narių mirtį2.

Mirties ženklų apraiškas valstiečiai stebėdavo ir gyvenamoje aplinkoje. Kaišiadoryse tikėtina, kad jei krosnyje deganti ugnis išduoda garsą (braška, cypia, švilpia, šnypščia) arba iškrenta (,,iššauna”)žarija, tai greit kas nors iš tos šeimos ar giminės mirs3. Nelikdavo nepastebėti ir žmogaus kūno pojūčiai: niežti kelėnai arba nosies žemyn – bus pagrabas4. Žasliuose stebėdavo medžių sprogimo laiką. Jeigu sode koks medis pavėluotai sprogsta, tai to savininko šeimininko kas nors mirs5. Kruonyje manydavo, jog pastačius naują gryčią, kas pirmas jon gyventi įeis, tas pirmas numirs6, tačiau kruoniškiai pirmiausia į gryčią įmesdavo gaidį – taip atitolindavo šeimos nario mirtį.

Gyvenimo trukmę bandydavo nuspėti ir kalendorinių švenčių metu. Kaišiadorių apylinkėse valgant Kūčias traukdavo aplotkas. Jei traukiant nutrūksta didesnė aplotkos dalis, tai ilgai gyvens, jei maža – tuoj mirs7. Visame rajone valstiečiai iš po staltiesės traukdavo šiaudus, kurių ilgumas nusakydavo gyvenimo trukmę. Tikėta, kad tam tikros savaitės dienos gali nulemti laimingą pomirtinį mirusiojo gyvenimą. Jei šeštadienį mirsi – būsi danguje8.

Apie šeimos nario mirtį kaimo bendruomenei ir giminėms pranešdavo vienas šeimos narių arba kaimynas: anksčiau, kai mirdavo žmogus, jodavo raiti po kaimą, žinias davė. Ba nebuvo su kuom važiuoti. Su arkliu jodavo šeimos narys arba kaimynas9, šermenys ir laidotuvės trukdavo tris dienas: vieną dieną miršta, kitą dieną namuose, trečią dieną laidoja10.

Valstietiškoje kaimo kultūroje mirus vienam iš bendruomenės narių kiekvienas kaimo gyventojas skubėdavo išreikšti pagarbą velioniui: pirmai kaip kaime pašarvotas žmogus, tai suveina visi žmonės. Ir dideli, ir vaikai, ir visi, nu, ir visi gieda, meldžiasi. Visam kaime jau taip kaip šventa būna miręs žmogus11, prisidėdavo prie šeimos gerbūvio kūrimo: duobkasiai iškasė duobę, staliai padarė karstą, giesmininkai atgiedodavo, nereikia niekam mokėt12. Našlaičiais likusių likusių vaikų tėvus arba artimųjų neturinčius žmones valstiečiai taip pat laidodavo pagal to meto tradicijas: berniokas buvo gal kokių trylika, keturiolika metų. Motina buvo kalėjime ir tėvas mirė. Liko vienas tas vaikas, a kaip palaidot, tai visi žmonės kaimo suvėjo ir giesminykas pasakė taip, nu, ir rytoj važiuosi visi į bažnyčią ir kaip grįšim iš bažnyčios , reiškia visi aisim rožančių pasigiedot ir visi susineškim valgyt, ir atsineškit šaukštus visi. Nu, ir visi susinešė, ką reikėjo ir atgiedojo rožančių. Palaidojo taip, kaip visus žmones. Vaikas vienas liko, tai visas kaimas ir palaidojo, ir dar arklį nuo jo buvo pavogę, da kaip gyveno tėvas, tai irgi visas kaimas susidėjo ir nupirko jam arklį13.

Velionį pirmiausią nuprausdavo. Mirusį vyrą įprastai prausdavo du vyrai, moterį – dvi moterys, dažniausiai tai būdavo giminės, kaimynai ar pašalinės neturtingos senelės14. Darsūniškyje mirusiuosius prausdavo ant žemės15, kitur -lovoje, ant suolelio. Nupraustą velionį aprengdavo švariais drabužiais ir guldydavo ant lentos, pastatytos ant dviejų ožiukų arba suoliukų: ant lentos padeda, baltom tokiom aptiesia lentą iki žemės, į stiklinius grūdų pripilia, juose žvakes instato, aplinkui pastato kokias šešias, būtinai turėjo būt šventytos, gale galvos kryželis ir čia divanas toks ant sienos pakabyta16. Kaišiadorių apylinkėse mirusįjį guldydavo ant pagalvės, prikimštos šventintų žolynų: dėdavom jų į pagalvę, kuri būdavo po numirėlio galva, kad pakliūtų į dangų17. Mirusįjį šarvodavo didžiausiame pirkios kambaryje. Buvus vienam kambariui – pirkios šone palei sieną. Darsūniškyje mirusiuosius šarvodavo ir laidodavo tik kojinėmis apautus18. Abi šermenų dienas ir naktis būdavo giedamos giesmės: giedodavo daug ten, kokios penkios ar šešios kaimo moterys, kurios ten balsus turėjo19.

Ypatingai svarbus darbas tekdavo kaimo staliui, gaminusiam karstus: mano tėvas karstus darė. Tai kaip numiršta, tada jau klojime ten daro, obliuoja lentas. Per vieną dieną ir padaro, ir per naktį daro, kad ant kitos dienos spėtų padaryt, o mama, atsimenu, dar iš perkelio balto iškarpo tokius dantukus i dar kryželį ir visą karstą apkala tokiu20. Karstus gamindavo iš eglės ir nudažydavo ruda arba juoda spalva21. Rumšiškių parapijoje karstą darydavo iš baltų lentų, nedažydavo22. Kryžius staliai gamindavo iš eglės, uosio arba klevo medienos.

Žasliuose kiekviena moteris, ateidama į šermenis (pakasynas), atsinešdavo duonos kamputį almužną, klaupdavosi ties mirusiojo kojomis, pasimelsdavo už jo vėlę, po to, priėjusi prie stalo, padėdavo duoną ant staltiesės23. Einantieji į šermenis su savimi taip pat pasiimdavo maisto arba stalo įrankius. Kaip eidavo į laidotuves mano tėvukas, tai jisai šakutę savo, šaukštą į kišenę įdeda ir nešasi savo ton vieton24.

Trečiąją dieną mirusįjį dėdavo karstan, veždavo bažnyčion ir laidodavo kaimo arba miestelio kapinėse. Karstą veždavo paprastame vežime ant šiaudų, uždengdavo jį linine drobule25. Vežimą puošdavo kirstomis eglėmis: iš miško pakirstos aglės, didelės. Tai įkišdavo keturias iš kampų vežime, taip jau visą laiką puošdavo26. Žiežmarių apylinkėse išnešant karstą iš pirkios šeimos moterys semdavo iš prijuostės sterblės grūdus ir berdavo ant žmonių, sakydamos: ,,Po smert kviečiais atiduosiu”27. Rumšiškių apylinkėse velionį stengdavosi palaidoti pavakare, saulei leidžiantis ar jau nusileidus28. Žasliečiai tikėjo, kad mirusiojo siela pasilieka namuose iki paskambina varpai, o šeštadienį patenka į dangų.

Po laidotuvių artimieji ir kaimynai sugrįždavo į mirusiojo namus, sugiedodavo rožančių bei litaniją, valgydavo paruoštus pietus ir vakarienę. Kaip jau palaidoja, grįžta iš kapų, tai jau barščių, nu, daugiausia kopūstų, ir visi pavalgo. Tada viską nuimė, ant stalo tik staltiesė ir kryželis, ir tada gieda visas tris dalis rožančiaus, litaniją, da giesmę vieną kitą atgieda, nu, i tada vėl neša valgyt, jau šiltą. Tai mėsos, šaltienos, kas geriau gyvena, tai da paskui medaus, pyrago ir kavos29.

Mirusiųjų kapus puošdavo akmenukais, kaskart uždegdavo žvakeles: gėlių niekas nestatė ankščiau. Gražiai apravėtas, akmenukai didesni žemai, mažesni aukščiau, iš skočkų kryžiukas, žvakutė30. Mirusios motinos gedėdavo metus laiko, tėvo – pusmetį: nešiodavo gedulo drabužius už tėvą pusę metų, a už motiną metai gedulas. Į šokius nuaini, gali nuėjus pasėdėt, bet jau šokti ne. Labai jau išjuokdavo31. Mirusįjį prisimindavo po laidotuvių praėjus mėnesiui ir metams. Palomenės apylinkėse už mirusiojo vėlę melsdavosi po mėnesio, pusmečio ir metų laiko.

Ištrauka iš U. Katkevičiūtė-Ignatjevienės knygos „Iliustruotoji Kaišiadorių etnografija“. Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2015, p. 59-62, Laidotuvės.

Visų šventųjų ir Vėlinių dienomis aplankę bažnyčią, kapines apsilankykite ir Kaišiadorių muziejaus virtualioje parodoje „Laidotuvių apeigos ir papročiai Kaišiadorių apylinkėse“, kurioje vizualiai pažinsite katalikų laidojimo tradicijas vyravusias Kaišiadorių apylinkėse pirmoje XX a. pusėje. Virtualiai eksponuojamose fotografijose užfiksuoti šarvojimo, laidojimo dienos apeigų, mirusiųjų atminimo įamžinimo papročiai.

Virtualią parodą parengė Kaišiadorių muziejaus vyr. fondų saugotoja Nijolė Adukonienė.

1 Vyšniauskaitė A. Laidotuvių papročiai Lietuvoje XIX a. – XX a. pirmaisiais dešimtmečiais// Iš lietuvių kultūros istorijos 3. – Vilnius, 1961.- P. 133.

2 Balys J. Lietuvių liaudies tradicijos. – Vilnius, 1981.

3 Balys J. Lietuvių liaudies tradicijos. – Vilnius, 1981.

4 KšM B64: Marija Čilvinaitė ,,Kalendoriniai papročiai Darsūniškio apylinkėje”, 1972. Pateikėjas Pranas Koklevičius g. 1892 m. Darsūniškyje.

5 Balys J. Lietuvių liaudies tradicijos. – Vilnius, 1981.

6 Balys J. Lietuvių liaudies tradicijos. – Vilnius, 1981.

7 Balys J. Lietuvių liaudies tradicijos. – Vilnius, 1981.

8 Balys J. Lietuvių liaudies tradicijos. – Vilnius, 1981.

9 KšM B561: ,, Kalendoriniai ir šeimos papročiai, etnografinių daiktų aiškinimai, tautosaka”, 2004.Pateikėja Anelė Glinskaitė-Morkūnienė g. 1924 m., gyv. Bubnių k.

10 KšM R: pateikėja Apolonija Savickienė g. 1927 m. Niauriškių k., gyv. Žasliuose.

11 KšM R: pateikėja Salomėja Grinkevičiūtė-Vitkauskienė g. 1931 m. Rusių k., gyv. Stabintiškių k.

12 KšM R: pateikėja Apolonija Savickienė g. 1927 m. Niauriškių k., gyv. Žasliuose.

13 KšM R: pateikėja Salomėja Grinkevičiūtė-Vitkauskienė g. 1931 m. Rusių k., gyv. Stabintiškių k.

14 Vyšniauskaitė A. Laidotuvių papročiai Lietuvoje XIX a. – XX a. pirmaisiais dešimtmečiais// Iš lietuvių kultūros istorijos 3. – Vilnius, 1961.- P. 137.

15 KšM B64: ,,Kalendoriniai papročiai Darsūniškio apylinkėje”, 1972. Pateikėja Uršulė Vaitkevičiūtė-Žukauskienė g. 1897 m. Darsūniškyje

16 KšM R: pateikėja Apolonija Savickienė g. 1927 m. Niauriškių k., gyv. Žasliuose.

17 KšM B446: ,,Kalendoriniai liaudies papročiai Kaišiadorių rajone”, 2004. Pateikėja Mikelina Mulevičiūtė-Perednienė g. 1919 m. Žasliuose, gyv. Kruonyje.

18 KšM B64: ,,Kalendoriniai papročiai Darsūniškio apylinkėje”, 1972. Pateikėja Uršulė Naginevičiūtė-Lodienė g. 1897 m. Darsūniškyje.

19 KšM R: pateikėja Apolonija Savickienė g. 1927 m. Niauriškių k., gyv. Žasliuose.

20 KšM R: pateikėja Apolonija Savickienė g. 1927 m. Niauriškių k., gyv. Žasliuose.

21 KšM B561: ,, Kalendoriniai ir šeimos papročiai, etnografinių daiktų aiškinimai, tautosaka”, 2004.Pateikėja Anelė Glinskaitė-Morkūnienė g. 1924 m., gyv. Bubnių k.

22 KšM B236: ,,Bublių kaimas iki 1950 m.”, 1996,p. 24.

23 Vyšniauskaitė A. Laidotuvių papročiai Lietuvoje XIX a. – XX a. pirmaisiais dešimtmečiais// Iš lietuvių kultūros istorijos 3. – Vilnius, 1961.- P. 147.

24 KšM R: pateikėja Apolonija Savickienė g. 1927 m. Niauriškių k., gyv. Žasliuose.

25 Balys J. Lietuvių liaudies tradicijos. – Vilnius, 1981.

26 KšM R: pateikėja Apolonija Savickienė g. 1927 m. Niauriškių k., gyv. Žasliuose.

27 Vyšniauskaitė A. Laidotuvių papročiai Lietuvoje XIX a. – XX a. pirmaisiais dešimtmečiais// Iš lietuvių kultūros istorijos 3. – Vilnius, 1961.- P. 149.

28 Vyšniauskaitė A. Laidotuvių papročiai Lietuvoje XIX a. – XX a. pirmaisiais dešimtmečiais// Iš lietuvių kultūros istorijos 3. – Vilnius, 1961.- P. 149.

29 KšM R: pateikėja Salomėja Grinkevičiūtė-Vitkauskienė g. 1931 m. Rusių k., gyv. Stabintiškių k.

30 KšM R: pateikėja Apolonija Savickienė g. 1927 m. Niauriškių k., gyv. Žasliuose.

31 KšM R: pateikėja Apolonija Savickienė g. 1927 m. Niauriškių k., gyv. Žasliuose.