HOLOKAUSTAS KAIŠIADORIŲ, ŽASLIŲ IR ŽIEŽMARIŲ VALSČIUOSE
Kaišiadorys
Vokiečiai į miestą įžengė 1941 m. birželio 27 d. Tuo metu čia gyveno 150 žydų šeimų. Kaip ir visoje Lietuvoje, Lietuvos aktyvistų fronto nariai ėmė rūpintis vietinių valdžios įstaigų atkūrimu. Kaišiadorių komendantu tapo buvęs amatų mokyklos mokytojas Povilas Gabė, saugumo policijos viršininku paskirtas Pranas Domereckas.
Dar prieš vokiečiams pasirodant mieste, vietiniai gyventojai, vadovaujami Antano Eidukevičiaus, paveikti neapykantos, pykčio, svetimo turto troškimo, persekiojo žydus, komunistus ir sovietų valdžios atžvilgiu palankiai nusiteikusius asmenis. Pirmąja aktyvistų auka Kaišiadoryse tapo miesto rabinas Dovid Aron Jaffe. Banditai jį už barzdos išvilko iš namų ir tampė miesto gatvėmis, kol šis mirė. Žydas gimnazistas Zilbertas (komjaunuolis) buvo nušautas gatvėje už tai, kad neatsiliepė į baltaraiščio šūktelėjimą". Kitas išpuolis prieš žydus mieste įvyko tuomet, kai baltaraiščiams pavyko po žydų sinagoga paslėpti ginklus, o po kai kuriais jų gyvenamaisiais pastatais - sprogstamąsias medžiagas. Vėliau, darydami kratas, visa tai atrado" pas Zasą Šmuelį, Fleišerį Boruchą, Jofaną Aroną ir Šifrą Fabrauskienę, tada prasidėjo žydų suėmimai. Iki 1941 m. liepos vidurio mieste buvo suimta apie 200 žydų. Kol nebuvo geto, suimtieji laikyti svirne Vytauto gatvėje.
1941 m. liepos pabaigoje Trakų apskrities viršininkas gavo Vilniaus srities komisarinio valdytojo K. Kalendros įsakymą ne tik Kaišiadorių, bet ir kitų valsčių viršaičiams rūpintis vieta, į kurią artimiausiu metu bus galima perkelti žydus. Tų pačių metų rugpjūčio 5 d. Kaišiadorių valsčiaus savivaldybė išsiuntė Trakų apskrities viršininkui atsakymą su vietovės planu, kur numatoma steigti žydų getą. Šiame rašte taip pat buvo minima, kad rugpjūčio 5-os dienos duomenimis, Kaišiadoryse gyveno 105 žydų šeimos (375 asmenys). Nurodoma, jog getui skiriamas Vytauto ir Vilniaus gatvių rajonas (ten stovėjo sinagoga ir gyveno nemažai žydų) - iš viso 23 gyvenamieji namai, o perkėlimo terminas - iki 1941 m. rugpjūčio 10 d. Dalis žydų dar iki numatyto termino persikėlė į jiems nurodytą teritoriją.
Iki geto įkūrimo, Kaišiadorių žydams buvo pasiūlyta išsirinkti žydų tarybą (Judenratą), kuri būtų įpareigojama per savo valdytoją ar jo pavaduotoją priimti visus įstaigų, vokiečių įstaigų ir policijos įsakymus", rūpintųsi tų įsakymų sąžiningu ir greitu vykdymu. Tačiau to padaryta nebuvo, nes visi atsisakė eiti į tarybą. Pakartotinai pareikalavus, rugpjūtį buvo išrinkta keturių asmenų taryba: Aronas Jofanas (valdytojas), Zelikas Feldmanas (valdytojo pavaduotojas), Chaima Gansas, Elijas Judelevičius. Žydų tarybos išrinkimas mieste turėjo užtikrinti ilgesnį geto egzistavimą, deja, tai tik buvo tušti pažadai.
Nuo 1941 m. rugpjūčio Kaišiadoryse, Vytauto gatvės sandėlių (pakeliui į Jatkonių kaimo pusę) ir sinagogos teritorijoje (Vytauto ir Vilniaus gatvių sankryžoje), veikė getas, o miesto grūdų paruošimo sandėliuose kitoje geležinkelio pusėje, miesto centro link (tuometinėje Kapitono Gudyno gatvėje, dabar Gedimino gatvė) - laikinojo izoliavimo vieta.
Čia buvo suvaryti ne tik Kaišiadorių miesto, bet ir valsčiaus žydai. O rugpjūčio 17 d. čia pateko bolševikine veikla ir įžūlumu"apkaltinti 263 Žaslių žydai ir 85 žydės ir dar 193 Žiežmarių žydai ir 85 žydės. Daugelis gete ir laikino izoliavimo vietoje išbuvo iki 1941 m. rugpjūčio pabaigos. Tie, kurie pateko į darbo stovyklą Kiemeliuose, manoma, išgyveno iki 1944 m.
Dar prieš pasirodant įsakymui visiems žydams persikelti į getus, dalis jų buvo uždaryti į Kaišiadorių sinagogą Vilniaus - Vytauto gatvių kampe. Vėliau kai kuriuos iš jų su kitais žydais perkėlė į Vytauto gatvėje stovėjusius sandėlius. Beje, pradžioje buvo suimami tik vyrai, kiek vėliau toks pats likimas ištiko ir moteris, vaikus, senelius. Suimtuosius akylai saugojo lietuvių policininkai. Jie tyčiojosi iš suimtųjų, draudė melstis, mušė lazda. Anot liudininkės, kartą vienas policininkas, išsivedęs jauną žydą į lauką, bandė jam išlupti auksinius dantis. Be to, ir Kaišiadorių teismo sekretorius nevengdavo ateiti į getą pamiklinti rankos", o jam vos įžengus, tuoj pasigirsdavo moterų bei vaikų klyksmas..." Nors specialaus draudimo lankytis gete ir laikinojoje izoliacijos vietoje vietiniams gyventojams nebuvo, tačiau ten ne daug kas lankėsi. Vieni bijojo geto apsaugos, kiti tiesiog nematė būtino reikalo ten eiti, treti galbūt vengė užsitraukti tuometinės valdžios nemalonę.
Būdavo, kad vienam kitam žydui pavykdavo pabėgti, pasitaikydavo, kad išsigelbėti padėdavo ir vietinė sargyba. Žaslių gyventoją Šonę Berkmanaitę-Šanderienę, patekusią į Kaišiadorių getą, apie žydams gresiančią mirtį perspėjo jai simpatizavęs ir getą saugojęs Ragauskas iš Žiežmarių, sakydamas, kad su žydais bus negerai..." Apie artėjančią nelaimę moteris pasakė kitiems geto gyventojams, tačiau niekas nenorėjo tuo tikėti. Šonė su savo mama, seserimi ir vaikais dienos metu išėjo iš geto. Sargybiniai jų nesulaikė..."
Kiekvieną dieną iš geto ir laikinosios izoliavimo vietos žydus varydavo dirbti: tiesti ar taisyti kelių, kasti griovių, siaurinti geležinkelio bėgių, dirbti durpyne. Į darbo vietą ir iš jos žydai buvo varomi glausta kolona, lydimi geto sargybos ir pagalbinės policijos organų arba kelių technikų". Visos apskrities žydai turėjo dirbti nuo 7.30 iki 17 val., įskaitant vienos valandos pietų pertrauką. Pagal įsakymą darbovietė vėliausiai turi būti pasiekta 8 val. ir prieš 16.30 val. neturi būti palikta".
Miesto žydus uždarius į getą ir laikinąją izoliacijos vietą, jų kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas tapo valstybės nuosavybe ir atsidūrė miesto burmistro ir policijos žinioje. Visi žydų turtai turėjo būti su atsidėtinu rūpestingumu paimti, surašyti, tvarkomi ir tinkamai apsaugojami".
Nuo rugpjūčio pabaigos prasidėjo planuotas masinis žydų žudymas. Iš pradžių masinių žudynių vieta buvo pasirinktas Gaižiūnų poligonas, tačiau vėliau apsistota ties Strošiūnų, kitaip vadinamu Vladikiškių, šilu. Žudynėms numatytos dvi vietos: viena vadinamame Vasiljevo griovyje, kita - šalia dabartinio Vilniaus-Kauno greitkelio. Pasak Jono Kačėno, gyvenusio šalia pirmosios žudynių vietos, prieš šaudymus jų šeimą policininkai išvarė pas tolėliau gyvenusius kaimynus".
Pradžioje buvo sunaikinti viename iš Kaišiadorių sandėlių laikyti žydai. Juos vedė grupėmis po 20-30 žmonių. Pirmiausia sušaudė vyrus, vėliau išsivedė moteris ir vaikus. Vakarop sandėlis jau liko tuščias. Sušaudė daugiau kaip 500 žmonių". Vėliau toks pat likimas ištiko ir žydus, buvusius gete bei kitame sandėlyje.
Kartais išvargusią ir alkaną žydų procesiją stebėdavo vietiniai gyventojai. Surikiuoti po keturis, lietuvių sargybos lydimi žydai eidavo miesto gatvėmis ir Kaišiadorių-Kiemelių vieškeliu. Kaip teigė liudininkas, miesto komendantas P. Gabė žmones, surištus spygliuota viela, vedė šaudyti". Kartais vaikus ir senelius kolonos gale veždavo mašina. Nors jautė, kur yra vedami, tačiau dar vietinių gyventojų klausinėjo, ar šie nežiną, kas su jais bus. Viena senutė jau negalėjo paeiti ir griuvo ant pievos. Tai ją priėjęs sargybinis nušovė. Ji ir liko gulėti prie vieškelio. Vėliau ją palaidojo Kiemelių kaimo gyventojas Olesius Putnikas". Vietiniai gyventojai sako niekuo negalėję pasmerktiesiems padėti. Genė Butrimavičiūtė-Putnikienė pasakojo, jog kai jos mama užgirdo automatų ir kulkosvaidžių tratėjimą, sklindantį iš Strošiūnų šilo, tai užsidengusi galvą pagalve vis raudojo ir raudojo..." Tačiau daugelis gyventojų, nors ir užjausdami žydus, liko tik kančių stebėtojais.
Trakų apskrityje yra žinomas tik vienintelis lietuvių pasipriešinimo žydų žudynėms atvejis. Mūro Strėvininkų ir apylinkės moterys užstojo kelią vokiečių SS pareigūnams ir gestapininkams, vedantiems į žudynių vietą žydus. Pareigūnai jas labai sumušė, ypač nukentėjo 43 metų Uršulė Paulauskienė".
Kaip galima spręsti iš 1941 m. gruodžio 1 d. Saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje Karlo Jägerio raporto, vienas pirmųjų žydų masinio naikinimo atvejų mieste įvyko 1941 m. rugpjūčio 26 d., galima spėti, jog visi Kaišiadorių gete ir laikinojoje izoliavimo vietoje buvę žydai negalėjo būti sušaudyti per vieną dieną. Todėl spėjama, kad raporte nurodyta paskutinė žudynių diena.
Visi žydų šaudymai buvo inicijuoti vokiečių, bet daugiausiai vykdomi lietuvių. Vieni iš aktyviausių akcijų dalyvių buvo pirmasis Kaišiadorių aktyvistų būrio nariai. Šaudymuose Kaišiadoryse dalyvavo ir SS oberšturmfiurerio J. Hammano vadovaujamas skrajojantis" būrys.
Akcijos diena vokiečių paliepimu būdavo paskiriama iš anksto. Kaišiadoryse, kaip ir visoje Trakų apskrityje, vokiečių karo komendantai sprendė suimtųjų žmonių likimą, nurodydami, ką reikia šaudyti, rinko nužudytųjų turtą, ypač brangenybes, skirdavo egzekucines užduotis, tikrino, tvarkė kalėjimą, darė asmeninius paskyrimus". Kalbant apie dalyvių sudėtį, galima teigti, kad vokiečių žudynėse buvo vos keletas. Žudynes jie dažniausiai fotografuodavo ir filmuodavo. Savo parodymuose kaltinamieji dalyvavimu žudynėse apie vokiečius beveik neužsimena, sakydami, kad nurodymai žudyti žydus buvo gauti iš aktyvistų komiteto, o pačiose akcijose dalyvaudavo buvę Kaišiadorių sukilėlių būrio nariai ir miesto policija.
Strošiūnų šile žydams šaudyti buvo paruoštos dvi vietos: viena arčiau kelio, kita - kiek tolėliau miško gilumoje. Vienoje vietoje 1941 m. rugpjūčio 26 d. (9,13 šilo kvadrate, šalia Kaišiadorių-Žiežmarių vieškelio) buvo sušaudyti Kaišiadorių geto žmonės (pagal K. Jägerio ataskaitą 1 911 žmonių), kitoje (26,36 šilo kvadrate, 1,5 km į pietryčius nuo pirmosios, šalia Žiežmarių smėlio ir žvyro karjero) 1941 m. rugpjūčio 29 d. - dalis Žaslių, Žiežmarių ir Rumšiškių žydžių, vaikų ir senelių - mažiausiai 784 asmenys.
1941 m. rugsėjo 1 d. Kaišiadorių nuovados policijos viršininkas Trakų apskrities viršininkui pranešė, kad visi mieste buvę žydai likviduoti. Tų pačių metų lapkričio 8 d. Kaišiadorių viršaitis gavo nurodymus dėl žydų likvidavimo vietų tvarkymo: iki lapkričio 11-13 d. likviduotų žydų kapai turi būti aptverti, kad gyvuliai ir žmonės neprieitų ir tų vietų neklampiotų, neardytų bei nežalotų". Teritorija turėjo būti apjuosta apie 1,20 m aukščio tvora. Kapai, kol žemė dar neįšalusi, kiekvieno mėnesio 25 dieną turėjo būti užpilami chloro kalkėmis.
1964 m. spalio 16 d. žydų masinių žudynių vietose buvo pastatyti paminkliniai akmenys. 1990 m. Žiežmarių tautodailininkas Vidmantas Kapačiūnas padarė tris ąžuolines skulptūras, kurios pastatytos pirmojoje žudynių vietoje šalia Kaišiadorių-Žiežmarių kelio.
Žasliai
Vokiečių kariuomenė miestelyje pasirodė 1941 m. birželio 27 d. Sovietų valdžios aktyvistai ir raudonosios armijos kariai iš Žaslių jau buvo pasitraukę. Atsikūrė iki pirmosios sovietinės okupacijos miestelyje gyvavusios įstaigos. Žaslių viršaičiu tapo B. Lukoševičius. Vokiečiams pavaldžioje policijos nuovadoje dirbo apie dešimt policininkų. 1941 m. miestelyje stovėjo vokiečių dalinys.
Pirmosiomis karo savaitėmis miestelyje įvykdyta keletas išpuolių prieš žydus. Pagal liudininko parodymus, Žaslių miestelio turgaus aikštėje iš žydo Pikštaro buvo atimtas kišeninis laikrodis, vietiniai baltaraiščiai kartkartėmis įsiverždavo į žydų namus reikalaudami turto.
Liepos mėnesį pasirodė pirmieji nurodymai dėl maisto normos nustatymo ir radijo aparatų konfiskavimo iš žydų. Iš valsčiaus viršaičio buvo pareikalauta Trakų apskrities viršininkui pristatyti rusų valdymo metu valsčiaus ribose dirbusiųjų sąrašus. Peržiūrint sąrašus, ypatingas dėmesys skirtas žydų tautybės asmenims. Liepos 25 d. Žaslių bendruomenei buvo pavesta steigti žydų atstovybę, kuri turėtų žydų tarybos atspalvį". 1941 m. rugpjūčio 4 d. Trakų apskrities viršininkas uždraudė žydams kraustytis iš savo gyvenamosios vietos, o valsčiaus viršaičiui pavedė, atsižvelgiant į vietos sąlygas, suplanuoti žydų perkėlimą. Kitą dieną apskrities viršininkui buvo pranešta, jog dvylikos asmenų žydų taryba (Judenratas) sudaryta. Ją sudarė Jokūbas Medzianskis (valdytojas), Motelis Šmitas (valdytojo pavaduotojas), Juodide Arane, Abromas Chenochas, Zelmanas Epšteinas, Jokūbas Kacas, Lipmanas Kacas, Mauša Levinas, Saliamonas Monusevičius, Hirša Šapira, Šmerelis Vaičteinas, Vykderis Vigderhauzas.
Kai rugpjūčio 17 d. buvo suimti ir vakare į Kaišiadorių getą išvaryti 263 Žaslių žydai ir 85 žydės, Žasliuose žydų getas nebuvo įkurtas. Po šio suėmimo miestelyje liko tik nedidelė dalis moterų ir vaikų, keli seneliai. Keletą dienų jie dar gyveno savo namuose, kol vieną naktį visi buvo suvaryti į vieną namą, laikinai tapusį jų įkalinimo vieta. Kai kurios moterys bandė išsigelbėti, siūlydamos policijos viršininkui auksą. Šis niekada neatsisakydavo jo paimti, tačiau pažadų išlaisvinti iš saugomos teritorijos taip pat niekada nevykdė. Vietinių sargybinių atidžiai saugomoje laikinojoje izoliavimo vietoje moterys, vaikai ir seneliai išbuvo keletą savaičių. Miestelio moterys bandė perduoti į saugomo namo teritoriją duonos ar daržovių, tačiau sargybinių būdavo griežtai įspėjamos, kad už tai gali būti ten pat uždarytos. Vietiniai gyventojai gana dažnai matė mušamas žydes, girdėjo iš namo sklindančius verksmus ir aimanas. Paauglius, senelius ir moteris sargyba kasdien varydavo į darbus. Dažniausiai - į akmenimis grįstą miestelio aikštę ravėti.
1941 m. rugpjūčio 29 d. visi saugomo namo gyventojai buvo išvaryti ir sušaudyti Strošiūnų šile, antrojoje žudynių vietoje netoli dabartinio greitkelio Vilnius-Kaunas. Tą dieną čia buvo sušaudytos ne tik Žaslių, bet ir Žiežmarių moterys, vaikai ir seneliai, bet ir dalis žydų iš Rumšiškių. Iš viso - 784 asmenys. Išsigelbėti pavyko tik dviem moterims su trimis vaikais, jas priglaudė vietiniai valstiečiai.
Po sušaudymų egzekucijos vietoje vyko drabužių dalybos. Miestelyje siautėjo žydų namų plėšikai. Tiesa, paprastiems vietiniams gyventojams žydų turto dalybose dalyvauti nebuvo leidžiama. Norintiems įsigyti žydų daiktų buvo surengtas aukcionas prie miestelio sinagogos. Žaslių bažnyčios kanauninkas Motiejus [turi būti: Matas - aut. past.] Cijūnaitis per pamokslą barė tuos, kurie brovėsi prie parduodamų žydų daiktų (...)".
Žydus saugojo, konvojavo ir žudė daugiausia vietinė policija ir aktyvistų būrio nariai, skrajojantis" J. Hammano būrys, taip pat Žaslių bei aplinkinių kaimų gyventojai. Nors miestelyje ir buvo vokiečių dalinys, jų pavedimu ir vykdavo žudynės, tačiau jose dalyvavo palyginti mažai pačių vokiečių.
Miestelis per 1941 m. rugpjūčio mėnesį neteko beveik visų savo gyventojų žydų - kaimynų, bičiulių ir pažįstamų.
1941 m. rugpjūčio 31 d. Trakų apskrities viršininkas Vilniaus srities viršininkui pranešė, jog Žasliuose nebėra nei vieno žydų tautybės asmens".
Žiežmariai
Iki Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžios parapijoje gyveno apie 1000 žydų. Vokiečiai Žiežmarius užėmė 1941 m. birželio 27 d.
Pirmosiomis karo dienomis buvo suimti ir sušaudyti beveik visi žydų tautybės komjaunuoliai". 1941 m. rugpjūčio 5 d., žydams dar gyvenant savo namuose, buvo liepta išsirinkti miestelio žydų tarybą, jos nariais tapo Benjaminas Benesevičius (valdytojas), Dovidas Stražas (valdytojo pavaduotojas), Mauša I. Fortmanas, Orelis Ilijonskis, Elijas Rozenbergas, Jankelis Šatas, Lazaris Vulfavičius. Kaip ir visoje okupuotoje Lietuvoje, Žiežmarių žydams tuo metu veikė daugybė apribojimų: parduotuvėse apsipirkti jie galėjo tik tam tikromis valandomis, privalėjo visada nešioti geltoną Dovydo žvaigždę ir kt.
Rugpjūčio pradžioje dalis Žiežmarių žydų vyrų buvo nuvaryti į Pravieniškes ir ten dirbo durpyne. Rugpjūčio 16 d. Žiežmarių policininkai, vadovaudamiesi slaptu Policijos departamento aplinkraščiu, suėmė 193 miestelio žydus vyrus nuo 14 metų amžiaus ir 89 moteris, neva už tai, kad bolševikų okupacijos laikais pasižymėjo savo bolševikine veikla arba dar ir dabar pasižymi tokia pat veikla ar įžūlumu". Suimtieji kitą dieną buvo nuvaryti į Kaišiadoris ir iš ten jau nė vienas atgal į Žiežmarius negrįžo. Po šių įvykių miestelyje liko tik dalis žydų moterų, vaikų ir senelių. Kaip savo parodymuose prisimena viena Žiežmarių gyventoja, kuriai vieną 1941 m. rugpjūčio dieną žydė gydytoja Kauno gatvėje gydė dantis, tąkart per langą abi pamatė pilną rūbų vežimą, kurį lydėjo policijos viršininkas. Vežimui sustojus šalia jo namų, šis ėmė daiktus nešti į vidų. Pamačiusi ir atpažinusi savo vyro rūbus, gydytoja pasakė, kad greičiausiai jos vyras jau sušaudytas ir jų tikriausiai laukia tas pats. Miestelio žydės, išvarius vyrus, jautė, kas laukia ir jų. Žydė Mirjam Kurskin iš nevilties naktį net padegė savo namą Kauno gatvėje, kuriame sudegė ir ji pati". Netrukus likusios miestelio žydės, vaikai ir seneliai, vietinių policininkų pastangomis, buvo uždaryti sinagogoje, kurią saugojo lietuvių sargyba. Į darbus nevarė, tad visą laiką žmonės buvo uždaryti. Žiežmarių gyventojai prisimena, kad žydai sinagogoje laikyti antisanitarinėmis sąlygomis. Iš čia slinkdavo vorelėmis parazitai į gretimus namus. Reikėjo iškasti skersai griovelius ir pripilti kalkių, kad apsisaugotų nuo jų ir užkrečiamų ligų".
1941 m. rugpjūčio pabaigoje vietiniai policininkai visus sinagogoje laikytus žmones pėsčiomis išvarė Kaišiadorių link. Dalyvauti šaudymuose buvo atvykę ir apie 10 vokiečių uniformą dėvinčių karių iš Kaišiadorių. Vietinė policija ieškojo pagalbininkų, kad parinktoje žudynių vietoje iškastų duobes. Atlikti šį darbą, be kitų žiežmariečių, buvo paskirtas ir Antanas Kulikauskas. Jis prisimena: duobes kasti ėjo gal 48 vyrai. Iš pradžių nė vienas nežinojo, ką teks daryti. Gavę įsakymą rikiuotis po du, miestelio šaulių sargybos iš abiejų pusių lydimi, visi buvo nuvesti į Strošiūnų šilą. Kažkoks šaulys, matyt, vyresnysis, žingsniais išmatavo slėnį ir jį sužymėjo kuoliukais. Mums įsakė kasti. Duobė buvo apie 40 m ilgio, 3 m pločio ir 2 m gylio". Per pietus darbas buvo baigtas, visiems liepta pasitraukti, o po pusvalandžio moterys jau buvo atvarytos. Jas susodino per 100 m nuo duobės". Tuo tarpu apie 20 metrų nuo duobės šnekučiuodamiesi jau rikiavosi šauliai lietuviai, netrukus ir moteris didelėm grupėm pradėjo varyti šaudyti, buvo girdėti vaikų klyksmas... Prie duobės skambėdavo ta pati komanda ir šūvių tratėjimas..."
Žudynių vietoje Strošiūnų šile buvo tik du vokiečiai, šie viską fotografavo. Be vietinės policijos ir savanorių, žudynėse dalyvavo ir J. Hammano skrajojantis" būrys. Beje, moterų, vaikų ir senelių žudynes pasislėpę krūmuose stebėjo ir nemažai vietinių gyventojų.
Egzekucijai pasibaigus, duobkasiams buvo liepta duobes užkasti. Tuo tarpu miestelio seniūnas dalijo sušaudytųjų rūbus. Kitą dieną likusius daiktus atvežė į miestelio sinagogą ir surengę aukcioną išpardavė vietiniams gyventojams.
1941 m. rugpjūčio 29 d. antrojoje žudynių vietoje Strošiūnų šile per akciją kartu su dalimi Žaslių bei Rumšiškių žydų buvo sušaudyti ir Žiežmarių moterys, vaikai ir seneliai.
1941 m. rugpjūčio pabaigoje Žiežmariai neteko beveik visų žydų tautybės gyventojų.
1941 m. rugpjūčio 29 d. viršaitis Trakų apskrities viršininkui pranešė, kad miestelyje žydų nėra, o 1941 m. lapkričio 8 d. miestelį pasiekė pirmieji nurodymai, kaip prižiūrėti masines žydų likvidacijos vietas.
Kiemelių (Kaišiadorių) darbo stovykla
Dar 1941 m. vasarą Kiemelių kaimo (Kaišiadorių valsčius) šiaurinėje pusėje, apie 2 km į pietryčius nuo Kaišiadorių, prie pat senojo Kaišiadorių dvaro-Kiemelių kelio buvo įkurta laikinoji izoliacijos vieta, vietos gyventojų vadinta getu. Į ją pateko dalis Kaišiadorių žydų. Pagal savo išsidėstymą ši stovykla dar buvo vadinama ir Kaišiadorių stovykla. 1941 m. visi žydai gyveno prie pat vieškelio, jų pačių jėgomis pastatytame barake. Teritorija buvo aptverta spygliuota viela ir saugoma sargybos. Apsaugoje dirbo nemažai ukrainiečių.
Tiek moterys, tiek vyrai kasdien, vietinių policininkų lydimi, buvo varomi kasti durpių į šalia esantį durpyną ir dirbti su geležinkeliu susijusių darbų. Kadangi laikinosios izoliacijos vietos pobūdis buvo darbinis, čia sutelkti daugiausiai jauni ir pajėgūs dirbti žydai. Vaikų ir senelių gyveno nedaug.
1941 m. rugpjūčio 26 d. Strošiūnų miške sušaudžius paskutinius Kaišiadoryse sutelktus žydus, Kiemelių laikinosios izoliacijos vieta liko egzistuoti. Po 1942 m. gegužės 16 d. Vilniaus srities komisaro Horsto Wulffo išleistų nurodymų žydų getams ir darbo stovykloms ir po 1942 m. liepos 21 d. pasirodžiusio potvarkio dėl elgesio su žydais Kiemelių laikinosios izoliacijos vieta, pagal jos pobūdį pradėta vadinti darbo stovykla. Ji priklausė vokiečių karinei daliai, susijusiai su durpių perdirbimu. Jos viršininku tapo karininkas Šarke, vėliau seržantas Pankuch. Čia pradėjo vežti žydus iš Lietuvoje likusių getų. Tada žydai pradėjo dirbti ir miško kirtimo darbus, tačiau padaugėjus darbininkų buvo susidurta su būsto problema (stovykloje galėjo tilpti iki 500). Šalia pirmojo barako, lygiagrečiai su vieškeliu, Kaišiadorių kapinių link buvo pastatyti du papildomi barakai. Stovykla vėl buvo aptverta ir saugoma tų pačių ukrainiečių sargybinių, kurie dažnai ateidavo į Kiemelius pas degtindarius nusipirkti samagono" ir kartais triukšmaudavo, gąsdindami kaimo gyventojus". Vietiniams gyventojams įeiti į stovyklos vidų buvo draudžiama, tačiau, susitarus su sargyba, - įmanoma. Tad kartais čia pasirodydavo aplinkinių kaimų gyventojai: keisdavo maistą į auksą ar kitus brangius daiktus. Kartais Kiemelių žmonės buvo siunčiami į stovyklą padirbėti: ką nors sutvarkyti, pagelbėti ruošoje ar pan.
Gyvenimo sąlygos, kaip ir kitose tuometinėse darbo stovyklose, Kiemeliuose buvo sunkios, ypač žiemą, nes barakuose būdavo nežmoniškai šalta. Kasdien žydų vyrų ir moterų kolonos išeidavo į darbą: kasti durpių, taisyti geležinkelio ar pjauti miško. Į mišką juos varydavo keliuku pro Kiemelių ežerą. Jaunos moterys ir merginos, o retkarčiais ir vyrai pasiprašydavo sargybinių išleidžiami iš darbo ir kartais užsukdavo pas Kiemelių, Stasiūnų, Tarpumiškio ir Kriaučiškių gyventojus išsikeisti kokį daiktą į maistą.
Sykį pasitaikė, kad stovyklos darbininkas žydas gydytojas B. Raudanskis, stovyklos valdžiai sutikus, sargybos lydimas buvo išleistas į kaimą apžiūrėti sergančio mažamečio vaiko.
Apie tai, kad Kiemelių darbo stovykloje dirbo žmonės ir iš kitur, byloja tas faktas, kad 1943 m. kovo 26-balandžio 2 dienomis likvidavus Ašmenos, Švenčionių ir Michališkių getus, dalis iš 1459 žmonių pateko į Žaslių, Žiežmarių, Kenos ir Naujosios Vilnios darbo stovyklas. Čia minima Žaslių darbo stovykla yra ne kas kita, kaip Kiemelių stovykla, įsikūrusi 4 km nuo Žiežmarių Žaslių link. Kadangi ji buvo tarp Kaišiadorių ir Žaslių, nenuostabu, kad buvo pavadinama dar ir Žaslių gyvenvietės vardu.
1943 m. gegužės 28 d. Kauno vokiečių darbo tarnyba miesto geto komisarui brigadenfiureriui Hansui Krameriui davė įsakymą, jog atsižvelgiant į tai, kad pastebimai trūksta lietuvių darbo jėgos ir į tai, kad nuolat didėja poreikiai skubiai ir svarbiai karinei produkcijai, dar reikšmingesnis tampa žydų priverčiamasis darbas (...), todėl prie šiuo metu jau naudojamos žydų darbo jėgos būtina priskirti (...) durpėms kasti kariuomenės aprūpinimo valdybai Kaišiadoryse (...) 80 žydų ir 10 žydžių". Po kiek laiko minėtas žmonių skaičius buvo atrinktas iš 1943 m. birželio 6 d. į Kauno getą iš Žiežmarių darbo stovyklos atvykusių žydų.
Daugelis Kiemelių darbo stovyklos darbininkų vaikų su tėvais negyveno. 1942 m. vaikai nuo tėvų buvo atskirti ir uždaryti į bunkerį šalia Kaišiadorių geležinkelio stoties (dabartinėje Elektros gatvėje). Juos saugojo vokiečiams pasidavusios generolo Vlasovo armijos kareiviai ukrainiečiai. Vietiniai gyventojai kartais matydavo greta bunkerio pasirodančias vaikų galveles. Taip pat buvo kalbama, kad minėtame bunkeryje tie mažieji belaisviai tiesiog iki pusės mirko vandenyje..."
Sunkios gyvenimo ir darbo sąlygos, skurdas ir badas vertė žmones bandyti laimę ir bėgti iš stovyklos, tačiau taip išsigelbėti pavyko nedaugeliui. Gydytojas B. Raudanskis su žmona ir dvylikamečiu sūnumi paspruko iš stovyklos teritorijos, bet vietinis gyventojas juos, besislapstančius griovyje netoli Kiemelių kaimo, įskundė ieškantiems sargybiniams. Raudanskiai siūlė sargybiniams mainais į laisvę auksinių ir kitokių vertingų daiktų, tačiau persekiotojų perkalbėti nepavyko - bėgliai buvo sugrąžinti atgal.
Stovykloje pasitaikydavo įvairių incidentų. 1943 m. rugpjūčio pradžioje 350 stovyklos darbininkų buvo išvežti priverstiniams darbams, naktį prieš tai čia kažkas nužudė stovyklos viršininką Pankuch, durpių specialistą iš Olandijos ir penkis ukrainiečius. Žydai buvo apkaltinti, neva prisidėjo prie šio įvykio. Tai galėjo reikšti stovyklos likvidavimą, tačiau po kruopštaus patikrinimo sumaištis aprimo.
Kiemelių darbo stovykla išsilaikė iki 1944 m., kada visi jos darbininkai traukiniu buvo išvežti neaišku kur. Vietiniai gyventojai mano, kad juos galėjo išvežti arba į Panerius, arba į Kauno IX fortą.
Likvidavus darbo stovyklą, atsirado norinčiųjų pasinaudoti likusiu skurdžiu žydų turtu. Kai kurie Kiemelių kaimo žmonės puolė į barakus ir tempė namo viską, kas dar buvo likę: drabužius, pagalves, patalynę". Į stovyklos teritoriją, matyt, sužinoję iš suaugusiųjų, kad čia galima ką nors rasti, ateidavo ir vaikai. Čia lankydavosi ir Kaišiadorių gyventojai. Labiausiai turto grobimuose pasižymėjo" tie, kurių šeimų nariai dirbo policijoje ar kitose vokiečių įstaigose.
Žiežmarių darbo stovykla
Vieta Žiežmarių darbo stovyklai buvo parinkta netoli miestelio, šalia tiesiamo kelio Vilnius-Kaunas. Stovyklos darbininkai žydai gyveno savotiškame vagonėlių lageryje. Netrukus po to, kai 1941 m. rugpjūtį buvo sušaudyta 200 vietinių žydų šeimų, čia buvo atvežti darbingi žydai, jų pagrindinis darbas buvo tiesti kelią Vilnius-Kaunas. Visi darbo stovyklos gyventojai privalėjo kiekvieną rytą eiti į darbą. Niekam nebuvo leidžiama pasilikti stovykloje. Kaip savo atsiminimų knygoje rašė Kauno geto žydų tarybos sekretorius Avrahamas Tory, net šešerių metų vaikai surenkami grupėmis ir eina dirbti prie kelio statybos".
Stovykla buvo pavaldi Vilniaus getui, tačiau taip pat palaikė gerus ryšius ir su Kauno getu, iš ten dažnai gaudavo materialinės paramos. Gyvenimo sąlygos darbo stovykloje nebuvo geros. 1942 m. gruodžio 22 d. Žiežmarių darbo stovyklos darbininkai savo laiške Kauno geto žydų tarybai maldavo drabužių, maisto produktų ir kt. Žmones kamavo parazitai, siautė ligos. Tai 1942 m. spalio 15 d. įrašu dienoraštyje liudijo Kauno geto kalinys Jakovas Braunsas, sakydamas, kad į Kauno getą iš Žiežmarių darbo stovyklos atkėlus keliolika darbininkų, čia pasireiškė dėmėtoji šiltinė, beje, diagnozuota devyniems buvusiems Žiežmarių stovyklos gyventojams. Visą stovyklos egzistavimo laikotarpį vietiniai darbininkai būdavo iš čia perkeliami tai į Vilniaus, tai į Kauno getą. Kartkartėmis vykdavo ir tinkamų darbui žmonių atranka. Pripažinti tinkamais likdavo darbo stovykloje iki kito karto, o nepajėgūs dirbti, žadant perkelti į Vilniaus ar Kauno getą, kur esą nereikės dirbti, išvežami ir sušaudomi Paneriuose. Po kelių tokių atrankų žmonės ėmė bijoti vežimo į Vilniaus ar Kauno getą".
1943 m. kovo 26-balandžio 2 dienomis likvidavus Ašmenos, Švenčionių ir Michališkių getus, dalis iš 1 459 vietinių žydų pateko ir į Žiežmarius. Iš viso tais metais stovykloje dirbo 1000 žydų. Ar ilgai gyvuos ši stovykla, niekas nežinojo. Greitkelio statybos pabaiga galėjo reikšti darbo stovyklos likvidavimą. Nerimaudami dėl savo ateities, darbininkai prašė Kauno geto žydų tarybos pagalbos, vėliau kreipėsi į vietinę vokiečių darbo tarnybą, prašydami perkelti bent dalį Žiežmarių žydų į Kauną, neva Kauno gete trūksta darbo jėgos. Šis prašymas buvo apsvarstytas vokiečių valdžios ir Vilniaus saugumo policijai pritarus, o Kauno žydų policijai lydint 800 žydų vyrų su šeimomis buvo perkelti į Kauno getą. Žiežmariuose liko apie 140 kvalifikuotų darbininkų.
1943 m. gegužės 7 d. Kauno geto viršininkas Mileris vietinei žydų tarybai pareiškė, kad artimiausiu metu gali būti likviduota Žiežmarių darbo stovykla: apie 1 200 žydų, iš jų 180 vaikų ir daug senių". Dalis žydų turėjo būti perkelta į Pskovą, kiti 400 - išvežti į Kauno getą, po karantino gauti darbą pagal savo profesiją ir pastogę. Atvykimas į Kauną buvo numatytas maždaug po savaitės. Už žydų perkėlimą atsakė vokiečių darbo tarnybos viršininkas SA unteršturmfiureris Gustavas Hermanas ir miesto komisaro administracijos pareigūnas vokietis Gilovas. Naujų žydų atsiradimas Kauno gete kiek apsunkino padėtį. Iškilo sunkumų dėl atvykėlių apgyvendinimo, maitinimo ir kt. Naujokų nepriimti nebuvo galima, nes sąlygos stovykloje buvo nepaprastai sunkios. Taigi reikėjo ieškoti lėšų ir patalpų.
Buvo nuspręsta, jog Žiežmarių žydai bus apgyvendinti Lituanikos" kino teatro patalpose. Tačiau vis dėlto darbo stovyklos gyventojų perkėlimas užtruko kiek ilgiau nei planuota. 1943 m. birželio 6 d. 115 Žiežmarių darbininkų buvo nusiųsti į Dno netoli Pskovo. Anot A. Tory, Kauno gete pasklido kalbos, kad artimiausiu metu į Dno bus išsiųstas papildomas būrys sveikų žmonių". Vaikams ir seneliams stovykloje grėsė pavojus, o žydų policininkų iš Vilniaus pasirodymas prieš perkėlimą į Kauną kėlė darbininkams baimę: žmonės buvo praradę bet kokią viltį ir tikėjimą pažadais, perkėlimas jiems asocijavosi su Paneriais. Kai žydų policininkai iš Vilniaus, vadovaujami Mejerio Levo, suvokė, kad Žiežmarių stovyklos gyventojai jais nepasitiki, paskelbė, kad netrukus įvyks akcija": liks gyvi tie, kuriuos jie atrinks, o kitų likimas neaiškus". Žmonės, nors ir sąmyšio apimti, prisiminė teigiamą Kauno geto žydų tarybos požiūrį į juos, kiek aprimo ir geriau pasirinko Kauną nei kokią kitą nežinomą vietą. Stovyklos žydams buvo įsakyta išsirikiuoti, kad būtų galima geriau atrinkti sveikuosius. Kiekvieno žmogaus buvo klausiama apie jo šeimą, amžių, profesiją ir kt. Atranka užtruko visą dieną, o jau kitą dieną per pietus Kauno gete pasirodė pirmasis sunkvežimis su moterimis ir vaikais. Žmonės buvo pavargę ir išsigandę...
Iš viso į Kauno getą vietoje planuotų 400 žydų buvo perkelta 680, todėl apgyvendinimui, be kino teatro, dar buvo paskirta ir sinagoga Miškinio gatvėje. 117 atvežtų žmonių, diagnozavus vidurių šiltinę, buvo paguldyti į ligoninę. Visi atvykusieji buvo suregistruoti ir gavo laikinas geto korteles. Paaiškėjus, jog gete nebus galima apgyvendinti visų atvežtųjų, 100 žmonių buvo išvežta į netoli Žiežmarių buvusią Kiemelių, kitaip dar vadinamą Kaišiadorių, darbo stovyklą. Iki Kauno geto likvidavimo (1944 m. liepos 8-13 dienomis) jame gyveno 580 iš Žiežmarių stovyklos perkeltų žmonių: vyrų, moterų, senelių ir vaikų.
Nors daug Žiežmarių stovyklos darbininkų buvo išvežti į Pskovo apylinkes, Kauno getą ir Kiemelių darbo stovyklą, stovykla dar kurį laiką gyvavo. Apie tai liudija faktas, kad 1943 m. birželio 14 d. iš Kauno geto atgal į stovyklą buvo parsiųstos penkios žydų šeimos.
N. Latvytė - Gustaitienė