Administracinis suskirstymas
 

   Pradėjus Lietuvą minėti istoriniuose šaltiniuose, jos žemė jau buvo suskirstyta į teritorijas. Lenkų istorikų S. Zajančkovskio ir H. Lovmianskio nuomone, seniausia teritorinė organizacija, derinusi visuomeninius ir valstybinius požymius, buvo valsčius. XIII-XIV amžiuje Lietuvoje šį mažiausią administracinį-politinį  vienetą sudarė keli kaimai ir  laukai. Kaimu tuo metu vadinta bajoro sodyba su jam priklausiusių žmonių sodybomis, lauku - valstiečių sodybų grupės užimtas plotas. Kiekviename valsčiuje buvo kilmingajam priklausiusi pilis ar įtvirtinta gyvenvietė, kurios dažniausiai buvo ir valsčių centrai. Į jas, kilus pavojui, subėgdavo valsčiaus gyventojai  gintis nuo priešo. Vėliau (XV amžiuje) iš kaimų išsiskyrė praturtėjusių bajorų sodybos, pradėtos vadinti dvarais. Kaimuose liko tik prievoles atliekantys bajorai. Laukai, kuriuose buvo valstiečių sodybos, taip pat pradėti vadinti kaimais.
   H. Lovmianskis mini iš viso Lietuvoje buvus apie 77 valsčius. Valsčiai, kuriuos sudarydavo po keletą kaimų bendruomenių, jungėsi į žemes. Žemės - naujo tipo teritoriniai junginiai, kurių ribos ne visada sutapdavo su genties žemių ribomis. Žemės dar nebuvo tikri valstybiniai junginiai, jose nebuvo nuolatinių valdymo organų, tačiau jų atsiradimas pranašavo bręstantį Lietuvos vienijimąsi. Žemių ribos nebuvo tiksliai apibrėžtos, nes tarp jų tebebuvo negyvenamų teritorijų. Greičiausiai jų būta dėl gamtinių sąlygų (pelkių, miškų), o ne dėl gentinių skirtumų, nors pastarosios prielaidos nereikėtų visiškai atmesti. Minėtas istorikas, remdamasis XIII-XVI a. šaltinių duomenimis, nurodo, kad XIII a. pradžioje Lietuvos teritorijoje buvo šios gentinės-administracinės žemės: Keklys (Ceklis), Karšuva, Knituva, Medininkai, Šiauliai, Upytė, Deltuva, Nalšėnai arba Nalšia (Alšėnai) ir Lietuva. H. Lovmianskio nuomone, Lietuvos žemėje galėjo būti 16 valsčių, tarp jų - Darsūniškio, Paparčių, Rumšiškių, Strėvininkų, Semeliškių, Žiežmarių valsčiai (jiems priklausė ir dabartinė Kaišiadorių rajono teritorija). Tiesa, O. Maksimaitienė mano, kad Lietuvos žemėje buvo ne 16, o 20 valsčių. 1387 m. Jogailos sutartyje su Skirgaila minimi Semeliškių, Strėvininkų ir Paparčių valsčiai. V. Marburgietis „Naujojoje Prūsijos kronikoje" mini Darsūniškio, Paparčių, Rumšiškių valsčius, buvusius Lietuvos žemėje.
   XIII a. II pusėje - XIV a. pradžioje valdovo domenas išsiplėtė, susiformavo nuolatinis pilių bei kiemų tinklas. Pilys ir kiemai tapo kaimyninių laukų administraciniais centrais, o pilių seniūnai - vietininkais, karo vadais ir teisėjais. Valdančioji dinastija Lietuvos teritoriją vienijo pašalindama žemių kunigaikščius, o į jų vietą skirdama sau pavaldžius vietininkus. Žemių ribos prarado turėtąją reikšmę ir iš etnine specifika pasižymėjusių istorinių žemių, iš kurių susikūrė Lietuvos valstybė, virto valsčiais - administraciniais vienetais.
   1413 m. Lietuvos valstybės branduolys - etninė Lietuva - buvo suskirstyta į tris  administracinius vienetus: Žemaičių seniūniją, Vilniaus ir Trakų vaivadijas. Dvi pastarosios atsirado vietoj Vilniaus ir Trakų kunigaikštysčių. Kuriant šias vaivadijas buvo vadovaujamasi dar Algirdo ir Kęstučio laikais pradėtu kariniu - politiniu LDK žemių dalijimu. Į Vilniaus vaivadiją įėjo Algirdo ir jo sūnų valdos Lietuvoje ir Rusioje, Trakų vaivadijai teko buvusios Kęstučio valdos, tarp kurių buvo ir Trakų kunigaikštystė. Šiaurėje Trakų vaivadiją nuo Vilniaus vaivadijos skyrė Neries upė. Iš viso Trakų vaivadijoje buvo 27 pavietai, tarp kurių - Žiežmarių, Darsūniškio, Semeliškių ir Kauno (šiems pavietams priklausė visa dabartinio mūsų rajono teritorija). Į Kauno pavietą, be Kauno valsčiaus, įėjo Karmėlavos, Gegužinės ir Rumšiškių valsčiai, minimi XV a. pabaigoje - XVI a. pradžioje. Darsūniškio pavietą sudarė Darsūniškio valsčius ir dvaras, Žiežmarių pavietą - Žiežmarių ir Strėvininkų valsčiai bei Žiežmarių dvaras. Šie valsčiai bei dvarai minimi XV a. pabaigos - XVI a. rašytiniuose šaltiniuose. Dar buvo Paparčių valsčius, minimas iki XVI a. I pusės.
   1564 -1566 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įvykdyta administracinė reforma. Pagal ją pavietai buvo atskirti nuo valdovo dvarų ir dvarais virstančių valsčių. Kadangi iki tol istoriškai buvo susidarę nevienodo didumo pavietai, per šią reformą iš jų buvo sudaryti nauji maždaug vienodo didumo pavietai. Pavietas tapo svarbiausias bajoriškos valstybės administracinis vienetas. Vaivadijų ir pavietų teritorija, ribos ir struktūra buvo griežtai apibrėžtos. LDK buvo suskirstyta į 13 vaivadijų su 26 pavietais. Trakų vaivadijos Semeliškių ir Žiežmarių valsčiai bei Kauno pavieto Rumšiškių ir Darsūniškio valsčiai buvo dabartinio Kaišiadorių rajono teritorijoje.
   Be administracinio-politinio suskirstymo, etnografinės Lietuvos teritorijoje buvo ir konfesinis pasiskirstymas į vyskupijas, dekanatus ir parapijas.
   1795 m., po III Respublikos padalijimo Lietuvą prijungus prie Rusijos, Jekaterina II Lietuvos generalgubernatoriui N.Repninui įsakė buvusią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją padalinti į dvi gubernijas: Vilniaus ir Slonimo. Gubernijos padalintos į pavietus, nuo XX a. pradžios vadinamus lietuviškai - apskritimis. Vilniaus gubernijos Trakų ir Kauno apskritims priklausė ir dabartinė rajono teritorija. 1797 m. Pavlo I įsakymu Vilniaus ir Slonimo gubernijos buvo sujungtos į vieną Lietuvos guberniją su centru Vilniuje. 1801 m. Aleksandro I įsakymu, atsižvelgiant į imperijos plotą ir gyventojų skaičių, vėl sudarytos dvi gubernijos - Vilniaus ir Gardino. 1839 m. caro nurodymu Vilniaus gubernija padalinta į 10 apskričių (vietoj anksčiau buvusių 11). Nors Trakų apskritis buvo panaikinta, tačiau 1843 m. vėl atgavo apskrities teises. Tais metais Nikolajaus I įsakymu įkurta Kauno gubernija su 7 apskritimis. Vilniaus guberniją taip pat sudarė 7 apskritys. Dabartinio Kaišiadorių rajono teritorijoje tada buvo Kauno gubernijos Kauno apskrities Rumšiškių valsčius ir Vilniaus gubernijos Trakų apskrities Kruonio, Žaslių, Žiežmarių, Semeliškių valsčiai.
   1812 m. Napoleono žygio į Rusiją metu gubernijos buvo pavadintos departamentais, pavietai - distriktais.
   Po baudžiavos panaikinimo (1861 m.) buvo įvesta luominė valstiečių savivalda - valsčiai. Dabartinio Kaišiadorių rajono teritorijoje buvo šie valsčiai: Kauno gubernijos Kauno apskrities Rumšiškių valsčius ir Vilniaus gubernijos Trakų apskrities Kruonio, Žaslių, Žiežmarių valsčiai; dalis gyvenviečių priklausė Semeliškių valsčiui.
   Rusijos carinė administracija Lietuvą buvo pavadinusi Šiaurės Vakarų kraštu, o I pasaulinio karo metu Lietuvą okupavę vokiečiai vadino Ober Osto (vyriausiojo kariuomenės vado) valdoma žeme. Lietuvoje Ober Osto valdomos apygardos buvo skirstomos į mažesnius administracinius vienetus - apskritis, tarp kurių buvo ir Kaišiadorių apskritis. Visą Lietuvos teritoriją vokiečiai suskirstė į 44 apskritis, kurios buvo suskirstytos į 230 valsčių. Tik Vilniaus ir Kauno miestai sudarė atskirus administracinius vienetus.
   1918 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, pradėtas administracinis pertvarkymas. 1918 m. lapkričio 23 d. Kaišiadorių klebono kun. A. Varno pastangomis susikūrė Kaišiadorių parapijos komitetas, kuris atliko valsčiaus - savivaldos institucijos funkciją.
   1918 m. gruodžio 6 d. Kaišiadoryse įvyko apskrities valsčių ir parapijų komitetų atstovų suvažiavimas; buvo suformuotas Kaišiadorių apskrities komitetas.
   1919 m. liepos 24 d. buvo paskelbtas Apskričių sienų ir jų centrų įstatymas, pagal kurį dabartinė rajono teritorija priklausė Kauno apskrities Rumšiškių valsčiui ir Trakų apskrities Kruonio, Darsūniškio, Žiežmarių, Kaišiadorių, Gegužinės, Žaslių, Kietaviškių, Užuguosčio, Aukštadvario valsčiams.
   Kai 1920 m. spalio mėn. Lenkija kartu su Vilniaus kraštu užgrobė Trakus, Trakų apskrities centras buvo perkeltas į Kaišiadoris. 1939 m. pabaigoje Trakai kartu su didele Vilniaus krašto dalimi buvo sugrąžinti Lietuvai. Tais metais Trakai vėl tapo apskrities centru. Čia iš Kaišiadorių buvo perkeltos visos apskrities įstaigos. 1939 m. iš Trakų apskrities į Kauno apskritį perėjo Kruonio valsčius.
   1940 m. vasarą, SSRS okupavus Lietuvą, buvo pradėtas naujas administracinis pertvarkymas, atitinkantis „naujas socializmo statybos sąlygas". 1940 m. rugpjūčio 24 d. buvo sudaryti Kaišiadorių, Kruonio, Rumšiškių, Žaslių, Žiežmarių valsčiai, kurie įėjo į Trakų apskrities sudėtį. Kaimų bendruomenės (seniūnijos) 1940 m. pabaigoje buvo pertvarkytos į apylinkes - mažiausius administracinius teritorinius vienetus.
   Administracines reformas nutraukė II pasaulinis karas. 1941 m. birželio-liepos mėnesiais vokiečiai okupavo Lietuvą (Kaišiadorys užimti 1941 m. birželio 27 d.). Šalis, pavadinta Lietuvos generaline sritimi, buvo suskirstyta į 4 krašto apygardas, šios - į apskritis, o pastarosios - į valsčius. Dalis dabartinės Kaišiadorių rajono teritorijos priklausė Vilniaus krašto apygardos Trakų apskrities Kaišiadorių, Žaslių, Žiežmarių, Vievio valsčiams, kita dalis - vakarinė - Kauno krašto apygardos Kauno apskrities Kruonio ir Rumšiškių valsčiams.
   Po II pasaulinio karo, kai SSRS antrąsyk okupavo Lietuvą, 1940 m. pradėtos reformos buvo tęsiamos. 1945 m. Lietuvos SSR buvo 26 apskritys, 320 valsčių ir 3032 apylinkės. 1946 m. balandžio 24 d. įkurta Kaišiadorių apskritis. Ją sudarė 5 valsčiai:  Kaišiadorių, Žaslių, Žiežmarių, Kruonio ir Rumšiškių (pastarieji du perėjo iš Kauno apskrities). Valsčiai suskirstyti į 53 apylinkes. 1947 m. nuo didžiausio plotu Žaslių valsčiaus buvo atskirtas Gegužinės valsčius (4 apylinkės). 1947 m. bendroje Kaišiadorių apskrities suvestinėje nurodytas valsčių, apylinkių, gyvenamųjų vietovių, sodybų ir gyventojų skaičius. Kaišiadorių valsčiuje buvo 6 apylinkės, 51 gyvenvietė, 952 sodybos ir 4552 gyventojai. Žaslių valsčiuje - 11 apylinkių, 127 gyvenvietės, 2288 sodybos ir 10530 gyventojų. Žiežmarių valsčiuje - 13 apylinkių, 111 gyvenviečių, 2196 sodybos ir 12561 gyventojas. Gegužinės valsčiuje - 4 apylinkės, 40 gyvenviečių, 646 sodybos ir 398 gyventojai. Kruonio valsčiuje - 12 apylinkių, 113 gyvenviečių, 2121 sodyba ir 9098 gyventojai. Rumšiškių valsčiuje - 7 apylinkės, 39 gyvenvietės, 1029 sodybos ir 4371 gyventojas. Kaišiadorių mieste buvo 2198 gyventojai. Iš viso Kaišiadorių apskrityje buvo 6 valsčiai, 53 apylinkės, 481 gyvenvietė, 9232 sodybos ir 46408 gyventojai.
   Tačiau taip administracinė krašto suskirstymo reforma nesibaigė. 1947 m. Kaišiadorių apskrities vykdomasis komitetas svarstė valsčių administracinio išdėstymo ribų projektą, pagal kurį buvo numatyta įkurti dar vieną - Kalvių valsčių.
   1950 m. birželio 20 d. Lietuvos SSR AT Prezidiumo įsaku buvo panaikintas respublikos administracinis suskirstymas apskritimis ir valsčiais, sudarant sritis bei rajonus. Tai jau seniai buvo padaryta SSSR. Lietuvos SSR teritorijoje iš 57 apskričių buvo įkurti 87 rajonai su sustambintomis apylinkėmis. Kaišiadorių apskrities teritorija suskirstyta į 4 - Kaišiadorių, Žiežmarių, Vievio ir Jiezno - rajonus. Į Kaišiadorių rajono sudėtį įėjo 17 apylinkių, į Žiežmarių rajoną - 24 apylinkės.
   1955 m. liepos 1 d. panaikintas Žiežmarių rajonas, o jo teritorija priskirta Kaišiadorių rajonui. 1962 m. panaikinti Vievio ir Jiezno rajonai, o šių rajonų apylinkės priskirtos prie Kaišiadorių rajono (išskyrus dalį Užuguosčio apylinkės, kuri atiteko Prienų rajonui).
   1963 m. sausio 11 d. Lietuvos SSR AT Prezidiumo įsaku „Dėl Lietuvos TSR apylinkių sustambinimo" Kaišiadorių rajone buvo sumažintas apylinkių skaičius.
   Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, iškart kilo idėja pertvarkyti ir Respublikos administracinį teritorinį suskirstymą, nes senosios administracinės ir teritorinės struktūros tapo kliūtimi socialinėms ir ekonominėms reformoms bei valstybingumo įtvirtinimui.
   1999 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą įkurti penkias naujas savivaldybes, tarp jų ir Elektrėnų. Į šios savivaldybės teritoriją pateko ir Kaišiadorių rajono Kietaviškių seniūnija bei dalis Žaslių seniūnijos.

Atnaujinta :2010-08-30
 
© 2003 Kaišiadorių muziejus
Gedimino g. 85, Kaišiadorys LT-56144
Tel. (8~346) 54 161, faks. (8~346) 53 886
El.p. verdasa@takas.lt