KAIŠIADORIŲ RAJONO ARCHEOLOGIJOS PAMINKLAI, JŲ TYRINĖJIMAI IR APSAUGA
Kaišiadorių rajone šiuo metu yra apie 80 archeologijos paminklų. Didžiausią dalį sudaro geriausiai vizualiai matomi paminklai piliakalniai. Šiuo metu yra 22 saugomi piliakalniai. Keli tokie paminklai (Dabintos, Darsūniškio, Papartėlių, Rumšiškių) yra visiškai sunykę. Greta beveik visų piliakalnių surastos papėdžių gyvenvietės, kurios taip pat yra saugoms. Be papėdžių gyvenviečių žinoma dar apie 10 stovyklaviečių ir gyvenviečių, priskiriamų labai plačiam chronologiniam laikotarpiui. Kiti, žemės paviršiuje matomi objektai pilkapynai, taip pat sudaro didelę saugomų paminklų dalį. Rajone išskiriamos 26 pilkapių grupės. Kai kurie, ankstesnėje literatūroje minimi pilkapiai nerasti ar išbraukti (Rumšiškių). Kapitoniškių pilkapiai buvo užlieti pastačius Kauno hidroelektrinę, bet jų vieta dėl paminklo vertės saugoma kaip respublikinės reikšmės paminklas. Kita laidojimo paminklų grupė kapinynai ir senkapiai. Pastarieji anksčiau sudarė gausiausią grupę, tačiau žvalgymų ir žvalgomųjų tyrinėjimų metu paaiškėjo, kad didžioji dalis vadinamųjų senkapių tėra kaimo kapinaitės. Dabar saugoma 13 senkapių. Tuo tarpu kasinėti tėra 2 (Mankuviškių ir Rumšiškių) kapinynai. Be to, rajone yra keli gerokai vėlesni paminklai Kruonio piliavietė ir Paparčių vienuolynas.
Atskirai galima paminėti mitologinius ir sakralinius objektus (jų priskaičiuojama apie 40), susijusius su senosiomis šventvietėmis. Rajone dabar yra žinomi 9 alkakalniai, 18 mitologinę vertę turinčių akmenų ir maždaug 12 kitų (šventų miškų, daubų, laukų, ežerų, upelių, šaltinių, pelkių ar brastų) objektų. Į paminklų sąrašus yra įrašyta tik nedidelė jų dalis (daugiausiai alkakalniai ir akmenys).
Kaip matyti, paminklų skaičius nėra mažas. Tačiau tiek patys archeologijos paminklai, tiek kultūrinė krašto situacija sukelia daug neaiškumų ir klausimų: ne visai aiškus kultūrinis tęstinumas, sunku kalbėti apie paminklų kompleksus. Atsižvelgiant į šiuos dalykus, šiame straipsnyje ir bus bandoma išsiaiškinti pagrindines problemas, nulėmusias tokią archeologijos situaciją aptariamo rajono ribose.
Tyrinėjimų istorijos ir istoriografijos apžvalga
Archeologinių tyrinėjimų raidą Kaišiadorių rajone galima suskirstyti į kelis pagrindinius etapus.
1) XIX a., kai šaltiniuose ir literatūroje pasirodo pirmosios žinios apie archeologijos paminklus bei atskiras radimvietes (Narbutt T., 1835-1841; Kirkor A. K., 1869; Dobrianskij F., 1885). Apie konkrečius paminklus daugiau informacijos galima rasti F. Pokrovskio 1983 ir 1899 m. išleistuose Vilniaus ir Kauno gubernijos archeologiniuose atlasuose (Аrcheologičeskaja karta Vilenskoj gubernii ir Аrcheologičeskaja karta Kovenskoj gubernii) (Pokrovskij F. V., 1893, 1899).
2) XX a. I-oje pusėje surandama nemažai naujų paminklų, ypač akmens amžiaus radimviečių ir stovyklaviečių (Daugirdas T., 1908; Szukiewicz W., 1910; Puzinas J., 1935; Jablonskis K., 1938-1942). Be akmens amžiaus radimviečių, Lietuvos archeologijos medžiagoje (1928) P. Tarasenka pateikia nemažai informacijos apie jau žinomus ir naujus archeologijos paminklus, dabar esančius Kaišiadorių rajono ribose.
3) XX a. vidurys ir II pusė (6-7 dešimtmečiai) archeologinių žvalgymų suintensyvėjimas, sistemingų tyrinėjimų pradžia (žr. priedą Nr. 1), susijusi su Kauno hidroelektrinės statyba. Organizuotos kelios, platesnio masto archeologinės žvalgomosios ekspedicijos (Kulikauskas P., 1953; Tautavičius A., 1953), kurių metu surasta nemažai naujų archeologinių objektų, įvertinta paminklų būklė. Tyrinėjami Kapitoniškių (Tautavičius A., 1953, 1954), Atmainų, Darsūniškio (Navickaitė O., 1957), Dovainonių (Kulikauskas P., Tautavičius A., 1953; Tautavičius A., 1954), Migonių (Kulikauskas P., Kulikauskienė R., 1954, 1955) pilkapynai, Dovainonių, Rumšiškių (Kuncienė O., 1957), Migonių (Kulikauskas P., Kulikauskienė R., 1954, 1955; Kulikauskienė R., 1957) piliakalniai ir jų papėdės gyvenvietės. 1958 m. tyrinėtos Lapainios akmens ir geležies amžiaus gyvenvietės (Jablonskytė-Rimantienė R., 1958). Bene plačiausiai tyrinėtas paminklas Rumšiškių kapinynas, buvęs Kauno marių salose, atsidariusiose Nemunui užtvenkus senąsias Rumšiškes. Kapinynas tirtas 1961-1963 (Tautavičius A. 1961; Merkevičius A., 1962; Michelbertas M., 1963) ir 1983 m. (Tebelškis P., 1983).
8-9-ame dešimtmetyje vykdomi archeologiniai žvalgymai (Tautavičius A., 1971), paminklai kartografuodami (Černiauskas M., 1977), tyrinėjami Nemaitonių (Butėnienė E., 1970), Maisiejūnų (Butėnienė E., 1971, Butėnas E., 1986, 1987, 1988) pilkapynai, Laukagalio Didžiojo (Aukuro) akmens aplinka (Urbanavičius V., 1976), Kapitoniškių, Baruolių senkapiai (Bliujienė A., 1985).
Reikia paminėti, kad duomenys apie paminklus bei jų tyrinėjimus yra išsibarstę ekspedicijų ataskaitose. Tik keli, plačiausiai tyrinėti paminklai susilaukė atskirų publikacijų testiniuose leidiniuose: Maisiejūnų pilkapyno tyrinėjimai (Butėnas E., 1998 Lietuvos archeologija, T. 15), Kapitoniškių pilkapiai (Tautavičius A., 1957 Lietuvos TSR Mokslo Akademijos darbai, A serija, T. 1), Ankstyvojo geležies amžiaus Lapainios puodžiai (Jablonskytė-Rimantienė R., 1961 Iš lietuvių kultūros istorijos, T. 3), Migonių (Jiezno raj.) archeologiniai paminklai (Volkaitė-Kulikauskienė R., 1958 - Iš lietuvių kultūros istorijos, T. 1), o Rumšiškių kapinyno medžiagai bei jos analizei skirta V. Urbanavičiaus monografija Rumšiškėnai XIV-XVI a. (1970).
4) XX a. pab. (paskutinis dešimtmetis) XXI a. pr. Šiuo metu Kaišiadorių rajone, galima sakyti, vykdomi tik archeologiniai žvalgymai bei žvalgomieji tyrinėjimai. Plačiau tyrinėjamas tik Dovainonių piliakalnis (Steponaitis V., 1992; Zabiela G., 1994, 1995) ir Paparčių dominikonų vienuolynas (Žalnierius A., 2000, 2002). Visgi, reikia paminėti, kad šiuo metu surasta nemažai naujų akmens amžiaus radimviečių ir gyvenviečių (Girininkas A., 1994, 1996), vykdyti žvalgomieji tyrinėjimai seniausioje Kaišiadorių rajono ribose esančioje Kalvių (Basonių II) gyvenvietėje (Šatavičius E., 1999, 2000), taip pat Rusių-Litviniškių, Zubiškių gyvenvietėse (Ivanauskas E., 1996), Vindziuliškių (Ivanauskas E., 1996), Atmainų, Darsūniškio (Kraujalis R., 2002), Pakalniškių II (Dakanis B., 2002) pilkapynuose, Miežionių (Strazdas A., 2002), Baruolių, Gansonių, Lalėnų, Laukagalio (Dakanis B., 2002), Pakalniškių (Baubonis., 2002) senkapiuose, žvalgyti Žiežmarių (Balčiūnas J., 1998; Vaškelis A., 1998), Darsūniškio (Žalnierius A., 2001), Kruonio (Žalnierius A., 2004) miesteliai.
Apibendrinus apie penkiasdešimt metų trunkančią archeologinių tyrinėjimų istoriją matyti, kad yra nusistovėjusios tam tikros paminklų tyrinėjimų tradicijos: vykdoma daugiau archeologinių žvalgymų bei žvalgomųjų tyrinėjimų nei sistemingų tyrimų, sistemingai tiriami, galima sakyti, tik ardomi bei į statybų ar kitos veiklos zonas patenkantys paminklai. Svarbu paminėti, jog pastaruoju metu Kaišiadorių rajone galima kalbėti apie viduramžių archeologijos pradžią. Tyrinėtas Paparčių dominikonų vienuolynas bei Žiežmarių, Darsūniškio ir Kruonio miesteliai gerokai praplėtė tyrinėjamų objektų chronologines ribas.
Kalbant apie chronologinį bei regioninį paminklų pasiskirstymą, matyti, kad šiuo požiūriu jie tyrinėti labai netolygiai. Žvalgymai ir tyrinėjimai, susiję su Kauno hidroelektrinės statyba, lėmė tai, kad daugiausiai paminklų žinoma Kruonio seniūnijoje; būtent šioje rajono dalyje esančiuose paminkluose daugiausiai ir vykdyti platesnio masto tyrinėjimai. Tuo tarpu šiaurinėje rajono dalyje žinomi tik pavieniai archeologijos paminklai ar radimvietės. Akivaizdu, kad paminklų buvimas/nebuvimas tam tikroje teritorijoje yra apsprendžiamas daugelio faktorių, pavyzdžiui, atstumo ar patogaus priėjimo prie vandens telkinių. Gali būti, kad būtent pastaroji aplinkybė nulėmė paminklų gausą palei Nemuną ir nedidelį jų skaičių Neries pakrantėse. Tą patį galima pasakyti ir apie chronologinį paminklų pasiskirstymą. Susiduriama su paminklų datavimo problema; kai kuriems chronologiniams periodams priskiriami tik keli paminklai. Galbūt dėl šių priežasčių, nagrinėjant bendrakultūrinę Lietuvos situaciją Kaišiadorių rajono paminklai plačiau neanalizuojami arba tam tikrai kultūrinei sričiai regionas priskiriamas pagal vieną ar kelis plačiau tyrinėtus objektus. Dėl nedidelio sistemingai tirtų paminklų skaičiaus bei fragmentiškų tyrinėjimų labai ribojamos platesnės analizės galimybės (tai labai gerai atspindi nedidelis publikacijų skaičius), nėra galimybės kalbėti apie atskirų paminklų egzistavimo chronologinius periodus, paminklų (ne)vienalaikiškumą, ne visai aiški lieka krašto apgyvendinimo specifika, o kraštas bendrakultūriniame kontekste lieka balta dėme.
Archeologija Kaišiadorių muziejuje
Ilgą laiką Kaišiadorių rajone nebuvo institucijos, sisteminančios archeologinių tyrinėjimų medžiagą ir pateikiančios ją visuomenei. Tyrinėjimų metu surinkti archeologiniai radiniai pateko į Lietuvos nacionalinį, Kauno Vytauto Didžiojo karo ir kitus muziejus. Tuo tarpu žmonės su labai fragmentiškai krašto istoriją atspindinčiais archeologiniais radiniais galėjo susipažinti visuomeniniais tikslais kraštotyrininkų ar krašto mylėtojų įkurtuose mokyklų muziejuose, privačiose kolekcijose, vėliau Etnokultūros centre.
Vienas iš 1998 m įkurto Kaišiadorių muziejaus tikslų rinkti archeologinę medžiagą, vykdyti tyrimus ir su krašto istoriją atspindinčia medžiaga supažindinti žmones. Šiais tikslais archeologiniai radiniai pradėti kaupti nuo muziejaus įsikūrimo pradžios. Į muziejaus fondus perduoti Etnokultūros centro, taip pat Kaišiadorių I-os vidurinės, Kurniškių, Rumšiškių mokyklų muziejų, privačių kolekcijų (mons. V. Sudavičiaus, V. Ruokio) archeologiniai dirbiniai. Archeologinių rinkinių dalį sudaro atsitiktiniai radiniai. Tokius, žemės paviršiuje surinktus radinius muziejui perdavė kun. V. Sajeta, V. Lapinskas, E. Ivanauskas, V. Velička, A. Mikalauskas, A. Švabaitė, P. Leščinskas, A. Uždravienė ir kiti.
Beveik visa sistemingų tyrinėjimų medžiaga, kaip buvo minėta, saugojama pagrindiniuose Lietuvos muziejuose. Tokia situacija susidarė todėl, kad Kaišiadoryse tuo metu nebuvo institucijos, galinčios tvarkyti ir saugoti archeologinius radinius. Be to, sistemingų tyrinėjimų medžiagos perdavimą muziejams nustato 1999-08-17 kultūros ministro įsakymas Nr. 314, kuriame nurodoma, kad vieno paminklo medžiaga turi būti perduodama tam pačiam muziejui. Tik prasidėjus naujų paminklų kasinėjimams, Kaišiadorių muziejui perduodama tyrinėjimų medžiaga. Pats muziejus taip pat organizavo kelis archeologinius tyrinėjimus. 1999-2000 m. tyrinėta Kalvių (Basonių II) gyvenvietė (vadovavo E. Šatavičius), 2001m. vykdyti žvalgomieji tyrinėjimai Darsūniškio miestelyje, o 2004 m. buvo žvalgyta Kruonio piliavietės aplinka (abiems tyrinėjimams vadovavo A. Žalnierius). Finansiškai buvo remiami Paparčių dominikonų vienuolyno tyrinėjimai (Žalnierius A., 1999, 2000, 2002). Šių tyrinėjimų metu surinkti archeologiniai radiniai saugomi Kaišiadorių muziejuje. Į muziejaus fondus taip pat perduoti Baruolių, Gansonių, Lalėnų, Laukagalio senkapių radiniai (Dakanis B., 2002), bei kelių, ne Kaišiadorių rajone esančių paminklų tyrinėjimų medžiaga (Pasienių 1-os, Smilgių 1-os gyvenviečių (Vilniaus raj.), Aukštadvario miestelio (Trakų raj.,) 1994-1995 m žvalgymų medžiaga).
Reikia manyti, kad archeologinių eksponatų daugės, surinkta kolekcija išaugs į ekspoziciją, išsamiai atspindinčią krašto istoriją.
Paminklų būklė ir apsauga
Kaip matyti iš aukščiau aptartos archeologinių tyrinėjimų raidos, archeologijos paminklų tyrinėjimai neretai priklauso nuo jų būklės. Paprastai dažniausiai tyrinėjami žalojami ar tie paminklai, kurie greitu metu gali būti ardomi. Galima paminėti kelis veiksnius, kurie lemia paminklų būklės pablogėjimą.
Gamtinės sąlygos. Paminklus ar jų kultūrinį sluoksnį gali ardyti medžiai, jų išvartos, piliakalnių šlaitus neretai plauna upeliai ir upės. Dėl šios priežasties nuslinko Bijautonių, Palapainio, Pridotkų piliakalnių šlaitai, visiškai nuplautas Darsūniškio piliakalnis. Šiuo metu Nemunas plauna Visginų piliakalnio šlaitą.
Žmonių ūkinė veikla. Ūkinis poveikis dažnai tampa neišvengiamas. Nemažai paminklų buvo paplauta ar net visai sunaikinta XX a. 6-7 - ame dešimtmetyje, ruošiantis statyti ir jau pastačius Kauno hidroelektrinę. Pasikeitus vandens lygiui buvo apsemti ir nuplauti tokie paminklai, kaip Rumšiškių, Dovainonių piliakalniai, Kapitoniškių pilkapiai. Statant Pastrėvio hidroelektrinę bei iškasus kanalą buvo sunaikintas pietvakarinis Mūro Strėvininkų piliakalnio šlaitas.
Daugelis paminklų buvo ariami (Kalninių Mijaugonių, Mančiūnų, abu Paparčių piliakalniai, Kapitoniškių, Pakalniškių pilkapynai), jų ribose įrengiami bulviarausiai (Basonių piliakalnis). Iškasus žvyrduobes visiškai sunaikinti Dabintos ir Papartėlių piliakalniai. Iš Paparčių akmens amžiaus gyvenvietės teritorijos ribų dar ir dabar kasamas smėlis. Nemažai pilkapių yra apardyti lobių ieškotojų ar mėgėjų (Guronių, Maisiejūnų, Migonių, Triliškių, Šilonių pilkapynai). Žinomas toks atvejis, kai paminklas pradedamas naudoti kitiems tikslams. Pavyzdžiui, Balceriškių piliakalnyje XIX a. pab. XX a. pr. įrengtos kapinaitės. Tokiu atveju, nėra visai aišku, kuris objektas turėtų būti saugomas.
Kita situacija yra su tokiais paminklais, kaip akmenys. Kaniutiškių kaime (Kaišiadorių apyl. sen.) buvęs respublikinės reikšmės paminklas akmuo su ženklais nuo 1984 m. laikomas dingusiu. Toks likimas gali ištikti ir kitus mitologinę bei sakralinę vertę turinčius objektus. Tuo labiau, kad dalis jų nėra įtraukti į jokius sąrašus (ši problema aktuali visos valstybės mastu). Pavyzdžiui, akmenų su dubenimis (rajone yra tik vienas toks objektas (Vindziuliškėse)) apsaugos nenumato jokie įstatymai.
Dar viena, itin svarbi problema - ta, jog pastaruoju metu dalis paminklų atsidūrė privačių žemių ribose. Pavyzdžiui, seniausios IX-VIII tūkst. pr. Kr. datuojama Kalvių (Basonių II) gyvenvietės teritorijoje pastatyta tvora. Tokiu būdu gali būti apardomas kultūrinis sluoksnis. Nors Lietuvos Respublikos įstatymai reglamentuoja paminklų saugojimą ir nustato saugojimo sąlygas, ne visada jų laikomasi. Neaišku, ar tai įstatymų nepaisymas, ar paprasčiausiai savininkai, kurių žemės valdose yra saugojami paminklai, nėra informuojami apie panašius objektus. Ši problema itin aktuali kalbant apie vizualiai nematomus paminklus.
Be paminklų ardymo, atskirai reikėtų užsiminti apie paminklų priežiūrą bei tvarkymą. Visos valstybės paminklosauga rūpinasi Kultūros vertybių apsaugos departamentas, o už Kaišiadorių rajono kultūros vertybių, tame tarpe ir archeologijos paminklų, priežiūrą ir apsaugą yra atsakingas paminklotvarkininkas Z. Sakalauskas. Savaime suprantama, kad prižiūrėti paminklus, atsižvelgiant tiek į darbo sąnaudas, tiek į finansines išlaidas, yra paprasčiau nei atlikti jų tvarkymo darbus. Tuo labiau, kad periodiškai aptvarkant paminklus, jų būklė turėtų išlikti stabili. Nors valstybė pagal ekonomines galimybes finansuoja paminklų tvarkymą, visgi, pirmenybė paprastai suteikiama respublikinės reikšmės ir avarinės būklės paminklams. Kaišiadorių rajone atlikti tik kelių piliakalnių tvarkymo darbai. Nuo 1992 iki 1997 metų buvo atlikti Palapainio ir Budelių piliakalnių tvarkymo darbai, kurių metu sutvirtinti šlaitai, pašalintos nuogriuvos, iškirsti medžiai ir krūmai. 1994-1995 metais užfiksuotos ir ištirtos Dovainonių piliakalnio liekanos (likusi, Kauno marių nenuplauta, šlaito dalis), objektas paliktas sunykimui. 1994-1995 metais taip pat buvo parengtas Lašinių piliakalnio tvarkymo projektas. Medžių ir krūmų kirtimo darbai pradėti tik šių metų rudenį.
Norint, kad archeologijos paminklų priežiūros ir tvarkymo darbai vyktų sparčiau, turėtų būti suvienytos tiek specialistų, tiek valdžios ir visuomenės pastangos. Galėtų būti organizuojamas medžių ir krūmų kirtimas paminklų teritorijose, iš seniūnijų pateikiama informacija apie didesnius žemės judinimo darbus. Tokiu būdu gali būti ne tik saugojami jau žinomi paminklai, bet taip pat surasti nauji.
Vietoje pabaigos
Apibendrinus visą archeologijos situaciją, akivaizdu, kad rajone trūksta sistemingų tyrinėjimų, platesnės kultūrinio tęstinumo analizės. Norint geriau pažinti seniausią šio krašto istorijos etapą, reikia kelių dalykų: 1) archeologijos paminklai turi būti prižiūrimi ir išsaugoti ne tik mūsų, bet ir ateinančioms kartoms; 2) vykdomi platesni tyrinėjimai; 3) renkama ir sisteminama archeologinė medžiaga. Atsižvelgiant į pastarąją aplinkybę, tikimasi, kad ateityje muziejaus archeologiniai rinkiniai išaugs į ekspoziciją, išsamiai atspindinčią anksčiau čia gyvenusių žmonių materialinę ir dvasinę kultūrą bei jos raidą.
Parengta pagal publikaciją:
Grinkevičiūtė A. Kaišiadorių rajono archeologijos paminklai, jų tyrinėjimai ir apsauga // Atspindžiai. Kultūros priemenė, Nr. 25. Kaišiadorys, 2004.