Didžiokas Vladas (1889 09 01 Vilniuje - 1942 10 07 Kaune) - dailininkas.
Mokėsi Vilniaus gimnazijoje, I. Trutnevo piešimo mokykloje, 1910-1916 studijavo A. Štiglico taikomosios dekoratyvinės dailės mokykloje, vėliau Peterburgo dailės akademijoje.
1918 m. grįžo į Lietuvą. Dirbo Valstybiniame operos ir baleto teatre. Jis buvo pirmasis Lietuvos scenografas profesionalas. Padarė dekoracijas operos ir dramos spektakliams: A. Rubinšteino Demonui", D. Verdžio Rigoletui", Š. Guno Faustui", R. Leonkavelio Pajacams", Ž. Bizė Karmen", F. Šilerio Plėšikams", H. Ibseno Hedai Gabler" ir kt.
Tačiau didžiąją dailininko palikimo dalį sudaro molbertinė tapyba: peizažai, portretai, figūrinės kompozicijos. Ankstyvojo periodo darbai atlikti akademine maniera, kur tikslus piešinys, griežta kompozicija. Ilgainiui kūryboje ima dominuoti laisvesnis potepis, spalvingas koloritas, drąsesni ieškojimai. Tie bruožai bene ryškiausiai atsispindi Lietuvos teatrų veikėjų portretuose: Dirigentas J. Tallat-Kelpša", Solistas A. Sodeika" ir kt. Poetiškumu, lyrine nuotaika dvelkia peizažai (Vasara", Rąžė", Žiemos paveikslas" ir kt.). Nuo 1920 dalyvavo lietuvių dailės parodose. Šalia kūrybinio darbo nuo 1922 ir beveik iki pat mirties dėstė piešimą bei dekoratyvinę tapybą Kauno meno mokykloje.
Nuo trečiojo dešimtmečio vidurio ėmė progresuoti tuberkuliozė. Gydytojai patarė įsikurti toliau nuo miesto. 1936 įsigijo sodybą ir 12 ha žemės Dovainonių kaime. Sustiprėjo sveikata, pagerėjo nuotaika, intensyviai pradėjo tapyti. Štai ką man 1969 papasakojo jo žmona Barbora Didžiokienė:
- Beveik visus paskutiniųjų metų paveikslus Didžiokas nutapė savo sodyboje Dovainonyse arba Rumšiškėse. Net penkis etiudus Didžiokas nutapė 1937-ųjų gruodžio 14-31 dienomis. Kasdien, apsivilkęs medžiotojo apranga, jis ėjo į beržynėlį prie mūsų sodybos ir tapė. Čia nutapė žinomą kūrinį Žiemos paveikslą", kurio nuotrauka išspausdinta Mažojoje lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje" (1966). Paveikslą įsigijo M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Rudens dailės parodai (1940) Didžiokas pateikė vienuolika darbų. Prieš mano ovalinį veidrodį, išsinešęs jį į kiemą, nutapė autoportretą. Panemunėje nutapė Mergakalnį. Atsimenu ir kai kuriuos kitus paveikslus: Vyšnelė", Obelis", Beržynėlis", Kluonas"... Vyšnelė augo prie mūsų lango, bet iššalo, obelis irgi neišlaikė žiemos šalčių, beržynėlis virto beržynu, o kluoną pardavėme. 1941 Didžiokas nutapė mūsų kaimyno Antano Laužinsko portretą ir Verpėją". Abu darbai buvo eksponuojami dailės kūrinių parodoje Vilniuje.
Dovainonių kaime V. Didžiokas išgyveno ir sunkiausias savo gyvenimo dienas. 1940 04 10 nuo tuberkuliozės mirė vienturtis sūnus aštuoniolikmetis Jurgis. Ėmė silpnėti ir paties dailininko sveikata. Baisiai sukrėtė žinia, kad prasidėjo karas. 1941 06 27 sodyboje pasirodė vokiečiai, kurie ją nuniokojo. Kad galėtų pramisti, V. Didžiokas, likęs be pensijos, pradėjo pardavinėti daiktus, drabužius. Sunkiai išgyveno Rumšiškių žydų tragediją. Jie buvo sušaudyti.
Mirė Kauno ligoninėje. Buvo palaidotas Rumšiškių kapinėse greta savo sūnaus. 1958, užtvenkiant Nemuną, Didžiokų palaikai perkelti į Kruonį. 1975 ant jų kapų pastatytas paminklas (arch. A. Meškauskienė).
Plataus diapazono dailininkas Vladas Didžiokas paliko savitą pėdsaką lietuvių meno raidoje. Nuo trečiojo dešimtmečio pradžios dvidešimt metų dirbo įvairiuose kūrybos ir visuomeninės veiklos baruose, ėjo ten, kur buvo reikalingas, kur ji kvietė menininko pašaukimas (...), - rašė A. Nedzelskis V. Didžioko reprodukcijų rinkinio (1978) įvade. - Ryškiausią žymę palikęs tapyboje, V. Didžiokas praturtino ir lietuvių scenografiją, pedagogine veikla prisidėjo prie to didžiulio darbo, kurį nuveikė Kauno meno mokykla, ugdydama naują dailininkų pamainą".
V. Didžioko žmona - Didžiokienė (Gorochova) Barbora (1896 12 12 Peterburge - 1976 08 19 Dovainonyse) - taip pat buvo dailininkė. Baigė progimnaziją (1912), telegrafo mokyklą (1914), lankė Dailei skatinti draugijos mokyklą (1914-1915), A. Štiglico dailės mokyklą ir kt. 1917 ištekėjo už dail. V. Didžioko. Po spalio perversmo su vyru persikėlė į Lietuvą, 1922 apsigyveno Kaune. Greitai išmoko lietuviškai, įsijungė į kultūrinę veiklą. Tapė lėlių natiurmortus (Juodasis Pjeras", 1923, Žonglierius", 1928 ir kt.), kūrė dekoratyvinės kompozicijas (Odaliska", Madam Liuliu", Oriental"), nutapė savo sūnaus Jurgio portretą (1926). Sukūrė dekoracijų ir kostiumų eskizus P. Čaikovskio baletui Spragtukas", kostiumų eskizus O. Nikolai operai Vindzoro kūmutės" (1928), B. Smetanos operai Parduotoji nuotaka" (1934). Nuo 1923 dalyvavo parodose. 1932 surengė personalinę šaržų parodą Kaune. Jos kūrybai būdingas ryškus dekoratyvumas.
Nuo 1936 gyveno Dovainonyse. Rūpinosi ūkiu. Iš pradžių vyras dar dirbo Kaune pedagoginį darbą, kaime tik vasarodavo, bet, pablogėjus sveikatai, persikėlė nuolat gyventi savo sodyboje. Netrukus mirė sūnus, 1942-aisiais - ir vyras. B. Didžiokienė Dovainonyse liko gyventi vienut viena iki pat savo mirties.
Sunkūs buvo pirmieji pokario metai. Rusijoje badmiriavo motina, tad duktė ją - Aną Vukulovną - pasikvietė pas save į Dovainonis, nors pati neturėjo jokios tarnybos, gyveno iš savo daržo, sodo, kaimynų malonės. Netrukus ir motina mirė (ją palaidojo Rumšiškėse). 1946 B. Didžiokienei pasiūlė Rumšiškėse mokytojauti - dėstyti piešimą. Anksčiau niekad nedirbusi mokykloje, dailininkė nerimavo, kad nesugebės. Tačiau išlikusi Kaišiadorių r. liaudies švietimo skyriaus charakteristika, rašyta 1950 10 12, byloja, kad pedagoginis darbas jai neblogai sekėsi: Drg. Didžiokienė dirba Rumšiškių septynmetėje mokykloje nuo 1946. Mokytojos darbą atlieka gerai ir sąžiningai, pamokas veda planingai. Ji yra LTSR dailininkų sąjungos narė, todėl mokinius piešimui moka nuteikti ir iš šios srities paruošia tinkamai. Dalyvauja visuomeniniame gyvenime ir piešia paveikslus aktualiomis temomis. Turi aštuonias piešimo pamokas. Mokytojos darbui tinkama".
1961 B. Didžiokienei buvo paskirta personalinė pensija. Kai 1971 apsilankiau pas dailininkę, ji pasakojo:
- Gera man Dovainonyse. Tylu, ramu. Su žmonėmis sugyvenu. Jie vis ateina pas mane, va ir šiandien kaimynė skerstuvių atnešė. Mokytojai Janulevičiai nuolat užsuka. Mokiniai pašefuoja mane. Bet aš ir pati sveikata nesiskundžiu, dar galiu dirbti. Ir nebijau jokio darbo. Pati sau ne tik drabužius pasisiuvu, bet ir namą paremontuoju ir ant stogo užsikerėpšlinusi kaminą pavalau. Ir bulves pati nusikasu. Pinigų niekad daug neturėjau, tik šiam kartui, nes pinigai žmones gadina. Su vyru buvom geri bičiuliai. Kartais susidurdavome kaip šuo su kate, bet po to vėl rasdavau bendrą kalbą. Gyvenimas visko mane išmokino, tik niekad negalėjau vogti ir spekuliuoti. Tai turbūt ir viskas.
Neretai imdavosi molberto, tapė. Rusų kalba parašė atsiminimus apie savo vyrą (išsiuntė Dailės muziejui). Buvo be galo optimistė, noriai priiminėjo svečius, mielai dalinosi įspūdžiais apie vyrą ir kitus dailininkus. Minint B. Didžiokienės 75-ąsias gimimo metines (1971) ją aplankė grupė dailininkų. J. Kuzminskis apie viešnagę pas ją Literatūroje ir mene" (1972 01 01) rašė: Jinai prisimena nemažai senų kultūros veikėjų, dailės gyvenimo įvykių, kuriuos, sako, užrašanti. Turi archyvinės medžiagos (...). Ir dabar dar tapo natiurmortus, gėles, kompozicijas. Paveikslais nukabinėtos visos kambario sienos. Ji mėgsta paprastą kaimišką gyvenimą. Atrodo gana žvali, vaistų nevartoja".
P. Genevičiūtė Kauno dienoje" (1996 12 28) rašė:
Ji mano atminty išliko lyg kokia miško laumė, kvepianti obuoliais ir grybais, žvelgianti atvirom giliom akim, šviečianti balta galva. Jos namo durys visad buvo nerakintos - tik šakaliu perkišta sklendė bylojo, kad šeimininkės šiuo metu nėra namuos. Tačiau jautėsi ją esant netoliese. Netrukus ji išnirdavo iš beržynėlio ar iš sodo su obuolių ar grybų kraitele ant rankos, dviejų šunelių skalijimo lydima. Kiekvieną sutikdavo svetingai, sodindavo už plataus stalo ir būtinai vaišindavo. Savo uogiene, savo vynu, arbata".
B. Didžiokienė palaidota Kruonio kapinėse. Antkapinis paminklas ant V. Didžioko ir jo sūnaus kapų buvo pastatytas 1975 (autorė - arch. A. Meškauskienė). 1991 m. prie antkapinio paminklo buvo pakeista akmens plokštė ir joje iškaltos visų trijų Didžiokų šeimos narių vardai ir pavardės, gyvenimo datos.
Po B. Didžiokienės mirties sodybą savo žinion perėmė Dailės fondas, kuris 1977 namą paremontavo. Prie namo buvo prikalta memorialinė lenta. Tačiau namas nyko, stovėjo negyvenamas, apžėlęs piktžolėmis (Literatūra ir namas", 1987 12 05). Po to šį namą nupirko kaunietis dailininkas Antanas Mikalauskas, kuris ir persikėlė į jį gyventi. Name kai kas eksponuojama iš V. ir B. Didžiokų kūrybos.
1996 12 20 M. K. Čiurlionio dailės muziejuje buvo surengta B. Didžiokienės darbų paroda, skirta dailininkės 100-osioms gimimo metinėms, išleistas parodos katalogas, parodyta dokumentinė kino juosta iš paskutiniųjų dailininkės gyvenimo metų.
Parengta pagal publikaciją:
Laurinavičius J. KAIŠIADORIŲ KRAŠTO ŽMONĖS: 100 BIOGRAFIJŲ. - Kaišiadorys, 2002.