Galinis Vytautas (1924 03 09 Miežonių k., Palomenės sen. - 1999 03 12 Vilniuje) - literatūrologas, kritikas.
Jo darbų sąrašas įspūdingas: studijos Petro Cvirkos apsakymai" (1954), Naujos kryptys lietuvių literatūroje" (1974), monografinė apybraiža Antanas Venclova" (1958), kritikos straipsnių knyga Literatūra, dabartis, žmogus" (1966). Literatūrologo 60-mečio proga išleista jo kritikos darbų rinktinė Šaknys ir atžalos" (1984). Vienas iš akademinės Lietuvių literatūros istorijos" (4 t., 1957-1968) autorių. Už pastarąjį darbą kartu su kitais autoriais pelnė respublikinę premiją (1969). Yra ir vienas iš Lietuvių literatūros istorijos" dvitomio (1979-1982) autorių. Parašė keliolikos laidų sulaukusių lietuvių literatūros vadovėlių vidurinėms mokyloms. Sudarė antologiją Lietuvių poezija" (2 t., 1967), parengė J. Tysliavos poezijos rinktinę Nemuno rankose" (1967), K. Binkio raštų dvitomį (1973), H. Radausko rinktinę Lyrika" (1980), P. Cvirkos raštų septyniatomį (1983-1986). Jo darbų paskelbta kolektyviniuose leidiniuose Literatūros teorijos apybraiža", Šiuolaikinės kritikos problemos" ir kt. Jo darbų yra išversta į rusų, anglų, lenkų, estų kalbas.
Dirbo Lituanistikos institute, dėstė Vilniaus universitete. Filologijos mokslų daktaro disertaciją apgynė 1973. Rašytojų sąjungos narys nuo 1956.
Nekrologe Literatūros ir meno" savaitraštyje (1999 03 20) E. Baliutytė rašė: Aš pati pirmą kartą susitikau su Vytautu Galiniu, kai jis 1976 metais pradėjo dar ir profesoriauti universitete. Vytautas Galinis tapo ir mano diplominio darbo Fausto Kiršos poezija" vadovu. Man rodos, mes gerokai skyrėmės nuo dabartinių studentų: buvom moksliškesni, kruopštesni, ir bendravimas su naujuoju vadovu iš pradžių nebuvo lengvas. Iš įtampos man vis kas nors nutikdavo: tai aš staiga pamirštu savo telefono numerį, tai išeidama iš kabineto po konsultacijos kruopščiai valausi kojas ir atitokstu tik pamačiusi nustebusias profesoriaus akis. Jis buvo geras vadovas: dalykiškas, rimtai traktuojantis mūsų darbus, patariantis, ką dar paskaityti, pats skolindavo mums savo knygas. Ir institute įsiminė jo tėviškai atlaidus, ramus tonas, tikras dėmesys mums, tuometiniams jauniesiems, atėjusiems į institutą aštuntojo dešimtmečio viduryje. Buvo ne tik knygos, bet ir gamtos žmogus, mokėjo ilsėtis, išrankiai mylėti gyvenimą".
V. Galinis baigė Kaišiadorių gimnaziją, po to - Vilniaus pedagoginį institutą (1947), Lietuvių kalbos ir literatūros instituto aspirantūrą (jis buvo vienas pirmųjų pastarojo instituto darbuotojų). Apie savo gimtinę autobiografijoje (žr. knygą Tarybų Lietuvos rašytojai", 1989) V. Galinis rašė: Mano gimtinės apylinkėse nėra nei didesnių upių, nei ežerų, tik kaimo pakraščiu sruvena Lomenos upelis, kuriame, kiek prisimenu, retai kada būdavo vandens aukščiau kelių. Ir vis dėlto tai labai mielas kraštas - kalneliais ir kloniais išvagotas, žaliom sodybų kepurėm pasipuošęs, kiek tolėliau melsvuojančios miškų juostos apsuptas".
Dažnai čia lankydavosi...
Parengta pagal publikaciją:
Laurinavičius J. KAIŠIADORIŲ KRAŠTO ŽMONĖS: 100 BIOGRAFIJŲ. - Kaišiadorys, 2002.