Gudynas Pranas (1919 12 27 Žasliuose - 1979 09 14 Vilniuje) - tapytojas, restauratorius, dailėtyrininkas.
Minint P. Gudyno 50-metį, dailėtyrininkas E. Pranckūnas Literatūroje ir mene" (1969 12 27) rašė:
Kaišiadoriškiai gali didžiuotis, kad jų nederlingoje žemėje gimė toks darbštus ir kūrybingas meno darbuotojas (P. Gudyno gimtinė - Žasliai, nors jis mokėsi Veiveriuose). Kas nulėmė jo gyvenimo kelio pasirinkimą? Į šį klausimą P. Gudynas atsako taip: Gal kai kam pasirodys keistoka, kad labai didelės reikšmės mano gyvenime turėjo tai, kad aš, dar būdamas gimnazistas, išmokau groti smuiku (...), nors aš jau tada mėgdavau ir piešti, bet visą laisvalaikį užimdavo smuikas. Nors netapau smuikininku, bet mano gyvenimo kelias jau tada, vaikystėje, pasuko į meno pasaulį".
Keletą metų mokėsi Kauno meno mokykloje, o 1946 baigė Vilniaus dailės institutą. Jo tapytojo diplomas pažymėtas pirmuoju numeriu. Specializavosi Maskvoje, tapo pirmuoju Lietuvoje kvalifikuotu tapybos darbų restauratoriumi. P. Gudyno iniciatyva įsteigtos Dailės muziejaus restauracinės dirbtuvės (1946; nuo 1968 Restauravimo centras) ir filialai: Palangos gintaro muziejus (1963), Teatro ir muzikos muziejus Vilniuje (1964), Klaipėdos paveikslų galerija (1970).
P. Gudyno plunksnai priklausė knygos: Lietuvių vaizduojamasis menas" (V., 1954, rusų k.), Petras Kalpokas" (su R. Kalpoku, 1956), Petras Kalenda" (1956), Vilniaus valstybinis dailės muziejus" (1957), Tapyba" (albumas, 1961), Vadovas po Vilnių" (su J. Maceika, 1961), Paveikslų galerija" (1968, su kitais autoriais), Palangos gintaro muziejus" (1964, 1968, su S. Pinkumi), Vytautas Mackevičius" (1971) ir kt. Parašė keliolika straipsnių aplankams (apie A. Kučą, J. Vienožinskį ir kt.), keliasdešimt straipsnių periodiniams leidiniams, parengė apie 40 parodų katalogų. Nutapė peizažų, portretų, restauravo tapybos ir kitų kūrinių. Nuo 1949 dalyvavo parodose. Nepaprastai aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Buvo vienas energingiausių Liaudies meno draugijos organizatorių, vėliau jos valdybos pirmininkas. Jis buvo Vagos" ir Minties" leidyklų meno tarybų narys, Kultūros ministerijos ekspertų komisijos pirmininkas, žurnalų Tvorčestvo" (Maskva), Moksleivis", savaitraščio Literatūra ir menas" redakcinių kolegijų narys, leidinio Muziejai ir paminklai" redakcinės komisijos pirmininkas, Mažosios lietuviškosios tarybinės enciklopedijos" redaktorius konsultantas, Tarptautinės muziejų tarybos tarybinio komiteto narys, Dailės" leidinio atsakingasis redaktorius, Liaudies universiteto Dailės fakulteto dekanas. (... Ir svarbiausia - visus šiuos darbus P. Gudynas atlieka ne formaliai, ne atsėdi" posėdžiuose ir pasitarimuose, o aktyviai juose dalyvauja, kalba, ginčijasi, gina savo požiūrį" - E. Pranckūnas, ten pat). O pats P. Gudynas yra pastebėjęs: Turiu dar vieną silpnybę - meno saviveiklą: norėčiau žemai nusilenkti visiems tiems, kurie joje dalyvauja, ją organizuoja ir puoselėja".
1949-1953 P. Gudynas dirbo Valst. dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoju, nuo 1953 iki mirties - direktoriumi. Nuo 1962 buvo Lietuvos dailinininkų sąjungos valdybos ats. sekretorius. 1964 P. Gudynui buvo suteiktas Nusipelniusio meno veikėjo vardas. Viename straipsnyje P. Gudynas rašė:
Mūsų žmogus imlus viskam, kas padeda giliau suprasti gyvenimą, dirbti, kovoti. Šiuo atžvilgiu dailė gali būti gera pagalbininkė; kas myli grožį, jį vertina, tas ir pats darosi geresnis, turtingesnis, jo ir darbas prasmingesnis". (Literatūra ir menas", 1970 05 01).
P. Gudynas palaidotas Antakalnio kapinėse.
Parengta pagal publikaciją:
Laurinavičius J. KAIŠIADORIŲ KRAŠTO ŽMONĖS: 100 BIOGRAFIJŲ. - Kaišiadorys, 2002.