Halpernas Beras (1902 11 14 Darsūniškyje - 1984 09 Vilniuje) - žydų rašytojas.
Jis Lietuvoje mažai žinomas, rodos, nė vienas jo kūrinys neišverstas į lietuvių kalbą, o jis rašė jidiš ir rusų kalba. Be to, plunksnos ėmėsi tik senatvėje, išėjęs į pensiją.
Kurį laiką 1985-aisiais aš susirašinėjau su rašytojo dukra M. Galperina, gyvenusia Vilniuje. Vieną jos laišką (1985 04 23) noriu beveik ištisai pateikti:
Pirmojo pasaulinio karo metais B. Halpernas su savo tėvais gyveno Liepojoje. Nepriklausomosios Lietuvos laikais grįžo į Kauną, studijavo, tapo diplomuotu inžinieriumi statybininku. Po kurio laiko emigravo į Urugvajų, o 1937 atvyko į Tarybų Sąjungą, į Maskvą. Po to Norilskas. 50-aisiais metais vėl tas pats. Taigi nelabai pavydėtina. Mama irgi buvo kilusi iš Lietuvos, iš Vilkaviškio, studijuodami jiedu susipažino. Ji iki 72 m. dirbo apskaitininke. Mirė 1981. Aš esu vienturtė duktė. Gyvenau Maskvoje, Penzoje (karo metais Penzoje patekau į evakuotųjų lietuvių punktą). Po to Krasnojarsko kraštas. 1955 baigiau Maskvos chemijos technologinį institutą, nuo 1956 - Vilniuje.
Tėvo yra išleista:
Mano kilmė" (jidiš kalba), 1978, Sovetskij pisatelj" leidykla.
Ta pati knyga, išversta į rusų kalbą, 1983.
Gyvenimo ataskaita" (jidiš kalba), 1984.
Į jidiš kalbą vertė A. Baltakio, J. Strielkūno, V. Palčinskaitės, kitų poetų eilėraščius, publikavo juos Sovetiše heimland" žurnale Maskvoje".
Dar tais metais M. Galperina tik puse lūpų kalbėjo apie tėvo dramatišką gyvenimą. Kaip minima nekrologe (Literatūra ir menas", 1980 09 29), B. Halpernas aktyviai dalyvavo pogrindiniame komunistiniame judėjime Lietuvoje", nors tarybinių laikų spaudoje apie tai niekur nebuvo minima, jo pavardė tarp aktyvių revoliucinionierių neužfiksuota. Tačiau, kad jis buvo represuotas, ypač nukentėjo nuo tarybų valdžios, tai rodo Norilsko, Krasnojarsko paminėjimai.
Nekrologe taip pat pažymėta: Bero Halperno apsakymų ir novelių herojai - paprasti, kasdieniški žmonės, žydų kilmės Lietuvos gyventojai, nuo amžių giliai į šį kraštą įleidę savo šaknis. Nuoširdūs, kaimyniški jų santykiai su aplinkiniais, tokiais pat paprastais žmonėmis kaip ir jie. Su didele meile vaizduoja Nemuno kraštą, jo darbo liaudį".
Kad pajustume šio rašytojo žodžio įtaigumą, vaizdo reljefiškumą, paskaitykime kelis pirmuosius apsakymo Mano kilmė" sakinius.
Ant aukšto Nemuno kranto, nedideliame miestelyje nuo senų senovės gyveno žydai - sielių plukdytojai. Tai buvo tvirti, nugairintais veidais žmonės, saulėje įdegusiais kaklais, skardžiais balsais - taukštelės ką nors viename krante, bus girdėti ir kitame. Paleistaliežuviai: leptelės žodelį - nors skradžiai žemėn lįsk, padorūs žydai tik akis nuleidžia... Kiekvieną pavasarį, kai tik ištirpdavo kloniuose sniegas, kol gudų vandenys" plūstelės iš aukštumos ir perpildys Nemuną, kuris tomis dienomis išsiliedavo iš krantų, sielių plukdytojai išsitraukdavo savo medines skrynutes, sudėdavo į jas religinius apeigų reikmenis, baltinius ir visa, kas reikalinga darbui. Žmonos įsprausdavo į jas duonos kepaliukus, varškės, suvyniotos į drobes, tik ką iškeptų bandelių ir netgi silkutės pasmaližiauti. Sielių plukdytojai, būdavo, užsimeta savo turtą ant pečių ir aida iš namų".
Tai apie Darsūniškio žydus. Darsūniškio žydų kapinėse palaidoti B. Halperno tėvai, seneliai. Beje, pagal pasą rašytojo pavardė buvo Halperinas (rusiškai Galperinas) Borisas Lvovičius.
Parengta pagal publikaciją:
Laurinavičius J. KAIŠIADORIŲ KRAŠTO ŽMONĖS: 100 BIOGRAFIJŲ. - Kaišiadorys, 2002.