Švogžlys-Milžinas Nikodemas (1899 03 29 Trebučių k., Švenčionių r. - 1985 01 20 Vievyje) - kunigas, visuomenės veikėjas, publicistas, istorikas.
Vienas iškiliausių Kaišiadorių vyskupijos dvasininkų. Paliko didžiulį rankraštinį palikimą - vyskupijos istorijos dvitomį, monografijas apie vysk. J. Kuktą, vysk. J. Matulaitį-Labuką, kun. dr. J. Stakauską, parašė keliolikos parapijų istorijas, šimto mirusių kunigų biografijas. Vertingas jo memuarų šešiatomis, ypač apie 1939-1944 metų įvykius Onuškyje (Trakų r.), kur tuo metu jis klebonavo.
Tėvai buvo neturtingi. Vos gimus Nikodemui (Nikai), šeima išvyko į Rygą uždarbiauti. Tėvas buvo krosniakurys, 1905 revoliucijos dalyvis (nešė vėliavą demonstracijos priekyje), motina skalbėja. Šeimoje šeši vaikai, gyveno sunkiai. Nikodemas mokėsi rusiškoje gimnazijoje.
1915 šeima grįžo į Trebučius. Nikodemas mokytojavo, o 1918 įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Tais pačiais metais debiutavo spaudoje - Vilniaus kalendoriuje buvo išspausdintas Nikodemo eilėraštis Gyvuok, Tėvyne". Iš trečiojo seminarijos kurso buvo pašalintas - vadovybei nepatiko jo lietuviškoji veikla. Per demarkacinę liniją perėjo į Lietuvą ir baigė Kauno universiteto Teologijos ir filosofijos fakultetą. Kunigu įšventintas 1925. Primicijas laikė Žasliuose. Vikaravo Molėtuose, paskui Kaišiadoryse. Užrašuose pažymėjęs: Buvau didelis lyrikas ir entuziastas, ne savo vietoje romantikas ir idealistas. Manau, kas kunigą kompromituoja: pinigai, nervai, išdidumas, kvailystė ir klebonijos gaspadinė. Dirbau Kaišiadorių vidurinėje ir Amatų mokyklose". 1931 - į Kernavę. Vėl dirstelėkim į jo užrašus: Molėtai man buvo pragaras (dirbo trys kunigai), Kaišiadorys - skaistykla, o čia - širdies rojus. Susibičiuliavau su mokytoju J. Šiaučiūnu, įkūrėme muziejų. Parašiau spaudai apie Neries potvynį. Ėmiausi domėtis žurnalistika".
Tolesnis jo gyvenimo kelias - Gegužinė, Onuškis, Kauno Įgulos bažnyčia, Bijutiškės, Kruonis, Kazokiškės, Paparčiai, Musninkai, Vievis. Palaidotas Kernavėje.
Klebonaudamas Gegužinėje (1934-1939), 1937 vasarą buvo išvykęs į vienintelę savo gyvenime ilgesnę kelionę - į Paryžių ir Lurdą. Parašė ilgus kelionės įspūdžius, kurie buvo išspausdinti Ryte". Sodino parką. Įsteigė muziejėlį, kurio įdomiausius eksponatus atidavė Karo muziejui Kaune. Rengė vaidinimus (buvo suvaidinta Patricija", Birutė", kiti scenos veikaliukai). 1938 suorganizavo kariuomenės ir visuomenės šventę. Buvo vysk. J. Kuktos vizitacijų reporteris. Parašė monografiją Mūsų Švenčionys". Pradėjo rašyti Kaišiadorių vyskupijos istoriją, kurią rašė iki gyvenimo saulėlydžio.
Iš Gegužinės buvo iškeltas į Onuškį. Vykdydamas krikščioniškąją priedermę, karo metais gelbėjo nuo mirties žydus, buvusius tarybinius darbuotojus. 1940 Marijampolėje išleistos jo dvi knygos: O šventasis Vilniau! (Liaudies reportažai apie Vilnių ir jo šventoves)" ir Vilniaus Aušros vartai". Pradėjo rašyti memuarus Mano gyvenimo pasaka". Klebonaudamas Kruonyje (1959-1961) toliau rašė memuarus (apie Onuškio laikotarpį), parašė Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčios istoriją, rinko medžiagą apie Kaišiadorių katedrą ir kt.
Po Antrojo pasaulinio karo kol kas nieko iš Milžino raštų neišleista. Prel. St. Kiškis padarė Milžino parašytų dvasininkų biografijų santraukas, papildė savo surinkta medžiaga ir 1996 išleido knygą Kristaus pašauktieji". Šių eilučių autorius 1990 išleido dokumentinę apybraižą apie kun. N. Švogžlį-Milžiną (Milžinas"), o 2001 Kaišiadorių vyskupija išleido knygą Kunigo Nikodemo Švogžlio-Milžino gyvenimas ir kūryba" (parengė J. Kilčiauskienė). Leidybai ruošiami Milžino atsiminimų knyga Onuškyje" ir atsiminimų rinkinys apie Milžiną.
2000 kun. N. Švogžlys-Milžinas už žydų gelbėjimą karo metais apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Kryžius buvo įteiktas vysk. J. Matulaičiui ir saugomas Kaišiadorių vyskupijos kurijoje.
Parengta pagal publikaciją:
Laurinavičius J. KAIŠIADORIŲ KRAŠTO ŽMONĖS: 100 BIOGRAFIJŲ. - Kaišiadorys, 2002.