Moksleiviai edukacinėje programoje „Lietuvos pinigai“

Edukacinė programa „Lietuvos pinigai“, Brazauskų namuose-muziejuje.

Pinigai – senas ir vienas svarbiausių žmonijos išradimų, kuris tebėra neatsiejamas ir mūsų šiuolaikinio kasdienio gyvenimo elementas. Pinigus uždirbame, taupome, leidžiame. Jų tiesiog gera turėti. Tačiau ne per daug, o tiek kiek iš tikro reikia. Savas piniginis vienetas yra ir svarbus kiekvienos valstybės išskirtinumo bei valstybingumo atributas. Todėl simboliška apie pinigus kalbėti pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį. Šia svarbia proga muziejininkai moksleivius pakvietė į Brazauskų namus-muziejų – edukacinę programą „Lietuvos pinigai“.

Žodį nomisma, reiškiantį monetą, vartojo dar senovės graikai ir romėnai. Angliškas žodis money per prancūzišką žodį monnaie yra atkeliavęs iš lotynų kalbos žodžio moneta, reiškiančio pinigų kalyklą, kadangi ankstyvojo laikotarpio Romoje pinigų kalykla buvo ant Kapitolijaus kalvos, Junonos Monetos šventykloje. Apie jo atsiradimą pasakojama tokia istorija.

Tarp daugybės romėnų dievų buvusi Jupiterio žmona, gražuolė deivė Junona. Ji dovanodavusi žmonėms gerus derlius, sveikus vaikus, darbų sėkmę. Kartą, kai Roma kariavo su Epiro, Vakarų Graikijos srities, karaliumi Piru (306–272 m. pr. Kr.) ir pietų Italijos miestu Tarentu (Graikijos kolonija), romėnai, pritrūkę lėšų, kreipėsi pagalbos į Junoną. Ši atsakiusi: ,,Karas pradėtas teisingai, todėl greitai pinigų jums netruks“. Žyniai paskelbė, kad laimėjus romėnų kariuomenei, į ištuštėjusį valstybės iždą imsią plaukti pinigai. Kovos baigėsi pergale, buvo paimtas didelis ,,teisingas“ grobis, gausybė aukso bei sidabro. Laikydami tai Junonos nuopelnu, romėnai deivei suteikė antrąjį vardą – Moneta (lot. patarėja). Taigi dirbtuvėse prie deivės šventovės kaldinti sidabriniai pinigai ilgainiui imti vadinti monetomis.

Lietuvos 2 eurų nominalo moneta. Aversas ir reversas.

Pinigai monetų pavidalu pradėjo cirkuliuoti Egėjo jūros regione dar VII a. pr. Kr. pradžioje. Pasak senovės istoriko Herodoto, pirmoji kalti monetas pradėjo Lidijos karalystė (buvusi dabartinės Turkijos vakarinėje dalyje). Vadinamasis stateris – dviejų drachmų svorio moneta iš elektrumo (aukso ir sidabro lydinio), kalta Lidijoje ar Jonijoje, – dažnai laikomas seniausia moneta pasaulyje. Neabejotina, kad su pinigų atsiradimu buvo glaudžiai susiję Frigijos karaliai, pradedant legendiniu Midu, nuo kurio prisilietimo viskas virsdavo auksu, ir baigiant Krezu (valdė 561–546 m. pr. Kr.), kurio vardas tapo pasakiškų turtų sinonimu. Jiems priklausė ir netoli Lidijos sostinės Sardo (Sardis) tekančios Paktolos upės auksingieji smėliai.

Tarp pinigų kalimo pradininkų buvo ir Eginos sala. Jos sidabrinės monetos, pasirodžiusios 670 m. pr. Kr., tikrai buvo pirmosios Europoje. Ant jų pavaizduotas jūrų vėžlys; jos reiškė ne tik plačiai paplitusios ,,engininės“ svorio ir matų sistemos, bet ir numizmatikos meno apskritai pradžią. Visos vėliau kalamos monetos atkartodavo panašią emblemą: Atėnai – pelėdą ar alyvmedžio šakelę, Korintas – Pegasą, Sirakūzai – Aretuzos nimfą. Gan anksti tapo įprasta ant monetų vaizduoti dievų galvas bei užrašus, identifikuojančius monetą ar valdovus. Monetos su pačių valdovų galvomis (biustais) įėjo į madą tik helenistiniais laikais, o Romos imperijoje jos jau tapo norma.

Numizmatika – monetų tyrimas – yra viena iš pagalbinių istorijos šakų. Ji užsiima vienais iš patvariausių senųjų laikų reliktų ir ypač vertinga archeologinių kasinėjimų sluoksnių amžiui nustatyti. Iš kieto metalo nukaltos monetos labai tiksliai apibūdina laiką ir vietą. Jos kalba ne tik apie materialines sąlygas, bet ir apie tarptautinės prekybos kelius bei kultūrinius kontaktus.

Taigi, nuo VII a. pr. Kr. egėjinės monetos pasklido po visą pasaulį. Jos sudarė daugumos monetarinių sistemų ir daugumos prekybinių mainų pagrindą. Teisė kaldinti monetas tapo vienu iš politinio suverenumo požymių. Vien tik iš senovės Graikijos laikų žinoma apie 1500 įvairių monetų. Lidijos stateris susilaukė palikuonių Romoje, krikščioniškoje Europoje ir visose šių dienų šalyse. Eginos sidabrinė drachma, kaip ir kai kurios kitos monetos, ėmė cirkuliuoti toli už laiko ir teritorijų, kurioms jos buvo skirtos, ribų. Tiesą sakant, kaip rašo britų istorikas Normanas Daviesas (Davies), nomismos žavesys pasirodė toks didelis, kad daug kam pradėjo kelti baimę. ,,Meilė pinigams, – rašė šv. Paulius iš Makedonijos 65 m. po Kr., – yra viso blogio šaltinis“.

Lietuvos 100 litų banknotas. 1928 m. Aversas.

Kaišiadorių muziejaus edukacinėje programoje ,,Lietuvos pinigai“ moksleiviams žaismingai pristatyta pinigų Lietuvoje istorija: vaikai supažindinti (ir jiems gyvai pačiupinėjant!) su pačiais seniausiais pinigais – kailiuku, gintaru, grūdais; jiems papasakota apie pirmąsias graikų monetas bei senuosius sidabrinius lydinius – vadinamuosius lietuviškus ilguosius; vaikams suprantamai akcentuota ir XIV–XV a. Vytauto denarų valstybinė simbolika – šalies gynėjas Vytis ir Gediminaičių stulpai. Kiek plačiau pristatytas Lietuvos piniginis vienetas Litas – jo banknotai ir monetos tarpukariu bei litai leisti jau po 1990 m. valstybės atkūrimo. Mokiniams parodyti ir 1991–1993 m. šalyje cirkuliavę bendrieji talonai (vad. vagnorėliai, žvėreliai) bei jų kūrimo eskizai. Vaikų taip pat prašyta įsidėmėti, jog Europos Sąjungos euro monetų nacionalinės pusės kiekvienos šalies narės yra išsileidžiamos skirtingos, o ant nuo 2015 m. ir mūsų šalyje cirkuliuojančių Lietuvos euro monetų pavaizduotas senasis Lietuvos herbas Vytis. Edukacinio užsiėmimo pabaigoje – kūrybinė užduotis: mokiniams leista tapti dailininkais ir susikurti savo pačių pinigus.

Džiugu, jog tris 2017 m. gegužės trečiadienius Brazauskų namuose-muziejuje vykusioje Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirtoje edukacijoje sudalyvavo aštuonios Kaišiadorių mokyklų moksleivių klasės ir grupės – viso 145 mokiniai!

Kaišiadorių muziejaus muziejininkai

Vytautas Budvytis

Asta Sabonytė-Jankauskienė

Daugiau nuotraukų – Kaišiadorių muziejaus Facebook paskyroje