You are looking at the HTML representation of the XML format.
HTML is good for debugging, but probably is not suitable for your application.
See complete documentation, or
API help for more information.
<?xml version="1.0"?>
<api>
<query-continue>
<allpages gapfrom="Retka" />
</query-continue>
<query>
<pages>
<page pageid="1004" ns="0" title="Reketys">
<revisions>
<rev xml:space="preserve">'''Reketys'''
1. Prietaisas siūlams iš ritės į sruogą vyti, [[Krijelis (reketukas)|krijelis]].
2. Šakoto medžio stulpas, įkastas į žemę ir naudotas puodams, puodynėms džiauti.
'''Reketukas''' – prietaisas siūlams iš ritės vyti ([[Paparčiai]], [[Žasliai]]).
== Literatūra ==
<small>
* Baltrušaitis V., Žižliauskaitė L. Kaišiadorių etnografinis žodynėlis. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2006. - P. 91;
* Nenartavičiūtė E. Naminių audinių gamyba XX amžiaus pirmajame-ketvirtajame dešimtmetyje // Paparčių ir Žaslių apylinkės: straipsnių rinkinys / sud. J. Mačiokienė. – Kaišiadorys: Kaišiadorių etninės kultūros centras, 1997. - P. 287;
* Umbrasienė V. Etnografinių terminų žodynas (remiantis Lietuvos liaudies buities muziejaus fondais): diplominis darbas. – Rumšiškės, 1988. - P. 105.
</small>
[[Kategorija: Etnografija]]
[[Kategorija: Kaišiadorių etnografinis žodynėlis]]</rev>
</revisions>
</page>
<page pageid="3968" ns="0" title="Rembrantas - "Lenkų raitelis"">
<revisions>
<rev xml:space="preserve">[[Vaizdas:Rembranto_raitelis.jpg|300px|thumb|right|Rembrantas – „Lenkų raitelis“. Apie 1655 m. Iliustracija iš: Kęstutis P. Žygas. Rembrandto „Lietuvių raitelis“? // Kultūros barai, 2001, Nr. 8/9. Įklija tarp 96 ir 97 puslapių]]
'''Rembrantas – „Lenkų raitelis“''' (angl. ''The Polish Rider'') – olandų tapytojo Rembranto (''Rembrandt Harmenszoon van Rijn'', 1606–1669) vienas žymiausių paveikslų, nutapytas apie 1655 m. ir šiuo metu saugomas Friko kolekcijoje (''The Frick Collection'') Niujorke, JAV. Paveiksle, kaip pagrįstai spėjama, vaizduojamas LDK karinis ir politinis veikėjas [[Oginskis Marcijonas Aleksandras|Marcijonas Aleksandras Oginskis]] (1632–1690). Pastaraisiais metais Arizonos universiteto (JAV) profesorius Kęstutis P. Žygas taip pat yra argumentuotai pagrindęs nuomonę vadinti šį paveikslą „Lietuvių raitelis“.
Paveikslas „Lenkų raitelis“, vaizduojantis nerūpestingą, gražų jaunuolį ant ištvermingo, balto kovos žirgo yra vienas iš žaviausių Friko kolekcijos Niujorke tapybos darbų. Anksčiau laikytas idealizuotu atvaizdu, dabar raitelis yra identifikuojamas kaip [[Oginskis Marcijonas Aleksandras|Marcijonas Aleksandras Oginskis]] (1632–1690), nutapytas jo studijų Leideno universitete (Olandija) metu.
Šis paveikslas išgarsėjo maždaug prieš šimtą metų, po 1898 m. Amsterdame vykusios parodos, skirtos Rembranto atminimui. Parodai pasibaigus paveikslo savininkas grafas Tarnovskis (''Tarnowski'') iš Galicijos, nuspręndė jį parodyti Londono meno pasauliui, kuris tuo metu garsėjo kaip labai palanki rinka senųjų meistrų paveikslams. Vienas iš daugelio kritikų, kolekcininkų ir pirklių, besižavinčių šiuo kūriniu, Valteris Sikertas (''Walter Sickert''), didžiai gerbiamas anglų menininkas, paskelbė paveikslą esant „vienu iš didžiausių pasaulio šedevrų“. 1910 m. paveikslą iš grafo Tarnovskio už 60 000 Anglijos svarų sterlingų nusipirko turtingas JAV pramonininkas ir meno kolekcininkas Henris Klėjus Frikas (''Henry Clay Frick'', 1849–1919).
== '''Savininkai''' ==
[[Vaizdas:Rembrantas 1.jpg|300px|thumb|right|Renginys „Mykolas Kleopas Oginskis: tėvynei skiriu turtus, darbus ir gyvenimą“. Iš kairės: Šviesė Čepliauskaitė, Virginija Kochanskytė, Giedrė Zeicaitė. 2013 m. lapkričio 28 d. Kaišiadorių muziejus. A. Sabonytės nuotr.]]
Iki Friko keletas kitų garsių kolekcininkų buvo įsigiję šį paveikslą. Mykolas Kazimieras Oginskis, Didysis Lietuvos etmonas, 1791 m. nupirko jį Olandijoje ir padovanojo savo pusbroliui Stanislovui Augustui Poniatovskiui, Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. Kūrinys, tuomet žinomas kaip „Kazokas ant žirgo“, tinkamu laiku papildė karališkojo meno kolekciją. Netrukus, po paskutiniojo Lenkijos–Lietuvos valstybės padalinimo, S. A. Poniatovskis buvo nušalintas nuo sosto. Kadangi po jo liko milžiniškos skolos, S. A. Poniatovskio rinkiniai ir meno vertybės buvo konfiskuoti. Teismo bylos buvo vilkinamos iki 1808 m., kol paveikslas pateko pas karaliaus sūnėna Juzefą Poniatovskį. J. Poniatovskis, būdamas Napaleono maršalu, žuvo 1813 m. kautynėse ties Leipcigu. Jo turtas atiteko grafienei Teresei Tiškevičienei. Ji pusvelčiui pardavė paveikslą princui Drucki-Lubeckiui, kuris lengvai pasipelnė parduodamas jį grafui Jeronimui Stroinovskiui (''Strojnowski''), Vilniaus vyskupui ir Vilniaus universiteto rektoriui. Šiam mirus, jo brolis paveldėjo paveikslą, ir galiausiai vyskupo dukterėčia, grafienė Valerija Strojnovska (''Strojnowska''), ištekėjusi už grafo Tarnovskio (''Tarnowski'').
Iš visų kolekcininkų Stroinovskis – Vilniaus vyskupas – ilgiausiai turėjo šį paveikslą, tikėdamas, kad jame pavaizduotas pulkininkas Stroinovskis, tolimas šeimos protėvis. Bet ši versija menotyrininkų ilgainiui buvo visiškai atmesta.
== '''Siužetas''' ==
Rembranto raitelis vilki buivolo odos spalvos, trijų ketvirtadalių ilgio, prie krūtinės tvirtai susagstytą paltą. Šis drabužis, vadinamas „joupane“, arba „zupan“, atėjęs iš Artimųjų Rytų, buvo dėvimas Vidurio ir Rytų Europoje. Jis buvo siuvamas iš paprastų medžiagų, o ne iš oficialių drabužių audinio – šilko. Nešioti audėklinę kepurę su ausinėmis buvo gana įprasta. Tokios glotniai prigludusios, ryškiai raudonos raitelio kelnės ir aukšti geltoni batai buvo nešiojami tiek vengrų, tiek lenkų jojikų. Tuo tarpu kazokai labiau mėgo plačias kelnes, laisvai krintančias ant batų.
Rembranto raitelis neturi nei ieties, nei šarvų, bet yra ginkluotas lanku, pilna strėline strėlių, kardu, kalaviju ir karo kūju. Nei viena šių detalių, skirtingai negu jo rūbai, nenurodo tikslios šalies. Ūsų nebuvimas yra reikšminga detalė, pirmiausia kelianti abejones dėl lenkiškos raitelio kilmės (XVII a. lenkai paprastai nešiojo ūsus). Tačiau ilgi plaukai rodo raitelį galėjusį būti vengrą, nes jie nešiojo ilgus plaukus gerokai po 1660-ųjų. Profesorius Julius Heldas, pasaulyje pagarsėjęs Rembranto žinovas, rašo: „Negalima atmesti prielaidos, kad paveikslas, jeigu jis būtų buvęs rastas vengrų, o ne lenkų pilyje, galėjo tapti žinomas lygiai taip pat, jeigu ne daugiau, teisėtai kaip ir "Vengrų raitelis"“.
== '''Interpretacijos''' ==
[[Vaizdas:Rembrantas 2.jpg|300px|thumb|right|Renginys „Mykolas Kleopas Oginskis: tėvynei skiriu turtus, darbus ir gyvenimą“. Iš kairės: Šviesė Čepliauskaitė, Giedrė Zeicaitė. 2013 m. lapkričio 28 d. Kaišiadorių muziejus. A. Sabonytės nuotr.]]
J. Heldas dar 1944 m. paskelbtame savo visapusiškame straipsnyje (''Art Bulletin'', XXVI, 1944) nurodė, jog nors Rembrantas ir domėjosi egzotiniais kostiumais bei siužetais, tačiau šis jo darbas, jo nuomone, nebuvo „kostiumo studija“, atlikta su visais rekvizitais. Jis interpretavo raitelį kaip idealizuotą atvaizdą, vizualią metaforą, įkūnijančią šlovingą viduramžių riterį, pasirengusį kovoti su pavojais, gresiančiais krikščioniškajam pasauliui iš Rytų. To meto karinių realijų kontekste tai galėjo būti pasienietis ar karo žvalgas, budintis sargyboje prieš turkus, XVII a. Europos siaubą.
Praėjus keletui dešimtmečių nuo profesoriaus J. Heldo straipsnio, vis kitos, naujos asmenybės buvo siūlytos Rembranto raiteliui. Atsižvelgdamas į šiuos pasiūlymus, 1991 m. Heldas išsakė galutinę savo nuomonę šiuo klausimu. Remdamasis duomenimis, kurių anksčiau neturėjo, Heldas paskelbė, kad Rembrantas iš tikrųjų vaizdavo tikrą asmenį. Jis pritarė Janui Bialistockiui ir B. P. J. Broosui, kad žmogus ant žirgo buvo vienas iš [[Oginskiai|Oginskių]] (Rembranto laikais keturi Oginskiai buvo Olandijoje). J. Heldas teigia, kad panašiausias iš visų buvo [[Oginskis Marcijonas Aleksandras|Marcijonas Aleksandras]]. Šią nuomonę palaikė ir lenkų meno istorikas Juliuszas A. Chroscickis, kuris savarankiškai priėjo prie tos pačios išvados.
== '''„Lietuvių raitelis“''' ==
Apie 1655 m. [[Oginskis Marcijonas Aleksandras|Marcijonas Aleksandras Oginskis]] buvo dvidešimties metų universiteto studentas. Rembranto raitelis, pasak profesoriaus Kęstučio P. Žygo, atitinka jo amžių, amuniciją, Oginskio profesiją. Tai patvirtina ir kitos detalės, nusakančios jo kilmę ir socialinę padėtį. Pavyzdžiui, raudona raitelio kepurė su atverstu kitos spalvos apmušalu ir skeltuku priekyje atitinka Cesare'io Vecellio aprašytas XVI a. lietuvių kariuomenėje paprastai nešiotas kepures. Karo kūjis, kaip simbolinė lazda, žymėjo jojiko rangą ir pasižymėjimo laipsnį. Pilna strėlinė strėlių – užuomina į raitelio turtą ir galią; tą patį būtų galima pasakyti ir apie leopardo odą po balnu ir apie eilę paauksuotų sagų ir aukso juostele apsiūtą apykaklę.
Suprantamas [[Oginskis Marcijonas Aleksandras|Marcijono]] pasitikėjimas savimi: jis buvo kilęs iš [[Oginskiai | kilmingos šeimos]], kurios vardas, kaip buvo sakoma, kilo iš lietuviško žodžio „ugnis“. Dailininkas apie šeimos vardą užsiminė vizualiomis priemonėmis: tolumoje, į dešinę nuo žirgo, įkomponavo mažą stovyklos laužą. Marcijonas buvo Aleksandro Oginskio, garsaus karo vado, savo karjeros pabaigą susiejusio su Trakais, sūnus. Marcijonas žengė toliau: būdamas jaunas, gerai aprūpintas karys, pradėjęs karinę karjerą, jis pasiryžo prilygti savo tėvui, o galbūt net pralenkti jį.
Baltas Marcijono arklys, lietuviams reiškiantis galingumą, yra užuomina į šalies herbe „Vytyje“ pavaizduotą baltą žirgą. Dar geresnis pavyzdys – Trakų kavalerijos būrių mūšio vėliavose vaizduotas riteris ant balto žirgo.
[[Vaizdas:Rembrantas 3.jpg|300px|thumb|right|Renginys „Mykolas Kleopas Oginskis: tėvynei skiriu turtus, darbus ir gyvenimą“. Rembranto paveikslo "Lenkų raitelis" kopiją pristato Kaišiadorių muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius. 2013 m. lapkričio 28 d. Kaišiadorių muziejus. A. Sabonytės nuotr.]]
Reikia pripažinti, teigia Kęstutis P. Žygas, kad Rembranto paveiksle pavaizduotas gana menkas baltas arklys nėra panašus į šalies herbe ar jau minėtose vėliavose vaizduojamus žirgus, Nebuvo taip, kad Rembrantas nebūtų galėjęs nutapyti žirgo „pačiame gražume“; jis tiesiog nuspręndė to nedaryti. Priežastys, paskatinusios taip jį pasielgti, tikriausiai liks nežinomos. Nepaisant to, daro prielaidą Kęstutis P. Žygas, kad dailininkas tokiu būdu užsiminė apie [[Oginskis Marcijonas Aleksandras|Marcijonui]] tuo metu sielvartą kėlusius įvykius. 1655 m. Lietuvai grasino Švedijos ir Maskvos kariuomenės. o Lietuvos kavalerijoj ir kariuomenėj buvo suirutė. Visa tai baigėsi žlugimu, kada lietuvių pajėgos faktiškai paliko Vilnių, leisdamos maskvėnams be pasipriešinimo jį užimti. Netoli Trakų [[Oginskis Samuelis Levas|Samuelis Oginskis]] pasidavė neiššaudamas nė šūvio. Abu miestai buvo užimti, jų pilys sudegintos iki pamatų. Marcijonas, pasimokęs iš šių nelaimių, grįžo namo ir 1656 m. prisijungė prie Povilo Sapiegos kariuomenės. Kadangi laikai buvo neramūs, o kariuomenės ateitis neaiški, menininkas pavaizdavo ryžtingą raitelį ant baikštaus žirgo abu nutapytus miglotai grėsmingoj aplinkoj.
Atsižvelgiant į visas išvardintas aplinkybes, daro išvadą Kęstutis P. Žygas, galima teigti, kad menotyros mokslas turi pakankamai įrodymų pervadinti šį intriguojantį paveikslą „Raitelio Marcijono Aleksandro Oginskio portretas“ arba tiesiog „Lietuvių raitelis“. Tačiau nesvarbu, kokį pavadinimą šis paveikslas turėtų ir kas būtų jo autorius, kiekvienam lietuviui tai yra puiki priežastis šį paveikslą priimti kaip savo palikimo dalį.
== '''Kaišiadorių muziejaus kopija''' ==
Dailininkas-restauratorius Linas Lukoševičius yra pagaminęs Rembranto „Lenkų raitelio“ kopiją (2013 m.), kuri yra saugoma [[Kaišiadorių muziejus|Kaišiadorių muziejuje]].
2013 m. lapkričio 28 d. Kaišiadorių muziejuje vyko teatralizuotas muzikinis renginys „Mykolas Kleopas Oginskis: tėvynei skiriu turtus, darbus ir gyvenimą“, kuriame dalyvavo aktorė Virginija Kochanskytė, pianistė Šviesė Čepliauskaitė, dainininkė Giedrė Zeicaitė. Šio renginio metu paveikslo kopija buvo pristatyta visuomenei.
== Literatūra ==
<small>
* Julius S. Held. Rembrandt's "Polish" Rider // The Art Bulletin, December 1944, Volume XXVI, Number four. P. 244–265.
* Kęstutis P. Žygas. Rembrandto „Lietuvių raitelis“? // Kultūros barai, 2001, Nr. 8/9. P. 96–99.
</small>
[[Kategorija: Istorija]]
[[Kategorija: Dailininkai]]</rev>
</revisions>
</page>
</pages>
</query>
</api>