Šablonas:Savaitės straipsnis

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
(Skirtumai tarp versijų)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 
(2 naudotojų 45 tarpiniai keitimai nėra rodomi)
Eilutė 1: Eilutė 1:
  
[[Vaizdas:Palomenės_bažnyčia_su_varpine_1.JPG|340px|thumb|center|Bažnyčia su varpine. 2011 m. Gustaičio nuotr.]]
+
[[Vaizdas:Smetona Kaišiadoryse 1920 m.JPG|450px|thumb|center|4-ojo pėstininkų pulko šventė. Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona (sėdi šeštas iš kairės), jo dešinėje – Valstybės Tarybos pirmininkas Stasys Šilingas, kairėje – Kariuomenės vadas, generolas [[Liatukas Pranas|Pranas Liatukas]]. Trečias iš kairės sėdi 4-ojo pulko vadas Jonas Variakojis. [[Kaišiadorys]], 1920 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Fotodokumentų skyrius.]]
  
'''Palomenės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia''' yra [[Palomenė|Palomenės kaime]], 8 km į šiaurę nuo [[Kaišiadorys|Kaišiadorių ]]. Medinė. Neoklasicistinė. Palomenės parapija priklauso [[Kaišiadorių vyskupija|Kaišiadorių vyskupijai]].
+
'''Kaišiadorių savivaldos diena (1918 m. lapkričio 23 d.)'''  
  
Pirmąją koplyčią virš [[Zaleskiai| Zaleskių]] laidojimo rūsio 1809 m. pastatė Palomenės dvaro savininkas [[Zaleskis Mykolas| Mykolas Zaleskis]]. Kaip pasakojama, ta koplyčia buvo pastatyta tragiško šeimos įvyko atminimui: jo duktė su savo vyru tuoj po vestuvių keldamiesi per [[Neris|Nerį]] nuskendo. 1834 m. vyskupas leido koplyčioje per šv. Velykas, šv. Kalėdas ir Sekmines laikyti šv. Mišias tik tuo atveju, kai apylinkės gyventojai negalės pasiekti savo parapijų bažnyčių. 1840 m. koplyčioje įrengti trys altoriai. XIX a. antroje pusėje (po 1863 m. sukilimo) koplyčia kurį laiką buvo uždaryta. 1877 m. valdžia leido joje laikyti ketverias pamaldas per metus. 1903 m. koplyčia suremontuota. 1915 m. įkurta Palomenės parapija, koplyčia atnaujinta ir išplėsta tapo savarankiška bažnyčia. Naujai parapijai priskirtos artimiausios Gegužinės, Žaslių ir Žiežmarių parapijų gyvenvietės. Pirmasis parapijos klebonas buvo kun. Motiejus Cijūnaitis. [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo pasaulinio karo metu]] (1915 m.) bažnyčioje penkias dienas buvo įsikūrusi vokiečių karo ligoninė. 1916 m. klebonas [[Stasiūnas Juozapas|Juozapas Stasiūnas]] įsteigė parapijos bibliotekėlę.
+
1918 m. lapkričio 23 d. [[Kaišiadorys|Kaišiadoryse]] susikūrė parapijos komitetas – ši diena laikoma Kaišiadorių [[Kaišiadorių savivaldos diena (1918 m. lapkričio 23 d.)|savivaldos pradžia]]. Komiteto pirmininku tapo kun. [[Varnas Alfonsas|Alfonsas Varnas]]. Pirmaeiliais komiteto darbais buvo milicijos būrio suorganizavinas ir apginklavimas, miško sargų paskyrimas, siekiant apsaugoti nuo beatodairiško kirtimo, mokesčių pirklių už prekių išvežimą ėmimas, spekuliantų ir degtindarių nubaudimas ir pan. Komitetas užsiėmė išlaikyti Kaišiadorių dviklasę pradinę mokyklą, kurią 1918 m. rugpjūtį įkūrė mokytojai [[Jurkūnas Jonas|Jonas Jurkūnas]] ir [[Kaveckas Vladislovas|Vladislovas Kaveckas]].
1931 m. kun. [[Valavičius Vincentas|Vincentas Valavičius]] Palomenėje surengė [[Novelskis Bronislovas|kun. Bronislovui Novelskiui]] (kilusiam iš [[Palomenė|Palomenės]]) primicijas.
+
Tremtinys iš Vilniaus [[Tutinas Jonas| Jonas Tutinas]] (g. 1897 m.), Palomenėje klebonavęs nuo 1937 m., 1941 m. birželio 24 d. raudonarmiečių sušaudytas kartu su bažnyčios vargonininku Pranu Ivanausku ir jo žmona Janina Ivanauskiene.
+
  
Bažnyčia medinė, klasicistinė, gana paprastų liaudiškų formų, stačiakampio plano, su keturių apskritų kolonų portiku ir trikampiu frontonu. Bebokštė. Šventorių juosia medinių statinių tvora. Jame stovi medinė varpinė. Palomenės šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir varpinė architektūros paminklas.
+
== Istorinės aplinkybės ==
 +
[[Vaizdas:Kaišiadorys._Ilgoji_g..jpg|340px|thumb|right|Ilgoji gatvė Kaišiadoryse. Pirmojo pasaulinio karo metų atvirukas. Kaišiadorių muziejus.]]
 +
Kaip ir visoje Lietuvoje kaišiadoriečiai savivaldos institucijas kūrė paraginti besikuriančios Lietuvos vyriausybės. Pagrindinė aplinkybė tarptautinė – 1918 m. lapkričio 11 d. pasibaigęs Pirmasis pasaulinis karas ir Vokietijos kapituliacija (vokiečių administracija tuo metu tebekontroliavo Lietuvos teritoriją, o vasario 16 d. paskelbtasis Nepriklausomybės aktas tebuvo tik deklaracija, kuri tuo laiku dar neturėjo realių pasekmių). Antras svarbus dalykas – tą pačią dieną (t. y. lapkričio 11) sukurta pirmoji Lietuvos vyriausybė, kuri taip pat tą pačią dieną paskelbė atsišaukimą į gyventojus imti visą vietinę valdžią į savo rankas. Tos naujos Lietuvos tiek ir tebuvo, kiek susikūrę vietos komitetai sugebėjo valdyti situaciją – išlaikyti kelis milicininkus, padėti badaujantiems, drausti medienos vogimą iš miško... Na o trečias nuopelnas galėtų būti priskirtas ir patiems kaišiadoriečiams, kad vietoje atsirado pakankamai iniciatyvių, patriotiškai nusiteikusių ir išsilavinusių žmonių. Neatsitiktinai [[Kaišiadorys|Kaišiadorių]] komiteto kūrimo iniciatoriumi buvo kun. [[Varnas Alfonsas|Alfonsas Varnas]] patriotiškų nuostatų žmogus, didelis to meto kaišiadoriečių autoritetas.
  
Viduje bažnyčia erdvi, perdengimas plokščias, apvalios kolonos dalija interjerą į tris navas. Dailus interjero puošybinis elementas presbiterijos ir choro ažūrinės drožinėtos medinės grotelės ir užtvaros.
+
Kokie [[Kaišiadorys]] buvo tuo laiku? XX amžiaus pradžioje miestelio gyventojų daugumą sudarė geležinkeliečiai - beveik pusę gyventojų (1906 m. iš maždaug 1800 gyventojų - virš 800), o parapijos kaimuose ir dvaruose gyvenantieji vertėsi žemės ūkiu.  Tuo laiku miestelio gyventojai sudarė tarsi tris atskiras bendruomenes, kurias pirmiausiai vienijo jų religijos – katalikų, stačiatikių ar judėjų, taip pat tautybės – lietuvių, lenkų, rusų, žydų. Tiesa, katalikai savo ruožtu skaidėsi į lietuvišką arba lenkišką  „frakcijas“. Kaišiadoriečiai gyvendami prie geležinkelio stoties greitai nukonkuravo ankstesnį šių apylinkių centrą [[Žiežmariai|Žiežmarius]], nes turėjo daugiau galimybių verstis prekyba ir amatais. Nežiūrint neblogų „makroekonominių“ sąlygų kaišiadoriečiai ypač po karo ir šiose apylinkėse vykstant nepriklausomybės kovoms gyveno itin vargingai – visoje apylinkėje tebuvo keli „pilni“ ūkiai. Juk ir bažnyčios statyba be [[Kaišiadorys|Kaišiadorių]] dvarininko Strumilos ar Vladikiškių dvaro savininko Romerio būtų sunkiai įsivaizduojama, o šie juk orientavosi į Lenkijos valdžios įsitvirtinimą Lietuvoje. Įdomu, kad valsčių komitetai susikūrė ne tik stambesniuose miesteliuose – [[Kaišiadorys|Kaišiadoryse]], [[Žiežmariai|Žiežmariuose]], [[Žasliai|Žasliuose]], [[Kruonis|Kruonyje]], [[Rumšiškės|Rumšiškėse]], bet ir [[Palomenė|Palomenėje]], [[Paparčiai|Paparčiuose]] bei [[Darsūniškis|Darsūniškyje]], kurie aprimus politinei situacijai buvo prijungti prie kaimyninių. Didžiausias iš jų buvo Žaslių (apėmė beveik 14 000 gyventojų), o vienas mažiausių – Kaišiadorių (apie 7000).
  
== Meno vertybės ==
+
== Rinkimų sistema ==
[[Vaizdas:Palomenės paveikslas 1.jpg |340px|thumb|center|Paveikslas "Šv. arkangelas Mykolas"]]
+
Rinkimų sistema tuo metu dar nebuvo susiformavusi, nebuvo nustatyta rinkimų tvarka. Pirmuosiuose rinkimuose balsavimas dažniausiai buvo viešas, renkant rankos pakėlimu. Iškildavo ginčų dėl balsavimo viešumo. Pavyzdžiui, [[Žiežmariai|Žiežmariuose]] lenkai ir vokiečiai siūlė balsuot viešai („kam čia slėptis gerą darbą darant“). Tačiau gyventojai pasiekė, kad balsuojama būtų slaptai („kam čia girtis gerą darbą darant“). Kai kur rinkimai buvo visuotiniai. Pavyzdžiui, [[Žiežmariai|Žiežmariuose]] renkant dalyvavo net virš 1000 žmonių – tai retas aktyvumas visoje Lietuvoje. Kaišiadorių apskrityje tokiuose visuotiniuose rinkimuose išrinkti keturi komitetai, o trys įgaliotinių susirinkimuose. Pavyzdžiui, [[Palomenė|Palomenėje]] „pastatė kandidatus iš kiekvieno sodžiaus“, Aukštadvaryje rinko po delegatą nuo dešimties šeimų. Labiausiai paplitęs balsavimo būdas buvo balsavimas kamuoliukais (arba vietoje jų naudojo žirnius ar pupas) – pastatydavo kiekvienam kandidatui po du butelius (tuščius), į vieną dėjo jei buvo už kandidatą, o į kitą – jei prieš. Semeliškėse, pavyzdžiui, žirnius dėjo į baltą arba juodą butelį. Apie agitacijos metodus daugiau teko girdėti vyresnių žmonių pasakojimuose – norintys skelbti savo idėjas tai darydavo miesteliuose turgaus dienomis pasilipus ant bačkos ar vežimo. Žinome, kad rinkėjai nebuvo abejingi, nes, pavyzdžiui, 1920 m. jų aktyvumas buvo 90 procentų.
Bažnyčioje yra saugomas išskirtinės meninės vertės dailės paminklas – tai didžiajame altoriuje, retabulo vietoje, kabantis titulinis „Šv. Arkangelo Mykolo“ paveikslas. Paveiksle pakiliai įkūnytas pergalingas arkangelo triumfas prieš šėtoną, o scena papildyta bibliniais personažais Adomu ir Ieva. Nors literatūroje teigiama, kad paveikslo autorius yra dvarininko Mykolo Zaleskio sūnus dailininkas Martynas Zaleskis, tačiau kitais duomenimis, jo autoriumi nurodytas Pranciškus Smuglevičius. Šv. arkangelas Mykolas yra pavaizduotas ir 2010 m. sukurtame [[Palomenės herbas|Palomenės herbe]]. Bažnyčioje išliko ir daugiau vertingų tapybos kūrinių: meistryste ir išraiškos jėga pasižymi baroko stilistikos nežinomo dailininko Šv. Mato evangelisto“ paveikslas (XVIII a.), altorinis profesionalaus vietinio dailininko paveikslas „Pieta“ (XIX a. antrasis ketvirtis), nutapytas sekant italų tapytojo Annibale Carracci kompozicija (1599-1600, Neapolio muziejus). Kenčiančio Jėzaus ikonografiją  papildo vietinio meistro kompozicija „Jėzus prie stulpo“ (XIX a.). Tipologiniu požiūriu vertinga „Aušros vartų Švč. Mergelės Marijos“ paveikslo kopija, kurią nutapė XX a. pirmame ketvirtyje Vilniuje dirbęs religinių paveikslų tapytojas Stanislovas Gobiata.
+
Bažnytinį inventorių sudaro keli, veikiausiai iš dvaro patekę krėslai, atspindintys klasicizmo ir bydermejerio madas, taip pat medinės žvakidės su herbais.
+
[[Vaizdas:Palomenes baznycios vidus 1.jpg|340px|thumb|center|Bažnyčios viduje]]
+
  
[[Ivoškaitė Janina|Janina Ivoškaitė]], kilusi iš [[Palomenės parapija|Palomenės parapijos]] [[Smilgiai|Smilgių kaimo]], 2010 m. papasakojo: ''„[[Smilgiai|Smilgių kaimas]] Palomenės bažnyčiai buvo padovanojęs bažnytinę vėliavą, kuri būdavo nešama per bažnytines šventes iškilmingose procesijose aplink bažnyčią. Vėliava turi keturis kaspinus, kuriuos yra nuaudusios keturių Smilgių kaimo šeimų moterys. Per šventes, nešant Smilgių dovanotą vėliavą, tuos kaspinus turi teisę laikyti tik tų šeimų atstovai.
+
== Savivaldos kūrėjai ir iniciatoriai ==
 +
[[Vaizdas:Pulkas_grįžta_iš_pratybų._Žiežmariai,_1921_m..JPG|340px|thumb|right|Lietuvos kariuomenės kariai grįžta iš pratybų. [[Žiežmariai]], 1921 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Fotodokumentų skyrius.]]
 +
Dauguma žymiųjų to meto žmonių, kuriuos mes žinome kitų veiklos sričių, vienaip ar kitaip dalyvavo savivaldybių veikloje. Dalis anų laikų savivaldos pradininkų vėliau pasitraukė iš aktyvios veiklos (neaišku, jie nusivylė ar pavargo), tačiau keletas įsitvirtino politinėje veikloje ir tapo žymiais veikėjais. Pavyzdžiui, pirmasis apskrities viršininkas [[Stosiūnas (Stasiūnas) Bronius|Bronius Stosiūnas]], pradėjęs savo veiklą kaip Semeliškių komiteto iniciatorius, dirbęs [[Kaišiadorys|Kaišiadoryse]] nuo 1919 m. per dvidešimtmetį dar dirbo Vilniaus, Panevėžio, Šiaulių, Alytaus, Utenos ir Ukmergės apskričių viršininku, o karo metais atsisakė jam siūlomo vidaus reikalų ministro posto. Jau minėtasis komiteto kūrimo iniciatorius kun. [[Varnas Alfonsas|A. Varnas]] Kaišiadorių valsčiaus ir apskrities komitetuose buvo išrinktas kasininku, tačiau vėliau pasitraukė iš politinės veiklos. Būdinga, kad savivaldos pradžioje kunigai aktyviai dalyvavo ir kituose valsčiuose, nes tuo metu didžiausią įtaką visuomenėje turėjo krikščionių demokratų partija (iki 1926 m.). Komiteto kūrimo [[Žiežmariai|Žiežmariuose]] iniciatorius buvo kun. [[Balčiūnas Juozapas|Juozas Balčiūnas]], o [[Žasliai|Žasliuose]] kun. [[Pakštys Antanas|Antanas Pakštys]], [[Kruonis|Kruonyje]] kun. [[Vaitiekūnas Juozapas|Juozas Vaitiekūnas]]. Apskrities taryboje revizijos komisijoje dirbo pirmosios lietuviškos Kaišiadorių pradžios mokyklos kūrėjas [[Jurkūnas Jonas|Jonas Jurkūnas]] ir t. t. Kartais ir visiškai nežinomi ir paprasti ūkininkai užimdavo įvairias pareigas. Pavyzdžiui, [[Būtkiemis|Būtkiemio kaimo]] ūkininkas Juozas Valasevičius 1918-1919 m. aktyviai dalyvavo kuriant Kalvių valsčių, o 1920 m. tapo Kruonio valsčiaus atstovu apskrities taryboje ir netgi Kaišiadorių apskrities tarybos pirmininku. Buvo žmonių, kurie savo valsčiuose ir seniūnijose tapo politiniais lyderiais ilgiems metams, jais pasitikėjo ir gyventojai ir aukštesnioji valdžia. Netgi specialiųjų tarnybų apžvalgose jie buvo vertinami pozityviai – kaip ištikimi savo valstybei ir darbštūs. Reikia pastebėti kad nedaug veikėjų buvo prolenkiškų, bolševikinių, anarchistinių ar netgi monarchistinių pažiūrų, buvo neraštingi ar netinkamos moralės. Gana tipinis to meto valsčiaus ar seniūnijos veikėjo portretas – vyras, ūkininkas, lietuvis, katalikas, dažniausiai baigęs pradžios mokyklą.
 +
 
 +
== Savivaldos komitetai ==
 +
Valsčių savivaldybės kūrėsi parapijų komitetų pagrindu, nes bažnyčia tuo laiku buvo ne tik religinis, bet ir visuomeninis centras, o kaime didžiausią įtaką turėjo dvasiškiai ir krikdemų partija. Kaišiadorių apskrityje tik Semeliškėse ir Jiezne buvo įkurti valsčių komitetai, o kitur - parapijų. Kaišiadorių parapijos komitetas buvo sudarytas 1918 m. lapkričio 23 d. pirmiausia klebono kun. [[Varnas Alfonsas|Alfonso Varno]] pastangomis. Rinkimuose dalyvavo apie 600 žmonių, į komitetą išrinkti penki lietuviai ir vienas lenkas. [[Žiežmariai|Žiežmariuose]] maždaug tuo pačiu laiku vykusiuose rinkimuose dalyvavo daugiau negu tūkstantis žmonių, o [[Palomenė|Palomenėje]] - apie 90. Šalia parapijos komiteto [[Kaišiadorys|Kaišiadoryse]] susikūrė ir bolševikų komitetas, kuriam vadovavo Rusijos revoliucijos dalyviai. Šį komitetą padėjo likviduoti [[Kaišiadorys|Kaišiadoryse]] tebebuvę vokiečių kareiviai. [[Kaišiadorys|Kaišiadoryse]] taip pat veikė lenkiška karinė organizacija P.O.W. ir „strelcai“, laukiantys Lenkijos kariuomenės. Vokiečiai varžė gyventojų išrinktos savivaldybės veiklą – ne tik valsčiaus, bet ir apskrities. Kairiųjų pažiūrų vokiečių kariai rėmė vietinius bolševikus. Jei partiją laikysime kaip interesų grupę tai kaimyninių šalių interesai Lietuvoje, galima sakyti, reiškėsi žymiai stipriau, negu vietinės dar silpnos partijos. Matyt kaimyninių šalių grėsmė lėmė ir tai, kad partinis susiskaldymas tarp lietuvių išryškėjo vėliau. Valsčių tarybose didžiausia dalį sudarė nepartiniai („bepartyviai“) arba krikdemai, žydų tautybės asmenys priklausė „žydų partijai“, kitų partijų tebuvo pavieniai atvejai.
 +
 
 +
== Apskrities savivaldybė ==
 +
[[Kaišiadorys]] jau Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių administracijos paskelbti apskrities centru. Pokaryje jie palaipsniui perėmė Trakų apskrities centro vaidmenį. 1918 m. gruodžio 6 d. susirinkę parapijų komitetų atstovai išrinko Kaišiadorių apskrities tarybą, kurios pirmininku tapo [[Kaišiadorys|Kaišiadorių]] vaistininkas Markūnas, jo padėjėju agronomas iš [[Juodiškės|Juodiškių]] dvaro Kučinskas, sekretoriumi studentas nuo [[Darsūniškis|Darsūniškio]] Mičiulis, sekretoriaus padėjėju atsargos kapitonas iš [[Juknonys|Juknonių]] Šalkauskas, kasininku [[Kaišiadorys|Kaišiadorių]] klebonas kun. [[Varnas Alfonsas|Varnas]], o kasininko padėjėju ūkininkas nuo Vievio Ostraševskis. Kodėl apskrities centru tapo [[Kaišiadorys]]? Nes senąjį šio regiono administracinį centrą Trakus kontroliavo Lenkija, o nuo 1920 m. spalio nusistovėjusi laikinoji administracinė linija tarp Lietuvos ir Lenkijos išliko iki 1939 m. Nesutikdama su Vilniaus krašto okupacija Lietuvos vyriausybė [[Kaišiadorys|Kaišiadoryse]] laikinai įsikūrusią apskrities administraciją tebevadino Trakų apskritimi. Taigi, kaip Kaunas dėl okupacijos tapo laikinąja Lietuvos sostine, [[Kaišiadorys]] tapo apskrities centru. Buvimo apskrities centru dvidešimtmetis turėjo lemiamą reikšmę [[Kaišiadorys|Kaišiadorių miesto]] raidai. Politinį [[Kaišiadorys|Kaišiadorių]] vaidmenį sustiprino jų tapimas ir vyskupijos centru.
 +
 
 +
== Ar savivaldybės realiai pradėjo veikti jau nuo 1918 m.? ==
 +
[[Vaizdas:Kruonio_valsčiaus_komiteto_raštas_1919_m..jpg|290px|thumb|right|Pirmojo Kruonio valsčiaus viršaičio Kostanto Bačkausko pasirašytas raštas dėl [[Vilūnų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia|Vilūnų koplyčiai]] priklausančių žemių. [[Kruonis]], 1919 m. gegužės 20 d. Lietuvos centrinis valstybės archyvas.]]
 +
Iš [[Kaišiadorys|Kaišiadorių]] vokiečiai pasitraukė tik 1919 m. gegužės mėnesį. 1919 metais šiose apylinkėse vyko mūšiai tarp Lietuvos kariuomenės ir Raudonosios armijos, o 1920 m. - su Lenkijos kariuomene. Kaišiadorių viršaitis rašė, kad  Kaišiadorių valsčius „vos tik pradėjo veikti nuo 1919 m. vasario 18 d.“ Taigi sąlygos veiklai buvo sunkios tiesiogine to žodžio prasme. O kur dar po Pirmojo pasaulinio karo nualintos Lietuvos ekonominė ir socialinė suirutė, Lenkijos ir Rusijos priešiškos pastangos, savivaldybių neturėjimas jokių išteklių ir nepatyrimas. Pavyzdžiui, Kruonio pirmuoju viršaičiu tapęs Kostantas Bačkauskas veiklos pradžioje valsčiaus administracijos išlaidas apmokėdavo savo lėšomis, nors pats tebuvo ūkininkas. Netgi 1921 m. apskrities viršininkas rašė raštus į sostinę, kad valsčių tarnautojai (tai faktiškai būdavo po tris-keturis žmones kiekviename valsčiuje) negauna atlyginimo jau kelis mėnesius, nors jis ir taip buvo labai mažas. Milicininkai skundėsi, kad iš algos net batų negali nusipirkti. Jau vėliau policininkams skirdavo po 100 Lt arklio išlaikymui (tai buvo vienintelė transporto priemonė). (Paaiškinimas: milicijos terminas naudotas iki 1924 m., vėliau - policija).
 +
 
 +
== Kokias problemas sprendė pirmosios savivaldybės? ==
 +
Lietuvos vyriausybė ragino imti visą valdžią į savo rankas. Tai reiškia, kad savivaldybės turėjo spręsti ne tik vietinės reikšmės socialinius ar politinius klausimus, bet ir, pavyzdžiui, mokesčių nustatymo ar fronte kovojančių savanorių aprūpinimo problemas, Pagrindinės politinių svarstymų ar sprendimų temos buvo etatai ir algos (kokių reikia būtiniausių pareigybių ir kaip viršaičiams, raštvedžiams, kasininkams, milicininkams atlyginti už darbą), mokesčių nustatymas (apskrities seimelis 1919 m. netgi pareiškė visuotinį papeikimą visiems, kurie nesumokėjo mokesčių, o mokesčių būta ne tik už žemę, bet ir atskirai mokyklų, ligoninės, prieglaudos išlaikymui, o kur dar prievolės patiems taisyti kelius ir tiltus, vežiot pareigūnus, karius ar grįžtančius po karo tremtinius, prievartinis valstybinės paskolos bonų išpirkimas arba prievartinės maisto produktų rekvizicijos...). Kiekvienas valsčius sprendė savo valsčiaus teritorijoje buvusių mokyklų įrengimo, aprūpinimo malkomis, žibalu, mokytojų apgyvendinimo klausimus (dar surinkt mokyklų išlaikymui po 20 skatikų nuo dešimtinės žemės), taip pat kiekviename valsčiuje reikėjo išlaikyt arešto namus su prievaizdu. Be to visi valsčiai turėjo prisidėt prie vaikų prieglaudos, buvusios [[Žasliai|Žasliuose]], su devyniasdešimčia vaikų išlaikymu (pavyzdžiui, buvo nustatyta pyliava nuo kiekvieno valako žemės po gorčių grūdų ir du gorčius bulvių). Nežiūrint to, kad ši vaikų prieglauda buvo ne tik vietos poreikiams, ji buvo atkelta iš Vilniaus. Apskrities ligoninė buvo netoli [[Žasliai|Žaslių]] – [[Ščiukiškės|Ščiukiškių dvaro sodyboje]]. Darsūniškio valsčius nuolat atsisakinėjo prisidėti prie jos išlaikymo, o 1920 m. ligoninė perkelta į [[Kaišiadorys|Kaišiadoris]] ir teko naujai spręsti jų patalpų problemas. Tokie savivaldybių klausimai kaip vokiškų ar kitomis kalbomis parašytų iškabų pakeitimas lietuviškomis, savivaldybių įstaigų aprūpinimas tautinėmis vėliavomis ir naujais antspaudais šiame kontekste atrodo gana lengvi. Sunkiausiais  metais ir galėtume laikyti pirmąjį penkmetį. Tad nekeista, kad Kaišiadorių viršaitis Vainilavičius 1919 m. skundėsi gauta bauda už tai, kad valsčiaus seniūnai nesurinko iš gyventojų produktų normos. Tačiau netgi 1921 m. kitas Kaišiadorių viršaitis Jonika skundėsi, kad valsčius tebėra karo zonoje ir jiems tenka didžiausias krūvis aprūpinant transportu kariuomenę, pareigūnus ir kitus (o „priverčiamasis vežėjavimas“ ūkininkui savo vežimu galėjo trukti ir po dvi dienas).
 +
 
 +
== Lygios teisės  ==
 +
1918-ieji buvo moterų lygiateisio dalyvavimo politiniame gyvenime pradžia. Didesnėje dalyje komitetų ir net vėliau išrinktose tarybose dalyvavo vien vyrai. Kai [[Žiežmariai|Žiežmariuose]] renkant komitetą moterų grupė pareiškė, kad ir jos nori dalyvauti rinkimuose vyrai dar bandė protestuoti: „Gana mes nuo jūsų namie prisikenčiam“. Tačiau, pavyzdžiui, [[Kaišiadorys|Kaišiadoryse]] moksleivė Leonora Ratkevičaitė ne tik buvo viena iš komiteto kūrimo iniciatorių, bet ir buvo išrinkta komiteto sekretore. Be to moterys vadovavo vaikų prieglaudai, ligoninei. [[Darsūniškis|Darsūniškyje]] renkant komitetą dalyvavo tik 220 rinkėjų – „su moterimis ir vaikais“. Darsūniškiečiai dar bandė piktintis rinkimų rezultatais, nes viršaitį išrinko „tik su keliom bobom ir vaikais ir desetku kvailesnių vyrų“. To meto visuomenės požiūris į lygias galimybes buvo diskriminuojantis. Buvo džiaugiamasi tuo, kad patys lietuviai tuo laiku pirmąkart įgavo savo politines teises. Juk dar prieš keletą metų ir vyrai tik valdantieji nekilnojamąjį turtą turėjo šiokias tokias teises, o dar tebegyveno karta, kuri užaugo baudžiavos laikais. Tačiau požiūris į moteris vis tiek buvo žmoniškesnis, nes, pavyzdžiui, kaimyniniuose Semeliškėse buvo „išrinkti 8 žmonės ir 1 žydas“. Tai rodo, kad naujausių laikų pradžioje visuomenėje tebevyravo prietarai, negatyvus skirstymas į savus ir svetimus. Tačiau laikas ir įvykiai nuo 1918 m. vertė keistis greičiau, negu žmonės patys to norėjo.
 +
 
 +
== Pokyčiai ==
 +
Per dešimtmetį iš bažnytkaimio ir parapijos centro [[Kaišiadorys]] tapo ne tik  valsčiaus, bet ir apskrities bei vyskupijos administraciniu centru. Nors simboline [[Kaišiadorių savivaldos diena (1918 m. lapkričio 23 d.)|savivaldos pradžia]] laikome jau 1918-tus metus, tačiau žymesni pasikeitimai prasideda tik po dešimtmečio, ypač 1930-ųjų. Pavyzdžiui, maždaug 1927–1930 m. parapijos salėje įrengtas muziejus (sunaikintas 1944 m.), 1930 m. – įvestas privalomas pradinis mokymas ir įsteigtas tankus pradžios mokyklų tinklas, 1933 m. – įkurtas vaikų darželis, 1936 m. – biblioteka, 1937 m. – gimnazija ir t. t. Maždaug 1935 m. mieste mūrinės statybos „bumas“ – pastatyti apskrities savivaldybės rūmai, vyskupijos rūmai, pradinė mokykla. Ypatingi kultūriniai pasikeitimai – viešojoje erdvėje pradėta naudoti lietuvių kalba, suaktyvėjo visuomeninis gyvenimas…

Dabartinė 14:19, 23 balandžio 2018 versija

4-ojo pėstininkų pulko šventė. Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona (sėdi šeštas iš kairės), jo dešinėje – Valstybės Tarybos pirmininkas Stasys Šilingas, kairėje – Kariuomenės vadas, generolas Pranas Liatukas. Trečias iš kairės sėdi 4-ojo pulko vadas Jonas Variakojis. Kaišiadorys, 1920 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Fotodokumentų skyrius.

Kaišiadorių savivaldos diena (1918 m. lapkričio 23 d.)

1918 m. lapkričio 23 d. Kaišiadoryse susikūrė parapijos komitetas – ši diena laikoma Kaišiadorių savivaldos pradžia. Komiteto pirmininku tapo kun. Alfonsas Varnas. Pirmaeiliais komiteto darbais buvo milicijos būrio suorganizavinas ir apginklavimas, miško sargų paskyrimas, siekiant apsaugoti nuo beatodairiško kirtimo, mokesčių iš pirklių už prekių išvežimą ėmimas, spekuliantų ir degtindarių nubaudimas ir pan. Komitetas užsiėmė išlaikyti Kaišiadorių dviklasę pradinę mokyklą, kurią 1918 m. rugpjūtį įkūrė mokytojai Jonas Jurkūnas ir Vladislovas Kaveckas.

Turinys

Istorinės aplinkybės

Ilgoji gatvė Kaišiadoryse. Pirmojo pasaulinio karo metų atvirukas. Kaišiadorių muziejus.

Kaip ir visoje Lietuvoje kaišiadoriečiai savivaldos institucijas kūrė paraginti besikuriančios Lietuvos vyriausybės. Pagrindinė aplinkybė tarptautinė – 1918 m. lapkričio 11 d. pasibaigęs Pirmasis pasaulinis karas ir Vokietijos kapituliacija (vokiečių administracija tuo metu tebekontroliavo Lietuvos teritoriją, o vasario 16 d. paskelbtasis Nepriklausomybės aktas tebuvo tik deklaracija, kuri tuo laiku dar neturėjo realių pasekmių). Antras svarbus dalykas – tą pačią dieną (t. y. lapkričio 11) sukurta pirmoji Lietuvos vyriausybė, kuri taip pat tą pačią dieną paskelbė atsišaukimą į gyventojus imti visą vietinę valdžią į savo rankas. Tos naujos Lietuvos tiek ir tebuvo, kiek susikūrę vietos komitetai sugebėjo valdyti situaciją – išlaikyti kelis milicininkus, padėti badaujantiems, drausti medienos vogimą iš miško... Na o trečias nuopelnas galėtų būti priskirtas ir patiems kaišiadoriečiams, kad vietoje atsirado pakankamai iniciatyvių, patriotiškai nusiteikusių ir išsilavinusių žmonių. Neatsitiktinai Kaišiadorių komiteto kūrimo iniciatoriumi buvo kun. Alfonsas Varnas – patriotiškų nuostatų žmogus, didelis to meto kaišiadoriečių autoritetas.

Kokie Kaišiadorys buvo tuo laiku? XX amžiaus pradžioje miestelio gyventojų daugumą sudarė geležinkeliečiai - beveik pusę gyventojų (1906 m. iš maždaug 1800 gyventojų - virš 800), o parapijos kaimuose ir dvaruose gyvenantieji vertėsi žemės ūkiu. Tuo laiku miestelio gyventojai sudarė tarsi tris atskiras bendruomenes, kurias pirmiausiai vienijo jų religijos – katalikų, stačiatikių ar judėjų, taip pat tautybės – lietuvių, lenkų, rusų, žydų. Tiesa, katalikai savo ruožtu skaidėsi į lietuvišką arba lenkišką „frakcijas“. Kaišiadoriečiai gyvendami prie geležinkelio stoties greitai nukonkuravo ankstesnį šių apylinkių centrą – Žiežmarius, nes turėjo daugiau galimybių verstis prekyba ir amatais. Nežiūrint neblogų „makroekonominių“ sąlygų kaišiadoriečiai ypač po karo ir šiose apylinkėse vykstant nepriklausomybės kovoms gyveno itin vargingai – visoje apylinkėje tebuvo keli „pilni“ ūkiai. Juk ir bažnyčios statyba be Kaišiadorių dvarininko Strumilos ar Vladikiškių dvaro savininko Romerio būtų sunkiai įsivaizduojama, o šie juk orientavosi į Lenkijos valdžios įsitvirtinimą Lietuvoje. Įdomu, kad valsčių komitetai susikūrė ne tik stambesniuose miesteliuose – Kaišiadoryse, Žiežmariuose, Žasliuose, Kruonyje, Rumšiškėse, bet ir Palomenėje, Paparčiuose bei Darsūniškyje, kurie aprimus politinei situacijai buvo prijungti prie kaimyninių. Didžiausias iš jų buvo Žaslių (apėmė beveik 14 000 gyventojų), o vienas mažiausių – Kaišiadorių (apie 7000).

Rinkimų sistema

Rinkimų sistema tuo metu dar nebuvo susiformavusi, nebuvo nustatyta rinkimų tvarka. Pirmuosiuose rinkimuose balsavimas dažniausiai buvo viešas, renkant rankos pakėlimu. Iškildavo ginčų dėl balsavimo viešumo. Pavyzdžiui, Žiežmariuose lenkai ir vokiečiai siūlė balsuot viešai („kam čia slėptis gerą darbą darant“). Tačiau gyventojai pasiekė, kad balsuojama būtų slaptai („kam čia girtis gerą darbą darant“). Kai kur rinkimai buvo visuotiniai. Pavyzdžiui, Žiežmariuose renkant dalyvavo net virš 1000 žmonių – tai retas aktyvumas visoje Lietuvoje. Kaišiadorių apskrityje tokiuose visuotiniuose rinkimuose išrinkti keturi komitetai, o trys – įgaliotinių susirinkimuose. Pavyzdžiui, Palomenėje „pastatė kandidatus iš kiekvieno sodžiaus“, Aukštadvaryje rinko po delegatą nuo dešimties šeimų. Labiausiai paplitęs balsavimo būdas buvo balsavimas kamuoliukais (arba vietoje jų naudojo žirnius ar pupas) – pastatydavo kiekvienam kandidatui po du butelius (tuščius), į vieną dėjo jei buvo už kandidatą, o į kitą – jei prieš. Semeliškėse, pavyzdžiui, žirnius dėjo į baltą arba juodą butelį. Apie agitacijos metodus daugiau teko girdėti vyresnių žmonių pasakojimuose – norintys skelbti savo idėjas tai darydavo miesteliuose turgaus dienomis pasilipus ant bačkos ar vežimo. Žinome, kad rinkėjai nebuvo abejingi, nes, pavyzdžiui, 1920 m. jų aktyvumas buvo 90 procentų.

Savivaldos kūrėjai ir iniciatoriai

Lietuvos kariuomenės kariai grįžta iš pratybų. Žiežmariai, 1921 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Fotodokumentų skyrius.

Dauguma žymiųjų to meto žmonių, kuriuos mes žinome iš kitų veiklos sričių, vienaip ar kitaip dalyvavo savivaldybių veikloje. Dalis anų laikų savivaldos pradininkų vėliau pasitraukė iš aktyvios veiklos (neaišku, jie nusivylė ar pavargo), tačiau keletas įsitvirtino politinėje veikloje ir tapo žymiais veikėjais. Pavyzdžiui, pirmasis apskrities viršininkas Bronius Stosiūnas, pradėjęs savo veiklą kaip Semeliškių komiteto iniciatorius, dirbęs Kaišiadoryse nuo 1919 m. per dvidešimtmetį dar dirbo Vilniaus, Panevėžio, Šiaulių, Alytaus, Utenos ir Ukmergės apskričių viršininku, o karo metais atsisakė jam siūlomo vidaus reikalų ministro posto. Jau minėtasis komiteto kūrimo iniciatorius kun. A. Varnas Kaišiadorių valsčiaus ir apskrities komitetuose buvo išrinktas kasininku, tačiau vėliau pasitraukė iš politinės veiklos. Būdinga, kad savivaldos pradžioje kunigai aktyviai dalyvavo ir kituose valsčiuose, nes tuo metu didžiausią įtaką visuomenėje turėjo krikščionių demokratų partija (iki 1926 m.). Komiteto kūrimo Žiežmariuose iniciatorius buvo kun. Juozas Balčiūnas, o Žasliuose kun. Antanas Pakštys, Kruonyje kun. Juozas Vaitiekūnas. Apskrities taryboje revizijos komisijoje dirbo pirmosios lietuviškos Kaišiadorių pradžios mokyklos kūrėjas Jonas Jurkūnas ir t. t. Kartais ir visiškai nežinomi ir paprasti ūkininkai užimdavo įvairias pareigas. Pavyzdžiui, Būtkiemio kaimo ūkininkas Juozas Valasevičius 1918-1919 m. aktyviai dalyvavo kuriant Kalvių valsčių, o 1920 m. tapo Kruonio valsčiaus atstovu apskrities taryboje ir netgi Kaišiadorių apskrities tarybos pirmininku. Buvo žmonių, kurie savo valsčiuose ir seniūnijose tapo politiniais lyderiais ilgiems metams, jais pasitikėjo ir gyventojai ir aukštesnioji valdžia. Netgi specialiųjų tarnybų apžvalgose jie buvo vertinami pozityviai – kaip ištikimi savo valstybei ir darbštūs. Reikia pastebėti kad nedaug veikėjų buvo prolenkiškų, bolševikinių, anarchistinių ar netgi monarchistinių pažiūrų, buvo neraštingi ar netinkamos moralės. Gana tipinis to meto valsčiaus ar seniūnijos veikėjo portretas – vyras, ūkininkas, lietuvis, katalikas, dažniausiai baigęs pradžios mokyklą.

Savivaldos komitetai

Valsčių savivaldybės kūrėsi parapijų komitetų pagrindu, nes bažnyčia tuo laiku buvo ne tik religinis, bet ir visuomeninis centras, o kaime didžiausią įtaką turėjo dvasiškiai ir krikdemų partija. Kaišiadorių apskrityje tik Semeliškėse ir Jiezne buvo įkurti valsčių komitetai, o kitur - parapijų. Kaišiadorių parapijos komitetas buvo sudarytas 1918 m. lapkričio 23 d. pirmiausia klebono kun. Alfonso Varno pastangomis. Rinkimuose dalyvavo apie 600 žmonių, į komitetą išrinkti penki lietuviai ir vienas lenkas. Žiežmariuose maždaug tuo pačiu laiku vykusiuose rinkimuose dalyvavo daugiau negu tūkstantis žmonių, o Palomenėje - apie 90. Šalia parapijos komiteto Kaišiadoryse susikūrė ir bolševikų komitetas, kuriam vadovavo Rusijos revoliucijos dalyviai. Šį komitetą padėjo likviduoti Kaišiadoryse tebebuvę vokiečių kareiviai. Kaišiadoryse taip pat veikė lenkiška karinė organizacija P.O.W. ir „strelcai“, laukiantys Lenkijos kariuomenės. Vokiečiai varžė gyventojų išrinktos savivaldybės veiklą – ne tik valsčiaus, bet ir apskrities. Kairiųjų pažiūrų vokiečių kariai rėmė vietinius bolševikus. Jei partiją laikysime kaip interesų grupę tai kaimyninių šalių interesai Lietuvoje, galima sakyti, reiškėsi žymiai stipriau, negu vietinės dar silpnos partijos. Matyt kaimyninių šalių grėsmė lėmė ir tai, kad partinis susiskaldymas tarp lietuvių išryškėjo vėliau. Valsčių tarybose didžiausia dalį sudarė nepartiniai („bepartyviai“) arba krikdemai, žydų tautybės asmenys priklausė „žydų partijai“, kitų partijų tebuvo pavieniai atvejai.

Apskrities savivaldybė

Kaišiadorys jau Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių administracijos paskelbti apskrities centru. Pokaryje jie palaipsniui perėmė Trakų apskrities centro vaidmenį. 1918 m. gruodžio 6 d. susirinkę parapijų komitetų atstovai išrinko Kaišiadorių apskrities tarybą, kurios pirmininku tapo Kaišiadorių vaistininkas Markūnas, jo padėjėju agronomas iš Juodiškių dvaro Kučinskas, sekretoriumi studentas nuo Darsūniškio Mičiulis, sekretoriaus padėjėju atsargos kapitonas iš Juknonių Šalkauskas, kasininku Kaišiadorių klebonas kun. Varnas, o kasininko padėjėju ūkininkas nuo Vievio Ostraševskis. Kodėl apskrities centru tapo Kaišiadorys? Nes senąjį šio regiono administracinį centrą Trakus kontroliavo Lenkija, o nuo 1920 m. spalio nusistovėjusi laikinoji administracinė linija tarp Lietuvos ir Lenkijos išliko iki 1939 m. Nesutikdama su Vilniaus krašto okupacija Lietuvos vyriausybė Kaišiadoryse laikinai įsikūrusią apskrities administraciją tebevadino Trakų apskritimi. Taigi, kaip Kaunas dėl okupacijos tapo laikinąja Lietuvos sostine, Kaišiadorys tapo apskrities centru. Buvimo apskrities centru dvidešimtmetis turėjo lemiamą reikšmę Kaišiadorių miesto raidai. Politinį Kaišiadorių vaidmenį sustiprino jų tapimas ir vyskupijos centru.

Ar savivaldybės realiai pradėjo veikti jau nuo 1918 m.?

Pirmojo Kruonio valsčiaus viršaičio Kostanto Bačkausko pasirašytas raštas dėl Vilūnų koplyčiai priklausančių žemių. Kruonis, 1919 m. gegužės 20 d. Lietuvos centrinis valstybės archyvas.

Kaišiadorių vokiečiai pasitraukė tik 1919 m. gegužės mėnesį. 1919 metais šiose apylinkėse vyko mūšiai tarp Lietuvos kariuomenės ir Raudonosios armijos, o 1920 m. - su Lenkijos kariuomene. Kaišiadorių viršaitis rašė, kad Kaišiadorių valsčius „vos tik pradėjo veikti nuo 1919 m. vasario 18 d.“ Taigi sąlygos veiklai buvo sunkios tiesiogine to žodžio prasme. O kur dar po Pirmojo pasaulinio karo nualintos Lietuvos ekonominė ir socialinė suirutė, Lenkijos ir Rusijos priešiškos pastangos, savivaldybių neturėjimas jokių išteklių ir nepatyrimas. Pavyzdžiui, Kruonio pirmuoju viršaičiu tapęs Kostantas Bačkauskas veiklos pradžioje valsčiaus administracijos išlaidas apmokėdavo savo lėšomis, nors pats tebuvo ūkininkas. Netgi 1921 m. apskrities viršininkas rašė raštus į sostinę, kad valsčių tarnautojai (tai faktiškai būdavo po tris-keturis žmones kiekviename valsčiuje) negauna atlyginimo jau kelis mėnesius, nors jis ir taip buvo labai mažas. Milicininkai skundėsi, kad iš algos net batų negali nusipirkti. Jau vėliau policininkams skirdavo po 100 Lt arklio išlaikymui (tai buvo vienintelė transporto priemonė). (Paaiškinimas: milicijos terminas naudotas iki 1924 m., vėliau - policija).

Kokias problemas sprendė pirmosios savivaldybės?

Lietuvos vyriausybė ragino imti visą valdžią į savo rankas. Tai reiškia, kad savivaldybės turėjo spręsti ne tik vietinės reikšmės socialinius ar politinius klausimus, bet ir, pavyzdžiui, mokesčių nustatymo ar fronte kovojančių savanorių aprūpinimo problemas, Pagrindinės politinių svarstymų ar sprendimų temos buvo etatai ir algos (kokių reikia būtiniausių pareigybių ir kaip viršaičiams, raštvedžiams, kasininkams, milicininkams atlyginti už darbą), mokesčių nustatymas (apskrities seimelis 1919 m. netgi pareiškė visuotinį papeikimą visiems, kurie nesumokėjo mokesčių, o mokesčių būta ne tik už žemę, bet ir atskirai mokyklų, ligoninės, prieglaudos išlaikymui, o kur dar prievolės patiems taisyti kelius ir tiltus, vežiot pareigūnus, karius ar grįžtančius po karo tremtinius, prievartinis valstybinės paskolos bonų išpirkimas arba prievartinės maisto produktų rekvizicijos...). Kiekvienas valsčius sprendė savo valsčiaus teritorijoje buvusių mokyklų įrengimo, aprūpinimo malkomis, žibalu, mokytojų apgyvendinimo klausimus (dar surinkt mokyklų išlaikymui po 20 skatikų nuo dešimtinės žemės), taip pat kiekviename valsčiuje reikėjo išlaikyt arešto namus su prievaizdu. Be to visi valsčiai turėjo prisidėt prie vaikų prieglaudos, buvusios Žasliuose, su devyniasdešimčia vaikų išlaikymu (pavyzdžiui, buvo nustatyta pyliava nuo kiekvieno valako žemės po gorčių grūdų ir du gorčius bulvių). Nežiūrint to, kad ši vaikų prieglauda buvo ne tik vietos poreikiams, ji buvo atkelta iš Vilniaus. Apskrities ligoninė buvo netoli ŽasliųŠčiukiškių dvaro sodyboje. Darsūniškio valsčius nuolat atsisakinėjo prisidėti prie jos išlaikymo, o 1920 m. ligoninė perkelta į Kaišiadoris ir teko naujai spręsti jų patalpų problemas. Tokie savivaldybių klausimai kaip vokiškų ar kitomis kalbomis parašytų iškabų pakeitimas lietuviškomis, savivaldybių įstaigų aprūpinimas tautinėmis vėliavomis ir naujais antspaudais šiame kontekste atrodo gana lengvi. Sunkiausiais metais ir galėtume laikyti pirmąjį penkmetį. Tad nekeista, kad Kaišiadorių viršaitis Vainilavičius 1919 m. skundėsi gauta bauda už tai, kad valsčiaus seniūnai nesurinko iš gyventojų produktų normos. Tačiau netgi 1921 m. kitas Kaišiadorių viršaitis Jonika skundėsi, kad valsčius tebėra karo zonoje ir jiems tenka didžiausias krūvis aprūpinant transportu kariuomenę, pareigūnus ir kitus (o „priverčiamasis vežėjavimas“ ūkininkui savo vežimu galėjo trukti ir po dvi dienas).

Lygios teisės

1918-ieji buvo moterų lygiateisio dalyvavimo politiniame gyvenime pradžia. Didesnėje dalyje komitetų ir net vėliau išrinktose tarybose dalyvavo vien vyrai. Kai Žiežmariuose renkant komitetą moterų grupė pareiškė, kad ir jos nori dalyvauti rinkimuose vyrai dar bandė protestuoti: „Gana mes nuo jūsų namie prisikenčiam“. Tačiau, pavyzdžiui, Kaišiadoryse moksleivė Leonora Ratkevičaitė ne tik buvo viena iš komiteto kūrimo iniciatorių, bet ir buvo išrinkta komiteto sekretore. Be to moterys vadovavo vaikų prieglaudai, ligoninei. Darsūniškyje renkant komitetą dalyvavo tik 220 rinkėjų – „su moterimis ir vaikais“. Darsūniškiečiai dar bandė piktintis rinkimų rezultatais, nes viršaitį išrinko „tik su keliom bobom ir vaikais ir desetku kvailesnių vyrų“. To meto visuomenės požiūris į lygias galimybes buvo diskriminuojantis. Buvo džiaugiamasi tuo, kad patys lietuviai tuo laiku pirmąkart įgavo savo politines teises. Juk dar prieš keletą metų ir vyrai tik valdantieji nekilnojamąjį turtą turėjo šiokias tokias teises, o dar tebegyveno karta, kuri užaugo baudžiavos laikais. Tačiau požiūris į moteris vis tiek buvo žmoniškesnis, nes, pavyzdžiui, kaimyniniuose Semeliškėse buvo „išrinkti 8 žmonės ir 1 žydas“. Tai rodo, kad naujausių laikų pradžioje visuomenėje tebevyravo prietarai, negatyvus skirstymas į savus ir svetimus. Tačiau laikas ir įvykiai nuo 1918 m. vertė keistis greičiau, negu žmonės patys to norėjo.

Pokyčiai

Per dešimtmetį iš bažnytkaimio ir parapijos centro Kaišiadorys tapo ne tik valsčiaus, bet ir apskrities bei vyskupijos administraciniu centru. Nors simboline savivaldos pradžia laikome jau 1918-tus metus, tačiau žymesni pasikeitimai prasideda tik po dešimtmečio, ypač 1930-ųjų. Pavyzdžiui, maždaug 1927–1930 m. parapijos salėje įrengtas muziejus (sunaikintas 1944 m.), 1930 m. – įvestas privalomas pradinis mokymas ir įsteigtas tankus pradžios mokyklų tinklas, 1933 m. – įkurtas vaikų darželis, 1936 m. – biblioteka, 1937 m. – gimnazija ir t. t. Maždaug 1935 m. mieste mūrinės statybos „bumas“ – pastatyti apskrities savivaldybės rūmai, vyskupijos rūmai, pradinė mokykla. Ypatingi kultūriniai pasikeitimai – viešojoje erdvėje pradėta naudoti lietuvių kalba, suaktyvėjo visuomeninis gyvenimas…

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos