Šilonys

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
10:26, 11 spalio 2013 versija naudotojo Olijardas (Aptarimas | įnašas)
(skirt) ←Ankstesnė versija | Dabartinė versija (skirt) | Vėlesnė versija→ (skirt)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Šilonys (Szyłany) ir apylinkės. 1911 m. vokiečių kariuomenės topografinio žemėlapio fragmentas (Karte de westlichen Rußlands. P. 22. Koszedary).

Šilonys, kaimas Palomenės seniūnijoje, 7 km į šiaurės rytus nuo Palomenės, 14 km į šiaurės rytus nuo Kaišiadorių, Gegužinės miško pietrytiniame pakraštyje. Per Šilonis teka Laukysta ir Svėrė.

Turinys

Šilonių pilkapiai

Miške netoli Šilonių yra Šilonių (Jačiūnų) pilkapiai, vadinami Prancūzkapiais - archeologinis paminklas.

Iš viso yra apie 30 pilkapių. Sampilai 5-7 m skersmens, iki 1,5 m aukščio, dalis su akmenų vainikais, kiti apjuosti grioviais. Apie pusė pilkapių iškasinėta smalsuolių. Viename pilkapyje buvo rastas pjautuvas. Pilkapių forma būdinga I t-mečio II pusei.

Kultūros paminklais taip pat paskelbti Šilonių (Jačiūnų) alko brasta, vadinama Velnio tiltu, Šilonių (Jačiūnų) alkos pieva. Šiuos kultūros paminklus rasime Kaišiadorių miškų ūkio Gaižiūnų girininkijos kvadrate Nr. 8. Be to, Šilonyse yra senkapis, vadinamas Švedkapiais.

Istorija

Žemaičių seniūno žmonos Marušos Tolvaišienės raštas, kuriuo dovanoja Šilonių evangelikams dvarą (Šilonis), su Šilonių, Putriškių, Butkūnų kaimais ir Daumantiškes. 1629 m. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. Rankraščių skyrius. F. 1-579.

Šilonių dvaras 1590 m. priskirtas Krivonių kuopinio susirinkimo centrui. Tačiau 1555 m. Lietuvoje apsilankiusio Povilo Vergerijaus liudijimu, Šilonyse tuo metu jau stovėjo evangelikų reformatų bažnyčia. 1629 m. Maruša Michailovna Franckievičiovna (mirusi 1635 m.), vykdydama savo vyro Adomo Tolvaišos (mirusio 1628 m.), Žemaitijos kašteliono ir Daugpilio seniūno valią, Šilonių dvarą su jam priklausiusiais aplinkiniais Putriškių, Butkūnų ir Šilonių kaimais užrašė evangelikų reformatų sinodui Vilniuje. A. Tolvaiša, jo giminaitis Mikalojus Tolvaiša, Žemaičių žemės teisėjas, kiti fundatoriai buvo palaidoti bažnyčios rūsyje. 1637 m. grėsė nuvirsti viena bažnyčios, statytos iš tašytų rąstų, sienų. 1641 m. Šilonių apylinkių didikai - katalikai nusiaubė bažnyčią ir išvartė Tolvaišų karstus. XVII a. pabaigoje bažnyčia restauruota, jai paskirtas nuolatinis pamokslininkas (prieš tai pamaldas laikydavo iš Vilniaus atvykdavę dvasininkai). Jėzuitams išstūmus reformatus iš Vilniaus, sinodas rinkdavosi Šilonyse. 1737 m. bažnyčia buvo sudeginta ir jau neatstatyta. Liko tik koplytėlė kapinėse, kuri, Šilonių dvarą 1841 m. priskyrus valstybės iždui, buvo nugriauta. 1795 m. kaime - 7 sodybos, 56 gyventojai. Taip pat karčema, kurioje gyveno 5 asmenų žydo Ch. Zelihovičiaus šeima. Apie 1854 m. visame Šilonių dvare (kartu su jam priklausiusiais kaimais) buvo 2883,07 dešimtinės, iš jų Šilonių kaime - 481,85 dešimtinės žemės, Šilonių užusienyje - 48,16 dešimtinės žemės. Apie 1860 m. kaime gyveno 12 gyventojų katalikų. 1863 m. vasario 24 d. apie 200 sukilėlių būrys, ginkluotas šautuvais, pistoletais ir kardais, atvyko į Šilonių palivarką. 1863 m. rugpjūčio 8 d. Šilonių miške užpuolamas F. Visloucho būrys. Mūšyje žuvo 7 sukilėliai, į nelaisvę pateko 4, vienas jų - F. Visloucho adjutantas J. Dorogostaiskis. 1863 m. sukilime dalyvavo Šilonių gyventojai J. Greska ir I. Matačiūnas. Kaip pasakojama, miške, šalia Velnio brastos, yra du ąžuolai, ant kurių šakų permetę skersinį, 1863 m. sukilėliai pakorė Žaslių seniūną. 1897 m. Šilonių kaime buvo 159 gyventojai ir 149 dešimtinės žemės, Šilonių užusienyje - 9 gyventojai, 44 dešimtinės žemės. 1907 m. kaime - 23 sodybos, 153 gyventojai katalikai, užusienyje - 1 sodyba, 4 gyventojai, 1923 m. kaime - 24 sodybos, 145 gyventojai, viensėdžiuose - 4 sodybos, 38 gyventojai. 1931 m. kaime buvo 32 sodybos ir 185,6 ha žemės, viensėdžiuose - 5 sodybos ir 98,86 ha žemės. 1935 m. į vienkiemius išskirstytas Šilonių kaimas - 216,85 ha žemės (su pridėtąja Šilonių ūkio žeme - 21,5 ha). Dažniausios pavardės - Matačiūnas, Žvirblis, Zajančkauskas. Didžiausio sklypo (10,52 ha) savininkas - J. Matačiūnas.

1945-1948 m. žuvo 7 partizanai iš Šilonių. 1945 m. įkalintas partizanas J. Žvirblis, 1950 m. įkalinta partizanų ryšininkė A. Tarbūnienė (slapyvardis Drebulė), 1946-1949 m. įkalinti 4 gyventojai. 1948 m. ištremta 11 gyventojų (Dzeventlauskai, Kinderevičiai, Pliopai). 1946 m. birželio 22 d. Šilonyse žuvo 3 „liaudies gynėjai“ iš Žiežmarių.

Kaime buvo pradinė mokykla (įsteigta 1915 m.), kurioje 1918 m. mokėsi 24 mokiniai. Mokykla Šilonyse kaime veikė iki 1936 m., kol persikėlė į Zūbiškes. 1957-1958 mokslo metais tuometinėje Šilonių septynmetėje mokykloje (buvusioje Zūbiškėse) mokėsi 126 mokiniai.

1947 m. kaime buvo 21 sodyba, 84 gyventojai, 1959 m. - 172 gyventojai, 1970 m. - 114 gyventojų, 2000 m. - 21 sodyba, 28 gyventojai. Kaime yra dvejos kapinės. Vienose iš jų yra pastatytas paminklas, tačiau nėra laidojimo žymių. Jose rasta žmonių kaulų ir žalvarinių papuošalų. Dabartinėse kapinėse palaidota nemažai žuvusių partizanų, politinių kalinių ir tremtinių iš Šilonių bei aplinkinių kaimų. Kapinėse palaidoti 1941 m. birželio 28 d. besitraukiančių rusų karių sušaudyti 4 gyventojai iš Buckūnų kaimo (Matačiūnai ir S. Žvirblis), taip pat ilgametis Zūbiškių mokyklos mokytojas Juozas Stalioraitis (1925-1997). Antrojo pasaulinio karo metais jis buvo Plechavičiaus vadovaujamos Lietuvos vietinės rinktinės savanoris, po karo - partizanas. Šalia yra Pirmojo pasaulinio karo rusų ir vokiečių karių kapinės, kuriose, 1928 m. duomenimis, yra palaidoti 24 kariai. Išlikę dauguma antkapinių paminklų - betoninių kryžių su įrašais.

2013 m. išleista Antano Paulausko knyga "Šilonys. Iš kaimo Kaišiadorių rajone istorijos". Knygos pristatymai vyko 2013 m. rugpjūčio 4 d. Zūbiškių bendruomenės salėje ir spalio 10 d. Kaišiadorių viešojoje bibliotekoje. Dalyvavo autorius A. Paulauskas ir knygos leidėjas bei redaktorius Kazimieras Matačiūnas (leidybos įmonės "Kriventa" direktorius), kuris taip pat glaudžiai susijęs su Šilonimis - šiame kaime kadaise gyveno ir K. Matačiūno tėvas, seneliai bei proseneliai.


Vietovardžiai

Šilonių brasta, vadinama Velnio tiltu. Tai – miško kelias per Laukystos upelį (be tilto). Brasta yra Palomenės seniūnijoje, apie 1,3 km į pietvakarius nuo Šilonių kaimo, Gegužinės miške. 2005 m. A. Kurilienės nuotr.
Šilonių brasta, vadinama Velnio tiltu. 2005 m. A. Kurilienės nuotr.

Mokytojas Juozas Martinaitis 1935 m. rugsėjo mėnesį užrašė Šilonių kaimo vietovardžius. Pateikėjas - Pranas Matačiūnas, gimęs šiame kaime.

Šilonys – kaimas. Apie 400 m ilgio, 26 kiemai. „1935 m. spalių mėn. 19 d. išsiskirstė viensėdžiais”. Apie kaimą seniau buvę dideli šilai, ir nuo jų kaimas gavęs vardą”.

Velnio tiltas (vietos žmonės vadina Velnių tiltas) – pieva ir kelias. Tarp miškų juodžemio pieva. Teka Laukystos upelis. Per upelį ir pievas eina kelias. Nuo Šilonių kaimo 1,3 km į pietvakarius. „1935 m. X mėn. 19 d. atiteko, mainų keliu, Gegužinės girininkijai”. „Prie šios vietos seniau vaidindavosi ir nakties metu keleiviams pastodavo kelią velniai - žmonės bijodavo šią vietą pereiti. Jačiūnų km. gyv. Šimanskis pravardžiuojamas Mozūru. Pastarasis nakties metu nebijodavęs važiuoti per Velnio tiltą ir su velniais dažnai grumdavosi, tik, žinoma, buvęs girtame stovyj”. „Jačiūnų km. gyv. pil. Šimanskis. Jis buvęs labai drūtas ir jam einant girtam į Gegužinę nakties metu ties Velnio tiltu pastoję velniai kelią, bet jis būdamas labai drūtas velnią numušęs ir iš džiaugsmo net galva jam apsisukus ir jis paklydęs. Žmonėse užsilikęs posakis: „Drūtas kaip mozūras”, nes kiti žmonės Šimanskį vadinę Mozūru”. „Venio tiltas - miško pakrante akmenuotas kelias, pravažiuojama per Laukystos upelį be tilto, šioj vietoj nakties metu sunku pervažiuoti neina arkliai ir labai daužosi vežimas ir net rodosi velniai žmonėms iš piktumo, o ypač apie 12 v. nakties”.

Pieveles – pieva. Tarp miškų pieva, prie juodžemio. 2-3 ha dydžio. Į pietus nuo Velnio tilto.

Čėtralaukis – pieva. Lygi pieva tarp miškų. 2 ha dydžio. Nuo Pieveles į pietryčius. „Čėtralaukis gavo pavadinimą nuo to, kad žmonės šią pievą šienaudavo vėliausiai ir čėdinę ganymui iki pat užšąlimo”.

Pragorė (vietos tarme Pragore) – pieva. Lygi, žemė prie juodžemio, tarp miškų. 2 ha dydžio. Nuo Čėtralaukio į pietus. „Seniau į šią pievą sujodavęs iš apylinkių jaunimas imtynėms, mat šioj apylinkėj buvo įsigalėjęs toks paprotys”. „Pragorė gavo vardą nuo jaunimo, kuris šioj vietoj imdavosi ir nuo imtynių kildavęs triukšmas kaip pragare”.

Kriaukšlės (vietos tarme Kriaukšles) – pieva ir dirva. Pieva juodžemio, lygi, dirva prismėlio. 1 ha dydžio. Nuo Pragorės į pietus. „Šiose pievose yra šaltinis, kuris ir žiemos metu neužšąla”.

Liepabrastis – pieva ir dirva. Pieva juodžemio, dirva priesmėlio. 2 ha dydžio. Nuo Kriaukšlės į pietvakarius. „Liepabrastis gavęs vardą nuo brastos, apaugusios liepomis”.

Duobelės – pieva ir dirva. Pieva juodžemio, dirva prie žvyro, 3 ha dydžio. Nuo Liepabrasčio į pietvakarius. „Šios pievos gavę vardą nuo esančių vienoj ir kitoj pusėj bulvėms užkasti ir degutui varyti duobių”.

Vidupievis (Vidūpievis) – pieva ir dirva. Pieva prie durpių, šlapia, dirva juodžemio. Vieta lygi. 1,5 ha dydžio. Nuo Duobeles į vakarus. Vardo kilmė aiškinama taip: „Tai yra pieva tarp dirbamų laukų”.

Didelis akmuo – pieva ir dirva. Pieva lygi, juodžemio, dirva priesmėlio. 3 ha dydžio. Nuo Vidupievio į pietus. „Ši vieta gavo vardą nuo esančio šioj vietoj didelio akmenio”.

Zapuška – dirbama žemė. Priesmėlis, 7 ha dydžio. Nuo Didelio akmens į pietvakarius. „Ši dirva apaugusi buvo alksnynu ir laikoma rusų laikais buvo už zapasbiščiu – už ganyklų”.

Upes (vietos tarme Ūpes) – pieva ir dirva. Šiaurinis galas šlapias, rūdynas, priesmėlis, pietinis galas - sausas. nuo Zapuškos į vakarus. „Šios pievos randasi slėnyje, dažnai užsemiamos vandens…”.

Eglynas – dirbama žemė ir eglynas. Molinga žemė, dalis eglėmis apaugę. 7 ha dydžio. Nuo Upes į pietus. „Ši dirva gavusi vardą nuo augusio seniau šioj vietoj eglyno”. „Seniau šis laukas buvo apaugęs gražiu miškeliu - eglynu. Dabar jau iškirstas, likę tik keletas eglaičių”.

Akmenines – ariama žemė. Priesmėlis, lygi vieta. 6 ha dydžio. Nuo Eglyno į rytus. „Ši dirva gavusi vardą nuo didelio skaičiaus akmenų. Šioj dirvoj ir podirvyje randasi daug akmenų, kurie guli viens ant kito, tartum, kieno būtų suguldyti. Akmens yra įvairūs”.

Krivonių brasta – pieva ir dirva. Prie juodžemio, priesmėlio, eina kelias per Laukystos upę į Krivonių kaimą. 2 ha dydžio. Nuo Akmenines į rytus. „Krivonys yra kaimas nuo Šilonių km. į pietus”. „Krivonių brasta gavusi vardą nuo Šilonių kelio, kuris veda į Krivonių km. ir šiuo keliu einant reikia perbristi per Laukystos upelio brastą”.

Stankevičių brasta – pieva ir dirva. Juodžemis, priesmėlis. „Teka Laukystos upelis ir eina kelelis per upelį į kaimo laukus”. Nuo Krivonių brastos į rytus. 0,5 ha dydžio”. „Stankevičius yra Šilonių km. ūkininkas”.

Kaukaragis (Kauka ragis) – ariama dirva. Vakarinė dalis - priemolis, rytinė - priesmėlis. 1 ha dydžio. Nuo Stankevičiaus brastos į rytus. Vardą gavo „nuo aukštų krantų, išsišakojusių smailumomis, panašiomis į ragus bei kaukes”. „Per didįjį karą čia buvę vokiečių apkasai”. „Žmonės lygindami apkasus rasdavo kariškų kaukių, šovinių ir kitų kariškų daiktų. Juos atėmė vokiečiai”.

Aierynas (Aerynas) – pieva su dirva. Šlapia, priesmėlis, juodžemis, nuolaidi vieta. 1 ha dydžio. Į rytus nuo Kaukaragių. „Aierynas gavęs vardą nuo augusių aierų”. „Žmonės, vasaros laiku privisus blusoms, neša aierus ir dainuoja: aierynas papartynas apgins mus nuo blusų. Parnešę aierus kloja lovon, kad blusos išstiptų”.

Pašilė – ariama dirva. Molinga, smėlėta ir kalvota. 2 ha dydžio. Nuo Aieryno į rytus. „Gavusi vardą nuo šilo”. „Seniau prie Pašilės augęs gražus šilas, net dangų parėmęs. Dabar jau nėr”. „Šiame lauke dar ir dabar yra užsilikusių ąžuolinių kelmų ir šaknų”.

Pakalnės (vietos tarme Pokalnas) – ariamas laukas. Priesmėlis, 20 ha dydžio. Nnuo Pašilės į rytus. „Šis laukas gavęs vardą nuo aukštumų nuolaidumo - pakalnių”.

Apitvoris (Apytvoris) – laukas. Priesmėlis ir priemolis, 1 ha dydžio. Nuo Pakalnės į pietus. „Šis laukas gavęs vardą nuo aptvėrimo tvoromis”. „Buvęs aptvertas laukas, iš kurio vilkai nešiodavę avis. Dabar tvoros net žymės nebelikę”.

Rūdymai (Rūdimai) – pieva ir laukas. Šlapias, smėlingas, rūdys, priesmėlis. 10 ha dydžio. Nuo Apitvorio į pietus. „Senų senovėje, kada dar žmonės neturėjo supratimo apie įvairius dažus-kvarbas, Rūdymų pievoje esančias rūdis vartodavo kvarbinti [neįskaitomas žodis] ir audiniams. Taip pat vartodavo ir vokiečių okupacijos laiku”. „Rūdymų pievose iš žemės verčias rudas su dumblu vanduo, kuris siūlus ir [du neįskaitomi žodžiai - aut. past.] apdažo rudai". „Šioj vietoj yra bala, kurioj randasi rūdžių ir nuo šių rūdžių ir gavo vardą”.

Skynimėlis – laukas. Kalvotas, priesmėlio, 2 ha dydžio. Nuo Rūdymų į rytus. „Šiame kalvuotame lauke augęs miškas. Dabar jau jo vietoj - gražus dirbamas laukas”. „Gavęs vardą nuo miško išskynimo”.

Petradaržis (vietos tarme Petrodaržis) – laukas. Molingas, 3 ha dydžio. Į pietus nuo Skynimėlio. „Gyvenęs koks tai Petras ir valdęs šį daržą. Jam mirus daržas-žemė atiteko kaimo nuosavybėn”.

Žagrės – laukas. Juodžemis su priesmėliu, 15 ha dydžio. Nuo Petradaržio į pietvakarius. „Prie lauko buvęs gražus miškas. Laukas molingas. Žmonės laukus ardavo medinėmis žagrėmis. Daug žagrių buvo sulaužyta. Sulaužę žagres mesdavo į pamiškę ir eidavo į mišką kirsti ir daryti naujų žagrių. Dabar tas miškas iškirstas. Tik kur ne kur dar auga viena kita eglaitė ir riogso supuvusių kelmų liekanos”. „Žmonės sakydavo : „Prakeiktos tos žagrės, kiek jos man žagrių sulaužė. Žmonės dar ir dabar sako: Eik į Žagrių lauką žagrių ieškoti”. „Žagrės lauke yra užsilikusių dar iki šiai dienai, šimtamečių ąžuolų kelmų, kurie jau baigia savo dienas”.

Laukysta – upelis. Ilgis - 2 km, plotis - 10 m, gylis - 3 m. Teka Šilonių kaimu iš rytų į vakarus, pietiniu kaimo pakraščiu. „Atiteka nuo Krivonių kaimo laukų, teka į valdišką mišką, priklausantį Gegužinės girininkijai. Niekuomet neišdžiūsta. Pavasario ir rudens metu smarkiai patvinsta, krantai apžėlę karklais”.

Cegelnia – kalnelis. Priemolis, akmenys ir žvyras. 4 arų dydžio. Nuo kaimo į pietus. Vardą gavo „nuo buvusios plytnyčios”. „Randama plytgalių, raudonų akmenukų”.

Mokytojas Juozas Martinaitis 1935 m. spalio mėnesį užrašė Šilonių I vienkiemio vietovardžius. Pateikėjas - Jonas Grenda, gimęs Šilonių kaime.

Plepo Povilo viensėdis – viensėdis. Kalvotas laukas, dirva su priemoliu. 23 ha dydžio. Į pietus nuo Šilonių kaimo. „Lenkuojanti šeima”.

Žydiškes – pieva. Šlapia, krūmuota. 1,5 ha dydžio. Į pietvakarius nuo Plepo viensėdžio. „Sakoma, kad seniau gyvenęs žydas - burlokas. Iš jo žemę atpirkęs Plepo Povilo diedukas”.

Senkapis – dirvonas. Molio žemė, 3 arų dydžio. Prie Plepo sodybos. „Seniau buvę Kalvių, vėliau Plepų dvaro kapai. Dabar jau nelaidojama. Laikoma dirvonu”. „Randama žmonių kaulų ir rūsių, kuriuose buvo laidojami mirusių lavonai”.

Pamiškes – pieva. Šlapia, molėta žemė. 1 ha dydžio. Nuo sodybos į pietus, prie valdiško miško. „Gavus vardą nuo miško, su kuriuo ši pieva pietiniu kraštu rubežiuojas”.

Upės ravelis – pieva ir klonis. Klonio vidurys - šlapias. Į šiaurę nuo sodybos apie 200 m, siekia Laukystos upelį. „Gavęs vardą nuo panašumo į upelį. Ravelis rudens ir pavasario metu patvinsta ir teka vanduo”.

Mokytojas Juozas Martinaitis 1935 m. lapkričio mėnesį užrašė Šilonių II vienkiemio vietovardžius. Pateikėjas - Jonas Grenda, gimęs Šilonių kaime.

Plepo Jono viensėdis – viensėdis. Molio ir priemolio žemė su aukštumomis ir įkloniais. 30 ha dydžio. Nuo Šilonių I viensėdžio - Povilo Plepo sodybos į vakarus. „Lenkuojanti šeima. Už priešvalstybinį veikimą sėdėjus Varniuose”.

Pamiškes – pieva. Priemolis, šlapia pieva. 3 ha dydžio. Įpietus nuo sodybos, prie valdiško miško.

Prūdas – pieva. Klonyje lygi juodžemio pieva, tęsiasi iki Laukystos upelio. 2 ha dydžio. Į šiaurę nuo sodybos. „Dvarininkas Kalvis buvo užtvenkęs Laukystos upelį ir pastatęs vandens malūną. Dvarininkui Kalviui ir jo šeimai išvykus dvaras suiro. Jis atiteko Plepams. Vandens malūnas, niekieno neprižiūrimas, supuvo ir sugriuvo”. „Laukystos krantuose ir pačioje upėje randama, tvenkinio-prūdo, ąžuolinių polių, ant kurių buvęs pastatytas vandens malūnas”. „Malūno įtaisymui Laukystos upelis buvo užtvenktas, užprūdytas, ir nuo šio užprūdymo ši vieta ir gavus vardą Prūdas”.

Kalnas – laukas. Priemolio aukštuma. 3 ha dydžio. Nuo sodybos į vakarus.

Šaltiniai

  • Lietuvių kalbos instituto Vietovardžių kartoteka. Lietuvos žemės vardynas.

Literatūra

  • Paulauskas A. Šilonys. Iš kaimo Kaišiadorių rajone istorijos. - Vilnius: Kriventa, 2013.
  • Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2001. - P. 169-170.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos