Žalgirio mūšis

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
15:40, 3 lapkričio 2017 versija naudotojo Vytautas Budvytis (Aptarimas | įnašas)
(skirt) ←Ankstesnė versija | Dabartinė versija (skirt) | Vėlesnė versija→ (skirt)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Žalgirio mūšis
1410 m. liepos 15 d.
Jungtinė Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė Vokiečių ordino kariuomenė
Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas,

Lenkijos karalius Jogaila

didysis magistras Ulrichas fon Jungingenas
~25 000–30 000 karių ~15 000–20 000 karių
patyrė didelių nuostolių patyrė didelių nuostolių: žuvo d. magistras Ulrichas fon Jungingenas,

didysis komtūras ir maršalas, 203 riteriai, tūkstančiai eilinių karių

Žalgirio mūšis - 1410 m. liepos 15 d. įvykęs vienas didžiausių ir svarbiausių viduramžių mūšių Europoje. Jungtinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės pajėgos – vadovaujamos Vytauto ir Jogailos – sutriuškino Vokiečių (Kryžiuočių) ordiną. Mūšis įvyko tuometinėje ordino teritorijoje, į pietvakarius nuo Olštyno, tarp Griunfeldo, Tanenbergo (dab. Stembarkas) ir Liudviksdorfo (dab. Lodvigovas) kaimelių (tuo metu − Prūsijoje, dabar − Lenkijos teritorijoje).

Lenkų istoriografijoje šis mūšis minimas kaip Griunvaldo mūšis, lietuvių – Žalgirio mūšis (vok. grün 'žalias' + vok. Wald 'miškas, giria'), Vokietijoje ir Vakarų šalyse – Tanenbergo mūšis (Tanenbergas – vietovė šalia Griunvaldo).

Įvairių šaltinių vertinimu, mūšyje dalyvavo 25 000–85 000 žmonių, o žuvo – 15 000–50 000. Lietuvių-lenkų pusėje dalyvavo samdytos totorių, moldavų, čekų pajėgos, kryžiuočius parėmė riteriai iš įvairių Vakarų Europos šalių.

Žalgirio pergalė įrodė ne tik karinį, bet ir politinį Vytauto talentą, pakeitė Lietuvos ir Lenkijos geopolitinę padėtį. Nors reikėjo dar dviejų (1414 ir 1422 m.) karų, kad Žemaitija galutinai būtų pripažinta Lietuvai, tačiau Žalgirio mūšyje Ordino hegemonija buvo sudaužyta. Ordinas jau nebekėlė egzistencinės grėsmės nei Lenkijai, nei Lietuvai. Įėjęs į istoriją kaip vienas didžiausių mūšių Viduramžiais, jau amžininkų pramintas ,,didžiuoju“, Žalgirio mūšis giliai įsirėžė į tautų istorinę sąmonę.

Remiantis istoriko prof. Zigmanto Kiaupos tyrimu apie mūšyje dalyvavusį Kauno pulką, galima pagrįstai teigti, kad Žalgirio kautynėse dalyvavo ir kariai iš dabartinio Kaišiadorių rajonoRumšiškių, Darsūniškio, Žiežmarių apylinkių.

Turinys

Kauno pulkas

Paminklas Vytautui Didžiajam Kaune. 2011 m. V. Budvyčio nuotr.

Bene vienintelė Kauną ir Žalgirio kautynes tiesiogiai jungianti žinia, pasak Z. Kaupos, yra pateikta XV a. lenkų kronininko Jono Dlugošo. Savo didelės apimties ,,Anales seu Cronicae incliti Regni Poloniae“ jis rašė, kad Vytautas į mūšį atsivedė 40 pulkų. 18 iš tų pulkų buvo žemių, t.y. juose buvo sutelkti vienos ar kitos valstybės dalies parengti kariai. Tarp tų pulkų, greta Vilniaus, Trakų, Gardino, Lydos, Medininkų ir Lietuvos valstybei priklausiusių Rusios žemių pulkų, rikiavosi ir Kauno.

Kauno pulkas – tai tam tikro Lietuvos valstybės teritorinio-administracinio vieneto, kurio gyventojai buvo bajorai, pulkas. Jau XIV a. antroje pusėje Lietuvos pilims ir prie jų priskirtoms teritorijoms administruoti valdovai skirdavo seniūnus, jų valdomos teritorijos imtos vadinti seniūnijomis. Štai 1364 m. minimas Veliuonos seniūnas Goštautas, 1365 m. – Vilniaus seniūnas Dirsūnas, 1369 m. – Paštuvos seniūnas Girdavas, 1377 m. – Trakų seniūnas Pekstė.

1398 m. Gardine sudarytoje Lietuvos ir Vokiečių ordino sutartyje kaip vienas iš jos laiduotojų minimas Kauno seniūnas Sungaila, turintis ir krikšto vardą – Jonas. Sungaila buvo kilęs iš rytinių etninės Lietuvos žemių, giminystės ryšiais susijęs su Svirių kunigaikščiais, jo tėvoninės valdos buvo Varnėnų ir Svirėnų apylinkėse. Pirmą kartą šaltiniuose Sungaila paminėtas būtent 1398 m. Jis buvo vienas iš įtakingiausių Vytauto aplinkos žmonių. Kauno seniūnu liko iki 1423 m. 1413–1433 m. paskirtas Trakų kaštelionu. Galimas dalykas, Sungaila specializavosi santykių su Vokiečių ordinu palaikymo srityje . Atsižvelgiant į tai, kad Sungaila, nors vadinamas senuoju (alde Czungal), dar 1433 m. dalyvavo karo žygyje, visai įmanoma, kad būtent jam, atsižvelgiant į tuometinę jo pareigybę, 1410 m. buvo pavesta surinkti Kauno pulką, atvesti jį į kautynių lauką ir jam vadovauti mūšyje. Sungaila turėjo būti pajėgus tai padaryti.

Vėl gilinantis į J. Dlugošo pateiktas žinias apie Lietuvos kariuomenę, būtina atkreipti dėmesį į nuorodą – visi pulkai naudojo raudonas vėliavas. Trisdešimtyje vėliavų buvo išsiuvinėtas ženklas, dabar vadinamas Gediminaičių stulpais. E. Rimša pažymėjo, kad nors J. Dlugošo, kuris Žalgirio kautynėse nedalyvavo, žinios nėra išsamios, vis dėlto galima hipotetiškai aiškintis, kurie pulkai naudojo vėliavas su raiteliu (vyčiu), kurie – su Gediminaičių stulpais. Jei iš tikrųjų Vytauto tėvoninių ir kitų tiesiogiai jo valdytų žemių pulkai, kaip neretai tvirtinama, turėjo vėliavas su Gediminaičių stulpais, tai prie jų reiktų priskirti Trakų, Gardino, Bresto ir dar vieną kitą pulką. Tarp jų turėjo rikiuotis ir Kauno pulkas.

Galima teigti, pasak Z. Kiaupos, kad Kauno pulką sudarė Kauno žemėje, kaip sako J. Dlugošas, ar kaip Lietuvoje jau buvo įprasta – seniūnijoje gyvenantys bajorai, nes būtent jų pareiga buvo joti į karą. Tiksliai pasakyti, kur ėjo XV a. pr. Kauno seniūnijos ribos, negalime dėl to meto šaltinių stokos. Antra vertus, tuo metu ribos dar galėjo būti nenusistovėjusios. Vis dėlto ieškant nors apytikrių seniūnijos ribų gali pasitarnauti vėlesni šaltiniai. Štai 1528 m. kariuomenės, t.y. į karą turinčių eiti bajorų ir jų parengiamų karių, surašyme kaip atskiras vienetas išskirti Trakų vaivadijos Kauno bajorai. Išskirtus kaip tokius pat vienetus tame surašyme randame kaimyninius Trakų vaivadijos Upytės, Žiežmarių, Darsūnišio bajorus ir toliau gyvenančius Stakliškių, Birštono ar Punios, taip pat Vilniaus vaivadijos Ukmergės bajorus.

Būtina pažymėti, kad dar 1413 m. Lietuvos valstybės branduolys – etninė Lietuva – buvo suskirstyta į tris administracinius vienetus: Žemaičių seniūniją, Vilniaus ir Trakų vaivadijas. Dvi pastarosios atsirado vietoj Vilniaus ir Trakų kunigaikštysčių. Kuriant šias vaivadijas buvo vadovaujamasi dar Algirdo ir Kęstučio laikais pradėtu kariniu-politiniu LDK žemių dalijimu. Į Vilniaus vaivadiją įėjo Algirdo ir jo sūnų valdos Lietuvoje ir Rusioje, Trakų vaivadijai teko buvusios Kęstučio valdos, tarp kurių buvo ir Trakų kunigaikštystė. Šiaurėje Trakų vaivadiją nuo Vilniaus vaivadijos skyrė Neries upė. Iš viso Trakų vaivadijoje buvo 27 pavietai, tarp kurių – Žiežmarių, Darsūnišio, Semeliškių ir Kauno (šiems pavietams priklausė visa dabartinio Kaišiadorių rajono teritorija). Į Kauno pavietą, be Kauno valsčiaus, įėjo Karmėlavos, Gegužinės ir Rumšiškių valsčiai, minimi XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje.

XVI a. 7 dešimtmečio reformų meto nedatuotame naujų Lietuvos pavietų ribų aprašyme, esančiame Lietuvos Metrikoje, Kauno pavieto ribos nusakomos taip: ,,Iš vienos pusės Nevėžio upe iki Upytės pavieto ribos; iš kitos pusės – nuo Vilkmergės ribos užgriebiant Kulvą ir Žeimius; iš trečios pusės užgriebiant Vaiguvą ir kairėje Uogintus iki Žiežmarių ribos; iš ketvirtos pusės aukštyn Nemunu, užgriebiant Balbieriškį iki pat Jo karališkosios malonybės girios, iki Žemaitijos ribos“ . Šitame aprašyme Upytė įėjo į to paties vardo pavietą, o Žiežmariai – į Trakų pavietą.

Abu apžvelgti dokumentai rodo, kad Kauno pavietas išsiplėtė, palyginus su 1528 m. surašymu, pietų link ir aprėpė Darsūniškį, Birštoną ir Punią; taip pat tame surašyme kaip atskiras vienetas neišskirtos Stakliškės. 1528 m. surašyme šiaurėje ir rytuose kaimynų Upytės ir Žiežmarių žemės pateko į kitus pavietus, vakaruose Nevėžis buvo pastovi riba su Žemaitija. Todėl 1410 m. Kauno seniūnija, iš kurios galėjo būti išsiųstas Kauno pulkas, galėjo telktis dešiniajame Nemuno krante, aprėpdama Neries žemupio ir Neries bei Nevėžio tarpupio žemes. Jau XV a. pradžioje čia buvo žinomos Romainių, Rumšiškių, Kulvos, Aristavos ir kt. gyvenvietės. Kairiajame Nemuno krante plytėjusios Kauno pavieto žemės ir XV a. pradžioje, ir dar XVI a. viduryje buvo retai apgyvendintos, bajorų čia beveik nebuvo. Atsižvelgiant į tai, kad per XVI a. 7 dešimtmečio reformas prie Kauno pavieto buvo prijungtos Darsūnišio, Birštono ir Punios apylinkės, jos taip pat galėjo įeiti į teritorinį vienetą, kuriame buvo parengtas Kauno pulkas. Bet ši galimybė abejotina, greičiausiai apsiribota mažesne teritorija.

1528 m. kariuomenės surašyme nurodyta, kad į ją stojo 305 Kauno bajorai. 5 bajorai nesileido surašomi, esą jie įtraukti į kitą pulką, o 4 bajorai sakėsi esą neįvardyto totorių kunigaikščio kariai. Apibendrinant, Vytautas į Žalgirio kautynes atsivedė Kauno pulką. Hipotetiškai galima teigti, pasak Z. Kiaupos, kad pulką sudarė apie 300 karių, jam vadovavo Kauno seniūnas Sungaila, pulko vėliava buvo raudona su išsiuvinėtais Gediminaičių stulpais. Kauno pulkas, kurį sudarė ir kariai iš Rumšiškių, Darsūnišio ir Žiežmarių apylinkių, neabejotinai dalyvavo 1410 m. liepos 15 d. Žalgirio kautynėse ir prisidėjo prie pergalės.

Pasirengimas ir žygis

Žalgirio mūšis (Aleksandras Gvanjinis). Iliustracija iš: Vaičenonis J. Lietuvos karyba: nuo baltų iki XXI amžiaus: kariuomenė, fortifikacija, mūšiai ir karvedžiai. Kaunas, 2011.

Pats mūšis buvo sudėtinė gerai suplanuotos karinės kampanijos dalis. Karui imta rengtis 1409 m. pabaigoje. Gruodžio pradžioje Breste vyko slapti Vytauto, Jogailos ir Lenkijos pakanclerio Mikalojaus Trombos (Mikołaj Trąba) pasitarimai. Jų metu apsvarstytas karo žygio į Vokiečių ordino žemę strateginis planas, numatytos kariuomenės dalių judėjimo kryptys ir tikslas – žygiuoti į Marienburgą.

1409 m. žiemą buvo statomas pontoninis tiltas per Vyslą, Belovežo ir kitose giriose medžiojama, žvėriena sūdoma statinėse, kraunama į laivus ir kartu su kitomis maisto atsargomis plukdoma Narevu bei Vysla iki Plocko. Buvo samdomi kariai ir perkami ginklai užsienyje, paskelbti kariuomenės susirinkimo punktai, stiprinamas sienų saugumas ir vykdomos karinės demonstracijos Ordino pasieniuose. Svarbiausia iš visų šių priemonių buvo kariuomenės telkimas.

Įžvalgūs vokiečių šnipai rimtai vertino Vytauto kariuomenę. Jis turėjo ir artileriją. Naujai pastatytoje Trakų pilyje buvo 15 patrankų. Pati didžiausia sviesdavo akmenį žmogaus galvos didumo. Matyt, Vytautas vežėsi artileriją į mūšio lauką ir į Marienburgo pilį, nes išsiuntė patrankas su savo kariuomene. Ankstesni ir vėlesni šaltiniai liudija apie didelę drausmę Vytauto kariuomenėje.

Sąjungininkų karinė kampanija prasidėjo 1410 m. birželio pradžioje. Birželio 3 d. Lietuvos kariuomenė iš Vilniaus pajudėjo link Gardino, kur susijungė su rusiškaisiais pulkais. Birželio 29 d. ji pasiekė Narevo žiotis ties Vysla. Birželio 24 d. Lenkijos kariuomenė buvo sutelkta Volobže, o 27 d. jau buvo prie Vyslos ties Červinsku ir netrukus, pastačius pontoninį tiltą, pradėjo keltis per upę.

Vengrų didikų pasiuntinys stebėjo Jogailos kariuomenę, žygiuojančią Vyslos tiltu: „Mano akivaizdoje be jokių sunkumų tuo tiltu persikėlė per Vyslą visa karaliaus kariuomenė su savo didelėmis bombardomis“. Ordino didysis magistras Ulrichas fon Jungingenas (Ulrich von Jungingen) vengro pasakojimu netikėjo ir pareiškė, jog, šnipų duomenimis, Jogaila „prie Vyslos sukinėjasi, šuoliais jodinėja negalėdamas per ją persikelti; daug kas iš jų, beieškodamas brastų, jau nuskendę“. Magistras iš vengrų didiko tik šaipėsi: „Prašyčiau papasakoti apie tą tiltą, kurį Lenkijos karalius gyrėsi pastatysiąs debesyse“. Vytautas esą „laukiąs prie Narevo ir nedrįstąs per jį keltis“. J. Dlugošo pasakojimas rodo, jog magistras nesiorientavo padėtyje ir priešo neįvertino.

Birželio 30 d. kariuomenės susijungė. Viskas vyko tiksliai pagal iš anksto numatytą planą neprarandant iniciatyvos. Magistras iš pasiuntinio sužinojo, kad pas Jogailą atvyko ir Vytautas „su garbinga, puikia bei gausia kariuomene ir savo pajėgas sujungė su karaliaus pajėgomis“. Nustebęs ir nepatikėjęs tuo, magistras pareiškęs: „Vytauto kariuomenėje galima rasti daugiau žmonių tinkančių prie šaukšto negu prie ginklų“. Į tai pasiuntinys atsakęs: „Prašyčiau, magistre, manimi tikėti. Vytauto kariuomenė yra ne tik didelė ir galinga, bet ir puikiai ginkluota“.

Mūšis

Žalgirio mūšis (piešė Virginija Balaišienė). Iliustracija iš: Vaičenonis J. Lietuvos karyba: nuo baltų iki XXI amžiaus: kariuomenė, fortifikacija, mūšiai ir karvedžiai. Kaunas, 2011.

Liepos 3 d. jungtinė kariuomenė perėjo Ordino žemių sieną ir patraukė Merienburgo link. Po dvylikos dienų žygio, liepos 15 d. rytą, laukymėje tarp Griunvaldo ir Tanenbergo kaimų sąjungininkams kelią pastojo Ordino kariuomenė. Tą patį rytą kariuomenės buvo išrikiuotos kautynėms. Vytauto vadovaujamos pajėgos, kurios užėmė dešinįjį sparną priešais Tanenbergo kaimą, pirmos buvo parengtos mūšiui, tuo tarpu lenkų vėliavos, telkiamos ties Liudvigsdorfu, tik rinkosi. Sąjungininkų rikiuotės centre buvo išdėstyti patyrę Smolensko įgulos kariai, vadovaujami Lengvenio Algirdaičio. Prieš Vytauto vėliavas Ordinas išrikiavo stipresnes pajėgas, vadovaujamas Jurgio Gersdorfo (Gersdorf).

Ordino magistras delsė pradėti mūšį. Laikydamiesi savo plano, taip pat elgėsi ir sąjungininkai. Kai Jogaila buvo besimaunąs šalmą, jam pranešė, kad iš Ordino pusės atvykę pasiuntiniai. Jogaila nudžiugo, nes tikėjosi taikos. Greitai liepė atvesti pasiuntinius. Įėjo Vengrijos ir Štetino kunigaikštijos ženklais pažymėti du riteriai dviem nuogais kardais nešini. Pasiuntiniai pareiškė, kad šituos du kardus atnešė kryžiuočių didžiojo magistro liepiami. Ordino magistras prašęs priimti tuos du kardus, kaip pagalbą būsimam susirėmimui ir su tais ginklais stoti drąsiai į kautynes atvirame lauke, bet nesislapstyti giriose, kaip iki šiol. Jeigu per maža esą kautynėms lauko, Ordinas sutinkąs kiek pasitraukti ir užleisti vietos, tik pageidaująs, kad išlystų iš girios. Tuo pat metu, kai pasiuntiniai kalbėjo, Ordino kariuomenė darė perrikiavimus ir kiek pasitraukė atgal. Jogaila, išklausęs kalbos ir priėmęs kardus, atsakė, kad pagalbos laukiąs tik iš Dievo, o ne iš kitur. Kautynėms vietos taip pat neprivaląs rinktis – kur Dievas paskirsiąs, ten būsią gerai.

Po trijų valandų laukimo Lietuvos karių išprovokuotas Ordinas apie 11 val. ryto visu frontu pradėjo puolimą. Dešiniajame sąjungininkų sparne, kur buvo sutelktos LDK vėliavos, jis koncentravo pagrindinį savo kariuomenės smūgį. Kaip manoma, šioje mūšio lauko vietoje buvo iki 24 Ordino pulkų. Po valandą trukusios atkaklios kovos pagal numatytą planą iš mūšio lauko pasitraukė LDK vėliavos. Lietuvių atliktas apgaulingas atsitraukimo manevras privertė kryžiuočius išardyti rikiuotę ir imtis persekioti lietuvius, kas nulėmė mūšio eigą. Ši taktika buvo nežinoma Vokiečių ordino samdiniams ir kryžiuočiams, kurie, sulaužę karinę drausmę, paliko savo vietas rikiuotėje, atidengę flangą pajėgioms lenkų vėliavoms, smogusioms Ordino kariuomenei iš šono.

Pasitraukus LDK vėliavoms, kova tęsėsi dar šešias valandas. Ordino pajėgos smogė dešiniajam lenkų kariuomenės sparnui, kurį gynė mūšio lauke likę Smolensko įgulos pulkai. Čia pat liko ir Vytautas, kuris toliau vadovavo kovojantiems lenkams. Vykstant įnirtingai lenkų ir Ordino kariuomenių kovai, lenkams imant viršų, į mūšį buvo mesta 16 paties magistro vadovaujamų rezervinių vėliavų, prie kurių prisijungė likę gyvi jau sumuštų pulkų kariai. Tačiau tada Ordino kariuomenė buvo apsupta.

Pertvarkę pajėgas, lietuviai ir lenkai perėmė iniciatyvą. Į mūšio lauką sugrįžo pergrupuoti, pirmajame kovos etape pasitraukę LDK kariai, kurie galutinai nulėmė mūšio baigtį. Iš apsupties besitraukiančios 7 Ordino riterių vėliavos prie Frogenau ant kalvos esančios kryžiuočių stovyklos pabandė organizuoti gynybą, tačiau nesėkmingai. Apie 21 val. vakaro sąjungininkai mūšį užbaigė Vokiečių ordino kariuomenės persekiojimu ir sutriuškinimu.

Mūšyje buvo sumušta rinktinė Ordino kariuomenė. Kovos lauke žuvo didysis magistras Ulrichas fon Jungingenas, taip pat kiti du svarbiausi Ordino pareigūnai – didysis komtūras ir maršalas. Viso Ordinas neteko 203 riterių ir, apytiksliais duomenimis, 14 000 karių. Milžiniškų nuostolių patyrė ir sąjungininkų kariuomenė: į Lietuvą sugrįžo tik kas antras žmogus.

Mūšio pasekmės

Du šimtmečius dėl egzistencijos regione kovojusios Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos karalystė pagaliau įveikė karinę Vokiečių ordino galybę. Garsas apie Žalgirio mūšį pasklido po visą Europą. Vytautas išgarsėjo kaip karvedys. Ordino magistrai prarado savo įtaką rytinėje Baltijos jūros pakrantėje ir perleido ją Lietuvos ir Lenkijos valdovams. Žemaičiai prisijungė prie Lietuvos ir tapo didžiojo kunigaikščio valdiniais. Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei po ilgų kovų metų pavyko išsilaisvinti iš nuolatinio karo gniaužtų. Nebeliko nuolat tvyrojusios įtampos. Valstybei atsivėrė kelias į Europą. Kita vertus, pagrindinis 1410 m. kampanijos tikslas – užimti Marienburgą – nebuvo pasiektas. Po beveik du mėnesius trukusios Ordino sostinės apgulties, rugsėjo 18 d., pasitraukė Vytauto pajėgos, o kitą dieną pilies apsiaustį nutraukė ir Jogaila. Tačiau Žalgirio mūšis buvo laimėtas. O prie pergalės prisidėjo ir kariai iš dabartinio Kaišiadorių rajono.

Šaltiniai

  • Kiaupa Z. Žalgiris ir Kaunas // Kauno istorijos metraštis. T. 11. Kaunas, 2011. P. 7–13.

Literatūra

  • Petrauskas R. Lietuvos diduomenė XIV a. pabaigoje–XV a. Sudėtis – struktūra – valdžia. Vilnius, 2003.
  • Rimša E. Heraldika. Iš praeities į dabartį. Vilnius, 2004.
  • Strelcovas S. Kauno pavieto ribų kaita: XVI a. vidurys–XVIII a. pabaiga // Kauno istorijos metraštis. T. 3. Kaunas, 2002.
  • Vaičenonis J. Lietuvos karyba: nuo baltų iki XXI amžiaus: kariuomenė, fortifikacija, mūšiai ir karvedžiai. Kaunas, 2011.
  • Jučas M. Žalgirio mūšis. Vilnius, 1990.
  • Kučinskas A. Žalgirio mūšis // Vytautas Didysis. Vilnius, 1988.
  • Ekdahl S. Jono Dlugošo „Prūsų vėliavos“ – Žalgirio mūšio šaltinis. Vilnius, 1992.
  • Kiaupienė J., Petrauskas R. Lietuvos istorija, T. IV. Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1386–1529 m. Vilnius, 2009.
  • Ivinskis Z. Lietuvos istorija. Iki Vytauto Didžiojo mirties. Vilnius, 1991.
  • Budvytis V. Žalgirio mūšis ir kariai iš Kaišiadorių krašto // Tautotyros metraštis. T. VI. Vilnius, 2016.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos