Žiūrėti kodą

Jūs neturite leidimo redaguoti šį puslapį dėl šios priežasties:

Jūs galite žiūrėti ir kopijuoti puslapio kodą:

{| class="wikitable" style="float:right; margin-left: 10px;" !colspan="6"|Žaslių kautynės |- !colspan="6"|1919 m. balandžio 2–8 d. |- |Lietuvos kariuomenė |Sovietų Rusijos kariuomenė |- |karin. St. Nastopka, K. Škirpa, J. Butkus |N/D |- |1400 karių |N/D |- |4 žuvo, 40 sužeistų, 20 dingusių be žinios |apie 80 žuvusių ir sužeistų |} '''Žaslių kautynės''' – 1919 m. balandžio 2–8 d. [[Strošiūnai|Strošiūnų]], [[Pajautiškės|Pajautiškių]], [[Guronys (Žaslių seniūnija)|Guronių]], [[Žaslių geležinkelio stotis|Žaslių geležinkelio stoties]] ir [[Žasliai|Žaslių]] miestelio apylinkėse tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos karinių pajėgų vykusios kautynės, kurios buvo vienas svarbesnių 1918–1920 m. Lietuvos nepriklausomybės kovų bolševikų fronte etapų. Žaslių kautynės buvo pirmõsios organizuotos Lietuvos kariuomenės puolamojo pobūdžio Daugų–Žaslių karinės operacijos dalis, kurios metu iš įtvirtintos Strošiūnų–Pajautiškių–Guronių–Žaslių geležinkelio stoties–Žaslių miestelio linijos bolševikai buvo nustumti Mijaugonių kryptimi (vėliau pasitraukė link Maišiagalos). Tuo būdu buvo galutinai sutrukdytos bolševikų pastangos pro Alytų ir [[Kaišiadorys|Kaišiadoris]] žygiuoti į Kauną ir užimti visą Lietuvą. Kautynių metu lietuvių pusėje žuvo 4, sužeisti 40 ir dingo be žinios 20 kareivių. Žuvusieji iškilmingai palaidoti 1919 m. balandžio 10 d. [[Žiežmariai|Žiežmarių]] kapinėse. == '''Padėtis fronte''' == '''Bolševikų planai''' [[Vaizdas:Kazys Škirpa (1895-1979).jpg|270px|thumb|right|Kazys Škirpa (1895–1979)]] Po nepavykusio puolimo užimti Kauną bei Gardiną, bolševikų vadovybė 1919 m. vasario 24 d. įsakė Lietuvių (Pskovo) divizijai: a) įsitvirtinti linijoje: Panevėžys–Šėta–[[Žasliai|Žasliai]]–Aukštadvaris–Daugai–Marcinkonys; b) susidarius palankioms aplinkybėms, priešakinėms ir žvalgomosioms divizijoms dalims slinkti Tilžės–Kauno–Alytaus ir Merkinės kryptimis; c) pasirengti Vilniaus–Lentvario gynybai; d) ypatingą dėmesį skirti dešiniajam sparnui ir užtikrinti Panevėžio rajone buvusios Latvių divizijos saugumą, palaikant su ja glaudžius ryšius. Taigi, divizijai buvo iškeltas jau ne tiek puolimo, kiek gynimosi uždavinys. Taktiškai divizija iš lėto traukėsi atgal. Tuo metu bolševikams pradėjo nebesisekti ir kovose su lenkais – beveik visame fronte jie buvo priversti trauktis. Lenkai pradėjo juos spausti ir Vilniaus kryptimi. '''Lietuvių planas atsiimti Vilnių''' [[Vaizdas:Stasys Nastopka (1881-1939).jpg|220px|thumb|right|Stasys Nastopka (1881–1939)]] [[Vaizdas:Jurgis Butkus (1892-1960).jpg|220px|thumb|right|Jurgis Butkus (1892–1960)]] Jau 1919 m. vasario mėn. viduryje Lietuvos vadovybei buvo žinoma, jog bolševikų užimtose srityse vyrauja netvarka: kariai demoralizuoti, nenori kariauti, maištauja, trūksta maisto bei kitų būtiniausių reikmenų, dalis vilniečių badauja, tarp jų siaučia įvairios ligos, gyventojai nepatenkinti bolševikų įvesta tvarka, didelėmis rekvizicijomis ir laukia lietuvių ar lenkų ateinant. Lietuvos civilinė valdžia bei karinė vadovybė negalėjo likti abejinga tokiai susidariusiai padėčiai. Kilo sumanymas pamėginti iš bolševikų atsiimti Vilnių. Jau 1919 m. vasario 28 d. krašto apsaugos ministras karin. M. Velykis įsakė karin. K. Škirpai, dar 1918 m. pabaigoje ėjusiam Vilniaus miesto komendanto pareigas ir gerai žinančiam bendrą tuometinę padėtį mieste, parengti jo valdymo planą, išlaisvinus sostinę iš bolševikų okupacijos. Karin. K. Škirpa parengė to meto sąlygomis gana apgalvotą, konkretų ir detalų miesto, numatyto valdyti po jo išlaisvinimo iš bolševikų okupacijos, planą. Dar kovo mėn. pradžioje krašto vadovybę pasiekė žinios apie lenkų jėgų koncentravimą Gardino apylinkėse. Netrukus jų didelės, gerai ginkluotos kariuomenės dalys ėmė smarkiai pulti bolševikus Rytų Lietuvoje ir stumti juos iš šio krašto. Puldami bolševikus, jie savo kariuomenės kairiuoju sparnu užkliuvo už Lietuvos rytinių etninių sienų ir ėmė skverbtis į jos teritoriją Vilniaus kryptimi. == '''Pasirengimas''' == 1919 m. vasario–kovo mėn. lietuvių kariuomenė buvo skubiai organizuojama bei rengiama ir gerokai sustiprėjo. Buvo įsteigta naujų kariuomenės dalių, vyko reguliarus jų apmokymas. Gauti ginklai ir apranga gerokai pakėlė karininkų bei kareivių kovinę dvasią. Pamažu tobulėjo ir pati kariuomenės organizacija. Nors kariuomenės pajėgumas dar buvo nedidelis, Lietuvos vyriausybė, pasitarusi su kariuomenės vadovybe, nutarė pasinaudoti patogiu momentu, pulti bolševikus ir pirmieji atgauti sostinę Vilnių. Šiam uždaviniui įvykdyti nutarta sudaryti atskirą brigadą, kurios viršininku 1919 m. kovo 11 d. buvo paskirtas karin. St. Nastopka, o jos štabo viršininku – karin. B. Giedraitis. Pulti visu frontu lietuviai dar neturėjo pakankamai jėgų, nutarta sutelkti savo pajėgas dviejose vietose ir suduoti priešui smūgį, nuo kurio jis turėtų trauktis. Tai buvo pirmoji organizuota puolamojo pobūdžio karinė operacija, kokių anksčiau besikuriančioje kariuomenėje dar nebuvo. Vykdant krašto apsaugos ministro karin. A. Merkio 1919 m. kovo 24 d. Vilniaus grupei paskelbtą slaptą įsakymą Nr. 1, bolševikų puolimui buvo sudarytos dvi rinktinės: dešinioji – pietinė iš Alytaus įgulos ir kairioji – šiaurinė iš Kauno įgulos. Dešiniąją rinktinę sudarė I pėst. pulko keturios kuopos, raitųjų žvalgų komanda (apie 30 raitelių), 8 sunkieji kulkosvaidžiai ir karin. M. Pečiulionio vadovaujamas artilerijos būrys (2 patrankos). Rinktinės vadas – karin. K. Ladyga. Jos uždavinys buvo kovo 28 d. išžygiuoti iš Alytaus, toliau pulti ir užimti Daugus, Varėnos bei Valkininkų miestelius, jų geležinkelio stotis ir žygiuoti Vilniaus kryptimi. Kairiąją rinktinę sudarė II pėst. pulko I batalionas ir IX kuopa (apie 900 žmonių), Atskirasis batalionas (vadas – karin. K. Škirpa), kuriame buvo keturios kuopos, karo žandarų, kulkosvaidžių, raitųjų žvalgų komandos (iš viso apie 500 žmonių). Rinktinei dar buvo paskirtas karin. Pr. Uoginto vadovaujamas artilerijos būrys (2 patrankos) ir II husarų eskadronas. Iš viso rinktinėje buvo apie 1400 karių. Jai vadovavo II pėst. pulko I bataliono vadas karin. J. Butkus. Ši rinktinė turėjo išvykti iš Kauno kovo 27 d. ir po poros dienų pulti priešą plentu [[Žiežmariai|Žiežmariai]]–Vievis–Vilnius. Aviacijos daliai įsakyta stebėti judėjimą priešo užnugaryje, inžinerijos daliai, rinktinėms pasistūmėjus į priekį, – sutaisyti geležinkelio liniją [[Kaišiadorys|Kaišiadorys]]–Lentvaris. Tačiau vieną rinktinę nuo kitos skyrė daugiau kaip 50 kilometrų ststumas, todėl susisiekimo dalies viršininkui įsakyta paskirti po vieną motociklą kiekvienai rinktinei ryšiui su brigados štabu palaikyti. Rinktinių viršininkai turėjo tam tikrą skaičių telefonistų pasiųsti į artimiausias telefonų stotis – Alytų, Daugus, [[Žiežmariai|Žiežmarius]] ir [[Rumšiškės|Rumšiškes]], kad iš ten perduotų žinias Krašto apsaugos ministerijos štabui. Kairioji rinktinė dėl organizacinių nesklandumų nurodytu laiku iš Kauno išvykti dar negalėjo, todėl kovo 27 d. buvo įsakyta jai tai padaryti kovo 31 d., o dešiniajai rinktinei – išvykti iš Alytaus balandžio 1 d. Buvo patikslinta, jog dešinioji, jog dešinioji rinktinė, užėmusi Valkininkus, turėjo žygiuoti Vilniaus kryptimi palei geležinkelį Varėna–Lentvaris. Kiekvienas kareivis privalėjo turėti ne mažiau 350 šovinių: 90 su savimi ir 260 – rezerve. Vienam kulkosvaidžiui turėjo būti skirta 4000 šovinių. Maistu ir pašaru reikėjo apsirūpinti 6 dienoms. Dešiniajai rinktinei maisto bazė buvo numatyta Varėnoje, o kairiajai – [[Žasliai|Žasiuose]]. Sanitarijos dalies viršininkas privalėjo pasirūpinti sužeistųjų ir susirgusiųjų karių evakuacija. 1919 m. kovo mėn. pabaigoje bolševikai šiame fronto bare buvo užėmę poziciją: Nedzingė–Daugai–Pivašiūnai–Dusmenys–Onuškis–Aukštadvaris–[[Žasliai|Žasliai]]. Daugų–Varėnos–Valkininkų kryptį į Vilnių saugojo Lietuvių (Pskovo) divizijos III ir IV šaulių pulkai, o Trakų–Vilniaus kryptį – tos pačios divizijos V, VI ir VII pulkų šauliai. Daugiausia bolševikų jėgų buvo sutelkta prie į Vilnių einančių pagrindinių kelių. Bolševikų pajėgos buvo papildytos žmonėmis, ginklais ir šaudmenimis, tačiau jų moralinė būklė buvo menka. == '''Kautynės''' == '''Operacijos pradžia''' 1919 m. balandžio 3 d. dešinioji rinktinė pradėjo žygį iš Alytaus Daugų kryptimi ir puldama dvejomis voromis balandžio 4 d. užėmė Daugus ir Gaidukonių kaimą. Pulkas turėjo žygiuoti toliau ir užimti Bobriškių kaimą, bet sužinojus, jog bolševikai sutelkė didesnes jėgas, balandžio 5 d. karinė vadovybė tolesnį puolimą sustabdė. [[Vaizdas:Žaslių kautynės_1919_m._balandis_lietuvių_ginklai_1.jpg|480px|thumb|right|Žaslių kautynėse lietuvių pajėgų naudota ginkluotė: šautuvas Mauser G–98 (Vokietija) ir jo užtaisymas. Pagal mūšio teritorijoje rastus šaudmenis nustatė E. Kuckailis. 2019 m.]] Pagal krašto apsaugos ministro Vilniaus grupei įsakymą Nr. 1 kairiosios (šiaurinės) rinktinės vadas karin. J. Butkus 1919 m. kovo 31 d. su rinktinės dalimi – II pėst. pulko I batalionu bei IX kuopa, artilerijos II baterijos I būriu ir puse husarų eskadrono – iš Kauno išžygiavo Vilniaus kryptimi. Šias karines dalis Kaune karin. J. Butkus perėmė tik išvykdamas į kautynes, todėl nebuvo susipažinęs nei su jau paskirtais karininkais, nei su bendra padėtimi minėtose dalyse. Tą pačią kovo 31 d. rinktinės dalis atvyko į [[Rumšiškės|Rumšiškes]], kur Atskirosios brigados vadas karin. St. Nastopka jai paskelbė naują įsakymą. Pagal jį į rinktinės sudėtį įeinąs Atskirasis batalionas turėjo likti Rumšiškėse rezerve, o II pėst. pulko I batalionas, II baterijos būrys ir I husarų eskadrono dalis balandžio 1 d. pasiekti [[Žiežmariai|Žiežmarius]], iš kur kitą dieną pradėti puolimą. Atvykus į Žiežmarių rajoną, rinktinė ten rado vokiečių kariuomenės dalinį – 19 savanorių batalioną, kuris saugojo vokiečių ir bolševikų tarpusavyje nustatytą liniją – Kaišiadorių–Žiežmarių barą. Vokiečių pagalbos lietuviai nesitikėjo, nes tuo laiku vokiečių kariuomenė, kaip minėjome, buvo demoralizuota ir užsikrėtusi revoliucine dvasia. Todėl reikėjo pasikliauti vien savo jėgomis. Nesant ištisinio fronto, bolševikai galėjo lietuvių kariuomenę pulti iš sparnų. Tuo tikslu į [[Žasliai|Žaslius]] ir Aukštadvarį buvo pasiųsti raiteliai. Rinktinės vadovybė neturėjo telefono ryšio nei su vienu daliniu. Nors iš štabo ir buvo atsiųsta telefonistų grupė, tačiau jie neturėjo nei vieno telefono aparato. Todėl ryšį teko palaikyti tik per pasiuntinius. Bolševikai buvo įsitvirtinę Strošiūnų–Pajautiškių–Guronių–Žaslių geležinkelio stoties ir Žaslių miestelio linijoje. Jų jėgos buvo kur kas didesnės negu lietuvių. Prieš lietuvius veikė bolševikų Pskovo divizijos I, II ir VI šaulių pulkai. Lietuvių rinktinės vadovybė manė, jog bolševikai nežino apie rinktinės atvykimą į Žiežmarius, ir todėl tikėjosi netikėtai priešą užpulti. Tačiau tikrovėje buvo kitaip – priešai laukė puolimo. '''Balandžio 2 d. puolimas''' Balandžio 2 d. auštant II pėst. pulko I bataliono dalys pradėjo puolimą. Artilerija jau nuo 7 val. ryto apšaudė priešą. I kuopa turėjo užimti [[Paltininkai|Paltininkus]], [[Guronys (Žaslių seniūnija)|Guronis]] ir [[Žasliai|Žaslius]]; II kuopa – [[Pajautiškės|Pajautiškes]]; III kuopa – [[Strošiūnai|Strošiūnus]]; IX kuopa – [[Mūro Strėvininkai|Strėvininkus]], [[Dirgalonys|Dirgalonis]] ir [[Liutonys|Liutonis]]. Atskirojo bataliono I kuopa, husarų eskadronas ir žvalgų komanda buvo rezerve. [[Vaizdas:Žaslių kautynės_1919_m._balandis_lietuvių_ginklai_2.jpg|480px|thumb|right|Žaslių kautynėse lietuvių pajėgų naudota ginkluotė: kulkosvaidis MG–08/15 (Vokietija) ir jo šovinių juosta. Pagal mūšio teritorijoje rastus šaudmenis nustatė E. Kuckailis. 2019 m.]] I kuopa (vadas – karin. A. Sinkevičius), puldama priešą minėta kryptimi, tikėjosi bolševikus užklupti Tarpumiškių dvare, tačiau čia jų neradusi, mišku ir palauke žygiavo toliau. Išaušus kuopa artėjo prie Paltininkų, kur buvo sutelktos stipresnės priešo jėgos, o Guronyse buvo jo artilerija. Pati vietovė buvo labai patogi gintis, todėl bolševikų pozicijos buvo geros. Nors I kuopą rėmė karin. Pr. Uoginto vadovaujamas artilerijos būrys, tačiau jos puolimą priešas atrėmė stipria artilerijos, kulkosvaidžių ir šautuvų ugnimi. Dauguma I kuopos kareivių kautynėse dalyvavo tik pirmą kartą, todėl tokia stipri priešo ugnis sukėlė sąmyšį. Teko kuopai pasitraukti į Tarpumiškes. II kuopa (vadas – karin. K. Mackevičius) puolė Pajautiškes. Ją irgi pasitiko stipri priešo ugnis.. Kuopai taip pat teko atsitraukti į Tarpumiškes. Susišaudymo metu buvo sužeistas vienas kuopos kareivis. Tuo būdu I ir II kuopos savo uždavinio neįvykdė. III kuopa (vadas – karin. J. Kairionis) puolė Strošiūnus, kur apsistojusi bolševikų kuopa lietuvių puolimo nesitikėjo. Todėl po trumpo susišaudymo bolševikai išbėgiojo. Pirmieji ir antrieji Strošiūnai ir buvo užimti. Iš priešo buvo paimta 1 kulkosvaidis, 5 šautuvai ir kt. turto. IX kuopa (vadas – karin. Marcinėnas), ryžtingai puldama Strėvininkus, Dirgalonis ir Liutonis, po keleto valandų mūšio juos užėmė, įsitvirtino, pasistatydama 40 žmonių užtvarą. Husarų būrys, pasiųstas apsaugoti kairįjį rinktinės sparną, prie Kurniškių dvaro išvaikė ten buvusią negausią bolševikų sargybą ir paėmė iš jos 2 šautuvus, šovinių ir nemažą pundą proklamacijų. Ties Kurniškėmis palikę sargybą, husarai irgi pasitraukė į Tarpumiškes. Balandžio 2 d. puolimas nepavyko visų pirma todėl, jog nebuvo suderinti kuopų veiksmai. O tai priklausė nuo aukštesnės vadovybės veiklos. Šio puolimo nauda buvo tik ta, jog buvo tiksliai sužinotas priešo jėgų išdėstymas. Balandžio 2 d. nepasisekus įvykdyti numatyto uždavinio, Atskirosios brigados vadas karin. St. Nastopka nutarė rinktinės rezervą pritraukti arčiau fronto. Esant labai blogam orui bei klampiems keliams, naktį iš balandžio 2 į 3 d. iš [[Rumšiškės|Rumšiškių]] į [[Žiežmariai|Žiežmarius]] atvyko Atskirasis batalionas. Čia įvykusiame brigados vado karin. St. Nastopkos ir batalionų vadų karin. J. Butkaus ir K. Škirpos pasitarime buvo nuspręsta balandžio 3 d. pakartoti puolimą. Jo uždavinys buvo išstumti bolševikus iš Strošiūnų-Žaslių linijos ir, susiklėsčius palankioms sąlygoms, toliau pulti Vievio-Vilniaus kryptimi. '''Balandžio 3 d. puolimas''' [[Vaizdas:Žaslių kautynės_Schema_1_1919_m._Balandžio_3-7_d.jpg|480px|thumb|right|Schema. Žaslių kautynės: 1919 m. balandžio 3–7 d. situacija. Sudarė E. Kuckailis. 2019 m.]] Balandžio 3 d. rytą virš [[Žiežmariai|Žiežmarių]] pasirodė lietuvių lėktuvas, kuris, apsukęs keletą ratų apie mūsų kariuomenę, numetė pranešimą apie priešo jėgų išsidėstymą. Mūsų aviacijos pasirodymas pakėlė karių kovinę dvasią. Apie 15–16 val. II pėst. pulko I bataliono I ir II kuopos, išsiskleidusios grandinėmis, pasipylė iš miško, puldamos Paltininkų–Guronių kryptimi. Purvas buvo tiesiog neišbrendamas. Kai kur teko bristi per apsemtą pievą. Įbridus į vandenį, bolševikai apšaudė kulkosvaidžių ugnimi nuo 150-os aukštumos, į pietus nuo Guronių. Grandinėmis kartais teko pulti į vandenį, tačiau jos nesitraukė, bet slinko pirmyn. Pradėjus smarkiai snigti, pasinaudojusios sniego priedanga, kuopos prisiartino prie priešo apkasų ir apmėtė juos granatomis. Neatlaikę puolimo bolševikai pasitraukė. Užėmę aukštumą, mūsiškiai apšaudė jų pozicijas prie [[Žaslių geležinkelio stotis|Žaslių geležinkelio stoties]]. Bolševikai vis dar laikėsi [[Pajautiškės|Pajautiškėse]], bet, pajutę smarkų lietuvių spaudimą, pasiuntė savo pasiuntinius į [[Žasliai|Žaslius]], prašydami pagalbos. Tačiau jų pasiuntiniai pateko į lietuvių nelaisvę. Iš rasto pranešimo, kurį pasiuntiniai siuntė savo vadovybei, sužinota, jog [[Pajautiškės|Pajautiškėse]] yra 120 bolševikų, kuriuos „baltieji“ smarkiai spaudžia ir, nesulaukus paramos, teksią iš tos vietovės pasitraukti. Ši žinia lietuvius padrąsino. Karininkai A. Sinkevičius ir K. Mackevičius, palikę dalį savo kuopų Guronyse, su trim būriais ir 1 kulkosvaidžiu patraukė Pajautiškių kryptimi. Bolševikai, pajutę, jog yra supami, spruko į pietus nuo Pajautiškių kaimo buvusį mišką. [[Pajautiškės|Kaimas]] buvo užimtas be mūšio. '''Balandžio 4–7 d. veiksmai''' [[Vaizdas:Žaslių kautynės_Schema_2_1919_m._Balandžio_8_d.jpg|480px|thumb|right|Schema. Žaslių kautynės: 1919 m. balandžio 8 d. situacija. Sudarė E. Kuckailis. 2019 m.]] Balandžio 4 d. auštant rinktinės žvalgai buvo pasiųsti į [[Žasliai|Žaslių]] miestelį, o II pėst. pulko I bataliono I kuopa – į Žaslių geležinkelio stotį. Bolševikai, pastebėję lietuvių žvalgų artinimąsi, paleidę keletą šūvių, Žaslių miestelį skubiai paliko ir pasitraukė Vievio kryptimi. Ta pačia kryptimi pasitraukė ir bolševikai iš [[Žaslių geležinkelio stotis|Žaslių geležinkelio stoties]], palikę vežimą sviedinių, telefono aparatą ir vienos kuopos raštinę su antspaudais ir dokumentų blankais. Nors bolševikai ir buvo priversti pasitraukti iš jų užimto rajono iki pat Vievio miestelio, bet jie nebuvo sumušti. Todėl kitą dieną puolimo buvo atsisakyta ir rinktinė įsitvirtino Strošiūnų–Pajautiškių–Žaslių geležinkelio stoties ir Žaslių miestelio linijoje. Rinktinė užėmė šią liniją tokia tvarka: II pėst. pulko I kuopa – už [[Žaslių geležinkelio stotis|Žaslių stoties]] ir [[Žasliai|miestelio]], II kuopa – už [[Pajautiškės|Pajautiškių]], III kuopa – už [[Strošiūnai|Strošiūnų]], I ir IX kuopa – už [[Dirgalonys|Dirgalonių]] ir [[Liutonys|Liutonių]] kaimų. Kairėje I kuopa palaikė ryšį su vokiečiais, o dešinėje su jais kontaktavo IX kuopa. Atskirojo bataliono IV kuopa ir žvalgų komanda buvo rezerve už II pėst. pulko I ir II kuopų, to pat bataliono II kuopa – už II pėst. pulko III kuopos Gurkliuose, o I ir III kuopos bei II husarų eskadronas liko rezerve [[Žiežmariai|Žiežmariuose]]. Artilerija buvo užėmusi poziciją prie Tarpumiškių palivarko. I husarų eskadronas, tiek kautynių metu, tiek joms pasibaigus, atidžiai stebėjo priešo veiksmus Aukštadvario apylinkėse. Po balandžio 3 d. pasisekusių kautynių rinktinė galėjo žygiuoti pirmyn ir pasiekti Vievį. Tačiau ji nei kairėje, nei dešinėje neturėjo ją remiančių karinių pajėgų, todėl veržtis į priekį buvo rizikinga, nes grėsė pavojus iš abiejų sparnų būti priešo apsuptai ir sunaikintai. Atsižvelgiant į tai, vyko tik mūsų žvalgų susirėmimai su bolševikų sargybomis. Balandžio 5 d. II husarų eskadronas užėmė Jagelonių kaimą, o balandžio 6 d. – Semeliškes. Visų anksčiau minėtų mūšių metu iš priešo buvo paimtas 1 kulkosvaidis, 3 lauko virtuvės, 4 dviračiai-vežimai šoviniams, 6 telefono aparatai, daug telefono kabelio, 2 vežimai, 4 arkliai ir apie 50 belaisvių. Netoli Vievio buvo paimtas intendantūros sandėlis, iš kurio pavyko viską išsivežti. Mūsų nuostoliai – 3 užmušti ir 25 sužeisti kareiviai. Po šių kautynių bolševikai, sužinoję, jog lietuvių jėgos šiame bare yra daug menkesnės ir, be to, vokiečiai jiems nepadeda, ruošėsi lietuvius pulti. Jau balandžio 6 d. lietuviai turėjo žinių, jog Žaslių bare priešas koncentruoja didesnes jėgas. Balandžio 7 d. vakare buvo pastebėtas jų intensyvus judėjimas. Rinktinė pasiruošė gintis, budėjimas pozicijose buvo sustiprintas, rezervinės kuopos įspėtos būti pasiruošusios. '''Balandžio 8 d. mūšis''' [[Vaizdas:Žaslių kautynių schema.JPG|320px|thumb|right|Schema. Žaslių kautynės 1919 m. balandžio 8 d. Iliustracija iš: Lesčius V. Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose, 1918–1920. Vilnius, 2004. P. 88.]] Balandžio 8 d. anksti rytą tirštos priešo grandinės pradėjo smarkų puolimą Žaslių–Strošiūnų bare. Šiuos du punktus skyrė tankus miškas, išraižytas griovių ir net kalnagūbrių, todėl kautynių metu tarp veikiančių dalių buvo sunku palaikyti ryšį. Nors telefonų jau turėta, bet jie blogai veikė. Kautynių metu Žiežmarių–Strošiūnų telefono linija visiškai nustojo veikusi, todėl kuopų vadams teko veikti savarankiškai ir reikšti daug iniciatyvos (žr. schemą). Kairiajame sparne (Žasliai–Pajautiškės) barą gynė II pėst. pulko I ir II kuopos ir Atskirojo bataliono žvalgų komanda (apie 30 vyrų) bei IV kuopa, kurioje buvo taip pat ne daugiau kaip 50 vyrų. Šioms pajėgoms vadovavo karin. K. Škirpa. Bolševikai ypač smarkiai puolė Žaslių geležinkelio stotį ir [[Talpūnai|Talpūnus]], o Pajautiškes bandė apsupti mišku iš pietų pusės ir suduoti smūgį iš sparno. Tačiau II pėst. pulko II kuopa sulaikė priešo puolimą ir privertė jį trauktis atgal mišku į rytus. Karin. K. Škirpa, gavęs pranešimą, jog II pėst. pulko III kuopa, bolševikų smarkiai spaudžiama ties Strošiūnais, nepajėgia atsilaikyti, vos prasidėjus mūšiui pasiuntė jai į pagalbą karin. A. Jakšto vadovaujamą Atskirojo bataliono II kuopą. Be to, žinodamas apie dar menką šio bataliono pasirengimą kovoms, karin. K. Škirpa iš turėto rezervo nukreipė į Strošiūnus ir to paties bataliono IV kuopą. Priešas buvo kontratakuotas ir durtuvų kautynėse priverstas pasitraukti į Mijaugonių kaimą. Žvalgų komanda buvo pasiųsta ryšiui tarp Pajautiškių ir Strošiūnų palaikyti. Bolševikai, panaudoję smarkią artilerijos ir kulkosvaidžių ugnį, toliau didelėmis jėgomis puolė karin. K. Škirpos vadovaujamą barą, ypač jo kairįjį sparną. Jį gynusi II pėst. pulko I kuopa, neatlaikiusi puolimo, apie 17 val. pasitraukė iš [[Žaslių geležinkelio stotis|Žaslių stoties]] ir [[Žasliai|miestelio]]. Pasitraukus I kuopai, susidarė pavojus II kuopai, gynusiai [[Pajautiškės|Pajautiškes]], nes kairysis sparnas tapo atviras ir bolševikai galėjo apeiti iš sparno. Kairiajam sparnui apsaugoti dar buvo nusiųstas II kuopos vienas būrys, buvęs rezerve 150-oje aukštumoje, tačiau jis bendros padėties jau neišgelbėjo. Apie susidariusią padėtį pranešus rinktinės vadui karin. J. Butkui, šis įsakė atsitraukti į [[Žiežmariai|Žiežmarius]]. II kuopa per Tarpumiškių dvarą apie 18 val. 30 min. atsitraukė į nurodytą vietą. [[Vaizdas:Žaslių kautynės_1919_m._balandis_bolševikų_ginklai_1.jpg|520px|thumb|left|Žaslių kautynėse bolševikų pajėgų naudota ginkluotė: Mosino šautuvas (Rusija) ir jo užtaisymas, kulkosvaidis „Maxim“ (Rusija). Pagal mūšio teritorijoje rastus šaudmenis nustatė E. Kuckailis. 2019 m.]] Nepasisekus bolševikų puolimui į Strošiūnus, jie sutelkė artilerijos ir kulkosvaidžių ugnį į Atskirojo bataliono II ir IV kuopų barą – kapines ir 115 aukštumą. Dalis bolševikų, atsidūrę kairiajame baro sparne, iš miško įžambine ugnimi apšaudė abi kuopas. Tuo būdų bolševikai puolė frontu nuo Mijaugonių kaimo ir iš sparno, t.y. iš miško. Nors priešo artilerijos sviediniai krisdavo maždaug už vieno kilometro kuopų užnugaryje, tačiau tarp menką patyrimą turinčių karių jie kėlė paniką. Todėl į kairįjį sparną buvo pasiųsta sustiprinta žvalgyba, kuri privertė priešą iš šio sparno pasitraukti. Pačiame kautynių įkarštyje sugedo IV kuopos kulkosvaidis, o ir šovinių jau nedaug tebuvo likę. Neprityrę kulkosvaidininkai ilgai nesugebėjo jo sutaisyti ir, tuo pasinaudoję, bolševikai dar atkakliau veržėsi pirmyn. Tuo kritišku momentu visgi pavyko kulkosvaidį sutaisyti ir besiartinantį priešą apšaudyti smarkia ugnimi, kuri bolševikams padarė daug nuostolių. Buvo matyti, kaip bolševikai, jau lipantys per lauke buvusią tvorą, krito nuo kulkosvaidžio ugnies. Daug jų buvo nukauta ir nuo kuopų karių taiklių šautuvų šūvių. Nuolat buvo girdėti II kuopos vado karin. A. Jakšto raginimai: „Vyrai, tik taikykit, vyrai taikykit!“. Vietinių gyventojų pasakojimu, bolševikai iš to lauko išsivežė apie 80 nukautų ir sužeistų kareivių. Jų puolimas buvo sustabdytas. Nesitikėdami iš priešakio išstumti lietuvius iš jų užimtų pozicijų, bolševikai mišku apėjo IV kuopos kairįjį sparną ir puolė iš šono. Pastebėjus šį jų manevrą, smarkia ugnimi buvo priversti pasitraukti Pajautiškių kryptimi. Tačiau apie 17 val. bolševikai dar didesnėmis jėgomis bandė pakartoti savo manevrą. Suspietus artilerijos ir kulkosvaidžių ugnį, bolševikai visiškai pakriko ir pasitraukė Mijaugonių kaimo kryptimi. Temstant kautynės aprimo. Kautynėse ties Strošiūnais ypač pasižymėjo šie Atskirojo bataliono kariai: puskarininkiai Petras Daunoras, Juozas Pocius, Juozas Černiauskas, skyrininkas Domininkas Narbutas, eiliniai Aleksas Baušys, broliai Pranas ir Motiejus Kilikevičiai, Pranas Valkauskas, Andrius Makarevičius, Stasys Jakubauskas, Jonas Janušaitis, Petras Šimkus, Juozas Vaičaitis, Jonas Plioplys, Stasys Karpavičius ir kt. Įsitikinus tolesnio puolimo prieš stambias bolševikų pajėgas neperspektyvumu, balandžio 8 d. vakare buvo gautas rinktinės vado karin. J. Butkaus įsakymas visoms kuopoms atsitraukti iki Gurklių kaimo. Po keletos dienų Atskirasis batalionas grįžo į Kauną, o II pėst. pulko I batalionas prieš [[Žiežmariai|Žiežmarius]] užėmė šias pozicijas: viena kuopa su 2 kulkosvaidžiais – Gurklių dvare, III kuopa su 1 kulkosvaidžiu – [[Turloviškės|Turlaviškių]] kaime, artilerijos baterija – prie Cegelnės. Vokiečių sargybos buvo išdėstytos [[Žiežmariai|Žiežmarius]] miestelio pakraščiuose prie kelio Remizavas–Vievis–Aukštadvaris. == '''Kautynių rezultatai''' == [[Vaizdas:Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorių kapai Žiežmarių kapinėse.JPG|370px|thumb|right|Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorių kapai [[Žiežmariai|Žiežmarių]] kapinėse. 2014 m. V. Budvyčio nuotr.]] Kovų su bolševikais metu šiame bare žuvo 4, sužeista 40 ir dingo be žinios 20 kareivių. Balandžio 10 d. [[Žiežmariai|Žiežmariuose]] įvyko iškilmingos žuvusių karių laidotuvės, dalyvaujant didelei miniai aplinkinių gyventojų. Jose taip pat dalyvavo Atskirosios brigados vadas karin. St. Nastopka su štabu ir daugybe karių. Reaguodama į bendrą lietuvių puolimą prie Daugų ir Žaslių Vilniaus kryptimi, Sovietų Rusijos vyriausybė priekaištavo Vokietijai, jog bolševikų kariuomenės dalys buvo puolamos prisidengus vokiečių kariniais daliniais ir tuo būdu buvo pažeidžiama 1919 m. sausio 18 d. sutartimi tarp šių valstybių nustatyta demarkacijos linija. Nors vokiečiai faktiškai šios linijos laikėsi, o bolševikai ją dažnai pažeidinėjo. Šiuo atveju Vokietijos vyriausybė pageidavo, jog Lietuvos valdžia tinkamai išspręstų šį klausimą. Todėl Lietuvos vadovybė ir nutarė savo karinius dalinius atitraukti. Balandžio 9–10 d. Strošiūnų–Pajautiškių–Žaslių miestelio ir geležinkelio stoties baras buvo perduotas vokiečių apsaugai. Lietuvos kariuomenės atsitraukimas iš fronto ir sąlyčio su bolševikais netekimas turėjo neigiamų pasekmių, kai lenkai 1919 m. balandžio 19–21 d. puolė Vilnių. Lietuviai šioje kovoje negalėjo dalyvauti, ir bolševikai, pasinaudoję tokia padėtimi, laisvai pasitraukė iš fronto į šiaurę Maišiagalos kryptimi. Įvertinant Daugų–Žaslių karinių operacijų prieš bolševikus eigą ir rezultatus, reikia konstatuoti, jog Lietuvos kariuomenės vadovybė, turėdama šiame bare nepalyginamai menkesnes karines pajėgas (3 labai prastai parengtus batalionus prie 5 bolševikų pulkus!), nutarė suduoti priešui lemtingą smūgį. Ir vis dėlto negalima neįvertinti fakto, jog nors šiose kautynėse ir nepasisekė sumušti priešo ir bent jau pasistumti Vilniaus kryptimi, tačiau čia buvo galutinai sutrukdytos bolševikų pastangos pro Alytų ir [[Kaišiadorys|Kaišiadoris]] žygiuoti į Kauną ir užimti visą Lietuvą. == Šaltiniai == <small> * Atskiros brigados ir II pėst. divizijos štabo karo dienynas (1919 03 11-1919 12 31) // LCVA, f. 929, ap. 3, b. 76. * Karin. K. Škirpos 1919 m. vasario 28 d. slaptas pareiškimas Nr. 8 Krašto apsaugos ministrui // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 149,l. 216-217. * Krašto apsaugos ministro karin. A. Merkio slaptas įsakymas Nr. 1 Vilniaus grupei // LCVA, f. 1, ap. 1, b. 15, l. 42-43. * 1919 m. įsakymai Krašto apsaugos ministerijai // LCVA, f. 384, ap. 1, b. 3. * 1919 m. kovo 27 d. įsakymas Nr. 2 Vilniaus grupei // LCVA, f. 1, ap. 1, b. 15, l. 41. * Kairiosios voros mūšių Žiežmarių-Vievio rajone reliacija // LCVA, f. 929, ap. 3, b. 37. * Kairiosios rinktinės vado karin. J. Butkaus 1919 m. balandžio 9 d. pranešimas Atskiros brigados vadui karin. St. Nastopkai // LCVA, f. 929, ap. 3, b. 80. * Atskirojo bataliono kariai, 1919 m. balandžio 8 d. pasižymėję mūšiuose su bolševikais ties Strošiūnais // LCVA, f. 929, ap. 3, b. 112, l. 9-10, 14. * Kpt. Truškauskas. 5. Pėst. D. L. K. Kęstučio pulkas // Karys. Kaunas, 1939. Nr. 9. * A. V. Kautynės ties Žasliais ir Strošiūnais // Karys. Kaunas, 1939. Nr. 14. </small> == Literatūra == <small> * Lesčius V. Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose, 1918–1920. Vilnius, 2004. * Budvytis V. Žaslių kautynės (1919 m. balandžio 2-8 d.) // Voruta, 2014 m. birželio 28 d., Nr. 10 (800), P. 10–11. </small> [[Kategorija: Istorija]]

Grįžti į Žaslių kautynės (1919 m. balandžio 2-8 d.).