Žiežmariai

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Žiežmariai (atvirukas). Išleido Kaišiadorių muziejus 1999 m.
Žiežmariai (Żyżmory) ir apylinkės. 1911 m. vokiečių kariuomenės topografinio žemėlapio fragmentas (Karte de westlichen Rußlands. P. 22. Koszedary).
Žiežmariai ir apylinkės 1930 m. žemėlapyje. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Retų knygų ir rankraščių skyrius.
Žiežmarių dvaro rūmai. 2005 m. A. Kurilienės nuotr.
Žiežmarių dvaro rūmai. 2005 m. A. Kurilienės nuotr.
Žiežmarių vėliavos įteikimas 2001 m. G. Naudžiūno nuotr.
Žiežmarių žydų kapinės. 2003 m. R. Gustaičio nuotr.

Žiežmariai, miestelis, seniūnijos centras, 6 km į pietus nuo Kaišiadorių, kairėje greitkelio Vilnius-Kaunas pusėje, šalia senojo Vilniaus-Kauno vieškelio. Per Žiežmarius teka Strėva, į kurią ties miesteliu įteka Žiežmarė (3,5 km ilgio).

Žiežmarių vėliava - baltame lauke įkomponuotas Žiežmarių herbas. Laisvieji vėliavos kraštai papuošti auksiniais kutais.

Žiežmariuose yra šie istorijos ir kultūros paminklai: sovietinių karių kapinės, žydų senosios kapinės, buvusio dvaro sodybos fragmentai, XX a. pradžios buvęs magazinas-sandėlis (Vytauto g. 39), miestelio istorinė dalis, sinagoga. Bažnyčioje yra 6 vietinės reikšmės dailės paminklai.

INFORMACIJA: 2013 m. "Versmės" leidykla ėmėsi rengti knygą apie Žiežmarius ir buvusį Žiežmarių valsčių. Knygos sudarytojas Algimantas Piliponis, kilęs iš netoli nuo Žiežmarių esančio Strėvininkų Babilių kaimo. Turinčius medžiagos (nuotraukų, atsiminimų, dokumentų ir pan.) prašome rašyti sudarytojui el. paštu algimantas.piliponis@gmail.com arba skambinti telefonu 8 682 15203 arba 8 5 2168838.

Turinys

Istorija

XV amžiuje Žiežmarių dvaras, o vėliau prie jo išaugęs miestelis buvo valdovo nuosavybė. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Žiežmarius buvo atidavęs valdyti savo žmonai Elenai. Jai mirus, Žiežmariai 1509 m. vėl grįžo valdovo nuosavybėn. Žygimantas Senasis Žiežmarių miestelį ir seniūniją atidavė K. Vasilevičiui, iki jo Žiežmarius valdė J. Glebavičius (iki 1519 m.), 1519-1524 m. - J. Zaviša, nuo 1524 m. - P. Naruševičius, 1534-1538 m. - S. Fedaravičius-Bielskis ir kt.; 1576-1579 m. - K. Radvila, iš jo perėmė sūnus, 1672 m. - J. Piaseckis, 1744 m. - M. Pociejus. Spėjama, kad kunigaikštienė Elena jau 1501 m. suteikė Žiežmariams miestelio teises. Iš 1528 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės pašauktinių sąrašų matyti, kad tuo metu Žiežmariai buvo pavieto centras. Iš Žiežmarių pavieto karo atveju turėjo prisistatyti 116 raitelių. 1529 m. karo reikalams buvo renkami mokesčiai: Žiežmarių, Daugų, Kernavės, Ukmergės ir Maišiagalos pavietai turėjo pristatyti po 5 kapas grašių. 1550-1551 m. Žiežmarius, kaip ir Trakus bei Eišiškes, nusiaubė Vilniuje kilusi ir po Lietuvą paplitusi maro epidemija. 1600 m. miestelyje buvo apie 1000 gyventojų, veikė 38 smuklės, dirbo 11 mėsininkų. 1654-1655 m., įsiveržus į Lietuvą rusams, karo ugnis sunaikino dalį miestelio. 1766 m. Žiežmarių seniūniją valdė Leonardas Pociejus. 1792 m. Žiežmariai paskelbti laisvuoju miestu. Stanislovas Augustas 1792 m. raštu patvirtino miesto teises ir leido naudoti herbą, vaizduojantį šv. Stanislovą, prikeliantį iš kapo mirusį žmogų, virš vyskupo lazdos - aukso karūną ir Apvaizdos akį, o virš skydo - antrą karūną. 1795 m. buvo paskelbtas pirmasis Žiežmarių gyventojų surašymas, susiaurintos miesto gyventojų laisvės, degtinės monopolis atiduotas į žydų rankas. Tais metais miestelyje, priklausiusiame Vaitiekui Puslovskiui, buvo 80 sodybų, kuriose gyveno 555 gyventojai katalikai. Miestelyje buvo ir 87 žydų sodybos (433 gyventojai). Dviejose dvaro sodybose gyveno 7 gyventojai, juos aptarnavo 7 tarnai. 1850 m. Žiežmarių dvare iš viso buvo 720,62 dešimtinės žemės (dvaro žemę sudarė Jatkonių, Bartaičių ir Būblių kaimų žemės ir žemės sklypas pačiame miestelyje). 1812 m. birželio 13 d. per Žiežmarius žygiavo prancūzų karriuomenės Davu korpusas, visos kariuomenės vyriausiasis štabas, gvardija ir Miurato lengvoji kavalerija. Taip pat čia buvo sustojęs Napoleonas (1812 m. birželio 27 d.). Lapkričio mėnesį netoli Žiežmarių, prie Strėvos, įvyko mūšis su grįžtančiais iš Rusijos prancūzais.

Nuo senų laikų Didįjį šeštadienį Žiežmarių parapijiečiai su bažnytinėmis vėliavomis, žvakėmis ir kryžiumi, giedodami giesmes, rengdavo procesijas Vilniaus gatve į kapines. 1851 m. šią procesiją žydai apmėtė akmenimis - tai yra užfiksuota bažnyčios archyve. 1860 m. Žiežmariuose rastas molinis puodas su monetomis.

140 Lietuvos, Lenkijos, Prūsijos, Silezijos, Šventos Romos imperijos monetų pateko į Valstybės senienų muziejų. Jos kaldintos XVI amžiuje - XVII a. pradžioje.

1861 m. miestelyje - 158 sodybos, 1210 gyventojų. 1863 m. Žiežmarių apylinkių miškuose veikė F. Visloucho, A. Stabrovskio, B. Kolyškos vadovaujami sukilėlių būriai. Sukilime dalyvavo 9 miestelio gyventojai. Prie sukilimo prisidėjo Žiežmarių bažnyčios kunigas Motiejus Lideika, kuris slėpė F. Visloucho būrio sukilėlius, šelpė juos maistu, buvo pavedęs bažnyčios seniūnui Stankevičiui ir žydui Adelsonui rinkti sukilėliams rūbus ir pinigus. 1866 m. per mugę miestelyje policija iš Petro Šatevičiaus atėmė 20 lietuviškių knygų, kurias jis buvo pirkęs 1865 m. Vilniuje. Kadangi šioje mugėje policija pirmą kartą žiežmariečiams paskelbė apie lietuviškos spaudos draudimą, tad P. Šatevičiaus nenubaudė. 1880 m. miestelyje gyveno 3500 gyventojų, vėliau šis skaičius sumažėjo, nes daug jų emigravo į Ameriką. 1895 m. buvo 2204 gyventojai (849 katalikai, 1310 žydų, kiti - stačiatikiai ir sentikiai), miestelyje buvo bažnyčia, 2 sinagogos, mokykla, teismas, valsčiaus ir pašto įstaigos, taupomoji kasa, vaistinė, 2 malūnai, 2 lentpjūvės, 4 odų apdirbimo įmonėlės, 6 smuklės, 32 krautuvės (iš jų 30 priklausė žydams). Miestelyje buvo 8 mūriniai ir 271 mediniai namai, 4 grįstos gatvės.

1907 m. „Lietuvišką knygynėlį“ Žiežmariuose laikė daraktorius J. Pažerskas. 1908 m. Žiežmarių kunigas J. Aukštuolis klebonijoje turėjo, jo žodžiais, „privatišką skaityklą - knygyną“ su beveik 300 knygų. 1908 m. veikė lietuviškos spaudos knygynas, priklausęs J. Kvietkauskui, bei „Vilniaus aušros“ draugijos biblioteka. Kunigo Augūno rūpesčiu miestelyje įkurtas Blaivybės draugijos skyrius, 1910 m. veikė jo įsteigta arbatinė, kur buvo galima paskaityti lietuviškų laikraščių. Už lietuvybę prieš Pirmąjį pasaulinį karą kovojo ir vaistininkas J. Kašinskas. 1919-1920 m. vykusiose kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės žuvo savanoris Silvestras Kušeniauskas iš Žiežmarių. 1920 m. vasario 21-23 d. Kaune įvyko antivalstybinis kareivių sukilimas, kuriam vadovavo komunistai, tarp jų - žiežmarietis Maksas Kušneris, artilerijos pulko savanoris. 1920 m. kovo 12 d. jam įvykdyta mirties bausmė. Neramumai vyko ir miestelyje stovėjusiose Lietuvos kariuomenės dalyse.

Tarpukariu buvo vidurinė (iki 1928 m.) ir pradžios mokyklos, žemės ūkio mokykla, veikusi žiemos metu, kooperatyvas, keliasdešimt privačių krautuvių, malūnas, lentpjūvė, elektrinė, gydytojas, medicinos, veterinarijos felčeriai, vaistinė, biblioteka, policijos nuovada, paštas, smulkaus kredito draugija, žydų liaudies bankas, nemažai įvairių amatininkų dirbtuvių. Miestelyje turgus veikė trijose vietose: vienoje buvo pardavinėjami arkliai, antroje - karvės, trečioje - visa kita. 1928 m. miestelio aikštėje pastatytas Nepriklausomybės paminklas, sovietinės valdžios nugriautas, 1991 m. atstatytas.

1941 m. sausio 26 d. suimtas ir įkalintas Šija Kantor. Taip pat 1941 m. suimti ir įkalinti B. Kazakaitis ir B. Navasaitis. 1941 m. ištremtos žydų Necų (3 asmenys) ir Vitembergų (2 asmenys) šeimos. 1941 m. birželio 25 d. NKVD suėmė ir Žiežmariuose sušaudė P. Ramanauską ir A. Šereiką. 1941 m. beveik visi Žiežmarių žydai sušaudyti netoliese esančiame Strošiūnų šile.

1941 m. įkurta Žiežmarių darbo stovykla prie tiesiamos Vilniaus-Kauno magistralės. Joje dirbo Vilniaus geto ir Ašmenos (likvidavus Ašmenos getą) žydai - iš viso apie 1000 žmonių. Kauno geto vadovybė, suderinusi su Vilniaus saugumo policija, baigusius darbus 800 darbininkų su šeimomis išvežė į Kauną. Miestelyje dar liko apie 140 kvalifikuotų specialistų: žinių apie tolimesnį šių darbininkų likimą nėra. 1943 m. rugsėjo 8 d. per pamaldas į bažnyčią įsiveržė vokiečiai ir pareikalavo nutraukti pamaldas. Tarp maldininkų jie ieškojo jaunų žmonių. Jaunimą okupantai buvo numatę vežti priverstiniams darbams į Vokietiją. Šiai akcijai pasipriešinęs klebonas buvo suimtas ir išvežtas į kalėjimą; daugeliui jaunuolių, padedant lietuvių policininkams, pasisekė pabėgti iš Vilniaus. Tai buvo pirmas tokio masto vokiečių okupantų prievartos aktas Lietuvoje. II pasaulinio karo metu priverstiniams darbams į Vokietiją buvo išvežta 10 gyventojų. 1947 m. įkalintas partizanas V. Čižauskas. 1944-1953 m. suimta ir įkalinta 40 gyventojų, 1945 m. ištremti 2 gyventojai (Beigos), 1948 m. - 4 gyventojai (Kudrešovai). Po II pasaulinio karo (1945-1948) nušauti 9 sovietiniai aktyvistai, kilę iš Žiežmarių.

1949 m. aprašyta Žiežmarių valsčiaus centro pramoninė ir ekonominė veikla. Veikė šios įmonės: račių dirbtuvė (dirbo 3 darbininkai) - gamino vežimus, roges ir ratus, kalvė (veikė nuo 1949 m.) - joje buvo remontuojamas žemės ūkio inventorius. Molinių indų dirbtuvėje dirbo 1 darbininkas, žiedė molinius indus. Vilnų karšykloje (pajėgumas - 8 kg per 8 valandas) dirbo 1 darbininkas. Batų siuvykloje dirbo 4 darbininkai. Buvo ir kirpykla - dirbo 1 žmogus. Invalidų kooperacijos artelei „Volna“ priklausė dešrų dirbtuvė (1 darbininkas). Veikė nealkoholinių gėrimų dirbtuvė (2 darbininkai). Miestelyje veikė 3 parduotuvės, 2 užkandinės. Buvo bblioteka, klubas-skaitykla, radijo mazgas, kinas, septynmetė mokykla ir vaikų darželis. Veikė ambulatorija. 1949 m. rugsėjo 1 d. gyveno 1875 gyventojai. Buvo numatyta, kad per 15 m. gyventojų skaičius padidės iki 2500. 1923 m. minimi Žiežmarių miestelis (307 sodybos, 2198 gyventojai) ir Žiežmarių dvaras (8 sodybos, 148 gyventojai). 1931 m. taip pat minimi dveji Žiežmariai - miestelis (43 sodybos, 365,66 ha žemės) ir dvaras (75 sodybos, 448,37 ha žemės). 1937 m. buvo ne tik Žiežmarių miestelis, bet ir dvaras, kolonija ir girininkija. Miestelyje gyveno 1940 gyventojų (946 katalikai, 981 žydas (149 šeimos), 13 sentikių (4 šeimos), 11 stačiatikių (3 šeimos) ir 9 totoriai (2 šeimos). Dvare gyveno 46, kolonijoje - 39, girininkijoje - 3 gyventojai katalikai. 1940 m. miestelyje apie 2400 gyventojų, 1959 m. - 1598, 1998 m. - 3954 gyventojai. Miestelis užima 212,2 ha, jame - 31 gatvė. Bendras gatvių ilgis - 8,5 km (1998).

Mokykla Žiežmariuose veikė jau 1520 m. Ji turėjo būti įsteigta dar anksčiau, nes 1511 m. klebonas yra skundęsis negalįs išlaikyti mokytojo. Žygimantas Senasis padidino beneficiją ir vėl įpareigojo Žiežmarių kleboną išlaikyti mokytoją. 1777 m. mokykloje mokėsi 13, 1781 m. - 12, 1782 m. - 20 (2 šlėktų, 15 miestiečių, 3 valstiečių vaikai), 1798 m. - 20, 1805 m. - 12 mokinių. Mokytojavo vargonininkas. Uždarius parapinę mokyklą, 1864 m. įsteigta valdžios mokykla (mokytojas - rusas). 1868 m. mokykloje mokėsi 30 berniukų (mergaičių nebuvo). 1907 m. Žiežmarių pradžios mokyklos sąrašuose buvo 130 mokinių, o mokyklos tikrinimo dieną (kovo 21 d.) - 86 mokiniai. Tai rodo, kad mokykla buvo nepopuliari. Prieš I pasaul. karą Žiežmarių mokykla tapo dviklasė, joje dirbo 3 mokytojai, lietuvių kalba buvo dėstoma žemesniuose skyriuose. Miestelyje įsteigta pirmoji vidurinė mokykla Trakų apskrityje (1919 m. lapkričio 15 d.), oficialiai tai patvirtinta 1920 m. sausio 1 d. Joje mokėsi 37 mokiniai (33 berniukai, 4 mergaitės), dirbo 3 mokytojai. Ji įsikūrė caro laikais (1905-1907) statytoje mokykloje. Vidurinės mokyklos organizatorius ir pirmasis jos vedėjas buvo A. Serbenta. 1938 m. sausio 1 d. veikė dvi mokyklos: Žiežmarių mokykla Nr. 1 buvo 6 metų kurso, 6 komplektų, joje mokėsi 238 mokiniai. Žiežmarių mokykla Nr. 2 (žydų) buvo 4 metų kurso, 3 komplektų, mokėsi 134 mokiniai. 1957-1958 mokslo metais vidurinėje mokykloje mokėsi 515 mokinių, o darbo jaunimo mokykloje - 130 mokinių; jau buvo vaikų darželis, kurį lankė 30 vaikų. Parapijos kapinėse palaidoti 3 kariai savanoriai (1928 m. duomenys).

1789 m. miestelio bajoro šeimoje gimė dailininkas Juozapotas Ignotas Lukaševičius. 1924 m. kovo 4 d. Žiežmariuose gimė dailininkas vitražistas Kazys Morkūnas.

1562 m. rugsėjo 9-osios naktį miestelyje nakvojo Suomijos hecogystės valdovas Jonas (1537-1592), Švedijos karaliaus Gustavo Vazos sūnus ir vėlesnio karaliaus Eriko XIV brolis. Jis vyko iš Vilniaus į Kauną, kur rugsėjo 13 d. Žygimanto Augusto paprašė jo sesers Kotrynos Jogailaitės rankos. Nakvynei pasirinkdamas tas pačias vietas, 120-čia juodų pašto arklių, lydimas 12 sargybinių, 7 trimitininkų, būgnininko, tarnų, grįžo į Vilnių ruoštis vestuvėms.

Žiežmarių dvaro vietovardžiai

Žiežmarių pradžios mokyklos mokytojas Bronius Navasaitis 1939 m. rugpjūčio mėnesį užrašė Žiežmarių dvaro vietovardžius. Pateikėjai - Apanasas Černiauskas ir Vincas Mastauskas, gimę Turloviškių kaime, Povilas Ramanauskas, gimęs Vilkaviškio apskrityje.

Adulis – dirbama žemė. Molis. 4 ha dydžio. Apie 1 km į rytus nuo dvaro centro. „Jei nebūtų lietaus, žemę įdirbti neįmanoma”. „Sakoma, kad šią vietą galėjęs įarti tik dvaro kumetis, stipruolis Adulis”.

Gojus – pieva, apaugusi alksniais. Juodžemis prie molio. 2 ha dydžio. Apie 300 m nuo dvaro centro į šiaurės rytus.

Kertas (vietinių žmonių vadinama Kertus) – lapuotas miškas. Priemolis, kalnuota vieta. 48 ha dydžio. Apie 1 km į pieryčius. Prieina Vandapolio palivarką.

Kertas (vietinių žmonių vadinama Kertus) – upelis. Teka šiaurės link, pietine dvaro dalimi. „Prie pat Žiežmarių m. įteka į Strėvos upę”.

Karklynas – dirbama žemė. Molis. 4 ha dydžio. Apie 1 km nuo dvaro centro į pietus. „Sunkiai dirbama žemė”.

Parkas – dvaro rūmų vieta. Juodžemis. 4 ha dydžio. Nuo dvaro centro į šiaurės rytus apie 0,5 km. „Čia senovėje buvęs Žiežmarių miestelis, tik vėlesniais laikais miestelis įsikūręs dabartinėje vietoje. Kasant žemę, randama akmens ir plytų liekanų”.

Pastrevis – pieva. Šlyno dirvožemis prie durpių, 20 ha dydžio. Nuo dvaro centro į šiaurės rytus 600 m.

Petieliškės – pieva. Šlyno dirvožemis prie durpių, 8 ha dydžio. Nuo dvaro centro į šiaurę 100 m. „Žmonės pasakoja, kad senoji (medinė) bažnyčia čia buvo statyta. Dabar dar randama pamatų liekanų. Be to, esą čia, kai žygiavo per Žiežmarius Napoleonas su savo kariuomene, tai paslėpęs pinigus; juos užkasęs bažnyčios šventoriuje”.

Šaltinis – bala. Molis. 25x13 m dydžio. Prie dvaro centro gyvenamojo namo.

Žvyrduobės (vietinių žmonių vadinama Duobės) – dirbama žemė. Žvyras, apie 1 ha dydžio. Nuo dvaro centro į rytus 0,5 km. „Iš čia imama keliams tiesti žvyrius”. „Čia esą senovėje buvę kapinės. Dar ir dabar, gerokai palijus, išplaunama žmonių kaulai”.

Žiežmariai – dvaras. Molis prie juodžemio. 170 ha dydžio. 1 km į pietus nuo Žiežmarių miestelio. „Prieš žem. reformą Žiežmarių dvaras priklausė grafui Tiškevičiui. Tiškevičius dv. buvo atidavęs nuomon dabartiniam Kaišiadorių dvaro savin. Strumilai Justinui. Apylinkė ir dv. darbininkai - kumečiai Strumila buvo patenkinti. Nuo 1927 m. dvaro centras, apie 170 ha teko Lietuvos kariuomenės Invalidų s-gai, o apie 1500 ha dv. darbininkams ir savanoriams - kūrėjams”. Grafoje „Tautosakinės žinios” aprašyta vieno reto žodžio reikšmė: „Akurtka. Šio žodžio reikšmė tokia: po rusų - japonų karo Žiežmarių dvare esą buvę panaikinta akurtka, t.y. nakties metu nereikėjo dirbti klojimuose arpavimo bei išarpuotų javų svėrimo darbai”.

Žiežmarių miestelio vietovardžiai

Žiežmarių pradžios mokyklos mokytojas Kazys Šemežys 1937 m. gruodžio - 1938 m. sausio mėnesiais užrašė Žiežmarių miestelio vietovardžius. Pateikėjai - Eustachas Franukevičius ir Florijonas Lančinskas, gimę Žiežmariuose.

Apie miestelį užrašytas toks pasakojimas: „Miestelis yra senas. Maro metu išmirę daug žydų. Yra pasakojama, kad jie darę burtus, kad tik mažiau mirtų. Būk nugirdę rusų kareivį Kuznecov’ą ir nuvedę ant kapų, liepę, kai ateis su mirusiu pasakyti „Žydui nėr vietos tik katalikui”, bet jis pasakęs - „yra vietos, nors ir tūkstančiui”. Žydai supykę, norėję užmušti, bet jis pabėgęs. Lietuvių mirė nedaug. Visose g-vėse buvo pastatyti nuo maro kryžiai. Baudžiavą ėję gyventojai į Žiežmarių dvarą, kuris priklausė gr. Tiškevičiui. Miesteliui reikėjo duoti tik pastotis, dirbt nėjo. Karčiamų buvo 8 po dvi ant Žaslių, Vilniaus, Kauno ir Dvaro g-vių. Visos buvo netoli turgavietės”.

Babska – Strėvos dalis, maudymosi vieta. Apie 300 m į miestelio pietus.

Bala – pieva. 10 ha dydžio. Miestelio vakaruose, į šiaurę nuo plento. „Buvo bala”.

Barsukova – kalnas. Apvalus, 15 m aukščio, smėlis. 0,5 ha dydžio. 1,5 km į miestelio šiaurinę pusę. „Seniau buvo ten barsukų”.

Celentnik – pieva. Pailga, 5 ha dydžio. Prie miestelio, pietų pusėje, prie Gulšės.

Cieply krai – Strėvos dalis, maudymosi vieta. 250 m į pietus nuo miestelio. „Toje vietoje Strėvos šakas jungia grioviai. Todėl, esant lėtam vandens tekėjimui, šiltas būna vanduo. Iš čia atsirado pavadinimas”.

Dundulis – pieva. Klonis, juodžemis. 2 ha dydžio. Miestelio vakaruose, prie vieškelio. „Yra pasakojama, kad toje vietoje vaidinosi. Klony, kur buvo tiltas, visados dundėdavo”.

Gulšė – upelis. 1 km ilgio. Miestelio rytinėje ir pietinėje pusėje. Prasideda miestelio šiaurės pusėje iš šaltinio, prie žydų kapų. Miestelio pietuose įteka į Strėvą. „Seniau ant upelio apie 200 m. nuo vieškelio buvo bravoras ir malūnas”.

Chalečizna – pieva. 2 ha dydžio. Miestelio vakaruose. „Bloga pieva”.

Jeziorkovy row – sausas revas. Pailgas, krantai nelygūs, smėlėti. 0,5 km ilgio, 10 m gylio ir 2-10 m pločio. Miestelio šiaurės rytuose, eina iš pietryčių į pietus. „Jame yra kelias”. „Yra padavimas, kad šiuo revu ežero vedėjas atvedęs ežerėlį, kuris dabar randasi netoli, Chamačkausko sklype”.

KapanicaStrėvos šaka. 2 km ilgio. Yra arčiausiai miestelio, pietuose. „Išsiskiria m-lio rytuose, įteka vakaruose 1 klm. nuo miestelio”.

Kauno gatvė – gatvė. 1 km ilgio. Eina į vakarus nuo miestelio vidurio (į Kauno pusę). „Prie Kunigo upelio ir Kauno g-vės, m-lio gale buvę kapai. Dar seni žmonės mena kai buvo keli kryžiai. Dabar randama žmonių kaulų”.

Kuchažowa – Sala ir Strėvos gili vieta. Sala – lyguma, šlapia, yra trobesiai. 250 m į pietus nuo miestelio. „Ten gyvenusi moteriškė Kuchažova”.

Kunigo kalnas – kalnas. Molis. 2 ha dydžio. 1 km į rytų pusę. Abipus vieškelio. Vadinasi Kunigo valakas. „Kunigo kalnas tik kelias”. „Seniau prie upelio buvo kunigo žemė”.

Kunigo upelis – upelis. 3 km ilgio. Miestelio vakaruose ir šiaurėje. Prasideda Vladikiškių kaime, miestelio vakaruose įteka į Strėvą. „Seniau, sako, prie upelio buvo kunigo žemė”.

Kupstynas – pieva. Klonis, lyguma. 3 ha dydžio. Miestelio vakarinėje dalyje. „Seniau buvo daug kupstų, kupstuose ančių”.

Liūnas – pieva ir dirva. Lyguma. 20 ha dydžio. Prie plento. „Sklype gyvena Medzevičius”.

Matuko balaitė (vietinių žmonių vadinama Matuko baleika) – pievelė. Duobelė. 10 arų dydžio. Prie miestelio, vakaruose. „Joje buvo rastas negyvas Matukas. Pievelėj - vaidinosi, rodėsi lyg šieno kūgis, kuris kalbėdavęs”.

Margai – pieva, dirva. Lyguma. 10 ha dydžio. Prie Strėvos, šiaurės vakaruose.

Medyny – griovys. Krūmais apaugęs, krantai nelygūs, smėlis. Miestelio pietryčiuose, eina iš šiaurės į pietus.

Mokyklos gatvė – gatvė. 200 m ilgio. Prasideda Kauno gatvėje, eina į šiaurę. Gatvės gale pr. Mokykla (buvusi Vidurinė ir prie rusų dviklasė vidurinė)”.

Navasadai – vienkiemis. Lyguma, molis. 6 ha dydžio. 0,5 km nuo miestelio į šiaurę. „Vardas duotas pačių žmonių 1914 m. skirstantis į vnk. Oficialiai nevadinamas”.

Pododrynka – pieva. Lygi, 3 ha dydžio. 1 km į šiaurės rytus, prie Strėvos išsišakojimo. „Toje vietoje, pasakoja, stovėjusi daržinėlė”.

Sausas liūnas – pieva. 3 ha dydžio. Prie liūno, į šiaurę nuo plento. „Suposi, bet niekad nebuvo viršuj vandens”.

Sąmanynas – pieva. 1,5 ha dydžio. Miestelio vakaruose, prie plento. „Seniau visas miestelis iš ten gabenosi sąmanas”.

Skersupis – revas. Prasideda Sąmanyno pievoje, tęsiasi iki Kunigo upelio, miestelio vakaruose.

Strėva – upė. Teka Žiežmarių pietine ir vakarine dalimi. Prasideda Semeliškių ežere 1 km nuo Semeliškių, įteka į Nemuną.

Strėvos gatvė – gatvė. Prasideda miestelio viduryje, turgavietėje, prie Vilniaus gatvės, ir eina link Strėvos į pietus.

Šaltinėlis – pievelė, upelis. 1 km į miestelio šiaurės rytus. „Prasideda šaltiny pievelėj, įteka į Strėvą (ilg. apie 200 m.)”.

Šiaurės gatvė – gatvė. Miestelio vakaruose, prasideda Kauno gatvės viduryje ir eina į šiaurės pusę. „Seniau vadinosi Svinskų g-ve”.

Tribuniški – sklypas. Kalnai, smėlis. 20 ha dydžio. 3 km į šiaurę. „Priklauso 6 ūkininkams. Trobesių nėra”.

Tupčynia – pieva. Lygi, klampi, 3 ha dydžio. 0,5 km į rytus nuo miestelio, prie Strėvos. „Pieva būna apsemta ir šieną visada reikia ant pečių išnešti. Matyt nuo to atsiradęs šis pavadinimas”.

Užtaka (vietinių žmonių vadinama Zatoka) – pieva. Lygi, , juodžemis. 10 ha dydžio. Miestelio vakaruose, prie plento. „Pieva yra prie Strėvos ir pavasarį, o dažnai ir vasarą, ją apsemia”.

Vilniaus gatvė – gatvė. Eina į pietus, į Vilniaus pusę. Prasideda miestelio viduryje.

Vytauto Didžiojo gatvė – gatvė. Eina į pietus, prasideda miestelio viduryje. „Vardas duotas 1930 m. Anksčiau buvo Dvaro g-vė”. „Randama kaulų ir Vilniaus g-vės gale. Žmonės pasakoja, kad ten ir buvę žmonių kapai”.

Wasilia row – revas. Krantai nelygūs, statūs, 20-50 m pločio, apie 0,5 km ilgio, žvyras, molis. 1,5 km nuo miestelio, šiaurinėje pusėje. Tęsiasi iš šiaurės į pietus. „Jo dugne yra kelias”. „Reve ir krantuose yra kapų žymės. Žmonės pasakoja, kad ten palaidoti kritę Napoleono kariai”.

Wygon – pieva. Lygi, juodžemis. 5 ha dydžio. Miestelio pietinėje pusėje, prie Kapanicos.

Žalgirio gatvė – gatvė. Miestelio pietryčiuose, eina į rytus. „Pavadinimas nesenas. Seniau buvo vadinama Žydų g-vė”.

Žaslių gatvė – gatvė. Iš miestelio vidurio eina į šiaurę, į Žaslių pusę, vieškelį.

Žaslių skersg. I ir II – gatvė. Miestelio viduryje, jungia Mokyklos ir Žaslių gatves.

Šaltiniai

  • Lietuvių kalbos instituto Vietovardžių kartoteka. Lietuvos žemės vardynas.

Literatūra

  • Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2001. - P. 309-313.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos