1613 m. LDK žemėlapis

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
1613 m. LDK žemėlapis

1613 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) žemėlapis (lot. Magni Ducatus Lituaniae caeterarumque regionum illi adiacentium exacta descriptio) – kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549–1616) iniciatyva parengtas ir 1613 m. Amsterdame išspausdintas žemėlapis, vienas iš reikšmingiausių Lietuvos istorijos ir kultūros paminklų.

Tai pirmas Lietuvoje nubraižytas Lietuvos žemėlapis, kuris sudarytas remiantis naujausiais topografiniais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos matavimais ir atitiko aukščiausius to meto kartografijos reikalavimus. Žemėlapyje patikslinta daugelio miestų, miestelių ir vietovių lokalizacija, nubraižyta tiksli Dnepro vaga (jai skirta atskira žemėlapio dalis), pridėtas LDK aprašymas. Pirmą kartą parodytas administracinis suskirstymas, gausu istorinės ir politinės informacijos apie valstybę. Visą XVII a. žemėlapis buvo ypač populiarus tarp kartografų. Jie jį perbraižydavo siekdami pritaikyti leidžiamiems atlasams. Žemėlapio originalas neišliko. Upsalos (Švedija) universiteto bibliotekoje yra saugomas pirmosios laidos spausdintas variantas.

Žemėlapyje pažymėtos ir devynios dabartinio Kaišiadorių rajono gyvenvietės: Rumšiškės (Rumsijski), Darsūniškis (Darsuniski), Kruonis (Kronie), Žiežmariai (Zezmorij), Strėvininkai (Straieniki), Žasliai (Zosle), Paparčiai (Poporcie), Zūbiškės (Zoclziski), Gegužinė (Greguzijn). Be didžiųjų – Nemuno (Niemen) ir Neries (Vilia) – upių, pažymėta ir sraunioji rajono upė Strėva (Strawa). Punktyrine linija pažymėta Trakų vaivadijos (tuo metu apėmusios dabartinį Kaišiadorių rajoną) Trakų ir Kauno apskritis (pavietus) skirianti riba.

Turinys

Sumanymas

M. K. Radvila Našlaitėlis (1549–1616)

Apie XVI a. vidurį Lietuvoje labai išsiplėtė prekyba su užsieniu. Prekėms (pagr. miško medžiagai ir grūdams) išgabenti dažniausiai buvo naudojami vandens keliai. Giliau pažinti hidrografinį tinklą buvo galima tik iš žemėlapių. Kita vertus, praktikoje atsiskleidė visi žemėlapių trūkumai: mažas geometrinis tikslumas, didelis geografinis neatitikimas ir atsitiktinis bei nepilnas geografinių objektų vaizdavimas. Lietuvos didikai puoselėjo viltį sudaryti naują Lietuvos žemėlapį, kuriame būtų tankus hidrografinis tinklas, įvairaus rango gyvenvietės, išvestos administracinės sienos ir atvaizduoti kai kurie politiniai momentai, dėl kurių prieštaravo Lietuvos didikai, pasirašydami Liublino uniją. Šį sumanymą įgyvendinti ėmėsi Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis – Trakų, vėliau Vilniaus vaivada – vienas iš įtakingiausių savo laiko LDK, o vėliau ir jungtinės Lenkijos-Lietuvos valstybės visuomenės bei politikos veikėjų.

Parengimas ir išleidimas

M. K. Radvila Našlaitėlis (1549–1616) tam darbui buvo atitinkamai pasiruošęs. Žinių įgijo tėviškėje, Leipcigo ir Strasburgo aukštosiose mokyklose, apkeliavo Vakarų Europą ir Italiją, Artimuosius Rytus ir Egiptą, Viduržemio jūros salas, buvo gerai susipažinęs su geografijos, matematikos ir astronomijos mokslais. 1582–1584 m. dalyvavo piligriminėje kelionėje į Šventąją Žemę, iš kurios grįžęs turbūt ir pradėjo organizuoti visoje kunigaikštystėje lauko kartografavimo darbus. Iš laiško, rašyto Kijevo vaivadai V. Ostragiškiui matyti, kad Radvilai organizuoti lauko kartografavimą padėjo Ostragiškis, kuris, be kita ko, parūpino ir Dnepro bei jo intakų brėžinius.

M. K. Radvila organizavo LDK lauko kartografavimo darbus, juos finansavo ir iš dalies redagavo žemėlapį. Lauko kartografavimą, duomenų apdorojimą ir žemėlapio brėžimą atliko kartografų kolektyvas. Tiksliai nežinoma šio kolektyvo sudėtis, išskyrus patį M. K. Radvilą, lenką graverį Tomą Makovskį, kuris parašė LDK aprašymą išspausdintą kartu su žemėlapiu bei Vilniaus universiteto profesorių Jokūbą Bosgrovę, atlikusį topografinius matavimus. Darbas užtruko, tačiau manoma, kad lauko darbai galėjo būti baigti apie 1597 ar 1600 m.

M. K. Radvila žemėlapį parengti spaudai ir jį spausdinti nutarė Amsterdame, nes manė, kad užsienyje išleistas žemėlapis bus vertingesnis ir populiaresnis. Ir neapsiriko, nes žemėlapis tikrai buvo labai vertinamas. M. K. Radvilos užsakymą mielai priėmė V. Jansono įmonė, o žemėlapį išgraviravo žinomas olandų kartografas ir graveris H. Gerardas. Taip 1613 m. buvo atspausdintas beveik ketvirtį amžiaus kurtas LKD žemėlapis.

Žemėlapio turinys

1613 m. LDK žemėlapis buvo išleistas lotynų kalba. Jo formatas su Dnepro vagos planu ir LDK aprašymu – 82x107 cm, mastelis 1: 1 290 000. Žemėlapis apima milžinišką teritoriją: nuo Vyslos vakaruose iki Dnepro rytuose, nuo Opočkos (Pskovo sritis) šiaurėje iki Čerkasų (Ukrainoje) pietuose. Vadinasi, į kartografuojamą plotą pateko etninė Lietuva, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Lenkijos, Rytų Prūsijos, Livonijos, ir Maskvos kunigaikštystės žemių dalys. Žemėlapyje gausu įvairių tekstinių paaiškinimų.

Žemėlapio įkarpoje autoriai parodė 1: 340 000 mastelio Dnepro kartografinį vaizdą nuo Čerkasų iki Juodosios jūros. Čia pavaizduotos Dnepro rėvos, salos, intakai, ir labai detaliai – delta bei pateikta geografiniu, istoriniu ir ekonominiu požiūriu įdomių įrašų. Po Dnepro vagos vaizdu esančiame tekste sakoma: „Skaitytojui. Du dalykai labiausiai vertė mus prie mūsų geografinio žemėlapio pridėti Dniepro tėkmę. Pirmiausia – noras parodyti šios upės ilgį, nes, be Dunojaus ir Volgos (kuri tik prasideda Europoje, o iš tikrųjų yra ne Europos, o Azijos upė), Europa ilgesnės ir platesnės upės neturi. Antra – noras parodyti senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ribas, ypač didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais. Vytautas turėjo daug sėkmingų kovų su totoriais. Norėdamas išplėsti savo valdžią ir toliau atstumti priešą, jis pasistatė ir sustiprino kai kurias pilis, kurių dabar tik griuvėsiai likę [...]“.

Dnepro vagos schemoje naudojami kitokie negu žemėlapyje ženklai gyvenvietėms pažymėti. Išskiriamos krikščionių ir totorių gyvenamosios vietos, sugriauti miestai, pilys. Kartu pateikiama laivybai reikalinga informacija, aprašomi Dnepro upės slenksčiai. Pažymima, kad šiapus ir anapus slenksčių plaukiojimas yra saugus ir dideliems prekybiniams ir kariniams laivams. Bendrai, visa informacija apie Dnepro pakraščius persunkta buvusių kautynių dvasia, todėl Dnepro vagos schemą gaubia savotiškas paslaptingumas.

Viso žemėlapyje išbrėžta apie 1800 upių. Vien tik dabartinės Lietuvos teritorijoje 60. Pirmą kartą Lietuvos kartografijos istorijoje hidrografinis tinklas pasidarė panašus į tikrąjį. Žemėlapyje parodyta daugiau kaip 1000 gyvenviečių: šiandieninėje Lietuvoje – apie 150, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – apie 560, gretimų šalių žemėse – apie 290. Toks didelis gyvenviečių skaičius Lietuvoje jau rodo, kaip intensyviai buvo įsisavinama teritorija XVI a. Grupuojant gyvenvietes buvo atsižvelgta į politinę-administracinę, ekonominę ir strateginę reikšmę. Gyvenvietės sugrupuotos net į devynias grupes: I – sostine, II – miestai, turintys miesto teises, III – vaivadijų centrai, IV – miestai su pilimi arba su kaimiečių teismu, V – miestai, kuriuose yra kunigaikščių rūmai (Biržai, Dubingiai), VI – miestai su Romos katalikų vyskupijos administraciniu centru, VII – miestai su stačiatikių bažnyčios administraciniu centru, VIII – miesteliai, IX – kaimai, kuriuose yra bajoro dvaras. Gyvenviečių dydžiui nusakyti žemėlapio sudarytojai pasirinko skirtingo dydžio panoraminius piešinėlius. Administracinei ir kultūrinei gyvenvietės svarbai pažymėti jie pavartojo papildomus ženklelius: įvairios formos vėliavėles, karūnas, katalikų ir stačiatikių liturginės atributikos piešinėlius.

Apytikrė dabartinio Kaišiadorių rajono teritorija 1613 m. LDK žemėlapyje

Žemėlapyje pažymint devynias dabartinio Kaišiadorių rajono gyvenvietes (Rumšiškes, Darsūniškį, Kruonį, Žiežmarius, Strėvininkus, Žaslius, Paparčius, Zūbiškes ir Gegužinę), panaudoti panašaus dydžio ir išvaizdos panoraminiai piešinėliai. Išsiskiria Strėvininkai, kurie pažymėti kaip „kaimas, kuriame yra bajoro dvaras“. Šioje vietoje reikia pasakyti, jog XVI a. Strėvininkus valdė Stravinskiai, o šio amžiaus pabaigoje Strėvininkai atiteko Bogdanui Oginskiui. Čia Oginskiai jau XVII a. pasistatė rūmus ir dvarą valdė net iki 1831 metų. Taip pat išsiskiria Gegužinė, kuri klaidingai pažymėta ne kairėje, o dešinėje Neries pusėje.

Iš politinių-administracinių elementų yra žymimos valstybės sienos, vaivadijų ir apskričių ribos. Lietuvos politinė kultūra ir visų pirma – Radvilų giminės politinė savimonė - charakteringai atsispindi žemėlapio valstybės sienų žymėjime. Žemėlapyje nubrėžtos dvi valstybinės sienos: viena prieš Liublino uniją ir kita po Liublino unijos. Ankstesnė siena pažymėta fundamentaliai, t.y. stambia punktyrine linija su šešiakampėmis žvaigždėmis, o vėlesnė – laikinai, punktyrine linija su skritulėliais. Tai, be abejo, yra savotiška politinė demonstracija prieš Liublino unijos sutartį, pagal kurią nuo Lietuvos buvo atplėštos Ukrainos žemės ir prijungtos prie Lenkijos. Be to žemėlapyje labai stropiai vaizduojamos plačios Radvilų giminės sodybos, norint pabrėžti, kad ši giminė yra viena garsiausių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Žemėlapyje prie nubrėžtų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienų gausu įvairių paaiškinančių užrašu. Pavyzdžiui, netoli Kijevo yra toks užrašas: „Moravijos Karskas Maskvos nebuvo statytas“. Kitas įrašas į pietus nuo Kijevo skelbia: „Karalius Steponas Korsunio miestą pastatė 1581 metais“. Šiais užrašais žemėlapio sudarytojai dar kartą patvirtina, kad nubrėžtomis sienomis tikrai yra vaizduojama teisėta LDK teritorija.

Užrašai ir piešiniai apie vykusias kautynes išdėstyti pagal sieną su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste ir atspindi dramatiškus XVI a. įvykius. Prie Vitebsko matyti užrašas: „Vitebskas saugiausia Lietuvos tvirtovė prieš maskviečius“. Tarp Vitebsko ir Smolensko nupiešti kovojantys Lietuvos ir Maskvos raiteliai. Už raitelių pavaizduotas Maskvos kariuomenės pulkas. Piešinio apačioje užrašas: „Lietuviai sulaiko ir atremia maskviečių įsiveržimus“. Žemėlapyje pažymėta ir 1579 m. Polocko apgultis: pavaizduoti karių būriai ir palapinės. Kaip žinome, šioje operacijoje dalyvavo ir kunigaikštis M. K. Radvila Našlaitėlis, kuris mūšio metu buvo sužeistas į galvą. Taip pat teigiama, kad būtent po šio įvykio M. K. Radvila Našlaitėlis davė žodį, jog jei pasveiks tai aplankys Šventąją Žemę. Įdomu, jog šalia įrašų atspindinčių to meto LDK kovas su maskviečiais yra ir taiką simbolizuojančių įrašų. Pavyzdžiui, prie pasienio upės Mzerčia, kuri yra kairysis Dnepro intakas, užrašas: „Šito tilto vieną pusę grindžia ir taiso maskviečiai, kitą gi pusę – mes [lietuviai – aut. past.]“. Žemėlapyje gausu užrašų, kurie pateikiami įvairiausiais aspektais. Užrašai leidžia spręsti, kad žemėlapis buvo skirtas ir kariuomenės reikmėms.

LDK aprašymas

Kalbant apie žemėlapio apatinėje dalyje esantį LDK aprašymą reikia pabrėžti, kad jo autorius Tomas Makovskis, įtikinamai ir aiškiai dėstydamas pagrindines žinias apie Lietuvos klimatą, gamtos turtus, ekonomiką, kultūros įstaigas ir papročius, lengvai sugriauna mitą apie tariamą lietuvių tautos kultūrinį ir politinį atsilikimą, kurį apie Lietuvą skleidė ankstesni svetimšaliai keliautojai:

„Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė labai plati ir labai garsi šalis. Ją drėkina žuvingi tvenkiniai, ežerai, didelės ir vandeningos upės [...] Joje gausu puikių girių, kuriose galima medžioti, prisirinkti medaus ir kurios taip pat teikia pakankamai medžiagos namų ir laivų statybai bei pelenų gavimui. Ši šalis iš visų pusių turi gerus neklaidžius, lengvai važiuojamus kelius [...], ir keliautojas, vykdamas iš Lenkijos, gali čia ateiti (kaip sakoma) nesušlapęs kojų. Čia gerai dera visų javai, jie visada prinoksta ir tinkamą derlių duoda. Dabar šioje šalyje gausu miestų, pilių ir dvarų, iš kurių žymiausias yra Vilnius, visos valstybės sostinė, garsus ir labai didelis miestas [...] įsikūręs Vilijos ir Vilnios santakoje [...]. [...] didikai turi gražius rūmus ar pilis, iš lauko išpuoštus užsienio pavyzdžiu ir viduje brangiai apstatytas. Kai kurios iš jų apsuptos mūro sienomis, pylimais ir turi daug kariškų pabūklų. Lietuvių giminė džiaugiasi daugeliu laisvių. Ji yra labai draugiška, civilizuota ir svetinga, nepažįstamus ne tik mielai pas save priima, bet ir pavaišina, pakviečia lankytis ir gražiai palydi [...]. Lietuvių rūbai gana puošnūs, pasižymi įvairumu. Žmonės gyvena švariai [...]“

Prie Dniepro išklotinės esančiame tekste minimos Rumšiškės:

„Porogai, arba porokai. Mūsų kalba „porogas“ reiškia slenkstį. Tai Dnepro uolos, į kurias atsimuša tekantis vanduo; krentant jam per slenkstį iš aukštai žemyn, kyla toks triukšmas, jog girdėti kartais už trijų mylių. Senovės graikai tokias vietas vadindavo katadaupa, t.y. girdima iš tolo. Panašių kataraktų yra šiose upėse, būtent: Vysloje prie Gnevo, Reine prie Šauhuso, Nemune prie Rumšiškių [...]“

Šaltiniai

  • Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. Retų spaudinių skyrius. K-845.
  • Kraštas ir žmonės. Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV – XIX a.). (parengė J. Jurginis ir A. Šidlauskas). Vilnius, 1983.
  • Lietuva žemėlapiuose (paroda; sud. A. Bieliūnienė, B. Kulnytė, R. Subatniekienė). Vilnius: LNM, 1999.

Literatūra

  • Chomskis V. 1613 metų Lietuvos žemėlapis // Astronominis kalendorius. 1959. Vilnius, 1958.
  • Chomskis V. 1613 m. Lietuvos žemėlapis. Jo analizė ir vertinimas Lietuvos kartografinio vaizdo raidoje. Vilnius, 2004.
  • Gliožaitis A. Karo veiksmų atspindys kunigaikščio M. K. Radvilos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 1613 metų žemėlapyje // Karys. 1995. Nr. 2.
  • Gliožaitis A. A. Kunigaikščio M. K. Radvilos Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės 1613 m. žemėlapis // Žiemgala. 2007/1. Vilnius, 2007.
  • Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija, 1009–1795. Vilnius, 2005.
  • Budvytis V. Lietuvos politinės kultūros atspindžiai 1613 m. LDK žemėlapyje // Tautotyros metraštis. T. IV. Vilnius, 2014.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos