1863-1864 m. sukilimas

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Jungtinis 1863–1864 metų sukilimo herbas: Lenkijos erelis, Lietuvos Vytis ir Rusios arkangelas Mykolas.
Tadas Kosciuška. Skulptūra. Gipsas. XIX a. pab. KšM. 2013 m. N. Adukonienės nuotr.

1863–1864 m. sukilimas – buvusios Abiejų Tautų Respublikos (ATR) tautų nacionalinio ir socialinio išsivadavimo sukilimas prieš Rusijos imperijos valdžią. Sukilimas pratęsė XIX amžiaus išsivadavimo kovų epopėją, kurią įkvėpė Tado Kosciuškos (1746–1817) herojus, simbolizavęs nepalaužiamą dvasią ir ryžtą, „ginant laisvę, valstybės teritoriją ir tautos nepriklausomybę“.

Laisvės kovos vyko Rusijos imperijos okupuotose Lenkijoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei jų istorinėse dalyse – Baltarusijoje ir Ukrainoje. Sukilimas intensyviai vyko ir dabartinio Kaišiadorių rajono teritorijoje.

Sukilimo išvakarėse subrendo trys būsimos valstybės modeliai: bendra Lietuvos ir Lenkijos valstybė (Lietuva kaip jos provincija); konfederacinė valstybė su buvusios iki okupacijos ATR ribomis (konfederaciją sudarytų Lietuva, Lenkija ir Ukraina) ir trečiasis variantas – visos minėtos šalys būtų suverenios. Sukilimui pralaimėjus nė vienas šių modelių nebuvo įgyvendintas.

1863 m. sukilimas įvairiose Lietuvos vietose prasidėjo skirtingu laiku. Turimomis žiniomis, pirmieji susidūrimai su caro kariuomene Trakų apskrityje (į kurios sudėtį įėjo ir beveik visa dabartinio Kaišiadorių rajono teritorija) įvyko 1863 metų sausio pabaigoje. Jau vasario 1 d. (naujuoju stiliumi) šioje apskrityje paskelbta karo padėtis. Vasario 16 d. (n. st.) – karo padėtis buvo paskelbta visoje Vilniaus gubernijoje.

Turinys

Pasirengimas sukilimui

Kletas Koreva (1837–1863)

Dar 1861 m. per Sekmines Žaslių bažnyčioje dvarininkaičiai ir merginos giedojo patriotinį himną. Tarp giedančiųjų buvo ir Karsakų dvarininko sūnus – artilerijos praporščikas Jurgis Kučevskis. Tą sykį giedojusieji nebuvo persekiojami.

Tų metų vasarą Žiežmarių bažnyčioje taip pat giedami patriotiniai himnai. Šių giedojimų iniciatoriai – Benedikto Tiškevičiaus Žiežmarių dvaro valdytojas Henrikas Kretavičius iš Seinų apskrities ir Ignotas Arlauskas, atsikėlęs iš Kauno gubernijos. Kadangi jie nebuvo vietiniai, tad juos abu valdžia išsiuntė į tėviškes gyventi policijos priežiūroje.

1862 m. pavasarį miškų praporščikas Kletas Koreva pakvietė Karsakų dvarininką J. Kučevskį dalyvauti atsargos karininkų organizacijoje, kurios tikslas – išsilaisvinti iš carizmo priespaudos. J. Kučevskis įsitraukė į pasirengimą sukilimui, kaimynams ir artimiesiems aiškino sukilimo idėjas.

K. Koreva gimė 1837 m. Panevėžiuko dvare. Mokėsi Vilniaus bajorų ir Peterburgo miškų institutuose. Nuo 1856 m. dirbo miškininku Tambovo gubernijoje. Išėjęs į atsargą, 1860 m. apsigyveno Vilniuje ir netrukus perėjo į Trakų apskrities miškų tarnybą. K. Koreva į Karsakus, kur buvo jo palivarkas, atvežė pirmąjį Varšuvos nacionalinio centro komiteto atsišaukimą. J. Kučevskis įsitraukė į pasirengimą sukilimui, kaimynams ir artimiesiems aiškino sukilimo idėjas.

Aktyviai į sukilimo organizavimą įsitraukė ir kaimyniniame Kasčiukiškių dvare gyvenęs turtingas dailininkas grafikas, gabus iliustratorius Antanas Zaleskis (1824-1885). Po 1862 m. spalio mėn. Vilniuje sušaukto vaivadijų atstovų pasitarimo (Vilniaus vaivadijai atstovavo J. Kučevskis ir A. Zaleskis) J. Kučevskis buvo paskirtas Vilniaus vaivadijos viršininko pavaduotoju, o A. Zaleskis – Trakų apygardos viršininku. Tačiau, dar 1863 m. sausio pab. A. Zaleskis buvo įskųstas ir dvarininkas kartu su sūnumi buvo suimtas bei abu ištremti į Viatką Rusijoje.

J. Kučevskis manė, kad skubama pradėti sukilimą ir jis iš anksto pasmerkiamas pralaimėti, tačiau pats sukilime dalyvavo. Sukilimą pralaimėjus, pasitraukė į užsienį.

Sukilėlių būrius organizavo komiteto paskirti apskričių viršininkai. Trakų apskrityje sukilimo kariniu viršininku paskirtas K. Koreva (Skirmuntas). 1863 m. vasario 8 (20) d. jis pradėjo formuoti sukilėlių būrį prie Neprėkštos bajorkaimio. Suformavęs burį jį paliko savo adjuntantui Edmundui Kučevskiui, Jurgio Kučevskio broliui, o pats išvyko kitur telkti sukilėlių. E. Kučevskis buvo tarnavęs Rusijos kariuomenėje Kaukaze. 1862 m., išėjęs į atsargą, grįžo į Karsakus.

Netrukus, dar vasario mėn. K. Koreva suformuoja kitą sukilėlių burį, kuris apsistoja Šilasėdų dvare. Iš Šilasėdų K. Koreva būrį nuvedė į Pravieniškių mišką, kur įsirengė stovyklą. Prie jų prisijungė dar 30 sukilėlių. Apie 80 vyrų būrį kovos veiksmų mokė Rusijos armijos karininkas Edvardas Šulcas. Iš Pravieniškių miško kovotojai vėl atvyko į Šilasėdų dvarą ir dvaro miške dvi dienas stovyklavo, paskui persikėlė per Nerį. Sužinoję, kad artinasi kariuomenė, grįžo atgal.

Sukilėlių kovos

Kapinėlės. Krušonys. 2013 m. V. Budvyčio nuotr.

1863 m. vasario 17 (kovo 1 d.) miške ties Krušonių kaimu 60 kovotojų E. Kučevskio būrys buvo užpultas Rusijos šaulių, atskubėjusių iš Žiežmarių. Priešą sukilėliai pasitiko stipria ugnimi, ir šis buvo priverstas trauktis. Po susirėmimo su kariuomene iš būrio pabėgo 15 žmonių. Sukilėlių aukų nebuvo, tik į nelaisvę pateko būrio kapelionas – Vilniaus karmelitų vienuolyno klierikas Leonas Bylinskis. Vėliau jis buvo nuteistas ketveriems metams katorgos darbų.

Įdomu, jog Aitekonių pradžios mokyklos mokytoja Ona Lisauskaitė 1935 m. gruodžio mėnesį užrašė Krušonių–Paramačio kaimo vietovardžius. Pateikėjas - Andrius Silickas, gimęs Krušonyse. Du užrašyti vietovardžiai susiję su sukilimu, ir galimai - su Krušonių mūšiu: Kapinėlės – ariama žemė. 0,5 ha dydžio. „Kapinėlėse randa žmonių kaulų. Kalbama, kad „metežnikų” buvę kartuvės”; Sala – ariama žemė. Apvalus pakilimas. 8 ha dydžio. „Saloje randa rūsių išmūrytų plytomis ir akmenimis, spėjama, kad „metežnikų” rūsiai”.

1863 m. vasario 19 d. (kovo 3 d.) Trakų apskrities antrojoje karinėje nuovadoje pasirodė apie 200 sukilėlių, ginkluotų šautuvais, pistoletais, kardais. Jie traukė į Pietinę Trakų apskrities dalį.

Vasario 24 d. (kovo 8 d.) sukilėliai atvyko į Šilonių palivarką, o po poros dienų – į Palomenę. Jų persekioti buvo pasiųstas šaulių ir kazokų būrys. Už pranešimus valdžiai sukilėliai sudegino vieną ar kelias Lomenių kaimo sodybas.

1863 m. vasario 25 (kovo 9) d. tarp Pravieniškių ir Žaslių geležinkelio stočių išardomi bėgiai. Kovo pradžioje į būrį atvyko K. Koreva. Sukilėliai nuvyko į Kauno apskrities Užusalių dvarą. Ten kovo 3 (15) d. pareikalavo, kad dvarininkas Jonas Akas surašytų besąlygiško žemės perdavimo valstiečiams aktą. Išvykęs iš Užusalių, K. Koreva pakliuvo nelaisvėn. Šventai tikėjęs sukilimo sėkme ir J. Kučevskiui aiškinęs, kad Rusijos kariai nešaudys į kovotojus už laisvę, K. Koreva po trumpo tardymo, pagal caro vietininko V. Nazimovo konfirmaciją 1863 m. kovo 9 (21) d. buvo sušaudytas Kaune. Tai pirmoji karo lauko teismo auka, nuteista Muravjovo-Koriko pirmtako.

1863 m. kovo 3 (15) d. netoli Užusalių, prie Būdos gyvenvietės, E. Kučevskio būrį užpuolė Rusijos kareiviai. Žuvo 5 sukilėliai, kovotojai buvo išblaškyti, neteko gurguolės ir 15 pūdų parako (mūšyje dalyvavo poetas J. Laskaris). E. Kučevskis pateko į nelaisvę. Vėliau jis buvo nuteistas dvylikai metų katorgos darbų. Apie 70 kovotojų, vadovaujamų E. Šulco, prasiveržė Kėdainių link. 20 sukilėlių vadovaujamų E. Seliavos, pasiliko Trakų apskrityje, slapstėsi Žaslių miškuose, vėliau susijungė su Felikso Visloucho būriu.

Šiame mūšyje dalyvavo K. Korevos bendražygis lenkų poetas Jurgis Laskaris (1828–1888), kuris nuo 1862 m. kartu su K. Koreva aktyviai dirbo rengiantis sukilimui. Buvo K. Korevos adjuntantas, pristatydavo būriui ginklų. Pralaimėjus prie Užusalių, būrio nepaliko. Vėliau kovojo Biržų miškuose.

Trakų apskritin į pagalbą K. Korevos sukilėliams 1863 m. kovo 8 (20) d. iš Vilniaus pasiunčiamas 54 vyrų būrys, vadovaujamas buvusio Peterburgo universiteto studento Ipolito Pasierbskio. Grupėje buvo ir dailininkas Mykolas Elvyras Andriolis. Jie dar nežinojo, kad E. Kučevskio būrys pralaimėjo ir yra išblaškytas. Vyrai nešėsi daug ginklų, parako ir kitų karo reikmenų. Žygiavo dešine Neries puse pro Koplyčininkus, Mozūriškes. Vėliau persikėlė per Nerį ir apsistojo poilsiui Melchioro Gorskio dvare. 1863 m. kovo 10 (22) d. juos netikėtai užpuolė iš Vilniaus pasiųsti kazokai. Per susišaudymą užsidegė dvaro pastatai, sproginėjo parakas. Sukilėlių žiniomis, žuvo ir buvo sužeista 16 kovotojų už laisvę ir 12 kazokų. 16 sukilėlių kartu su Pasierbskiu prasiveržė ir vėliau prisijungė prie F. Visloucho būrio. E. Andriolis kartu su keliais išblaškytais sukilėliais grįžo į Vilnių. Keturi sukilėliai pateko į nelaisvę.

Vadovauti K. Korevos sukilėliams buvo pasiųstas F. Vislouchas, kilęs iš Minsko gubernijos, studijavęs Maskvos ir Kijevo universitetuose. Apie 1862 m. mokėsi Italijoje, Cuneo karo mokykloje.

Atvykęs į Trakų apskritį F. Vislouchas perėmė K. Korevos būrį ir telkė naujus kovotojus Žiežmarių miške. 1863 m. balandžio 4 (16) d. šį mišką naršė dvi Rusijos kareivių kuopos ir 25 kazokai. Žygiuodami dviem kolonomis, baudėjai tarp Žaslių ir Antakalnio aptiko F. Visloucho būrį. Įvyko mūšis, kurį skirtingai aprašo monarchistų ir sukilėlių šaltiniai. Karinėmis žiniomis, aptikta apie 200 sukilėlių, iš kurių 40 žuvo, buvo daug sužeista, 2 pateko į nelaisvę. Paimta 40 šautuvų, keletas kardų ir pistoletų. Sužeisti 6 ir kontūzyti 2 kareiviai. Pogrindinėje sukilėlių spaudoje teigiama, kad užpuolikai neteko 36 kareivių, 10 jų buvo sužeista. Sukilėlių aukų nebuvo.

Netrukus Visloucho būrys ties Čiobiškiu persikėlė per Nerį ir sudegino keltą. Praėjus porai savaičių, Vilniaus apskrities Šešuolių miške susijungę Visloucho ir Horodenskio būriai kovėsi su kariuomene. Įnirtingose kautynėse žuvo apie 100 sukilėlių. Po šio skaudaus pralaimėjimo Visloucho būrys vėl grįžo į Trakų apskritį .

Sukilimo liudininkas – 5,5 m apimties Palimšio ąžuolas. 2013 m. V. Budvyčio nuotr.

Iki balandžio pabaigos Trakų apskrityje veikė tiktai vienas sukilėlių būrys. Mėnesio pabaigoje, kilęs iš Minsko gubernijos ir pasitraukęs iš Rusijos kariuomenės, Aleksandras Stabrovskis pietinėje apskrities dalyje subūrė apie 200 sukilėlių būrį. Jis prašė Visloucho koordinuoti abiejų būrių veiksmus. Balandžio pabaigoje Trakų apskrityje buvo sutelkti dar keli sukilėlių būriai. 1863 m. gegužės pradžioje prie Butrimonių buvo organizuojama Trakų apskrities rinktinė. Tuo metu Trakų apskrities karinis viršininkas buvo Maksimilijonas Černiakas (1834-1865). Sužinojus, kad 1863 m. gegužės 4 (16) d. iš Trakų link Butrimonių patraukė kariuomenė, sukilėliai buvo suskirstyti į du būrius: vienam vadovavo A. Stabrovskis, kitam – M. Černiakas. Abu būriai išvyko į Žiežmarių miškus susijungti su Vislouchu. S. Stabrovskio būrys nesusidūręs su kariuomene surado Vislouchą. M. Černiakas gegužės 6 (18) d. atvykęs į Kibučių kaimą sužinojo, kad artinasi kariuomenė. Jo būrys pasitraukė Žiežmarių link ir išsirinkęs patogią vietą prie Palimšio dvaro nutarė kautis. Gegužės 7 (19) d. įvyko mūšis. Iš pradžių sukilėliai sėkmingai atrėmė kelis antpuolius, tačiau vėliau buvo išblaškyti. Žuvo 16 kovotojų ir apie 20 pateko į nelaisvę. Sukilėlių žiniomis, žuvo arba buvo sužeisti 24 kareiviai. Sukilėliai neteko visos gurguolės: 20 arklių, kalvės ir kitko. M. Černiakas surinko apie 60 išblaškytų kovotojų. Tik 20 turėjo ginklus. Žygiuodami susijungti su Vislouchu, kuris tuo metu buvo pasitraukęs Onuškio link, sukilėliai ties Stakliškėmis pakliuvo į kazokų pasalą ir vėl buvo išblaškyti. Apie 27 sukilėlius sutiko Trakų apskrities komisaras kunigas Mykolas Byševskis, kuris nuvedė juos į Visloucho stovyklą.

Smarkiai kariuomenės persekiojami visi trys Trakų apskrities sukilėlių būriai nutarė pereiti į Lydos apskritį. 1863 m. gegužės 19 (31) d. apie 500 sukilėlių ties Rūdininkais kovėsi su kariuomene. Žuvo 20 baudėjų. Rūdininkų girioje Vislouchas dar du kartus susirėmė su kariuomene. Iš Rūdininkų Vislouchas patraukė Kaišiadorių link.

1863 m. gegužės 28 (birželio 10 d.) F. Visloucho, A. Stabrovskio ir Jono Sendeko būriai prie Laičių vienkiemio vėl buvo užpulti kariuomenės. Žuvo arba buvo sužeista 18 kovotojų. Sukilėliai pasitraukė Žiežmarių link į Klėriškių mišką. Čia netikėtai susidūrė su kitu kariuomenės daliniu. Nesupratę Visloucho komandos, Stambrovskio ir Sendeko būriai metėsi į kitą pusę. Kautis teko vienam Visloucho būriui. Netikėtai užklupti sukilėliai dvi valandas kovėsi durtuvais ir šautuvų buožėmis. Žuvo 25 kovotojai už laisvę. Pats Vislouchas buvo sužeistas į šoną, tačiau į nelaisvę nepakliuvo. Jis gydėsi Laičių vienkiemyje pas eigulį valstietį Antaną Stasiūną ir kitus asmenis. Kol sužeistas Vislouchas gydėsi, jo būriui vadovavo I. Pasierbskis. Būrys perėjo į Žiežmarių mišką. Liepos 11 (23) d. prie Palomenės jiems teko kautis su Rusijos kariuomene trijų kuopų daliniu. I. Pasierbskio būrys pasitraukė į Kauno apskritį, tačiau po poros dienų vėl buvo užpultas kariuomenės.

Išsigydęs žaizdą, F. Vislouchas vėl grįžo į būrį. 1863 m. rugpjūčio 8 (20) d. Šilonių miške prie Gegužinės Visloucho būrys vėl užpuolamas. Mūšyje žuvo 7 sukilėliai, į nelaisvę pakliuvo 4, vienas iš jų – Visloucho adjutantas J. Dorogostajskis. Besitraukiančius sukilėlius kitą dieną pasivijo persekiotojai ir prie Petrošiškių smarkiai sumušė. Kariniais duomenimis, žuvo 21, į nelaisvę pakliuvo 17 kovotojų. Sukilėliai neteko 30 ginklų.

1863 m. spalio 8 (20) d. bene paskutinį kartą Visloucho būrys kovėsi Žiežmarių miške. Sukilimas blėso. Artėjant žiemai, F. Vislouchas būrį paleido, o pats slapstėsi Vilniuje. Vėliau pasitraukė į užsienį.

Sukilimo malšinimas, valdžios represijos

1863 m. sausio 18 (30) d. Trakų apskrityje įvedama karo padėtis. Žiauriai malšindami sukilimą, pavergėjai siekė, kad ateityje žmonės nė nesvajotų apie išsilaisvinimą iš Rusijos jungo. Štai ką apie sukilimo malšinimą rašė žandarmerijos papulkininkis Aleksandras Losevas: „Tiek metų gyvendamas Vakarų krašte, žinodamas lenkų charakterio bendrus bruožus, manau, kad tik vienas būdas gali sudrausti jų nenuramdomumą – tai mušti ir mušti tol, kol jie nepasakys savo priežodžio „puolam po kojom“. Šis caro tarnas lietuvius visai ignoravo. Lietuva buvo trypiama ir niokojama. Kariškių savivalei ribų nebuvo. Neradęs sukilėlių miške prie Kalvių ežero, pulkininkas A. Polis paklausė Būtkiemio (Liepų Būdos) gyventojų, kur sukilėliai. Žmonės atsakė nežiną. Tada karininkas bajorui paskyrė 25 rublių, o valstiečiams po 10 rublių kontribucijos. Žmonės pareiškė pinigų neturį. Tada pulkininkas įsakė paimti iš kiekvieno kiemo po arklį ir nusivarė juo į Žiežmarius.

Represijomis ir žiaurumu siekta įbauginti gyventojus. 1863 m. birželio 14 (28) d. Muravjovas-Korikas už sukilėlių pakartus tris Semeliškių valsčiaus Bagdanonių kaimo valstiečius įsakė „baimei ir pavyzdžiu kitiems“ iki pamatų sudeginti prie šio kaimo buvusį Severino Romerio Grinapolio dvarą. Visi dvaro pastatai, išskyrus atokiau stovėjusį vandens malūną, sudeginti. „Baimei ir pavyzdžiu kitiems“ įsakyta sudeginti ir Pakertų dvarelį Žiežmarių valsčiuje, prie kurio sukilėliai nušovė valstietį Martyną Liachovičių. Šio vienkiemio-dvarelio turtas buvo parduotas, o visi pastatai sudeginti iki pamatų. Trakų apskrities Užuguosčio parapijoje baudėjai sudegino Šoliškių bajorkaimį, o gyventojus ištrėmė į Tomsko guberniją.

Kad sukilėliai negalėtų ilgai išsilaikyti miškuose, Vilniaus gubernatorius 1863 m. rugsėjo 19 d. (spalio 1 d.) įsakė Trakų apskrities kariniam viršininkui iškeldinti miškų vienkiemiuose gyvenančius šlėktas ir valstiečius. Įsakyta ne tik iškeldinti žmones, bet nuplėšti ir namų stogus. Kiek Žaslių apylinkėse iš miškų sodybų buvo iškeldinta žmonių, žinių nerasta. Iš Alovės valsčiaus iškeldinta 10, iš Daugų parapijos – 26 šeimos.

1863 m. spalio 26 d. pasirašytas šis Vilniaus gubernatoriaus potvarkis: „Vadovaujantis P. Vyriausiojo krašto viršininko nurodymu, aš praėjusio rugsėjo 19 d. Nr. 6946 pranešiau visiems p. kariniams viršininkams apie būtinybę iškirsti proskynas miškuose, kurie tinka nuolat rinktis maištininkų gaujoms [...]“

Paparčių, Žaslių ir Žiežmarių apylinkėse iškirstos šios proskynos:

Nuo Žiežmarių iki Pajautiškių – 6 varstai. Per Strėvininkų mišką nuo Strašiūnų iki Vladikiškių. Nuo Karsakų iki Sakališkių – 8 varstai. Nuo Bekštonių iki Kaugonių – 6 varstai. Per Mitkiškių mišką nuo Lalėnų iki Latvių – 4 varstai. Nuo Svirplionių iki Bučionių – 7 varstai. Nuo Antanaičių iki Krivonių – 5 varstai. Nuo Klūsų iki Palomenės – 3 varstai. Žiežmarių miške nuo iškirstos proskynos iki Bačkonių – 3 varstai.

Taip pat buvo praplėsti ir išvalyti Strėvininkų–Žaslių, Lomenių–Jonavos, Žaslių–Kurniškių miškų keliukai.

1863 m. balandžio 24 d. (gegužės 6 d.) caro valdžia nutarė Lietuvos kaimuose įvesti ginkluotas valstiečių sargybas. Tuo siekta valstiečius prievarta padaryti sukilėlių priešais. Reikalauta saugoti kaimus nuo sukilėlių, stebėti ir pranešti valdžiai apie jų pasirodymą, judėjimą. Trims keturiems valstiečiams skirdavo po vieną kareivį. Sukilėliai pakorė kelis valstiečius, pagautus tokioje sargyboje.

Buvo sekvestruoti šie dvarai: Dambrava, Gegužinė, Gudzenka, Kaniutiškės, Karsakai, Kasčiukiškės, Mitkiškės, Neprėkšta, Pakertai, Palomenė, Petkaučizna, Plytninkai, Šilasėdai, Zūbiškės, Žiežmariai. Ir Žiežmarių miestelyje – Mykolo Gižinskio namas. Daliai dvarų sekvestrai vėliau panaikinti.

Paparčių valsčiaus raštininkas Dimitrijus Bazanaovas, kilęs iš Podolsko gubernijos, 1863 m. balandžio 7 (19) d. buvo suimtas Žaslių geležinkelio stotyje su laišku F. Vislouchui ir kitais įkalčiais. Į nelaisvę pakliuvęs sukilėlis Mykolas Christovskis liudijo, kad D. Bazanovas pats pristatydavo kovotojų už laisvę būriui tabaką, cukrų, batus ir kitus daiktus, pranešdavo, kaip juda kariuomenė. Kitas nelaisvėn pakliuvęs sukilėlis, Prancūzijos pilietis Volkas teigė, kad D. Bazanovas žadėjęs atvežti iš Vilniaus įrankius medinėms patrankoms gaminti. Tardomas D. Bazanovas visus jam pateiktus kaltinimus atmetė ir atkakliai teigė nepalaikęs ryšių su sukilėliais. Karo lauko teismas pasmerkė jį dešimčiai metų katorgos darbų.

1863 m. gegužės 18 (30) d. kariuomenė, žygiuodama į Žaslius, sugavo Žiežmarių klebonijos tarnautoją, dvarininką Edmundą Ruževskį su laišku Semeliškių klebonui. Laiške, kurį rašė Kuršo pirklio sūnus Venclovas Landsbergis, gyvenęs Žiežmariuose, buvo nurodytos kariuomenės judėjimo kryptys. E. Gruževskį kareiviai paleido, ir jis pasislėpė. Tuojau pat buvo suimti Žiežmarių klebonas Motiejus Lideika ir Semeliškių klebonas Leonas Vaškevičius. Taip pat suimti Venclovas Landsbergis ir Žiežmarių vikaras Antanas Vieržbickis. 1864 m. sausio 15 (29) d. Muravjovas-Korikas konfirmavo šios bylos karo lauko teismo nuosprendį: visą E. Ruževskio turtą konfiskuoti, kunigą L. Vaškevičių ištremti į Penzos guberniją, kunigą M. Lideiką pažeminti pareigose, skirti 100 rublių baudą ir perkelti į kitą parapiją. Tolesnis Žiežmarių klebono M. Lideikos likimas nežinomas. Nuo 1864 m. Vilniaus vyskupijos kunigų sąrašuose jo pavardės nebėra. Kiti kaltinamieji, tarp jų ir Žiežmarių vikaras, buvo paleisti neįrodžius kaltės.

1863 metų pabaigoje suimtas Žaslių vikaras Juozapas Matusevičius. Buvo kalinamas ir tardomas Trakuose. Vėliau paleistas neįrodžius kaltės. Pakertų dvarelio savininkas Feliksas Tanskis 1864 metų vasarą su šeima ištremiamas į Tobolsko guberniją. Dvarelis sudegintas. Šilasėdų dvarininkė Emilija Bandzinskienė nubausta septynis mėnesius kalėti ir ištremta į Permės guberniją. Zūbiškių dvaro savininkas Ignotas Zaleskis su žmona irgi buvo ištremti į Nižnij Novgorodo guberniją.

Baudėjai ypač stengėsi įrodyti Paparčių domininkonų ryšius su sukilėliais. Pirmiausia buvo tiriama dviejų vienuolyno darbininkų (ne vienuolių), išėjusių į sukilimą, bylą. Netrukus imami tardyti ir vienuoliai. Galų gale Paparčių vienuolynas uždaromas. Karo padėtis panaikinta tiktai 1872 metais, tačiau kai kurios jos nuostatos liko galioti ir vėliau.

Šaltiniai

  • Boccтaниe 1863 гoдa. Maтepиaлы и дoкумeнты. Peвoлюционный подъем в Литве и Белоруссии в 1861-1862 г. г. Mocквa, 1964.

Literatūra

  • Maksimaitienė O. Lietuvos sukilėlių kovos 1863–1864 m. Vilnius, 1969.
  • Misius K. 1863–1864 metų sukilimo įvykių Žaslių ir Paparčių apylinkėse apžvalga // Paparčių ir Žaslių apylinkės. Kaišiadorys, 1997.
  • Genzelis B. Kelias į 1918 metų Vasario 16-ąją. Vilnius, 2005.
  • Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaišiadorys. Kaunas, 2009.
  • Budvytis V. 1863–1864 m. sukilėlių kovos Kaišiadorių krašte // Birštono kraštas ir kaimynai kovoje už laisvę 1863–1864 metais (sudarė Vytautas Kuzmickas). Prienai, 2013.
  • Daugirdas A. Svarbiausių 1863–1864 m. sukilimo Lietuvoje mūšių vietos. Kaunas, 2014.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos