1941 m. tremtis

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Gedulo ir vilties dienos minėjimas prie paminklo tremtiniams „Čia kaišiadoriečių tremties pradžia“. Skaitomos tremtinių kaišiadoriečių pavardės. Kaišiadorys, 2017 m. birželio 14 d. V. Budvyčio nuotr.

1941 m. tremtis – 1941 m. birželio 14–18 d. vykdyta pirmoji sovietinė Lietuvos gyventojų masinio trėmimo operacija, kurios metu į tolimus, atšiauraus klimato Sovietų Sąjungos regionus – Komiją, Altajaus ir Krasnojarsko kraštus, Novosibirsko sritį ir Kazachiją buvo išvežta apie 17 600 žmonių. Apie 4663 tremiami vyrai atskirti nuo šeimų ir kaip kaliniai išvežti į lagerius, 1943 pradžioje NKVD Ypatingojo pasitarimo nuteisti ir kalinti Norilsko, Dudinkos, Lamos, Medvežij Ručejaus (Krasnojarsko kraštas), Intos ir kituose lageriuose. Į lagerius buvo išvežta ir daugelis buvusios Lietuvos kariuomenės karininkų. Ištremta arba išvežta į lagerius Lietuvos gyventojų visų sluoksnių žmonių, daugiausia – inteligentų: tarp jų buvę Lietuvos Respublikos prezidentas A. Stulginskis, Seimo pirmininkas K. Šakenis, ministras pirmininkas P. Dovydaitis, ministrai V. V. Čarneckis, J. Masiliūnas, J. Papečkys, J. Stanišauskas, J. Sutkus, S. Šilingas, J. Tonkūnas, apie 1200 mokytojų, 79 kunigai. Tremtyje atsidūrė 5120 vaikų. Tremtiniai dirbo sunkų fizinį darbą (miško medžiagos paruošos, darbas statybose, kolūkiuose). 1942 pavasarį apie 3000 tremtinių iš Altajaus krašto buvo perkelta į Jakutiją, už poliarinio rato, žvejoti Laptevų jūroje (Janos delta, Lenos delta); daugelis jų nuo bado ir šalčio mirė pirmąją žiemą.

1941 m. birželio 14–18 d. trėmimo akcija neaplenkė ir Kaišiadorių krašto. Buvo suimti ir sugrūsti į gyvulinius vagonus ir 198 dabartinio Kaišiadorių rajono gyventojai. Iš jų 33 buvo atskirti nuo šeimų ir dauguma nuvežti bei įkalinti Puskos, Onegos, Rešiotų lageriuose. Likę 165 gyventojai (52 šeimos) daugiausia ištremti į Altajaus kraštą. Tremtyje mirė keturiasdešimt tų metų tremtinių kaišiadoriečių.

1941 m. gyventojų trėmimai iš dalies lėmė dalies Lietuvos žmonių apsisprendimą 1944 m. trauktis į Vakarus arba prisidėti prie Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui. Nuo 1989 m. Lietuvoje birželio 14-oji minima, prisimenant 1941 m. ir 1945–1952 m. sovietinius masinius Lietuvos gyventojų trėmimus, kaip Gedulo ir vilties diena.

Nutarimas

1941 m. gegužės 16 d. Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komitetas ir SSRS Liaudies komisarų taryba priėmė slaptą nutarimą „Dėl socialiai svetimo elemento iškeldinimo iš Pabaltijo respublikų, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldavijos“. Remiantis L. Berijos, SSRS NKVD liaudies komisaro V. Merkulovo ir jo pavaduotojo I. Serovo instrukcija, dalies Lietuvos gyventojų trėmimo operacija pradėta rengti 1941 pavasarį. Tų metų gegužės pabaigoje–birželio pradžioje buvo sudaryti tremiamųjų sąrašai. 1941 m. birželio 10 d. LSSR Liaudies komisarų tarybos patvirtinta vadinamoji antisovietinių elementų trėmimo iš Lietuvos akcija birželio 14–17 d. buvo vykdoma pagal I. Serovo pasirašytą SSRS NKVD specialią instrukciją. Trėmimo operacijai vadovavo 9 asmenų centrinis (vadovai D. Bykovas ir P. Gladkovas) ir apskričių štabai. 1941 m. birželio 14 d. rytą prasidėjusį ir 4 paras trukusį trėmimą vykdė SSRS Valstybės saugumo liaudies komisariato ir NKVD darbuotojai, LTSR represinių struktūrų pareigūnai, milicininkai, jiems padėjo Lietuvoje dislokuotos Raudonosios armijos kariai, aktyviai talkino komunistų partijos vietos aktyvas – vietiniai komunistai ir vadinamieji sovietiniai aktyvistai, pirmiausia komjaunuoliai.

Trėmimai

Masiniai trėmimai prasidėjo 1941 m. birželio 14 d., šeštadienį, vienur antrą, kitur trečią valandą ryto. Trėmimų vykdytojų operatyvinė grupė įsiverždavo į tremiamųjų būstus, pakeldavo gyventojus iš miego, pagal turimus sąrašus patikrindavo šeimos sudėtį, paskui surengdavo kratą, ieškodami ginklų, aukso, valiutos, po to pranešdavo apie jų ištrėmimą iš Lietuvos. Baudėjų apsuptai šeimai buvo skiriama labai mažai laiko susiruošti. Vienur žmonėms buvo leidžiama pasiimti dalį savo turto, kitur jie buvo išvežami be jokių asmeninių daiktų. Dažnai tremiamųjų šeimos buvo atvirai apiplėšiamos. Tremtinių paliktas turtas turėjo būti aprašomas, konfiskuojamas ir paskirstomas, remiantis 1941 m. birželio 17 d. LKP(b) CK, LTSR LKT ir LTSR NKGB vadovų nurodymais ir sovietinių pareigūnų sudarytais planais, tačiau neretai tremtinių paliktą turtą pasisavindavo jo aprašymą ir paskirstymą vykdę pareigūnai. Tremdami žmones, baudėjai elgėsi žiauriai. Tremiamųjų šeimos buvo terorizuojamos, į mėginančius bėgti žmones buvo šaudoma. Į mašinas ar vežimus buvo grūdami seneliai ir naujagimiai, ligoniai ir nėščios moterys. Tik kai kuriems žmonėms pavyko pasislėpti arba pabėgti. Visi tremiamieji buvo vežami į pradines surinkimo stotis ir konvojuojami į ešelonų telkimo vietas. Telkimo punktuose šeimos buvo išskiriamos, tremtiniai suskirstomi į dvi grupes: „A grupę“ („šeimos galvos“) ir „B grupę“ („šeimos nariai“) ir sugrūdami į baudėjų akylai saugomus prekinius (gyvulinius) vagonus. „A grupei“ priskirti asmenys buvo konvojuojami kaip suimtieji ir vežami į karo belaisvių stovyklas, „B grupei“ priskirti žmonės buvo vežami į specialias tremties vietas. Iš Lietuvos buvo išsiųsti 4 ešelonai su suimtaisiais („A grupė“), 11 ešelonų su tremtiniais („B grupė“) ir 2 ešelonai su kriminaliniais nusikaltėliais. Birželio 15–19 d. iš ešelonų formavimo vietos – Naujosios Vilnios geležinkelio stoties išvyko 577 vagonai su suimtaisiais ir tremtiniais. Ešelonai su suimtaisiais buvo išsiųsti į Starobelsko ir Juchnovo karo belaisvių lagerius (2 ešelonai vėliau buvo persiųsti į NKVD pataisos darbų lagerį Krasnojarsko krašte – Kraslagą). 8 tremtinių ešelonai buvo išsiųsti į Altajaus kraštą, 1 – į Novosibirsko sritį, 1 – į Komijos ATSR ir 1 – į Kazachstano TSR Gurjevo sritį. Kai kurie ešelonai kelyje buvo nukreipti į kitus lagerius ir tremties vietas. Vežami į lagerius ir tremties vietas žmonės patyrė daug kančių, dėl sunkių ir antisanitarinių sąlygų kelyje dažnai susirgdavo ir mirdavo. Tik tremtinių tarpusavio parama, tikėjimas ir viltis padėjo jiems išgyventi, pakelti žiaurius tremties išbandymus.

1941 m. birželio 14 d., dar rytui neišaušus, ne vieną šeimą mašinomis („palūtorkomis“) ir arkliniais vežimais vežė į Kaišiadorių geležinkelio stotį, kur jų laukė gyvulinių vagonų ešalonas. Į čia vežė žmones ne tik iš dabartinio Kaišiadorių rajono, bet ir iš Jiezno, Onuškio, Aukštadvario, Semeliškių. Tą dieną vien dabartinio Kaišiadorių rajono 198 gyventojai pateko į gyvulinius vagonus, trisdešimt trys iš jų buvo atskirti nuo šeimų, dauguma atskirtųjų buvo nuvežti į Archangelsko sritį ir įkalinti Puskos, Onegos, kai kas atsidūrė Krasnojarsko krašto Rešiotų lageriuose. Tarp įkalintųjų buvo pedagogai Stasys Kairiūkštis, Romanas Karpus, Zigmas Juknys, Bronius Navasaitis, Aleksandras Vilimas, girininkai – Mykolas Bartkūnas ir Alfonsas Bertys, policininkai – Ignas Jurgelevičius, Pranas Kardišauskas, Arsenijus Tamariūnas, Vytautas Urbanavičius, Pranas Naudžiūnas, verslininkas Zigmas Šimašius, buvo įkalintų ir geležinkelio darbuotojų, tarnautojų, ūkininkų, amatininkų, su šeima ištremtas Žiežmarių krautuvininkas Morduchas Vitenbergas, taip pat ištremta Triliškių dvarininkė Malvina Liandsbergienė (gimusi 1856 m.; tremtyje ir mirė). Lageriuose 1942 m. buvo sušaudyti Ignas Jurgelevičius ir Aleksandras Vilimas. Dauguma įkalintųjų mirė lageriuose, tik Juozas Gaputis, Romanas Karpus, Arsenijus Tamariūnas, Vytautas Urbanavičius sugrįžo į Lietuvą. Taip pat 1941 m. birželio 14 d. iš dabartinio Kaišiadorių rajono ištremtos 52 šeimos, kuriose buvo 165 žmonės. Dauguma jų pateko į Altajaus kraštą Chabaro, Slavgorodo, Smolensko rajonus, keletas šeimų – į Novosibirsko srities Krasnooziorsko rajoną. Tremtyje mirė keturiasdešimt tų metų tremtinių kaišiadoriečių.

Literatūra

  • Lietuvos gyventojų trėmimai // Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. XIII: Leo–Mag. Vilnius, 2008. P. 228–230.
  • Lozoraitis V. Kaišiadorių rajono gyventojų kančia 1940–1989 m. // Kaišiadorys: miesto ir apylinkių praeitis (straipsnių rinkinys; sudarė O. Lukoševičius). Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 1999. P. 85–96.
  • Lozoraitis V. Kaišiadoriečių kančių keliai 1940–1953. Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 1999.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos