Arbas-Arbačiauskas Edmundas

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Edmundas Arbačiauskas - Kaišiadorių gimnazijos moksleivis. LCVA
Edmundas Arbačiauskas-Arbas

Arbas-Arbačiauskas Edmundas (1915 m. birželio 26 d. Karsakų kaime, Žaslių valsčiuje - 2004 m. liepos 31 d. Santa Monikoje, JAV) - architektas, dailininkas.

Tėvai – Jurgis Arbačiauskas ir Ona Česiūnaitė. Jo tėvų sodybos liekanų prie kelio į Paparčius dar žymu lig šiol (kelios obelys, susmegusi klėtis ir kt.). Iš pradžių mokėsi gimtajame kaime (jo tėvas iš Ukmergės apskrities atvežė mokytoją, kurį kelių kaimų gyventojai išlaikydavo). Labai mėgo knygas, buvo gabus. 1925 m. rugpjūčio 27 d. įstojo į Kaišiadorių valdžios vidurinės mokyklos pirmąją klasę. 1930 m. baigė keturias vidurinės mokyklos klases ir stojo mokytis į Kauno aukštesniąją technikos mokyklą, kurią baigė 1936 metais. 1938-1944 m. dirbo Lietuvos susisiekimo ministerijoje, Pramonės statybos treste, statybos bendrovėje.

Tačiau jo svajonė buvo architektūra, statyba. Dar paaugliu būdamas smalsiai žvelgė į Kaišiadoryse statomą bažnyčią ir vyskupo rezidenciją. Architektus įsivaizdavo kaip šventus, jeigu jie sugeba suprojektuoti tokius įspūdingus statinius. Kai 1939 m. rudenį Vilnius buvo grąžintas Lietuvai, pradėjo dirbti Vilniaus apskrities valdyboje. Jis rūpinosi apskrities mokyklų, visuomeninių pastatų rekonstrukcijomis, remontu.

Karo metais vokiečiai draudė civilinę statybą, tačiau „Statybos“ bendrovei, kurioje dirbo, pavyko pastatyti Raudonojo Kryžiaus ligoninę, „Švyturio“ spaustuvę, po gaisro suremontuoti Vilniaus teatrą, užbaigti Lentvario vinių fabriko statybą.

Dalyvavo pogrindiniame pasipriešinime hitlerininkams. Buvo vienas iš penkių vyriausiųjų „Kęstučio“ pasipriešinimo organizacijos štabo narių. Vykdamas darbo reikalais į kitas okupuotąsias sritis, buvo užmezgęs ryšius su Varšuvos ir Rygos pogrindininkais. Kai prasidėjo areštai, Vilniuje likti buvo pavojinga. Su žmona Elena Nakaite-Arbačiauskiene išsikėlė iš sostinės, o netrukus pasitraukė iš Lietuvos, turėdamas dokumentus, kad vyksta studijuoti.

Atsidūrė Austrijoje. 1944 m. Vienos aukštoje technikos mokykloje studijavo kaip laisvasis klausytojas. Kai sąjungininkai ėmė bombarduoti Vieną, persikėlė į Štutgartą, studijavo aukštosiose technikos mokyklose. 1947 m. su žmona ir dukra Violyte paliko Europą ir iškeliavo į JAV.

Dirbo grioviakasiu, vėliau gavo tarnybą projektavimo įstaigoje. Susitaupė lėšų ir galėjo tęsti architektūros studijas Detroito Lawrenco technologijos universitete. Prasidėjo ir profesionali architekto veikla. Buvo paimtas dirbti į pasaulio masto architekto Eero Saarineno firmą. Suprojektavo savo nuosavą namą Blumfild Hilse. Projektas susilaukė kolegų, klientų ir spaudos mėnesio. Su lietuviu architektu dr. St. Kudoku įsteigė privačią firmą, tačiau ji netapo populiari. 1959 m. įsidarbina „Stark Josens and Nacht“ firmoje JAV Vakaruose. Laimi Amerikos ir Pasaulio lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos „PLIAS / ALIAS“ konkursą suprojektuoti Lietuvos atstovybės rūmus Brazilijoje (1961).

Pripažinimas lydėjo ir toliau. Jam buvo paskirta trečioji vieta už Amerikos paviljono Niujorko pasaulinėje parodoje projektą (1964). 1965-1969 Ahmansono bankų kompleksų projektavimo grupės vadovas. Dalyvavo architektūros ir meno darbų parodoje Los Andžele, Amerikos architektų institute (1968). 1969 m. įkūrė privačią firmą „Edmund Arbas, Inc. AIA Assciates“ Los Andžele. 1970 paskirta pirmoji premija už lietuviško stiliaus vasarnamio projektą ir pirmoji vieta už lietuviško stiliaus namo projektą, 1971 m. - pirmoji premija už rašytojo Pulgio Andriušio paminklą Adelaidėje (Australija). Buvo paskirta „Naujų idėjų“ konkurso pirmoji premija už „Ekonomistų namų Kalifornijos valstijoje“ projektą (1981). 1999 m. apdovanotas Lietuvos architektų sąjungos Architektūros riterio ordinu.

Buvo Amerikos ir Pasaulio lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos „PLIAS / ALIAS“ centro valdybos vicepirmininkas, Amerikos architektų instituto (AIA) ir Tarptautinės politinės platformos asociacijų narys. Skaitydavo paskaitas Amerikos architektų instituto seminaruose.

Žinomas ir kaip grafikas. Dalyvavęs parodose; personalinę parodą buvo surengęs Los Andžele, Detroite, Bostone, Vilniuje, Kaune, Druskininkuose. Lietuvių spaudoje paskelbęs straipsnių iš architektūros ir meno.

Maždaug 1996 m. ir vėliau keletą kartų lankėsi Kaišiadorių rajone, dalyvavo kai kuriuose kultūriniuose renginiuose (pvz., atidarant J. Aisčio muziejų Rumšiškėse), tarėsi su rajono vadovais dėl jo suprojektuoto Laisvės aukuro statybos priešais Kaišiadorių katedrą, tačiau projektas nebuvo įgyvendintas.

Turėjo brolį ir keturias seseris. Karsakuose gyveno jo sesuo Marytė Arbačiauskaitė (g. 1920), dirbusi vietiniame kolūkyje. Vilniuje gyvenęs brolis Stasys Arbačiauskas - ekonomikos mokslų kandidatas, docentas.

1992 m. „Vagos“ leidykla išleido albumą „Architektas Edmundas Arbas-Arbačiauskas“ su G. Ramunio įvadiniu straipsniu lietuvių ir anglų kalbomis.

Žmona - žinoma lietuvių išeivijos poetė ir prozininkė Elena Viktorija Nakaitė-Arbačiauskienė-Arbienė (1915-2011), pasirašinėjo slapyvardžiu Alė Rūta.

Dukra Vijolė Elena Arbas - vertėja, išvertė arba redagavo apie 20 knygų. Baigė Kalifornijos, Havajų universitetus, dėstė suaugusiems Kalifornijos universitete. Nuo 1990-ųjų gyvena Lietuvoje, 2013 m. buvo apdovanota ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Riterio kryžiumi už tai, kad 1991 metų sausio-rugsėjo mėnesiais aktyviai vertėjavo į anglų kalbą ir dirbo Lietuvos televizijos Kauno skyriuje informuojant Vakarų pasaulį apie įvykius Lietuvoje.

Sūnus Edmundas Arimantas Arbas (1950-1995) - neurobiologas, profesorius, dėstęs Oregono, Harvardo, Arizonos universitetuose. Paskelbė per 30 mokslinių straipsnių. Tragiškai žuvo Meksikoje. 1997 m. jo palaikai parvežti į Lietuvą.

Dukra Rasa Arbas - dizainerė, grafikė. Baigusi Kalifornijos valstijos universitetą Long Beache. Sukūrė pano, sienų tapybos kompozicijų, estampų, piešinių, žurnalų iliustracijų, rengė Lietuvių meno kilnojamųjų parodų ekspozicijas.

Šaltiniai

  • Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F. 1767. Ap. 3. B. 49. L. 3. Kaišiadorių valdžios vidurinės mokyklos pažymėjimas. 1930 m. birželio 14 d.

Literatūra

  • Grinkevičiūtė A., Gustaitis R., Karvelytė-Balbierienė V. Vadovas po Žaslius. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2008. – P. 109;
  • Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2001. - P. 247;
  • Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaišiadorys. - Kaunas: UAB „Neolitas“, 2009. - P. 69;
  • Laurinavičius J. Kaišiadorių krašto žmonės: 100 biografijų. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2002. - P.16-18.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos