Archeologijos istorija

(Skirtumai tarp versijų)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Eilutė 12: Eilutė 12:
  
 
'''Įsimintinos datos ir įvykiai'''
 
'''Įsimintinos datos ir įvykiai'''
 +
 
[[Vaizdas:Knoso rūmų fragmentas (Kreta, Graikija).jpg|270px|thumb|right|Knoso rūmų fragmentas Kretos saloje (Graikija)]]
 
[[Vaizdas:Knoso rūmų fragmentas (Kreta, Graikija).jpg|270px|thumb|right|Knoso rūmų fragmentas Kretos saloje (Graikija)]]
  
Eilutė 39: Eilutė 40:
 
Po antrojo pasaulinio karo ir Lietuvos okupacijos P. ir R. Kulikauskų iniciatyva vėl imta rengti archeologus. 6-jame deš. plėtojasi miestų pilių archeologiniai tyrimai, labai išauga kapinynų tyrimų skaičius. Dėl Sovietų sąjungos izoliacijos nuo vakarų pasaulio ir valstybinės cenzūros, archeologijos mokslas mažai kinta per visą okupacinį laikotarpį. Nepaisant tokios situacijos, buvo parengti specialistai, kurie tyrinėjo priešistorę ir istorinius laikus bei skelbė savo darbus: A. Tautavičius, M. Michelbertas, A. Girininkas, E. Grigalavičienė. [9]
 
Po antrojo pasaulinio karo ir Lietuvos okupacijos P. ir R. Kulikauskų iniciatyva vėl imta rengti archeologus. 6-jame deš. plėtojasi miestų pilių archeologiniai tyrimai, labai išauga kapinynų tyrimų skaičius. Dėl Sovietų sąjungos izoliacijos nuo vakarų pasaulio ir valstybinės cenzūros, archeologijos mokslas mažai kinta per visą okupacinį laikotarpį. Nepaisant tokios situacijos, buvo parengti specialistai, kurie tyrinėjo priešistorę ir istorinius laikus bei skelbė savo darbus: A. Tautavičius, M. Michelbertas, A. Girininkas, E. Grigalavičienė. [9]
 
Po nepriklausomybės atgavimo, Lietuvos archeologams pradėjus aktyviau bendrauti su vakarų valstybių mokslininkais, perimamos jų idėjos ir taikomos Lietuvoje. Anksčiau daugiausia buvo tyrinėti kapinynai, todėl dabar didesnis dėmesys skiriamas gyvenviečių tyrimams ir jų paieškoms. Taip pat pilnai suformuota nauja archeologijos šaka – viduramžių archeologija [11, p. 15]. Išsiskiria daugiau specializacijų: zooarcheologija, bioarcheologija, paleo mitybos tyrimai, geografinių informacinių sistemų taikymas ir daug kitų. Šiuo metu Lietuvos archeologija daugeliu aspektu prilygsta vakarų šalims. Dabartiniai archeologai taiko daugybę mokslinių metodų, siekdami suprasti praeities procesus [12] [13] [14] [15] [16].
 
Po nepriklausomybės atgavimo, Lietuvos archeologams pradėjus aktyviau bendrauti su vakarų valstybių mokslininkais, perimamos jų idėjos ir taikomos Lietuvoje. Anksčiau daugiausia buvo tyrinėti kapinynai, todėl dabar didesnis dėmesys skiriamas gyvenviečių tyrimams ir jų paieškoms. Taip pat pilnai suformuota nauja archeologijos šaka – viduramžių archeologija [11, p. 15]. Išsiskiria daugiau specializacijų: zooarcheologija, bioarcheologija, paleo mitybos tyrimai, geografinių informacinių sistemų taikymas ir daug kitų. Šiuo metu Lietuvos archeologija daugeliu aspektu prilygsta vakarų šalims. Dabartiniai archeologai taiko daugybę mokslinių metodų, siekdami suprasti praeities procesus [12] [13] [14] [15] [16].
 +
 +
[[Vaizdas:Liungbiu tipo dirbiniai Lietuvoje (A. Girininko nuotr.).jpg|280px|thumb|right|Liungbiu tipo dirbiniai Lietuvoje (A. Girininko nuotr.)]]
  
 
'''Įsimintinos datos ir įvykiai:'''
 
'''Įsimintinos datos ir įvykiai:'''
[[Vaizdas:Liungbiu tipo dirbiniai Lietuvoje (A. Girininko nuotr.).jpg|270px|thumb|right|Liungbiu tipo dirbiniai Lietuvoje (A. Girininko nuotr.)]]
 
  
 
1855 m. Senienų muziejaus ir archeologinės komisijos įsteigimas, steigėjas E. Tiškevičius [10, p. 58].
 
1855 m. Senienų muziejaus ir archeologinės komisijos įsteigimas, steigėjas E. Tiškevičius [10, p. 58].

15:23, 11 vasario 2019 versija

Archeologija (gr. αρχαιολογία „senovės mokslas“, iš gr. αρχαίος „senas“ + λόγος „mokslas, mokymas“) - tai mokslas siekiantis pažinti praeities žmones, jų visuomenes bei kultūras. Dažnai archeologija siejama su istorija, kaip pastarosios dalis, tačiau yra pavyzdžių (D. Britanija, JAV) kai archeologija labiau siejama su antropologija ar etnologija. Archeologai tyrinėja žmones ir jų aplinką nuo seniausių priešistorinių iki moderniųjų laikų.

Archeologijos istorija pasaulyje

Heinrich Schliemann (1822–1890)

Archeologijos pradžią sunku apibrėžti. Visais laikais žmonės domėjosi savo praeitimi. Kaip ir dabar, taip ir anksčiau, žmonės matydami buvusių rūmų ir miestų griuvėsius suvokė apie prieš juos egzistavusias žmonių bendruomenes, kartais jas mitologizuodavo. Senovines vietas dažnai aplankydavo lobių ieškotojai. XV-XVI a. plintant renesansui ir humanizmui, aukštesniųjų luomų atstovai pradeda rinkti ir kolekcionuoti senovės Graikijos ir Romos reliktus. Antikvarizmas ypač populiarėja XVI-XVIII a. atradus Vezuvijaus ugnikalnio išsiveržimo metu palaidotus Herkulanumo ir Pompėjos miestus. XIX a. galima laikyti mokslinės archeologijos pradžia, kurią nulėmė keli kitų mokslų laimėjimai. Geologijos moksle Charles Lyell suformuojama uniformitarianizmo teorija, teigianti, kad dabar gamtoje vykstantys geologiniai procesai yra nepakitę ir vyksta pagal tuos pačius principus kaip ir anksčiau. Tuo pačiu metu vystosi ir stratigrafijos metodikos, padedančios atskirti radinius pagal slūgsojimo sluoksnį. Charles Darwin 1859 m. publikuoja knygą „On the origin of spiecies“, kuri padeda pamatus evoliucinei teorijai. Archeologijos moksle taip pat vyksta svarbūs pokyčiai. 1819 m. pristatyta „trijų amžių sistema“, kuomet C. J. Thomsen sugrupavo radinius, išskirdamas tris pagrindinius archeologinius laikotarpius: akmens, bronzos ir geležies amžius. [1, 2] XX a. pradžioje įsibėgėjęs nacionalizmas paveikė ir mokslinę raidą. Įvairioms tautoms gaunant nepriklausomybę arba atsiskiriant nuo didžiųjų valstybių pagreitį įgauna kultūrinė-istorinė tradicija ieškanti ir bandanti pagrįsti tautos šaknis ir vientisumą nuo seniausių laikų, todėl tai veikia ir tendencingą archeologijos teorijos vystymąsi. Šioje srityje pasižymi archeologas Gordon Child (1892-1957). [2] XX a. vid. įvyksta lūžis pakeitęs archeologijos mokslą ir praktiškai performavęs teorinį pagrindą. Pirmiausia, 1949 m. Willard Libby (1908-1980) pristatė savo atradimą – radioaktyviosios anglies (C14) datavimą. Įtaka buvo labai didelė, pasikeitė pačios archeologijos suvokimas, susiformavo nauja procesinės archeologijos kryptis, pabrėžianti objektyvumo svarbą. Galingėjantys kompiuteriai ir kitos technologijos leido rinkti ir apdoroti vis daugiau duomenų. Atsiranda neinvazinės tyrimų metodikos: geofizikiniai tyrimai. Naujos metodikos leidžia į praeitį žvelgti detaliau, archeologija vis labiau specializuojasi (bioarcheologija, geoarcheologija, etnoarcheologija, zooarcheologija, aplinkos archeologija, elgsenos archeologija ir kt.). Atsiranda ir pradedama taikyti stabiliųjų izotopų metodika, padedanti nustatyti žmonių ar gyvūnų mitybą, kilmę [2]. Šiuo metu dar vienas lūžis archeologijoje – DNR tyrimai, kurie darys atitinkamą įtaką tolimesnei disciplinos raidai, kaip anksčiau tai padarė radioaktyvios anglies metodas. DNR tyrimai jau panaudoti tikslinant archeologinius ir lingvistinius duomenis. Nustatyta, kad apie III tūkst. pr. Kr. Europoje pasklido žmonės su kitokiais genais nei anksčiau čia gyvenusieji. Tai siejama su indoeuropiečių pasklidimu Europoje. Šie tyrimai patvirtino gerokai anksčiau M. Gimbutienės dėstytą teoriją apie masines klajoklių genčių migracijas. [3]

Įsimintinos datos ir įvykiai

Knoso rūmų fragmentas Kretos saloje (Graikija)

1816 m. C. J. Thomsen suskirstė archeologinius radinius pagal „trijų amžių sistemą“, archeologiniai laikotarpiai pradėti skirstyti į akmens, bronzos ir geležies amžius. [1]

1822 m. J. F. Champollion iššifruotas egiptiečių raštas Rozetės akmenyje (atrastas 1799 m.). [4]

1872 m. H. Schliemann atkasė senovinius rūmus, kuriuos laikė Homero „Iliadoje“ aprašyta Troja (pav. 1) [5].

1900-1935 m. Arthur John Evans kasinėjo Knoso rūmų vietą, Kretoje (pav. 2). [5]

1922 m. Howard Carter atranda Tutanchamono kapą. [4]

1949 m. Willard F. Libby paskelbė apie radioaktyvios anglies (C14) datavimo metodo atradimą. [1]

XX a. 8 deš. Išvystomas AMS C14 (Accelerator Mass Spectrometer) datavimas, gerokai patikslinantis ankstesnį metodą. [1]

XX a. 9-10 deš. Pradedamos taikyti geografinės informacinės sistemos. [6]

XXI a. pr. Taikomi stabiliųjų anglies, azoto, stroncio izotopų tyrimai rodantys mitybos, mobilumo ypatumus, DNR tyrimai padedantys nustatyti žmonių migracijas, tarpusavio ryšius, bendrus kilmės taškus laike ir erdvėje. [1]

Archeologijos istorija Lietuvoje

Lietuvoje archeologija tyrinėja laikotarpį maždaug nuo 10 tūkst. m. pr. Kr. iki 1800 m [7]. Nors vėlyvoji riba yra įtvirtinta įstatymu, tačiau dažnai vykdomi ir vėlesnių laikų, kaip XIX-XX a. mūšių, pasipriešinimo, palaidojimo vietų, tyrimai. Ankstyvoji riba nėra apibrėžta ir gali keistis. Ją nulemia gamtinės sąlygos (iki tol buvo ledynas, iki jo nežinoma jokių pakankamai pagrįstų žmonių pėdsakų Lietuvoje), todėl atradus ankstesnio apgyvendinimo įrodymų, būtų paankstinta ir archeologijos pradžia. Kaip pavyzdį galima paminėti neseniai aptiktą, galimai žmogaus apdirbtą, šiaurės elnio ragą. Radinio amžius 42-44 tūkst. metų [8], todėl jis galėjo priklausyti net neandertaliečiui, tačiau šios hipotezės patvirtinimui dar reikia daug tyrimų (pav. 3:1). Archeologija Lietuvoje perėjo panašius etapus kaip ir Europoje. Nuo XVI a. renkami radiniai – antikvarinis laikotarpis. XIX a. pradedami kasinėjimai, kuriuose aktyviai dalyvauja D. Poška, L. A. Jucevičius, A. H. Kirkoras, V. Sirokomlė, A. Pliateris. E. Tiškevičiaus iniciatyva 1855 m. įsteigta Vilniaus laikinoji archeologijos komisija ir Vilniaus senienų muziejus [9]. XX a. po I pasaulinio karo Lietuva tampa nepriklausoma valstybė. 1918 m. įkuriama valstybės archeologijos komisija, kuri dirba su pertraukomis iki 1934 m. 1935 m. galima laikyti profesionaliosios archeologijos pradžia Lietuvoje. J. Puzinas pradeda skaityti paskaitas VDU apie Lietuvos archeologiją ir nuo 1936 m. pradedami ruošti archeologai [9], kurie vėliau dirbo Lietuvoje ir už jos ribų: P. Kulikauskas, R. Volkaitė-Kulikauskienė, M. Gimbutienė, R. Rimantienė [10, p. 247]. Po antrojo pasaulinio karo ir Lietuvos okupacijos P. ir R. Kulikauskų iniciatyva vėl imta rengti archeologus. 6-jame deš. plėtojasi miestų pilių archeologiniai tyrimai, labai išauga kapinynų tyrimų skaičius. Dėl Sovietų sąjungos izoliacijos nuo vakarų pasaulio ir valstybinės cenzūros, archeologijos mokslas mažai kinta per visą okupacinį laikotarpį. Nepaisant tokios situacijos, buvo parengti specialistai, kurie tyrinėjo priešistorę ir istorinius laikus bei skelbė savo darbus: A. Tautavičius, M. Michelbertas, A. Girininkas, E. Grigalavičienė. [9] Po nepriklausomybės atgavimo, Lietuvos archeologams pradėjus aktyviau bendrauti su vakarų valstybių mokslininkais, perimamos jų idėjos ir taikomos Lietuvoje. Anksčiau daugiausia buvo tyrinėti kapinynai, todėl dabar didesnis dėmesys skiriamas gyvenviečių tyrimams ir jų paieškoms. Taip pat pilnai suformuota nauja archeologijos šaka – viduramžių archeologija [11, p. 15]. Išsiskiria daugiau specializacijų: zooarcheologija, bioarcheologija, paleo mitybos tyrimai, geografinių informacinių sistemų taikymas ir daug kitų. Šiuo metu Lietuvos archeologija daugeliu aspektu prilygsta vakarų šalims. Dabartiniai archeologai taiko daugybę mokslinių metodų, siekdami suprasti praeities procesus [12] [13] [14] [15] [16].

Liungbiu tipo dirbiniai Lietuvoje (A. Girininko nuotr.)

Įsimintinos datos ir įvykiai:

1855 m. Senienų muziejaus ir archeologinės komisijos įsteigimas, steigėjas E. Tiškevičius [10, p. 58].

1931 m. Apuolės piliakalnio tyrimai, vadovavo V. Nagevičius [10, p. 195].

1936 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete pradedama dėstyti archeologijos kursą. Jį veda pirmasis profesionalus archeologas Lietuvoje J. Puzinas [10, p. 221].

1961 m. išleidžiamas pirmasis Lietuvos archeologinis apibendrinimas „Lietuvos archeologijos bruožai“ [17].

1966 m. Pradėta tyrinėti Šventosios akmens amžiaus gyvenvietes [18].

1979 m. Pradedami archeologiniai tyrimai Kernavėje [19].

2000 m. Luokesų ežere atrandamos ežerinės gyvenvietės po vandeniu [20].

Literatūra ir šaltiniai

  • [1] P. Bugucki, "Ancient Europe. The Discovery of Antiquity," in The History of Archaeology. An Introduction, London and New York, Routledge, 2014.
  • [2] C. Renfrew and B. Paul, Archaeology. Theories, methods and practice, Thames & Hudson, 2016.
  • [3] W. Haak, I. Lazaridis, N. Patterson, N. Rohland, S. Mallick, B. Llamas, ... and D. Reich, "Massive migration from the steppe was a source for Indo-Eurepean languages in Europe," Nature, no. 522(7555), 2015.
  • [4] J. Tyldesley, "Egypt," in The History of Archaeology. An Introduction, London and New York, Routledge, 2014, pp. 73-89.
  • [5] G. Muskett, "The Aegean World," in The History of Archaeology. An Introduction, London and New York, Routledge, 2014.
  • [6] P. Verhagen, Case Studies in Archaeological Predictive Modelling, Lieden University Press, 2007.
  • [7] [Online]. Available: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.405666. [Accessed 17 gruodžio 2018].
  • [8] A. Girininkas, T. Rimkus, G. Slah and L. Daugnora, "Liungbiu tipo dirbiniai Lietuvoje," Istorija, no. 105(1), pp. 4-23, 2017.
  • [9] in VLE, I T, A-Ar, Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001, pp. 714-717.
  • [10] P. Kulikauskas and G. Zabiela, Lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.), Vilnius, 1999.
  • [11] A. Kuncevičius, Lietuvos viduramžių archeologija, Versus aureus, 2005.
  • [12] A. Čivilytė, Žmogus ir metalas priešistorėje: žvilgančios bronzos trauka, Vilnius, 2014.
  • [13] L. Kurila, "Žmonių kaulų iš Rytų Lietuvos pilkapių AMS 14C datavimas: rezultatai, perspektyvos," Lietuvos archeologija, vol. 41, pp. 45-80, 2015.
  • [14] A. Merkevičius, Metodai Lietuvos archeologijoje, Vilnius, 2014.
  • [15] G. Piličiauskas, "Kuršių nerijos archeologinių tyrimų strategijos," Lietuvos archeologija, vol. 39, pp. 255-284, 2013.
  • [16] R. Vengalis, "Regioninės archeologijos link: Archeologinių tyrimų geoduomenų bazė," Lietuvos archeologija, vol. 43, pp. 217-241, 2017.
  • [17] K. Jablonskis and P. Kulikauskas, Lietuvos archeologijos bruožai, Vilnius, 1961.
  • [18] R. Rimantienė, Šventoji. Narvos kultūros gyvenvietės, Vilnius, 1979.
  • [19] P. Kulikauskas and A. Luchtanas, "Archeologiniai tyrinėjimai Kernavėje 1979 metais," Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1978-1979 metais, pp. 35-38, 1980.
  • [20] Z. Baubonis, R. Kraniauskas and M. Kvedaravičius, "Luokesų ežero senovės gyvenvietės povandieniniai archeologiniai tyrinėjimai," Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2000 metais, pp. 229-231, 2002.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos