Archeologijos istorija

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Archeologija (gr. αρχαιολογία „senovės mokslas“, iš gr. αρχαίος „senas“ + λόγος „mokslas, mokymas“) - tai mokslas siekiantis pažinti praeities žmones, jų visuomenes bei kultūras. Dažnai archeologija siejama su istorija, kaip pastarosios dalis, tačiau yra pavyzdžių (D. Britanija, JAV) kai archeologija labiau siejama su antropologija ar etnologija. Archeologai tyrinėja žmones ir jų aplinką nuo seniausių priešistorinių iki moderniųjų laikų.

Archeologijos istorija pasaulyje

Archeologijos pradžią sunku apibrėžti. Visais laikais žmonės domėjosi savo praeitimi. Kaip ir dabar, taip ir anksčiau, žmonės matydami buvusių rūmų ir miestų griuvėsius suvokė apie prieš juos egzistavusias žmonių bendruomenes, kartais jas mitologizuodavo. Senovines vietas dažnai aplankydavo lobių ieškotojai. XV-XVI a. plintant renesansui ir humanizmui, aukštesniųjų luomų atstovai pradeda rinkti ir kolekcionuoti senovės Graikijos ir Romos reliktus. Antikvarizmas ypač populiarėja XVI-XVIII a. atradus Vezuvijaus ugnikalnio išsiveržimo metu palaidotus Herkulanumo ir Pompėjos miestus. XIX a. galima laikyti mokslinės archeologijos pradžia, kurią nulėmė keli kitų mokslų laimėjimai. Geologijos moksle Charles Lyell suformuojama uniformitarianizmo teorija, teigianti, kad dabar gamtoje vykstantys geologiniai procesai yra nepakitę ir vyksta pagal tuos pačius principus kaip ir anksčiau. Tuo pačiu metu vystosi ir stratigrafijos metodikos, padedančios atskirti radinius pagal slūgsojimo sluoksnį. Charles Darwin 1859 m. publikuoja knygą „On the origin of spiecies“, kuri padeda pamatus evoliucinei teorijai. Archeologijos moksle taip pat vyksta svarbūs pokyčiai. 1819 m. pristatyta „trijų amžių sistema“, kuomet C. J. Thomsen sugrupavo radinius, išskirdamas tris pagrindinius archeologinius laikotarpius: akmens, bronzos ir geležies amžius. [1, 2] XX a. pradžioje įsibėgėjęs nacionalizmas paveikė ir mokslinę raidą. Įvairioms tautoms gaunant nepriklausomybę arba atsiskiriant nuo didžiųjų valstybių pagreitį įgauna kultūrinė-istorinė tradicija ieškanti ir bandanti pagrįsti tautos šaknis ir vientisumą nuo seniausių laikų, todėl tai veikia ir tendencingą archeologijos teorijos vystymąsi. Šioje srityje pasižymi archeologas Gordon Child (1892-1957). [2] XX a. vid. įvyksta lūžis pakeitęs archeologijos mokslą ir praktiškai performavęs teorinį pagrindą. Pirmiausia, 1949 m. Willard Libby (1908-1980) pristatė savo atradimą – radioaktyviosios anglies (C14) datavimą. Įtaka buvo labai didelė, pasikeitė pačios archeologijos suvokimas, susiformavo nauja procesinės archeologijos kryptis, pabrėžianti objektyvumo svarbą. Galingėjantys kompiuteriai ir kitos technologijos leido rinkti ir apdoroti vis daugiau duomenų. Atsiranda neinvazinės tyrimų metodikos: geofizikiniai tyrimai. Naujos metodikos leidžia į praeitį žvelgti detaliau, archeologija vis labiau specializuojasi (bioarcheologija, geoarcheologija, etnoarcheologija, zooarcheologija, aplinkos archeologija, elgsenos archeologija ir kt.). Atsiranda ir pradedama taikyti stabiliųjų izotopų metodika, padedanti nustatyti žmonių ar gyvūnų mitybą, kilmę [2]. Šiuo metu dar vienas lūžis archeologijoje – DNR tyrimai, kurie darys atitinkamą įtaką tolimesnei disciplinos raidai, kaip anksčiau tai padarė radioaktyvios anglies metodas. DNR tyrimai jau panaudoti tikslinant archeologinius ir lingvistinius duomenis. Nustatyta, kad apie III tūkst. pr. Kr. Europoje pasklido žmonės su kitokiais genais nei anksčiau čia gyvenusieji. Tai siejama su indoeuropiečių pasklidimu Europoje. Šie tyrimai patvirtino gerokai anksčiau M. Gimbutienės dėstytą teoriją apie masines klajoklių genčių migracijas. [3]

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos