Bajerčius Konstantinas

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Konstantinas Bajerčius 1927 m. LCVA
Knyga apie Konstantiną Bajerčių.

Bajerčius Konstantinas (slapyvardis Garibaldis) (1903 m. spalio 24 d. Pajotijų k., Plokščių valsč., Šakių apskr. - 1946 m. gruodžio 8 d. Alytuje, palaidojimo vieta nežinoma) - pedagogas, rašytojas, tautosakininkas, rezistentas.

Iš daugiavaikės šeimos (dešimt vaikų), vaikystėje skurdo, buvo silpnos sveikatos, mokėsi su pertraukomis. 1921 m. baigė Jurbarko „Saulės“ progimnaziją, mokytojavo pradžios mokyklose. Susirgęs džiova, iš tarnybos buvo atleistas, ilgai gydėsi.

Mokytojavo pradžios mokyklose: 1921 m. spalio 1 d. – 1922 m. rugpjūčio 31 d. – Juodkėnų pradžios mokyklos (Girkalnio valsč.) mokytojas-vedėjas; 1922 m. rugsėjo 1 d. – 1922 m. gruodžio 31 d. – Žindaičių pradžios mokyklos (Jurbarko valsč.) mokytojas-vedėjas; 1923 m. gegužės 1 d. – 1924 m. rugpjūčio 31 d. – Grėbliaučiškių pradžios mokyklos (Žiežmarių valsč.) mokytojas-vedėjas; nuo 1924 m. rugsėjo 1 d. – Gegužinės pradžios mokyklos (Žaslių valsč.) mokytojas. Vėliau vaikus mokė Žiežmariuose. 1926 m. baigė Mokytojų seminarijos dviejų kursų programą ir išlaikė lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą. Egzaminų komisija jam pripažino pradžios mokyklos mokytojo teises. 1928 išvyksta į Raseinių apskritį atsargos mokytoju, bet nesutarė su tautininkais ir buvo atleistas. Persikėlė į Tauragės apskritį, mokytojavo Naudvario pradžios mokykloje, tačiau vėl buvo atleistas ir pusmečiui ištremtas į Varnių koncentracijos stovyklą.

1930 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-Filosofijos fakulteto Filosofijos skyrių, studijavo filosofiją ir pedagogiką. Bendradarbiavo suaugusiųjų ir vaikų spaudoje: „Žiburėlyje“, „Saulutėje“ ir kt. Viena po kitos išeina jo knygelės vaikams: „Trys keliai“ (1929), o 1930 - Vytauto Didžiojo metais - išleidžia net tris pasakų, apsakymėlių ir eilėraščių vaikams knygeles: „Žemės vieškeliais“, „Namuose ir giriose“ ir „Spindulėliai“. Kaip gyvenimo credo skamba jo žodžiai:

Tautos siela - siela manoji,

mano skausmai - skausmai tautos,

ir mano kraujas ir gyvybė -

tautos manosios savastis.

(„Žemės vieškeliais“)

Vėlesniais metais išleidžia literatūrinę pasaką-apysaką „Zuikių žemėje“ (1931), apsakymų rinkinį „Nugirstos šnekos“ (1937) ir literatūrinių pasakų rinkinį „Iš pasakų krašto“. Lig šiol nerastas reikšmingiausio kūrinio „Gaigalas Kvarklys“ paskutinės redakcijos rankraštis.

Anuometinė spauda gerai vertino jo kūrybą. Pavyzdžiui, K. Dainius rašė: „Per savo kūrybą jis išpažįsta tam tikrą idėją, kurio jisai aistringai siekia, kuriai yra atsidavęs, prisiekęs. Kas toji autoriaus pamylėtoji idėja? Gili žmonių meilė, tarnavimas meilėje kitiems, jų skausmams“ (citata pagal „Lietuvos aidą“, 1992 m. sausio 21 d.).

Rinko tautosaką. 1924 m., mokytojaudamas Gegužinėje, jis siuntė V. Krėvei 15 dainų, žadėdamas dar daugiau surinkti. Daugiausia tautosakos surinko Gaurės, Gelgaudiškio, Jurbarko, Žaslių, Žiežmarių apylinkėse. Jis užrašęs 818 dainų, 230 mįslių, 220 burtų-prietarų, kitos tautosakos. Net 9 jo užrašytos dainos pateko į akademinį lietuvių liaudies dainų sąvadą - „Lietuvių liaudies dainynas“.

Pats K. Bajerčius irgi skelbė savo užrašytas dainas. Leidinėlyje „Žemės vieškeliais“ jis publikavo 40 liaudies dainų. Liaudies dainas jis didžiai vertino, suvokė jų meninę vertę, prisipažino jas mėgęs:

Aš padainuosiu

Dainų dainelę,

Aš dainų bernužėlis.

Aš atdarysiu

Dainų skrynelę,

Paleisiu į liustelį.

Kolegos ir mokiniai vertino jį kaip puikų pedagogą. „Tikras mokytojas, - rašė K. Bajerčius, - yra ne kas kitas kaip visuomenės siela, nes mokytojas visuomenėje visuomet įsikūnija. Koks bus mokytojas, tokia bus ir visuomenė“. Jo mokymo principai buvo demokratiški, jis stengėsi ugdyti asmenybę, skatino mąstyti, abejoti, ieškoti naujų sprendimų. Buvo santūrus, griežtas, darbštus, atjautus, padėdavo į bėdą įkliuvusiam žmogui.

1939 m. persikėlė gyventi į Alytų, dirbo Kalesninkų pradžios mokykloje, Alytaus pradžios mokyklų inspektoriumi, o įsteigus mokytojų seminariją (1941 m. rugsėjo 15 d.) buvo joje dėstytoju. „Kai jis kalbėdavo, mes nukeliaudavome lyg į pasakų šalį, kur iškeliamas žmogaus nemirtingumas, sielos grožis, Dievo ir tėvynės meilė, pasiaukojimas ir savęs atsižadėjimas dėl aukštesnių idealų“, - rašo savo prisiminimuose Stefanija Černytė („XXI amžius“, 1997 m. birželio 6 d.).

Karo metais, rizikuodamas gyvybe, išgelbėjo nuo mirties žydų Belkinų šeimą.

Lietuvą vėl okupavus sovietams, stojo į rezistentų gretas. Kartu su kunigu P. Šliumpa ir kitais įsteigė Alytuje pasipriešinimo organizaciją, vadovavo patriotinei jaunimo pasipriešinimo grupei. 1946 m. balandžio 23 d. vykusiame partizanų sąskrydyje vieninteliam K. Bajerčiui-Garibaldžiui, kaip inteligentijos atstovui, patikėta pasirašyti Pietų Lietuvos partizanų vadų Deklaraciją. 1946 m. pabaigoje Alytaus pasipriešinimo grupė buvo sunaikinta, jos vadovai suimti. Gruodžio 6 d. suimtą K. Bajerčių-Garibaldį tardė ir kankino Alytaus MGB kalėjime. Nieko neišdavęs, nuo žiaurių sumušimų Garibaldis po dviejų dienų mirė kameroje. Jo kūno užkasimo vieta nežinoma. 1950 m. birželio 1 d. Pietų Lietuvos partizanų vadų susirinkimo sprendimu K. Bajerčiui-Garibaldžiui buvo suteiktas Laisvės Kovos Karžygio vardas. 1994 m. sukurtas videofilmas „Garibaldžio byla“ (scenarijaus aut. E. Ignatavičius, rež. J. Sabolius). 1997 m. lapkričio 20 d. LR Prezidento dekretu K.Bajerčiui suteiktas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (po mirties). Tų pačių metų gruodžio 17 d. Pasipriešinimo dalyvių komisija jam suteikė kario savanorio statusą (po mirties). 1998 m. gegužės 13 d. Krašto apsaugos ministro įsakymu Bajerčiui suteiktas kapitono laipsnis (po mirties). Kadangi Gegužinės mokyklos, kurioje mokytojavo K. Bajerčius nėra, 1997 01 30 Kaišiadorių rajono taryba K. Bajerčiaus vardą suteikė Šilonių pagrindinei mokyklai. Netrukus pati mokykla buvo pavadinta Zūbiškių pagrindine. 1997 spalio 4 d. K. Bajerčiaus vardo suteikimo proga mokykloje vyko iškilmės. Dalyvavo Seimo pirmininkas prof. V. Landsbergis.

Kūryba

Konstantinas Bajerčius-Garibaldis. Gyvenimo vieškeliais gruoblėtais (Poezija. Proza. Publicistika. Pedagogika. Laiškai. Atsiminimai. In memoriam) / sudarė prof. Vincas Auryla. – Vilnius, 2003.

Šaltiniai

  • Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F. 391. Ap. 3. B. 1288. L. 5. Gegužinės pradžios mokyklos mokytojo Bajerčiaus Kosto užpildyta anketa. 1925 m. balandžio 21 d.
  • Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F. 561. Ap. 15. B. 37. L. 1. Asmens pareiškimas priimti į Šaulių sąjungą. 1926 m. sausio 10 d.
  • Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F.631. Ap.7. B.8512. Bajerčius Konstantinas.

Literatūra

  • Abromavičius S., Kasparas K., Trimonienė R. Didžiosios Kovos apygardos partizanai. - Kaunas: Naujasis lankas, 2007. - P. 200, 201.
  • Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaišiadorys. - Kaunas: UAB „Neolitas“, 2009. - P. 70;
  • Laurinavičius J. Kaišiadorių krašto žmonės: 100 biografijų. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2002. - P. 23-25.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos