Bartkūnai

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bartkūnai Rusijos ir Prūsijos pasienio žemėlapyje, sudarytame tarp 1795-1807 m. Lietuvos valstybės istorijos archyvas. F. 526. Ap. 7. Saugojimo vienetas 4933.
Bartkūnai (Bortkuny) ir apylinkės. 1911 m. vokiečių kariuomenės topografinio žemėlapio fragmentas (Karte des westlichen Rußlands. O. 22. Kowno.
Bartkūnai ir apylinkės 1931 m. žemėlapyje. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Retų knygų ir rankraščių skyrius.

Bartkūnai, kaimas Rumšiškių seniūnijoje, 6 km į pietryčius nuo Rumšiškių, 10,5 km į pietvakarius nuo Kaišiadorių, ant Kauno marių kranto. Šiaurės vakaruose ribojasi su Uolės upeliu, pietuose - su Strėvos upe. Per kaimą eina kelias Kaunas-Alytus.

Turinys

Istorija

1528 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pašauktinių sąraše minimas Darsūniškio bajoras Bogdanas Bortkevičius, greičiausiai ir gyvenęs šiose vietose. 1744 m. Rumšiškių parapijos gyvenviečių sąraše paminėtas gyvenvietės vardas Bortkevičiai neabejotinai rodo vietovardžio asmenvardinę kilmę. 1831 m. sukilime dalyvavo Bartkūnų bajorkaimio bajoras Anupras Dabkevičius (48 m. amžiaus). Priklausė dvarininko Berlinskio vadovaujamam būriui ir dalyvavo užimant Rumšiškių miestelį 1831 m. (Verbų sekmadienį). Bartkūnų bajorkaimis ir užusienis pažymėti 1844-1845 m. sudarytame Vilniaus ir Kauno gubernijų pasienio žemėlapyje. XIX a. pabaigoje bajorkaimyje savo žemės turėjo bajorai Boreikiai (24 dešimtinės), Bartkevičiai (11,25 dešimtinės), Butkai (12 dešimtinių), Voitkunskiai (101 dešimtinė), Dabkevičiai, Piotrovskiai (4 dešimtinės), Padegimai (80 dešimtinių), Eibovičiai, Jankevičiai. 1900 m. minimi dveji Bartkūnai - palivarkas ir bajorkaimis. Kaimas su 390,2 ha žemės į vienkiemius išskirstytas 1934 m. Dažniausios Dabkevičiaus, Ambrazevičiaus, Pūro pavardės.

1944 m. liepos 15 d. 10-ties sovietinių karių automatininkų būrys, vadovaujamas kapitono Timofejaus Jakovlevo, įsiveržė į kaimą. Vokiečiai, netekę 30 karių, pasitraukė į Rumšiškių pusę. Žuvo ir rusų karių, kurie buvo palaidoti Bartkūnuose. Per Antrąjį pasaulinį karą fronte žuvo iš Bartkūnų kilęs sovietinės armijos leitenantas Čepkauskas. Po karo kaime buvo nužudyta 3 asmenų Dabkevičių šeima. 1948-1949 m. ištremti 7 gyventojai. 1923 m. kaime - 24 sodybos, 116 gyventojų, 1947 m. - 12 sodybų, 43 gyventojai, 1977 m. - 17 šeimų (41 gyventojas), 2002 m. - 22 sodybos, 32 gyventojai. Stambiausi kaimo ūkininkai šiuo metu yra Robertas Šimanskas ir Steponas Kiminas. Yra kapinės. Išlikęs buvusio dvaro pastatas - medinis tvartas su priestatu. Taip pat išlikę atskiri medžiai, gluosnių alėja.

Z. Gliogeris apie Bartkūnų dvarą

1872 m. Nemunu keliavęs lenkų archeologas, etnografas ir kultūros istorikas Z. Gliogeris apie Bartkūnų dvarą rašė: „Žemiau Vilniaus ir Kauno gubernijas skiriančios Strėvos žiočių dailiame ramaus užkampio sode stovėjo medinis, šiaudinio, bet dvišlaičio senoviško stogo dvarininko namas su priebučiu, paremtu kolonomis, o iš čia atviras Nemuno vaizdas (…). Dailininke arba poete! Jei panorėsi mūsų kaimišką kuklų žemdirbio triūsą pavaizduoti, senų prigimtų dorybių židinį ir kilnią šalies papročių tradiciją parodyti, tai atlik pareigą, jei dvaro rūmai tebestovi, tiksliai pavaizduok tą ramų užkampį. Tačiau sudie, mielas lietuvio dvareli!.. Mano laisvę neša spėrusis Nemunas… Jau paskutinį kartą nukreipiu liūdną žvilgsnį į tave… Jau niekada daugiau tavęs nebematysiu… Ir palieku nežinodamas, kieno lizdas buvai arba esi!”.

Vietovardžiai

Leliušių pradžios mokyklos mokytoja Juzė Vitkauskienė 1935 m. gruodžio mėnesį užrašė Bartkūnų kaimo vietovardžius. Pateikėjai - Kostas Bartkevičius ir Apolinaras Dapkevičius. Abu gimę šiame kaime.

Brasta (Brady) – nenaudojama žemė - žvyrynas. Apie 1 ha dydžio, pietuose ribojasi su Strėvos upe.

Bukta – krantai ir smėlėta, ariama, žemė. Apie 1 ha dydžio, šiaurėje ribojasi su Strėvos upe. „Randama žmonių kaulų, molinių indų ir kt. senienų”.

Telėdnykas – šlapia pieva, apie 4 ha dydžio. Iš pietų pusės prieina laukas Gajek. Vidury pievos yra pakili sala. Pasakojama, kad anksčiau toje saloje augęs miškas ir ten buvę briedžių”.

Ąžuolynas (Dembniakas) – ganyklos. Apie 6 ha dydžio drėgnas, molėtas, žemės plotas. Šiaurės rytuose ribojasi su Leliušių kaimo žeme.

Gojelis (Gajek) – ariama žemė. Apie 15 ha dydžio. Vakaruose ribojasi su pieva Zagrodnia.

Kalnapievis (Gurolonka) – ariama žemė. Apie 10 ha dydžio. Pietuose siekia Strėvą.

Krakbol – ariama žemė ir raistelis. Apie 20 ha dydžio. Pietuose siekia Strėvą. „Jame yra akmuo, vadinamas tuo pačiu vardu. Akmens dydis, žemės paviršiuje, apie 5 m3”.

Medinas (vietinių žmonių vadinama Mediny) – raistas ir laukas. Apie 10 ha dydžio. Šiaurės rytuose siekia Dembniako ganyklas.

Raudonupis – ariama žemė ir ravas. Apie 10 ha dydžio. Pietryčiuose siekia Strėvą. „Ravu teka upelis tik smarkiai palijus. Vasarą išdžiūsta”.

StubialyStrėvos upės pietiniai krantai – ariama, smėlėta, žemė. Apie 1 ha dydžio.

Apitvaras (Zagrodnia) – pieva, apie 1 ha dydžio. Jos viduriu driekiasi plentas.

Šaltiniai

  • Lietuvių kalbos instituto Vietovardžių kartoteka. Lietuvos žemės vardynas.

Literatūra

  • Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2001. - P. 202-203.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos