Bijautonys

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bijautonys (Biowtany) ir apylinkės. 1911 m. vokiečių kariuomenės topografinio žemėlapio fragmentas (Karte des westlichen Rußlands. O. 22. Kowno.
Bijautonys ir apylinkės 1931 m. žemėlapyje. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Retų knygų ir rankraščių skyrius.

Bijautonys, kaimas Rumšiškių seniūnijoje, 7,5 km į pietryčius nuo Rumšiškių, 7 km į pietvakarius nuo Kaišiadorių, Strėvos dešiniajame krante, prie Vilniaus-Kauno plento. Šiauriniu pakraščiu teka Motera, Nemuno intakas. Kaime yra piliakalnis vadinamas Pilimi.

Turinys

Bijautonių piliakalnis

Piliakalnis yra į Strėvos slėnį įsiterpusioje kalvoje, kurią iš rytų, pietų ir vakarų juosia upės slėnis. Didžioji dalis piliakalnio aikštelės nuslinkusi, išliko tik 2-4 m pločio centrinė dalis. Šlaitai statūs, 17 m aukščio. Aikštelė buvusi apie 25 m ilgio. Šiaurinėje pusėje nuo aukštumos išliko 4 m aukščio pylimo dalis ir už jos - 1,3 m gylio griovys. Aikštelės pietinėje pusėje yra vienas 1,5 m, už jo antras - 0,4 m aukščio pylimai. Aikštelėje pastebima kultūrinio sluoksnio pėdsakų.

Istorija

Bijautonių kaimas minimas 1574 m. birželio 5 d. Darsūniškio seniūnijos, valdytos Motiejaus Žalinskio, ir Vaiguvos dvaro, priklausiusio Ivanui Sienčiukavičiui, žemės ribų nustatymo sutartyje. Bijautonys paminėti 1744 m. Žiežmarių parapijos gyvenviečių sąraše. 1863 m. sukilime dalyvavo valstietis Viktoras Urbonavičius iš Bijautonių. 1900 m. kaimas priklausė Stoniavos dvarui. Šiame kaime daraktoriavo knygnešys Matas Pūras, vaikus mokęs 1896-1904 m., bei knygnešys Juozas Pažerskis (nuo 1909 m. iki Pirmojo pasaulinio karo), kuris Bijautonyse vedė vietos merginą Nastę Kudrevičiūtę.

Slaptoje mokykloje mokė lietuviškai ir šiek tiek rusiškai, taip pat Lietuvos istorijos, geografijos, tikybos, skaičiavimo. Mokė iš elementoriaus ir maldaknygių. Nesimokančius palikdavo po pamokų. Vienu metu dirbo su 30-40 devynerių - dvylikos metų vaikų. Mokymosi kursą jie išeidavo per 3-4 žiemas. 1915 m. išvyko į Rusiją. 1918 m. grįžo į Trakų apskritį, mokytojavo įvairiose pradinėse mokyklose.

Pirmojo pasaulinio karo metu Bijautonių gyventojai slėpė iš darbo batalionų pabėgusius darbininkus - už tai vokiečiai skyrė kaimui 750 markių kontribuciją. Šalia kaimo, miške, palaidoti septyni per Pirmąjį pasaulinį karą žuvę kareiviai. Bijautonys į vienkiemius išskirstyti 1926 m. Tuo metu kaime buvo 302,28 ha žemės. Kaime paplitusios Kudrevičiaus ir Genevičiaus pavardės. Antrojo pasaulinio karo metais gyventoja V. Rancevičienė slėpė iš nelaisvės pabėgusius sovietinius karius.

1897 m. kaime - 199 gyventojai ir 155 dešimtinės žemės, 1923 m. - 43 sodybos, 254 gyventojai, 1931 m. - 50 sodybų ir 317,59 ha žemės, 1937 m. - 182 gyventojai katalikai, 1947 m. - 47 sodybos, 204 gyventojai, 1959 m. - 126 gyventojai, 1977 m. - 38 šeimos (99 gyventojai), 2002 m. - 27 sodybos, 62 gyventojai.

Yra kapinės. 1957 m. ties Bijautonimis, prie Strėvos, pastatyta 360 kw galingumo Būblių hidroelektrinė, o upė užtvenkta. Šiuo metu elektrinė (po ilgos pertraukos) vėl veikia.

Vietovardžiai

Rusonių pradžios mokyklos mokytoja Anastazija Kuzinevičienė 1935 m. lapkričio mėnesį užrašė Bijautonių kaimo vietovardžius. Pateikėjas - Izidorius Kudrevičius, gimęs šiame kaime.

Balelės (vietinių žmonių vadinama Balales) – pieva. Apie 0,5 ha dydžio. Lyguma, juodžemis. Bijautonių kelio vakarinėje pusėje.

Blakutinė – dirva. Pakalnė, molis. Apie 1 ha dydžio. Į pietus prie Kauno-Vilniaus vieškelio. „Toje vietoje seniau buvo smuklė”.

Bartkūnų kelias – kelias. Apie 5 km ilgio. Eina nuo Bartkūnų kaimo į Žiežmarius.

Bukta – dirva. Apie 7 ha ploto. Smėlis, žvyras. Prie Strėvos upės, pietų pusėj, Jono ir Antano Grilevičiaus sklype.

Delyno kalnas – „kalnas ant vieškelio”. Apie 2 ha dydžio. Molis. 0,5 km į rytus nuo Rusonių Bobilių kaimo.

Dubė – kalnelis ir pieva. Apie 6 ha dydžio. Molis. Prie Strėvos upės, Lisausko lauke.

Duobelės – pieva ir dirva. Apie 12 ha dydžio. Kalnas, molis ir juodžemis. Nuo Bartkūnų kelio į šiaurę.

Gaičeriškis – dvi sodybos. Apie 16 ha dydžio. Lyguma, molis. Prie Strėvos upės, Jono Grinkevičiaus ir Vinco Venckaus sklypuose.

Gyvulių kapai – dirva. 15x15 m dydžio. Smėlėta lyguma. Prie Strėvos upės, nuo Buktos į vakarus, Jono ir Antano Grilevičių. „Žmonės pasakoja, kad seniau toj vietoj padvėsusius gyvulius užkasdavo. Nuo to vieta ir vardą gavusi”.

Jakubausko kalnas – kalnelis ir pieva. Apie 4 ha dydžio. Pieva šlapia prie molio. Prie Strėvos upės, greta su Dube į rytus ribojasi su Būblių kaimu.

Judelio griovis (vietos tarme Judelio revas) – griovys. Apie 0,25 km ilgio, 60 m pločio, 50 m gylio. Į vakarus nuo Bijautonių kelio.

Karkuviškės – pieva. Apie 1,5 ha dydžio. Lyguma, juodžemis. Prie Strėvos upės, Izidoriaus Kudrevičiaus sodyboje.

Kastas kalnas – kalnas. Apie 1,5 ha dydžio. Molis, žvyras. Nuo Bijautonių kelio į rytus, Onos Grūlevičienės žemėje.

Lisausko kalnas – kalnas. Apie 3 ha dydžio. Molis. Prie Strėvos upės, Lisausko lauke. „Seniau toje vietoje gyveno miško sargas - Lisauskas ir dabar šis kalnas priklauso - Lisauskui”.

Motera, Niotera – upelis. Apie 1,5 m pločio. Teka šiaurinėje Bijautonių kaimo šiaurinėje pusėje. Teka iš Pavuolio šaltinio Būblių dvaro lauke, įteka į Vuolos (dabar Uolės) upę Dovainonių kaimo lauke.

Pamargė – sodyba. Apie 10 ha dydžio. Lyguma, žvyras. Prie Strėvos upės, Izidoriaus Kudrevičiaus sodyba.

Pavuolio šaltinis, kitaip: Malakausko – šaltinis. 5x5 m dydžio. Yra rūdos. Į pietus nuo vieškelio.

Pilis – piliakalnis. Apie 60 m aukščio. Molis. Prie Strėvos upės, Lisausko lauke. „Iš pietų pusės labai aukšta, o iš žiemių pusės lyguma. Žmonės pasakoja, kad kalno viduj yra plytų. Griaunamas nėra, Žiežmarių policija uždraudė liesti”.

Plytinė (vietinių žmonių vadinama Plytnyčia, Cegelnė) – sodyba. Apie 7,5 ha dydžio. Lyguma, molis. Prie vieškelio pietų pusėje, Andriaus Genevičiaus ir Vinco Venckaus sklypuose. „Netinkama žemės darbui”.

Strėva – upė. Apie 12 m pločio. Teka per Bijautonių kaimą. „Išteka netoli okupuotos Lietuvos rubežiaus, įteka į Nemuną”.

Telėtninkai – sodyba. Apie 3 ha dydžio. Lyguma, molis, juodžemis. Prie Strėvos upės rytų pusėje, Agnietės Sinkevičienės sklype. „Anksčiau toj vietoj teliukus ganydavo, nuo to ta vieta ir vardą gavo”.

Žydų balos (vietinių žmonių vadinama Žydų bales) – pieva. Apie 2 ha dydžio. Lyguma po kalnu, molis, juodžemis. Prie Strėvos upės, Jono Sinkevičiaus sklype. „Žmonės pasakoja, kad toje vietoje po žydų „Ilgos nakties” rastas negyvas žydas. Dėl to ta vieta ir pavadinta „Žydų bala””.

Šaltiniai

  • Lietuvių kalbos instituto Vietovardžių kartoteka. Lietuvos žemės vardynas.

Literatūra

  • Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2001. - P. 203.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos