Brazauskas Kazimieras

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kazimieras Brazauskas (1906–1997) 1930 m. KšM

Brazauskas Kazimieras (1906 m. liepos 8 d. Piatigorske, Stavropolio kraštas, Šiaurės Kaukazas, Rusija – 1997 m. vasario 11 d. Vilniuje, palaidotas Kaišiadorių kapinėse) – buhalteris, valstybės tarnautojas, šaulys, bitininkas, apželdinimo meistras. Pirmojo visuotiniuose tiesioginiuose demokratiniuose rinkimuose išrinkto Lietuvos Respublikos Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko (ėjo pareigas 1993–1998) tėvas.

Žmona – ilgametė Kaišiadorių notarė Sofija Peresilevičiūtė-Brazauskienė (1904–1979), sūnūs - hidrotechnikos inžinierius Algirdas Mykolas (1932–2010), statybos inžinierius Gerardas (1935–2020). Kazimieras ir Sofija Brazauskai išaugino, puikiai išauklėjo ir žmonos pirmagimę Reginą Peresilevičiūtė-Jurkonienę (1924–1995), pedagogę, kuri pokario metais mokytojavo Kaišiadorių apskrityje, vėliau dirbo Panevėžio stiklo fabrike.

Buvusiuose Kazimiero ir Sofijos Brazausko šeimos namuose (J. Biliūno g. 26, Kaišiadorys) 2011 m. liepos 2 d. atidaryti Brazauskų namai-muziejus.

Turinys

Šaknys, tėvai

Brazauskų šanknys – Lietuvos vidury. Valstiečiai Brazauskai yra kilę iš dabartinio Radviliškio krašto, Grinkiškio valsčiaus, Mikailiškių kaimo. Jų gyvenimas glaudžiai susijęs su Pašušvio miesteliu, kuris įsikūręs vaizdingoje Šušvės ir Žadikės santakoje. Pašušvyje buvo krikštijami ir laidojami Brazauskų tėvai, seneliai ir proseneliai. Pašušvio miestelyje Jono Jokūbo Brazausko (1853–1916) sūnus Jonas Brazauskas (1896–1971) 1927–1933 m. dirbo Pašušvio pradžios mokyklos vedėju. Jis Brazausko pavardę pakeitė į Beržiūno pavardę. Brazauskų giminės tyrinėtojų Aldonos, Gražinos, Zenono ir Vytauto Beržiūnų (Brazauskų) duomenimis, Brazauskai Mikailiškių kaime gyveno jau XVIII a. Pirmieji jų surasti Stanislovas Brazauskas ir Kristina Juodeikytė-Brazauskienė sūnų Motiejų Brazauską krikštijo 1803 m. vasario 16 d.

Stanislovo ir Kristinos Brazauskų sūnus Marcijonas (1799–1850) 1823 m. lapkričio 13 d. susituokė su Uršule Čepaite (1803–1833). Jiems gimė penki vaikai. Uršulei Brazauskienei mirus Marcijonas Brazauskas 1833 m. birželio 18 d. vedė antrą žmoną Rozaliją Lukšaitę (1806–1861), su kuria susilaukė dar šešeto vaikų. Marcijono sūnus Petras Dominykas Brazauskas (1824–1879) 1848 m. spalio 12 d. vedė Brigitą Plūkaitę (1817–1873) iš Pagormečių kaimo. Jų šeimoje augo šeši vaikai. Jauniausias jų Kazimieras Brazauskas (1863–1949) – tai Kazimiero Brazausko (1906–1997) tėvas.

Mikailiškių kaime Brazauskai žemės turėjo nedaug, tik apie 10 hektarų, tad jų gyvenimas XIX a. nebuvo lengvas. Kazimieras Brazauskas (1863–1949) 1880 m. išvyko į Latviją, Liepoją, apsistojo pas vyresnį brolį Juozą (1860–?). Liepojoje Kazimieras Brazauskas (1863–1949) pramoko dirbti su telegrafo aparatu ir 1881 m. geležinkelio vadovybė jam pasiūlė telegrafininko darbą Lietuvoje. Iš Liepojos 1881 m. jis grįžo į Lietuvą ir jam buvo suteikta tarnyba Kupiškio geležinkelio stotyje. Vėliau buvo paskirtas Rokiškio geležinkelio stoties viršininko padėjėju, dar vėliau – perkeltas į Obelių geležinkelio stotį.

Tėvynėje Lietuvoje Kazimieras Brazauskas (1863–1949) susipažino su Juzefa Giedraityte (1872–1959), kurią 1895 m. liepos 31 d. (naujuoju stiliumi rugpjūčio 11 d.) vedė.

Juzefos Giedraitytės-Brazauskienės tėvai ir protėviai – XIX a. pradžios bajorai Giedraičiai gyveno ir dirbo Vilniaus, Gardino ir Lydos apskrityse. Ipolitas Giedraitis, gimęs apie 1810–1812 m., šiose apskrityse dirbo dvarų valdytoju. Jo žmona Vilhelmina fon Noiman buvo kilusi iš Latvijos vokiečių dvarininkų. Po baudžiavos panaikinimo, vykdant žemės reformą, I. Giedraitis Mažeikių krašte, Laižuvos apylinkėse gavo du valakus (43 ha) žemės. Apie 1843 –1845 m. Ipolito ir Vilhelminos Giedraičių šeimoje gimė sūnus Juozas. Šeimoje buvo pasakojama, kad jis dalyvavęs 1863 m. sukilime. Po sukilimo jis vedė Oną Vilkaitę nuo Telšių, gyveno ir ūkininkavo Laižuvos valsčiaus Purplių kaime. O jauniausia Giedraičių dukra Juzefa (1872–1959) 1895 m. ištekėjo už Kazimiero Brazausko (1863–1949). Jiems gimė sūnus Aleksandras, kuris netrukus mirė.

Šiaurės Kaukaze

Juzefa ir Kazimieras Brazauskai su vaikais Kazimieru (kairėje) ir Vytautu prieš sugrįžtant į Lietuvą. Nalčikas, Šiaurės Kaukazas, Rusija. Apie 1922–1923 m. KšM

Kadangi vadovaujančius postus geležinkelyje tuometinėje Lietuvoje buvo užėmę rusai, o vietiniai katalikų tikėjimo tarnautojai caro valdžios buvo diskriminuojami, tai Kazimieras ir Juzefa Brazauskai 1899 m. išvyko į Šiaurės Kaukazą, kur buvo mažiau diskriminacijos, o ir uždarbiai didesni. Be to, čia jau buvo įsidarbinęs Kazimiero sūnėnas Antanas Brazauskas (1877–1944). Brazauskai apsistojo Piatigorske, o Kazimieras Brazauskas (1863–1949) įsidarbino geležinkelio stoties budėtoju. Kazimierui ir Juzefai Brazauskams gimė dar penki vaikai. Dvyniai Konradas ir jo negyvas broliukas. Vėliau gimė dukra Genutė, taip pat mirusi maža, trejų metukų. Sūnus Konradas taip pat mirė jaunas, sulaukęs tik 17 metų. Išaugo trys vaikai: Vytautas (1899–1970), Estera Marija (1903–1969) ir Kazimieras (1906–1997).

Po jauniausio sūnaus Kazimiero (1906–1997) krikštynų tėvą geležinkelininką Kazimierą Brazauską (1863–1949) pradėjo kilnoti iš vienos geležinkelio stoties į kitą. Iš pradžių į Kotelnikovą prie dabartinio Cimliansko vandens telkinio (dabar Volgogrado sritis). Ten jis geležinkelio stoties viršininku dirbo neilgai – netrukus teko keltis į Belidžio (Derbento raj.) stotį Dagestane. Iš Belidžio K. Brazauską iškėlė į Krasnodaro gubernijos nedidelę Platnirovskajos geležinkelio stotį (tarp Krasnodaro ir Tichoreckajos). Irgi – neilgam. Atėjo naujas nurodymas – keltis į Kabardos-Balkiriją, į Dokšukino (dabar – Nartkala, Urvansko r.) geležinkelio stotį netoli Nalčiko, kur Brazauskai gyveno jau ilgiau.

Kazimieras Brazauskas (1863–1949) buvę vidutinio ūgio, lieknas vyras. Jis niekada nerūkė, nevartojo alkoholio, buvo labai darbštus ir sumanus žmogus. Kaukaze jis gilinosi į sodininkystės paslaptis, išmoko bitininkystės. Gyvendamas Vladikaukaze, K. Brazauskas prie geležinkelio stoties, kurioje dirbo, įkūrė gražią sodybą. Joje prisodino vaismedžių ir vaiskrūmių, įveisė bičių, be to, laikė tris karves, vištų, triušių. Vaikus nuo mažens pratino prie darbo, čia jie išmoko mylėti žemę, auginti gyvulius ir augalus. Be to, K. Brazauskas domėjosi medžio drožyba, savo kūrinius yra net eksponavęs parodose. Nors jokių mokslų nebuvo baigęs, tačiau labai vertino mokslą, brangino knygą, prenumeravo spaudą ir nuo mažumės prie knygos pratino vaikus: rodydavo jiems raides, mokydavo skaityti, rašyti, skaičiuoti.

Nalčiko miestelyje Brazauskai išgyveno beveik dešimt metų. Čia gyvenant praėjo Pirmasis pasaulinis karas, 1917 m. Vasario revoliucija, Spalio perversmas, pilietinis karas Rusijoje. Prasidėjo suirutė, badas, šaudymai. Kai sūnus Kazimieras (1906–1997) baigė vidurinę mokyklą, didėjant bolševikinėms represijoms, Brazauskų šeima 1923 m. vasarą sugrįžo į Lietuvą. Apsistojo gimtinėje Mikailiškių kaime (dabar – Radviliškio r.). 1925 m. Kazimieras Brazauskas (1863–1949) Pašilių kaime, netoli Labūnavos (dabar – Kėdainių r.), tuometinės žemės reformos metu iš buvusio dvaro gavo 8,5 ha žemės. Dirbo Vilkyčių geležinkelio stoties viršininko padėjėju, vėliau – Klaipėdos geležinkelio stoties, dar vėliau – Anužių. 1924 m. jį paskyrė Kalnėnų stoties viršininku, o 1931 m. jis perkeltas į Pravieniškių geležinkelio stotį. Išėjęs iš tarnybos geležinkelyje į pensiją, gautoje žemėje pradėjo statyti gyvenamąjį namą, ėmėsi ūkininkauti. Kazimieras Brazauskas mirė 1949 m., sulaukęs 86 metų, o Juzefa Brazauskienė mirė 1959 m. Abu palaidoti Labūnavoje.

Kazimieras Brazauskas (1906–1997) Lietuvos kariuomenėje. 1927 m. gegužės 15 d. KšM

Jauniausias sūnus Kazimieras Brazauskas (1906–1997), už nedidelį mokestį pasamdytos kaimynės paruoštas, 1915 m. įstojo į Kabardos-Kalnijos realinę mokyklą Nalčike, kuriai ne taip seniai buvo suteiktas imperatoriaus Aleksandro III vardas (Кабардино-Горcкое реальное училище имени импераmора Александра III). Mokykla buvo pačiame miesto centre, už cerkvės. Pastatas didelis, dviejų aukštų. Gerai įrengti kabinetai: fizikos, chemijos, gamtos mokslų, piešimo. Turtinga biblioteka. Mokslo trukmė – septyneri metai. Buvo mokoma vokiečių, prancūzų kalbų. Vadovėlius reikėjo pirkti, už mokslą mokėti. Gabesnieji buvo atleidžiami nuo šio mokesčio. Kazimieras (1906–1997) nuo mokesčio irgi buvo atleistas. Mokiniai vilkėjo uniformas: žalios spalvos paltukai, pilkos gelumbės kostiumėliai, mėlynos kepuraitės su mokyklos emblema (uniformą jam pasiuvo tėvas Kazimieras). Besimokydamas gyveno bendrabutyje, į namus parvažiuodavo trakiniu (nemokamai) tik savaitgaliais. Mokslas jam sekėsi, ypač matematika. 1923 m. birželio mėn. septyniolikametis Kazimieras Brazauskas (1906–1997) gavo realinės mokyklos baigimo pažymėjimą ir su tėvais išvažiavo į Lietuvą.

Sugrįžus į Lietuvą

Lietuvoje Kazimieras Brazauskas (1906–1997) apsistojo Kaune. Čia 1926 m. pradėjo lankyti finansininko Jono Ilgūno buhalterijos kursus. 1927 m. pradėjo karo tarnybą Lietuvos kariuomenėje: buvo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Kęstučio V-ojo pėstininkų pulko Kaune karys (1927 m. gegužės 1 d.–1928 m. lapkričio 1 d.) ir Artilerijos tiekimo skyriaus raštininkas (iki 1929 m. vasario 11 d.). Po sėkmingos tarnybos išleidžiamas į atsargą jis Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dešimtmečio proga buvo apdovanotas Nepriklausomybės medaliu.

K. Brazauskas 1929 m. atvyko į Kaišiadoris, pradėjo dirbti notaro Antano Orento sekretoriumi. Čia susipažino su Sofija Peresilevičiūte-Kanišauskiene (1904–1979); ji augino dukrą Reginą (1924–1995), o jos vyras buvo išvykęs į Ameriką ir dingęs, todėl ji buvo laikoma išsiskyrusia. Sofija buvo baigusi gimnaziją Rusijoje, Bobruiske, kur Pirmojo pasaulinio karo metais buvo pasitraukę jos tėvai. Tėvai Mykolas (1874–1930) ir Sofija (1879–1953) Peresilevičiai buvo vietiniai, kaišiadoriečiai. M. Peresilevičius dirbo garvežio mašinistu, motina tvarkėsi namie.

Kazimieras Brazauskas ir Sofija Peresilevičiūtė 1931 m. liepos 5 d. Kaune susituokė. Juos sutuokė kunigas J. Šepetys. Santuokos protokole Nr. 15 įrašyta, kad abu besituokiantys – valdininkai, jaunasis – Romos katalikų, o jaunoji – evangelikų reformatų tikėjimo. Pažymėtina, kad Kazimiero ir Sofijos santuokos liudytojais buvo profesorius Jonas Yčas (1880–1931), buvęs Lietuvos švietimo ministras, ir Vladas Peldžius.

K. Brazauskas 1930 m. pradėjo dirbti Vievio valsčiaus savivaldybės sekretoriumi, tačiau 1932 m. persikėlė į Rokiškį, tapo notaro J. Blinstrubo sekretoriumi ir pavaduotoju. Čia rugsėjo 22 d. Brazauskams gimė sūnus Algirdas Mykolas (1932–2010) – būsimasis Lietuvos Respublikos Prezidentas.

Rokiškyje Kazimieras ir Sofija Brazauskai gyveno neilgai. 1933 m. jie persikėlė į Šiaulius, kur iki 1938 m. Šiauliuose Brazauskams 1935 m. balandžio 4 d. gimė antrasis sūnus – Gerardas (1935–2020).

Sofija ir Kazimieras Brazauskai po sutuoktuvių (1931 m.) KšM

Šiauliuose K. Brazauskas mokėsi ir ipotekos darbo, Kaune išlaikė ipotekos knygų vedėjo egzaminus ir 1937 m. gruodžio 31 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 429 buvo paskirtas Kaišiadorių apylinkės teismo Ipotekos įstaigos knygų vedėju. Po poros metų, 1940 m. vasario 19 d., paskirtas Kauno apskrities Ipotekos įstaigos knygų vedėju.

K. Brazauskas priklausė Šaulių sąjungai, kaip valstybės tarnautojas buvo Tautininkų sąjungos narys (nors aktyvumu ir nepasižymėjo, į politiką per daug kištis nemėgo). Į darbą K. Brazauskas iš Kaišiadorių važinėjo traukiniu, nes čia liko gyventi jo šeima. Žmona Sofija dirbo notaro Juozo Gapučio kontoroje. Vyresnysis sūnus Algirdas Kaišiadoryse pradėjo lankyti mokyklą. Vasaromis K. Brazauskas padirbėti važiuodavo pas tėvą Kazimierą (1863–1949) ir brolį Vytautą (1899–1970) į Pašilių kaimą (dabar – Kėdainių r.). Paaugę sūnūs Algirdas ir Gerardas irgi atskubėdavo padėti: jie visus ūkio darbus išmoko dirbti pas senelius Pašiliuose.

Karas ir pokaris

Dramatiškąją 1940 m. vasarą Lietuvą okupavus ir aneksavus Sovietų Sąjungai, komunistinė valdžia žemę nacionalizavo, ipoteka buvo nebereikalinga ir panaikinta, tarnautojai atleisti. K. Brazauskas – 1996 m. duodamas interviu laikraščio „Kaišiadorių aidai“ redaktoriui Jonui Laurinavičiui – prisiminė: „Atėjo 1940-ųjų vasara. Žmonių trėmimai. Pats mačiau, kaip pro vagono langelį nuleisdavo ant virvelės butelį, kad vandens įpiltume. Nedaug trūko, kad ir mes tuose vagonuose atsidurtume, nes kaip girdėjome, ir mūsų šeimą buvo numatyta išvežti. Tik nespėjo tai padaryti – prasidėjo karas. Ešaloną su sužeistaisiais raudonarmiečiais subombardavo Kaišiadoryse, kiek čia kareivių sudegė, žuvo! Kunigas Stanislovas Kiškis įkūrė ligoninę sužeistiesiems, tai ir mano žmona su dukra Regina nuėjo į ją dirbti, slaugė ir prižiūrėjo besivaduojančius su mirtimi. Paskui vėl frontas 1944-aisiais, vėl reikėjo šeimą slėpti nuo žūties, vaikus išgabenom į tėvų ūkį. Paskui pokaris, kolūkiai. Norėjo mano bites 1950 m. paimti į kolūkį, nedaviau, bylinėjausi. Septyni teismai buvo. Tačiau laimėjau. Man skaudu buvo, kad nori atimti mano bites. Kokia neteisybė! Juk visus avilius aš savo rankom padariau. Bitininkauju jau daug metų. Tai mano mėgstamiausias užsiėmimas. Dabar kaip pagalvoju, tai net šiurpu: galėjo mane už tas bites, apšaukę liaudies priešu, ir į Sibirą išvežti. Ačiūdie, neišvežė ir tąsyk. O paskui vaikai mokėsi, studijavo, dar namą statėmės. Reikėjo kiekvieną kapeiką taupyti, reikėjo dirbti. Per visą gyvenimą, būdamas tarnautoju, tik vieną kartą buvau dvi savaites poilsio namuose Palangoje. Jokioje sanatorijoje nesu buvęs. Nebuvo kada. Reikėjo galvoti, kaip šeimai padėti, kuo daugiau namuose padaryti. Kiekvieną mėnesį lankiau gyvenančius kaime (palei Kėdainius) senus tėvus“.

Sofija ir Kazimieras Brazauskai su vaikais Algirdu (kairėje), Regina ir Gerardu (1975 m.). KšM

Vokiečių okupacijos metais K. Brazauskas dirbo Kaišiadorių apylinkės durpynų vyriausiuoju buhalteriu (nuo 1943 m. balandžio 29 d.). Taip pat buvo Kaišiadorių gimnazijos pradinių klasių rusų kalbos mokytoju (1944–1945 mokslo metai). O buhalterio darbą dirbo ir po karo. Buvo Vilniaus apygardos durpynų kontoros vyriausiasis buhalteris (1945 m. rugpjūčio 1 d.–1946 m. rugsėjo 2 d.), Žemės ūkio banko Kaišiadorių skyriaus vyriausiasis buhalteris (1949 m. lapkričio 1 d.–1959 m. liepos 4 d.).

Tarybiniai metai

1958 m. Brazauskai gavo sklypą namo statybai J. Biliūno gatvėje Kaišiadoryse. Sūnus inžinierius Algirdas parengė namo statybos projektą, kurį tėvas Kazimieras šiek tiek pakoregavo. Plytos tuo metu buvo palyginti nebrangios, bet ir joms pirkti pinigų nepakako – reikėjo ieškoti pigesnių statybinių medžiagų. Jų buvo vietoje, prie geležinkelio stoties. Tai – sudegusių akmens anglių šlakas (garvežius tuo metu kūreno akmens anglimis). Jo parsivežė šimtą vežimų ir darėsi blokelius, iš kurių ir pasistatė visą namą. Statė pats Kazimieras Brazauskas, padėjo žmona, sūnūs. 1960 m. namas buvo pastatytas ir gruodžio 18 d. šeima į jį įsikraustė. Šiame name K. Brazauskas gyveno iki mirties (dabar namuose veikia – Brazauskų namai-muziejus).

Reorganizavus Žemės ūkio banką, K. Brazauskas dirbo Kaišiadorių miškų ūkio miškų ruošos punkto vyriausiuoju buhalteriu (1959 m. liepos 24 d.–1966 m. birželio 25 d.). Čia jis dirbo iki išėjimo į senatvės pensiją – iki 1966 m. birželio 25 d. 1970 m. birželio 5 d. K. Brazauskas pradėjo dirbti Kaišiadorių komunalinių įmonių kombinate. Čia jis su pertraukomis išdirbo šešiolika matų (1970 m. birželio 5 d.–1986 m. liepos 1 d.). Kombinate jis užėmė įvairias pareigas, tačiau daugiausia dirbo apželdinimo meistru: rūpinosi, kad miestas būtų švarus ir tvarkingas, o gatvės ir sodybos skoningai apželdintos. Jam besirūpinant buvo pasodintas parkas prie Kiemelių ežero, apželdinti laisvi plotai tarp klijų fabriko ir geležinkelio ir kt.

Kazimieras Brazauskas (1906–1997) savo sodyboje J. Biliūno gatvėje, Kaišiadoryse (1981 m.). KšM

Kazimieras ir Sofija Brazauskai gražiai, sutartinai santuokoje išgyveno 48 metus. S. Brazauskienė po Antrojo pasaulinio karo baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą ir ilgus metus dirbo Kaišiadorių rajono notare, keletą metų advokate, kurį laiką net teisėja. Išėjus į pensiją ji triūsė namuose. 1979 m. spalio 15 d. po sunkios ligos (ji sirgo inkstų liga) mirė. Palaidota Kaišiadorių kapinėse. Po žmonos mirties Kazimieras Brazauskas beveik aštuoniolika metų pragyveno vienas kaip našlys. Bet ne vienišas: jį nuolat lankė abu sūnūs su šeimomis, kol buvo gyva, iš Panevėžio atvažiuodavo dukra Regina. Užeidavo kaimynai, buvę bendradarbiai.

Gyvenimas su bitėmis

K. Brazauskas augalais ir želdiniais buvo išpuoselėjęs ir savo žemės sklypą prie nuosavo namo J. Biliūno gatvėje Kaišiadoryse. Sodyboje turėjo daržą, sodą, gėlyną, kuriame augo rožės, augino melisas ir katžoles, kitus vaistinguosius ir medinguosius augalus. Taip pat turėjo bityną, nes K. Brazausko gyvenimas visą laiką buvo susijęs su bitininkavimu, kuriam pomėgį jis paveldėjo iš savo tėvo Kazimiero (1863–1949). K. Brazauskas buvo pažįstamas su akad. J. Kriščiūnu, gilinosi į jo mokslinius darbus apie bites. Namuose turėjo gausią bitininkystės literatūros biblioteką. Tačiau daugiausia žinių, praktinių įgūdžių apie bites jis gavo iš savo tėvo. Ir bites K. Brazausko laikė iki pat mirties (vasarai veždavo į Pyplius, Kalniškes, kitus apylinkių kaimus, vėliau – laikė savo sodyboje netoli Lomenos upelio). Medaus jis nepardavinėjo, o tik vaišindavo ar duodavo vaistams, pirmiausia vaikams ir vaikaičiams, kaimynams. Pats medų valgė visą gyvenimą , ypatingai vertino medaus gydomąsias savybes. Mėgo su medumi gerti dilgėlių arbatą.

Sofijos ir Kazimiero Brazauskų kapo paminklas Kaišiadorių kapinėse. 2015 m. V. Budvyčio nuotr.

1996 m. pasitinkant savo devyniasdešimtmetį K. Brazauskui ėmė šlubuoti sveikata, jis gydėsi ligoninėje Vilniuje. 1997 m. vasario 11 d. Kazimieras Brazauskas Vilniaus universitetinėje ligoninėje, po truputį nusilpęs nuo širdies nepakankamumo, atsiradusio po lėtinės širdies ligos ir praeityje patirto miokardo infarkto, mirė. Po K. Brazausko mirties Bitininkų sąjungos pasitarime, kuris 1997 m. vasario 11 d. vyko Žemės ir miškų ūkio ministerijoje, tylos minute buvo pagerbtas jo, kaip žymaus bitininko atminimas.

1997 m. vasario 13 d. Kazimieras Brazauskas, dalyvaujant ir sūnui – tuomečiam Lietuvos Respublikos Prezidentui Algirdui Mykolui Brazauskui – buvo palaidotas šalia žmonos Sofijos (1904–1979) Kaišiadorių kapinėse.

Palinkėjimas–gyvenimo moto

„Kad ir kiek metų būna, vis tiek dar ne viską esi padaręs, dar norisi padirbėti. Turiu daržą, sodą, mėgstu gėles, laikau bites... Bet kai mėgstamą darbą dirbi, tai ir nuovargio nejauti... Gyvenime svarbiausia – pareigingumas, sąžiningumas, darbštumas. Kantrybės reikia turėti. Būti taktišku, nekalbėti ko nereikia, neužgauti žmogaus... Aš paprastas žmogus. Ir mano palinkėjimas paprastas: mažiau pykčio, neapykantos, daugiau santarvės, sutarimo. Ir visiems pagal išgales dirbti. Tik darbas suteiks mums gėrį, džiaugsmą“ – pasitikdamas savo devyniasdešimtmetį yra sakęs Kazimieras Brazauskas (1906–1997).

Literatūra

  • Ilgūnas G., Laurinavičius J. Kazimieras Brazauskas (1906–1997). Vilnius: Versus aureus, 2006.
  • Ilgūnas G. Algirdas Brazauskas. Vilnius: Versus aureus, 2009.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos