Burba Aleksandras

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kun. Aleksandras Burba.
„Kun. A. Burbos prozaiški raštai“. Tomas II. Išleisti Shenandoah (JAV) 1901 metais. Kaišiadorių muziejus.

Burba Aleksandras (1854 m. spalio 30 d. (autobiografijoje rašo: 1856 m. spalio 30 d.) Pailių viensėdyje, Kruopių valsč., Šiaulių apskr. – mirė 1898 m. kovo 27 d. Plymute, Pensilvanijos valstijoje, JAV) - kunigas, rašytojas, visuomenės ir kultūros veikėjas, knygnešys, Žaslių vikaras.

Tėvai – ūkininkai. 1864-1865 m. mokėsi Žagarės valdinėje mokykloje, toliau lavinosi namuose, išmoko lietuviškai skaityti. Nuo 1870 m. mokėsi Kruopių valdinėje mokykloje (Akmenės r.). 1873 m. pradėjo mokytis privačiai Šiauliuose. 1877 m. Vilniaus gimnazijoje išlaikė 4 kl. egzaminą ir įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. 1882 m. spalio 13 d. įšventintas kunigu. Dar seminarijoje mokydamasis rašė liet. daineles, eilėraščius (vėliau išspausdintus lietuviškuose laikraščiuose), per atostogas žmonėms skaitydavo lietuviškas knygas, pasakodavo Lietuvos istoriją, kunigaudamas rinko tautosaką. Kunigavo Trakų apskrities parapijose.

1882 m. paskirtas Žaslių vikaru, kuriuo buvo gerą pusmetį. Žasliuose įvedė lietuviškus pamokslus ir lietuvišką giedojimą. Kartu čia rinko dainas, pasakas, burtus, kuriuose nusiuntė rusų geografinei draugijai. Vietos dvarininkų ir rusų administracijos įskųstas Vilniaus vyskupui, 1883 m. buvo iškeltas Vidiškių filialistu, kuriuo buvo iki 1884 metų. 1884-1886 m. Labanore (Švenčionių r.). Bažnyčiose pamokslus sakydavo ir šventas giesmes giedodavo tik lietuviškai, skatino parapijų valstiečius carui rašyti prašymus dėl spaudos draudimo panaikinimo. Rūpinosi lietuvybės atgaivinimu, tautiškos dvasios žadinimu, dalydavo savo parapijiečiams liet. knygeles, laikraščius, maldaknyges. Sužinojęs apie Vilniaus kunigų seminarijos tautiškai nusiteikusius lietuvius klierikus, 1889 m. nuvyko su jais susipažinti. Atvežė jiems keletą „Varpo“ numerių ir savo poemą „Senkaus Jurgis“. Seminarijos rektorius K. Majauskis seminariją lankyti uždraudė. Parapijų, kuriose dirbo, dvarininkai lenkai prolenkiškai nusiteikę dvasininkai jį, kaip norintį įvesti stačiatikybę, skundė bažnytinei vyresnybei, o gubernatoriui ir kitiems aukštiesiems valdininkams skundė kaip keliantį liaudį prieš ponus. Už pastangas bažnytines pamaldas laikyti lietuvių kalba, už lietuviškos spaudos platinimą prolenkiškos Vilniaus vyskupijos administracijos buvo vis keliamas iš vienos parapijos į kitą. 1886 m. lapkričio 11 d. išsiųstas 2 m. į Gardino pranciškonų vienuolyną. Sugrįžusį iš vienuolyno 1889 m. vasario 6 d. paskyrė Adutiškio vikaru (Švenčionių r.). Tų pačių metų birželio mėn. jau buvo iškeltas į Valkininkus (Varėnos r.). Vengdamas tolesnio persekiojimo už lietuvišką veiklą, į Valkininkus nenuvyko, emigravo į JAV. Čia taip pat kovojo, kad lietuvių parapijos nebūtų polonizuojamos. Kartu su J. Šliūpu dirbo lietuviškumo kėlimo ir stiprinimo vardan. „Aušroje“ yra jo išspausdintų eilėraščių ir korespondencijų, taip pat parašė autobiografinę poemą „Senkaus Jurgis“ (1889 m., slap. Lakunas) ir jos tęsinį „Ponas Bartkus“ (1890), išvertė latvių ir lenkų prozos.

Literatūra

  • „Aušros“ 40 m. sukaktuvėse. 1883-1923. - Richmond, Philadelphia, [1923]. - P. 71;
  • Bibliografijos žinios. – 1933, nr. 3, p. 11;
  • Burba A. Mano praeituvė // Ateitis. – 1943 lapkr. 5, nr. 231;
  • Kaluškevičius B., Misius K. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904. - Vilnius: „Diemedžio leidykla“, 2004. – P. 90, 91;
  • Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaišiadorys. - Kaunas: UAB „Neolitas“, 2009. – P. 75.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos