Darsūniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Ldk Aleksandro privilegija, kuria dovanoja Darsūniškio klebonui karčemą ir grūdų dešimtinę. Lotynų k. 1492 m. LMAVB RS.
Valdovo Vladislovo Vazos raštas, patvirtinantis 1473 m. kovo 1 d. Ldk Kazimiero raštą. Vilnius, 1639 m. kovo 13 d. LMAVB RS.
Darsūniškio bažnyčia po karo. Dešinėje matyti laikinoji koplyčia, kurioje laikytos pamaldos. 1945 m. KPC AS FP.
Darsūniškio bažnyčios vidus po karo (1945 m.). KPC AS FP.
Darsūniškio bažnyčios planas. Sudarė R. Palukaitis 1960 m. KPC AS FP.
Darsūniškio bažnyčios varpinė. 2003 m. R. Gustaičio nuotr.

Darsūniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia yra Darsūniškio miestelyje.

Turinys

Istorija

Yra manoma, kad Ldk Vytautas tikriausiai bus prisidėjęs prie šios bažnyčios įkūrimo, galbūt užrašęs jai fundaciją, kuri neišliko. Darsūniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų, šv. Andriaus ir šv. Elžbietos medinei bažnyčiai naują fundaciją suteikė Ldk Kazimieras Jogailaitis, kuris 1473 m. kovo 1 d. savo raštu Darsūniškio bažnyčios ir klebonų išlaikymui dovanojo penkis valstiečius, priklausančius Trakų piliai, su visu jų turtu ir prievolėmis, grūdų ir daržovių dešimtinę iš Darsūniškio ir Eigeniškių dvarų, kasmet po du saikus medaus ir akmenį vaško iš Trakų pilies, o taip pat Butiškės žemę. Darsūniškio bažnyčios fundaciją 1492 m. gruodžio 4 d. papildė Ldk Aleksandras. Atsižvelgdamas į Darsūniškio klebono Mikalojaus prašymą dėl blogos bažnyčios materialinės padėties, suteikė klebonui teisę bažnytinėje žemėje pasistatyti laisvą nuo bet kokių mokesčių smuklę ir užrašė dešimtinę grūdų (kviečių, rugių, miežių bei grikių) iš Jiezno dvaro. 1501 m. privilegija Ldk Aleksandras pasirūpino, kad 28 LDK parapijose (tame tarpe ir Darsūniškio) būtų išlaikomas lietuviškai mokantis kunigas, galintis tinkamai klausytis išpažinčių ir atlikti sielovadą, kad Kristaus mokymas augtų ir plėstųsi Lietuvoje. Valdovai Žygimantas Vaza 1601 m. vasario 25 d. ir Vladislovas Vaza 1639 m. kovo 13 d. šias fundacijas patvirtino. Kitais duomenimis, valdovas Žygimantas Vaza per savo paskirtus komisarus dešimtinę pakeitė į tris žemės sklypus, išsidėsčiusius tarp miestelio žemių, kurie užėmė 4 valakus. Medinė Darsūniškio bažnyčia, klebonija su visais pastatais sudegė tarp 1765–1780 m., klebonaujant kun. Adomui Juozapavičiui. Nauja bažnyčia atstatyta 1780 m. Antaninos Oginskienės, Darsūniškio seniūnienės (beje, palaidotos Paparčių dominikonų vienuolyno bažnyčios rūsyje) lėšomis. Tai buvo medinis pailgas pastatas, be zakristijų, 1782 m. dar nebuvo baigtas – nebaigti du bokšteliai abipus portiko. Viduje stovėjo trys seni iš medžio išdrožti altoriai. Didžiajame altoriuje buvo drobėje tapytas paveikslas, vaizduojantis Čenstakavos Mergelę Mariją su sidabriniu aptaisu ir dviem karūnomis, vietom paauksuotomis, bei dviem tikrų perlų vėriniais. Antras buvo Mergelės Marijos Rožančinės, trečias – šv. Antano altorius. Prie šventoriaus vartų stovėjo varpinė – ant keturių stulpų kabojo du varpai. 1818 m. liepos 14 d. kilusio gaisro metu kartu su 52 gyvenamaisiais namais sudegė ir bažnyčia. Parapijiečiai labai gailėjo bažnyčios, nes ji buvo dar iš tvirto medžio, naujai gontais perdengta. Vietoj sudegusios bažnyčios klebono Antano Mendzigurskio rūpesčiu pamaldų laikymui buvo buvo pastatyta pašiūrė, kuri 1833 m. jau buvo vos gyva, ir pamaldų metu galėjo sugriūti. Joje buvo įrengtas vienas altorius. Greta stovėjo ant keturių stulpų įrengta varpinė gontų stogu ir geležiniu kryžium viršuje. Varpinėje kabojo 3 varpai ir signorėlis. 1848 m. gegužės 28 d. prasidėjo naujos mūrinės bažnyčios statyba. Iki 1849 m. lapkričio pabaigos bažnyčia buvo išmūryta iki langų. Statyba, trukusi 5 metus, baigėsi 1853 m. Lėšos naujos bažnyčios statybai buvo surinktos ne tik iš vietos parapijiečių savanoriškų paaukojimų, bet ir daugelio kitų asmenų. Yra skelbiamas faktas, kad bažnyčios statybos metu priešais bažnyčią, kitoje gatvės pusėje buvusioje Kubo Zavistanavičiaus sodyboje kasant duobę pasodinti bijūnams, buvo rastas puodas su auksinėmis monetomis, kurias K. Zavistanavičius atidavė klebonui – už rastas monetas buvo nupirktos plytos bažnyčios statybai. Naujai pastatytos bebokštės bažnyčios formos buvo artimos klasicistinei architektūrai. Naujoji bažnyčia buvo pašventinta ir Šv. Trejybės vardu 1853 m. spalio 4 d., nuo tos dienos leidžiant joje laikyti pamaldas. 1862 m. priešais bažnyčią, šalia gatvės, pastatyta ketursienė akmenų mūro varpinė su gontais dengtu stogu, nedideliu geležiniu kryžiumi. Joje buvo trys nedideli varpai. 1891 m. sudarytame bažnyčios inventoriaus apraše apibūdinti penki bažnyčioje buvę altoriai. Didysis altorius su dviem paveikslais paauksuotais rėmais; vienas, didelio formato, vaizdavo Nukryžiavimą, kitas, vidutinio dydžio – Čenstakavos Dievo Motiną, kurio viršuje buvo paauksuoti Apvaizdos spinduliai. Altoriaus šonuose stovėjo dvi didelės medinės skulptūros. Antrąjame, dešinėje presbiterijos pusėje esančiame šv. Apaštalų šv. Petro ir Povilo altoriuje buvo jau minėtas šv. Apaštalų Petro ir Povilo paveikslas. Trečiajame, kairėje presbiterijos pusėje esančiame šv. Pranciškaus altoriuje kabojo du paveikslai paauksuotais rėmais: šv. Pranciškaus ir šv. Agotos. Ketvirtas, šv. Trejybės altorius su šv. Trejybės ir šv. Jurgio paveikslais buvo buvo kairėje navos pusėje, o penktasis – Švč. Mergelės Marijos Rožančinės altorius – buvo su to paties vardo bei Dievo Motinos ėmimo į dangų paveikslais. Darsūniškio parapijos Gegužinio k. gyventojas, savamokslis menininkas Pranas Zykus apie 1897 m. išdrožė didijį bažnyčios altorių, ištapė jos vidų ir išorę. Vykstant Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. liepos 28 d., dalyvaujant klebonui Petrui Valiuškiui, Kruonio policijos nuovados viršininkui Andrusevičiui bei dviem kviestiniams, iš varpinės buvo nukabinti ir į Rusijos gilumą išvežti du bažnyčios varpai. Pirmasis varpas buvo nulietas Karaliaučiuje 1769 m. Įrašas ant varpo skelbė: „Soli Deo Gloria. GE GOSEN BEY. B. M. DORNMANINN IN COENIGSBERG ANNO 1769“; jis svėrė 12 pūdų ir 5 svarus, įkainotas 270 rublių. Ant varpo buvo figūra, kuri skubotai buvo nuopiešta ant varpų poėmio akto. Tai buvo kryžius, ant kurio kryžmos užrašas INRI, virš jo raidės DOM, po juo – BBC. Abipus kryžiaus dvi figūros – galima spėti, kad tai du priklaupę angelai, žiūrintys į kryžių. Antrasis varpas buvo nulietas Vilniuje 1807 m. (tai bylojo įrašas ant jo „ME FECIT I: S. WAEHNER VILNAE A: 1807“), svėrė 5 pūdus ir 5 svarus ir buvo įkainotas 130 rublių. Vienas varpas (antrasis) vis dėlto buvo paliktas. Užėjus pirmąjam sovietmečiui, 1940 m. rugpjūčio 10 d. dail. A. Žmuidzinavičius kartu su mokyt. J. Švelniu, dalyvaujant Darsūniškio bažnyčios klebonui Juozapui Vaitiekūnui, aprašė Prano Zykaus sukurtą didijį bažnyčios altorių. Štai ką jie užrašė: altoriaus plotis – 4,5 m, aukštis apie 12 m. Stilius maišytas su gotikos požymiais. Ornamentai drožti iš medžio, nudažyti aukso ir balta spalva. Altoriaus apačia papuošta dviem medinėmis statulomis, viduramžių darbo, artimos baroko stiliui. Statulos vaizduoja šventąjį ir šventąją pakeltomis galvomis žiūrintys į altoriaus vidų. Statulų aukštis – apie 2 m, nudažytos šviesiai pilka spalva. Moters figūros kairiosios rankos 3 pirštai buvo nulaužti. 1944 m. liepos mėnesį vykusių mūšių metu Darsūniškio bažnyčia buvo apgriauta ir sudeginta, kiti parapijos trobesiai sunaikinti. Klebonas apsigyveno išlikusioje pirtyje. Šventoriaus šiaurės rytiniame krašte iš lentų buvo pastatyta nemaža koplyčia – 16 m ilgio, 9 m pločio bei 5 m aukščio. Apdengta šiaudiniu stogu, su lentinėm grindim ir lubom. 1944 m. lapkričio 26 d., dalyvaujant gana daug žmonių (nors lijo lietus), koplyčia buvo pašventinta Švč. Panelės Marijos Žolinės ir Šv. Teresės nuo Kūdikėlio Jėzaus titulu. 1945 m. birželio 26 d., Kauno apskrities architektas – inspektorius išduoda leidimą atstatyti sugriautąjį bažnyčios pastatą. Darsūniškio parapijos vikaras kun. Juozui Kanaverskis ėmėsi darbo: valė griuvėsius, tvirtino pamatus, cementavo plyšius, išliejo lubas, apdengė stogą, sudėjo langus ir grindis, bažnyčią išbalino ir įrengė laikinus altorius. Parsivežė paveikslų, statulų, vėliavų. Atstatytą Darsūniškio bažnyčią vyskupijos valdytojas Juozapas Stankevičius pašventino 1950 m. kovo 25 d.

Klebonai

Darsūniškio bažnyčia ir jos klebonas Juozas Kanaverskis. Vinjetė iš albumo „Kaišiadorių vyskupija. 1957“.

Adomas Juozapavičius

Antanas Mendzigurskis

Petras Čelkus

1835-1847 m. - Juozas Čiulda

1895-1905 m. - Motiejus Juozapavičius

1909-1910 m. - Povilas Burbulis

1910-1913 m. - Juozapas Čaplikas

1913-1918 m. - Petras Valiuškis

1928-1940 m. - Juozapas Vaitiekūnas

1942-1949 m. - Jonas Kazlauskas

1949-1964 m. - Juozas Kanaverskis

1972-2003 m. - Pranciškus Genevičius

1971-1972 m. - Algimantas Urbanavičius

Architektūra

Bažnyčia klasicistinė,tinkuoto mūro, turinti baroko bruožų. Stačiakampio plano, bebokštė. Vidus 3 navų, juos skiria pilioriai.

Interjeras

Interjere dominuoja laki viduriniosios navos - presbiterijos erdvė su prie galinės sienos įrengtu neįprastos struktūros didžiuoju altoriumi. Retabulo centre tapytos dekoracijos fone iki 1916 m. atlikto remonto kabojo profesionalaus darbo Nukryžiuotojo skulptūra. Vertikaliose arkinėse šonų nišose įkomponuotos bažnytinių dirbtuvių darbo Šv. Kūdikėlio Jėzaus, Teresės ir šv. Pranciškaus statulos. Viršuje - Lietuvos globėjų šv. Kazimiero ir šv. Jurgio atvaizdai. Didžiojo altoriaus kompoziciją tarsi pratęsia šonuose ant to paties aukšto cokolio įkomponuotos žemesnės, taip pat vertikalios arkinės dalys su šv. Apolonijos ir Švč. Mergelės Marijos paveikslais. Du barokiniai XVIII šimtmečio antrosios pusės šoninių navų altoriai XX a. 7 dešimtmetyje perkelti iš Žiežmarių bažnyčios. Presbiterijos lubos virš didžiojo altoriaus dekoruotos tapybos kompozicija „Jėzus kalba miniai“. Šventovės sienas puošia bareljefinių kryžiaus kelio stočių ciklas.

Meno vertybės

Dvi gan didelės barokinių aptakių siluetų angelų statulos, kabančios presbiterijoje, drožtos profesionalaus skulptoriaus. Įspūdingo dydžio zakristijos Nukryžiuotojo skulptūra, atvežta iš Žemaitijos. Baroko plastikos ypatybes atspindi velykinė Prisikėlusio Krstaus skulptūra grąžinta iš buvusio Ateizmo muziejaus. Bažnyčioje išliko keletas senų ir vertingų liturginių indų: nežinomo Vilniaus auksakalio darbo XVIII a. ketvirtojo ketvirčio monstrancija; tipinis, barokui būdingų formų XVIII a. antrosios pusės kielikas. Šv. Kryžiaus relikvijorius sukurtas XX a., tarpukaryje Kaune veikusiose Jono Merkio metalo dirbtuvėse. Varpinėje kabo 1930 m. Vokietijoje lietas varpas, tituluotas Šv. Juozapo vardu. Nedidelis varpelis su 1763 m. data saugomas bažnyčioje.

Šventorius

Šventorių juosia akmenų ir plytų mūro tvora. Į ją įkomponuota varpinė.

Literatūra

  • Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. – Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2001. – P. 79;
  • Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas. – Vilnius: Savastis, 2006. – P. 128-129;
  • Lukoševičius O. Kaišiadorių bažnytinis paveldas. – Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2017. - P. 8-17.
  • Misius K., Šinkūnas R. Lietuvos katalikų bažnyčios (žinynas). – Vilnius: „Pradai“, 1993. - P. 108.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos