Darsūniškis

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Darsūniškis iš oro 2006 m. KšM
Darsūniškis (su pažymėtu keltu per Nemuną) Rusijos ir Prūsijos pasienio žemėlapyje, sudarytame tarp 1795-1807 m. Lietuvos valstybės istorijos archyvas. F. 526. Ap. 7. Saugojimo vienetas 4933.
Darsūniškis ir apylinkės 1927 m. žemėlapyje. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Retų knygų ir rankraščių skyrius.
Darsūniškio žydų kapinės. 2003 m. R. Gustaičio nuotr.

Darsūniškis, kaimas Kruonio seniūnijoje, 8 km į pietryčius nuo Kruonio, 23 km į pietvakarius nuo Kaišiadorių, ant dešiniojo Nemuno kranto (266,7 km nuo upės žiočių). 1958 m. prie Darsūniškio supiltas 4 km ilgio ir 4 m aukščio pylimas, saugantis gyvenvietę nuo Nemuno vandens, kurio lygis pakilo pastačius Kauno hidroelektrinę. Ties Darsūniškiu į Nemuną įteka Klonupis ir Liutika. Į pastarąjį upelį įteka Pagreitys. Kaime yra gamtinio kraštovaizdžio objektas - Darsūniškio akmuo ir valstybės saugomas hidrogeologinis kraštovaizdžio objektas - mineralinis šaltinis. Šaltinis užima 0,2 aro. Mineralinis vanduo trykšta iš keletos vietų. Vidutinis debitas - 4 m3 per parą. Daugkartiniai fizikiniai-cheminiai tyrimai parodė, kad Darsūniškio šaltinio vandens natūrali gamtinė sudėtis atitinka mineralinio vandens sudėtį.

Darsūniškyje akmens amžiuje buvusios dvi gyvenvietės. Jose aptikta strėlių antgalių, gremžtukų, retušuotų skelčių bei nuoskalų. Pelkėje rastas raginis kirvis su skyle kotui. 1927 m. prie Darsūniškio tiesiant vieškelį 1 m gylyje rastas suakmenėjęs briedžio ragas. Kaišiadorių muziejuje saugomi kaime rasti kirviai: akmeninis miniatiūrinis su skyle kotui ir įtveriamasis titnaginis.

Darsūniškis buvo įsikūręs prie didžiojo kryžiuočių kelio į Trakus ir Vilnių. Pirmą sykį paminėtas 1372 m. Vygando kronikoje, kur rašoma, kaip per Grabnyčias Instenburgo komtūras netikėtai užpuolė Darsūniškio (Dirsunen) pilį, ją sudegino ir išsivedė 400 belaisvių. Kitais metais, atvesti lietuvio išdaviko Daukinto, kryžiuočiai vėl puolė Darsūniškį ir išsivarė arklius. 1375 m. jie prie Darsūniškio persikėlė per Nemuną ir pernakvoję Vaiguvoje, pirmą kartą puolė Trakus. 1377 m. kryžiuočiai vėl puolė Lietuvą. Iš pradžių jie žygiavo trimis kolonomis, bet ties Darsūniškiu susijungė į vieną. 1382 m. prie Darsūniškio kryžiuočiai bene pirmą kartą Lietuvos žemėje šaudė iš artilerijos (bombardų). Tie šūviai taip išgąsdino lietuvius, jog šie, besitraukdami nuo priešų, patys sudegino Darsūniškio pilį. Vėliau pilis buvo atstatyta. Legendą apie pilies gaisrą ir vietovardžio kilmę papasakojo Katrė Maciulevičienė (gimusi 1894 m. Lapainioje): „Dar prieš Smetonos laikus kaime gyveno kunigaikštis Darsūnas. Ant kalnelio, prie Nemuno, stovėjo kunigaikščio pilis. Bet vieną naktį kaimą nušvietė kažkokia šviesa. Žmonės šoko iš savo namų į lauką žiūrėti, iš kur sklinda ta blausi šviesa. Ir žmonių nustebimui - degė kunigaikščio pilis. Ugnies liepsnose žuvo pats kunigaikštis ir visa jo šeima. Po to žmonės kunigaikščio atminimui ir pradėjo kaimą vadinti Darsūnų kaimu. Sulietuvinus šį vardą, pavadino Dasūniškiu“. Įdomi legenda ir apie Liutikos upelio vardo kilmę: „Darsūno duktė Liutika ruošėsi vestuvėms ir nuėjo į upelį prie pilies nusiprausti. Kai ji pasilenkė, stovėdama ant laiptelio, jai aptemo akys, ji įgriuvo į upelį ir prigėrė“.

Vytautas ir Jogaila su palydovais, 1418 m. plaukę Nemunu į Veliuoną, į pasitarimą su kryžiuočiais, apsistojo Darsūniškio pilyje. O 1430 m. šioje pilyje Vytautas parašė laišką Kryžiuočių ordino magistrui P. Rusdorfui, kviesdamas jį į savo karūnaciją. 1422 m. Darsūniškio seniūnu buvo Jonas Goštautas. 1486 m. Darsūniškis pirmą kartą pavadintas miestu ir nuo 1529 m. minimas neprivilegijuotųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų sąrašuose. 1510 m. gruodžio 18 d. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis Darsūniškio dvarą iki gyvos galvos atidavė valdyti maršalkai Venslavui Kostevičiui. XVI amžiuje Darsūniškį valdė Vilniaus vaivada ir Lietuvos kancleris Albertas Goštautas. 1524 m. Nemune ties Darsūniškiu įrengta pertvara žuvims gaudyti, veikė keltas per upę. 1569 m. buvo atlikta dvaro ir pilies revizija. Surašyta 19 veikusių karčemų (12 alaus ir 7 degtinės), dirbo penki mėsininkai, siuvėjas. Miestelyje buvo 50 sodybų. 1586 m. Darsūniškis atiteko Oginskiams. Tais metais miestelio gyventojams priklausė 40 valakų žemės. 1601 m. jame buvę 49 namai, keletas tuščių sklypų ir daržų, 19 karčemų, dirbę 5 mėsininkai, 2 siuvėjai, 2 batsiuviai, odminys, 3 kubiliai, veikė 7 „druska prekiavusios karčemos“. XVII a. viduryje, karų su Rusija metu, Darsūniškis buvo sudegintas. Šiaurės karo metu (1702) Darsūniškį užėmė į Lietuvą įsiveržę švedai. 1702 m. kovo 14 d. čia įvyko didelis mūšis. Susikovė švedų ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenių daliniai. Mūšis pasibaigė lietuvių pergale. Švedų pėstininkai, plaukę Nemunu, pateko nelaisvėn, o švedų kavalerijos būrys žuvo beveik visas, išskyrus patekusius nelaisvėn kelias dešimtis kareivių, 3 leitenantus, 2 majorus ir generolą Himerhelmą, kuris, išžygiuodamas iš Kauno, gyrėsi, jog „tie lenkai“ išlakstys, vos tik pamatys iš už kalno jo skrybėlę. Nukautieji švedai buvo palaidoti pilkapiuose. Netrukus Darsūniškį užpuolė 12 tūkstančių švedų, kuriems vadovavo pats Švedijos karalius Karolis XII. Įnirtęs dėl gėdingo savo kariuomenės pralaimėjimo Darsūniškyje, jis „liepė atkasti užmuštų švedų pilkapius, apžiūrėjo visus lavonus ir pamatęs, jog visi yra baisiai sukapoti ir ietimis subadyti (vienas turėjo net 20 žaizdų), ir, kad visi buvo užkasti nuogi, prieš tai apiplėšus, griežė dantimis ant visos Lietuvos, liepė kiekvieną lavoną suvynioti į drobulę ir visus palaidoti kitoje vietoje, prie paties Nemuno, sakydamas, jog tie pilkapiai prie kelio buvo supilti tyčia jo gėdai“ (iš Karolio XII dvariškio Gustavo Adlerfeldo rašyto Šiaurės karo dienoraščio). Kadangi miestelėnų skryniose buvo rasta trofėjinių švediškų daiktų ir aprangos, tai Karolis XII įsakė kiekvienoje gatvėje keliose vietose padegti po keletą namų. Visas miestelis virto pelenais. Minėtame dienoraštyje pažymėta, kad karalius Darsūniškį sudegino keršydamas už tai, kad moterys grobusios žuvusiųjų švedų drabužius.

1720 m. inventoriaus duomenimis, miestu vadintoje gyvenvietėje buvo 23 sodybos, kuriose gyveno 27 šeimos, turgūs nevyko, veikė tik 3 karčemos, gyveno 1 siuvėjas. 1726 m. du Darsūniškio gyventojai buvo sudeginti už raganavimą. Juozapas Šarka su žmona Sofija buvo įtarti turį reikalų su piktąja dvasia. Pakviestas kunigas atskaitė jiems egzortus (bandė šia dvasią išvaryti), bet, matyt, tas negelbėjo, nes kažkas juos abu buvo matęs naktį stovinčius prie dvaro vartų. Darsūniškio seniūnas Boguslovas Oginskis 1726 m. surengė jiems teismą. Budelis, kankindamas Šarkienę, jos plaukuose rado plunksną ir padėjo ant teisėjų stalo. Teisėjai pripažino, kad tai šarkos plunksna, ir padarė išvadą, kad Šarkienė skraidė. Ji neišdavė bendrininkų ir pasakė: „Deginkite, jau atėjo laikas“. 1787 m. seniūnijos inventoriuje nurodyta, kad miestelyje yra 33 sodybos, įskaitant ir bažnyčią. Gyveno 34 šeimos, veikė karčema, amatu vertėsi dažytojas. 1791 m. patvirtintas Darsūniškio herbas: jame pavaizduotas šv. Kazimieras su mitra ant galvos, purpuriniu apsiaustu, papuoštu šermuonėlių kailiais. Karalaitis išskėstomis rankomis - dešinėje lelija, kairėje - kryžius. 1795 m. miestelyje buvo 31 sodyba, 304 gyventojai. 1791-1794 m. pastatytos koplytėlės-vartai ant dviejų pagrindinių kelių su Šv. Agotos (globėjos nuo gaisrų) ir Šv. Kazimiero skulptūrėlėmis. Anksčiau jas vietiniai gyventojai „aprengdavo“ drabužiais. 1910 m. kelyje į Užgirėlį pastatyti treti - šv. Jurgio vartai (1963 m. vartai nugriauti, 1990 m. - atstatyti).

1812 m. Prancūzijos-Rusijos karo pradžioje priešingame Nemuno krante buvusiame Bačkininkėlių dvare buvo įsikūręs prancūzų kariuomenės maršalas M. Nėjus ir generolas E. Boharnė, kurie stebėjo prancūzų žygiavimą per Darsūniškį. 1812 m. liepos 17 d. sudegė beveik visas miestelis (52 pastatai). Dar kartą Darsūniškis degė 1818 m. Po 1831 m. sukilimo konfiskavus Oginskių valdas, Darsūniškis kartu su Kruonio dvaru atiteko carinei administracijai. 1848 m. miestelyje gyveno 62 šeimos. Dažniausios Aliukevičiaus, Mičiulio ir Maciulevičiaus pavardės. Gyveno šešios žydų šeimos - Zorucho Šimeliovičiaus, Abelio Jankeliovičiaus, Faibušo Abelovičiaus, Izraelio Šliamovičiaus, Abraomo Giršovičiaus ir Jankelio Icikovičiaus. Veikė karčema, buvo dvejos kapinės (vienos iš jų - žydų). 1848 m. miestelyje vėl kilo gaisras. 1857 m. Darsūniškyje gyveno 75 šeimos, 1860 m. - 786 gyventojai, 1861 m. - 736 gyventojai, 1865 m. - 796 gyventojai, 1880 m. - 504 gyventojai, 1897 m. - 747 gyventojai ir buvo 758,11 dešimtinės žemės.

XIX a. pabaigoje lietuvišką spaudą Darsūniškio apylinkėse platino garsios knygnešių Garmų giminės, gyvenusios kitoje Nemuno pusėje, atstovai - Juozas Garmus, Jurgis Garmus, Povilas Garmus, Pranas Garmus, Simanas Garmus. 1899 m. jis išbėgo į Ameriką. 1909 m. miestelyje veikė „Blaivybės“ draugijos biblioteka. Steigėjas - kunigas P. Burbulis. 1921-1924 m. į vienkiemius išsikėlė 30 ūkininkų šeimų, po 1925 m. - dar daugiau. Tarpukariu kai kurie darsūniškiečiai plukdė sielius Kauno lentpjūvėn. Vieną sielį sudarydavo apie 400 surištų medžių - 300 kietmetrių. Prieš plukdydami juos surišdavo į lovas. Sutaisytą sielį vairuodavo du žmonės - šturmininkas ir zadnikas.

1923 m. Darsūniškyje buvo 140 sodybų, 817 gyventojų, 1931 m. - 147 sodybos, 810 gyventojų. 1937 m. gyveno 588 gyventojai katalikai, 103 gyventojai žydai (28 šeimos) ir 5 gyventojai musulmonai (1 šeima).

1940 m. Darsūniškyje įsikūrė antisovietinė pogrindinė organizacija - Lietuvos gynimo ratelis. Už antisovietinių atsišaukimų platinimą buvo suimti atsargos karininkas A. Lapinskas ir ūkininko sūnus P. Vaidvilavičius. 1941 m. birželio 14 d. ištremti Jakai (2 asmenys) ir Taparauskai (2 asmenys). Antrojo pasaulinio karo pradžioje Kruonio, Pakuonio ir Darsūniškio žydai buvo suvaryti į Darsūniškio getą. Netrukus juos sušaudė Gojaus miške. Dalis žydų (99 žmonės) 1941 m. rugpjūčio 28 d. - rugsėjo 2 d. buvo sušaudyti Darsūniškio žydų kapinėse. Karo pabaigoje beveik visas miestelis sudegė, liko tik 4 ar 5 gyvenamieji namai ir treji miestelio vartai. 1944-1951 m. žuvo apie 20 partizanų, kilusių iš Darsūniškio. 1944-1949 m. žuvo 3 sovietiniai aktyvistai, gimę Darsūniškyje. 1944-1951 m. įkalinta 17 gyventojų, 1946 m. ištremti Dainiai (2 asmenys), 1948 m. - Grabauskai (3 asmenys), Mikalauskai (5 asmenys), Zavistanavičiai (3 asmenys) ir A. Vaidvilavičiūtė. 1951 m. ištremti Koklevičiai (6 asmenys), Mikalauskai (2 asmenys) ir Švarcos (4 asmenys). 1947 m. buvo 122 sodybos ir 566 gyventojai, 1959 m. - 533 gyventojai, 1973 m. - 477 gyventojai, 2000 m. - 210 sodybų, 393 gyventojai. Darsūniškyje kaime yra kapinės. Jose palaidoti ir 2 kariai - Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoriai. Yra ir dar vienos - žydų kapinės (neveikiančios) su išlikusiais antkapiniais paminklais.

XVIII a. pabaigoje Darsūniškyje veikė parapinė mokykla. 1777 m. joje mokėsi 7 vaikai (2 iš šlėktų, 5 iš miestiečių bei valstiečių šeimų), o 1781 m. - 25 vaikai (3 iš šlėktų, 4 iš miestiečių, 18 iš valstiečių šeimų). Yra žinoma, kad parapinė mokykla veikė ir 1803-1832 metais. XIX a. pabaigoje Darsūniškyje lietuviškai vaikus mokė Motiejus Mičiulis. Mokė lietuviškai skaityti po 5-6 darsūniškiečių vaikus. Iš Suvalkijos Mičiuliui slapta atnešdavo lietuviškų elementorių. 1897 m. įsteigta valdiška (rusiška) liaudinė mokykla. 1905 m. darsūniškiečiai Juozas Mičiulis ir Simonas Zavistanavičius nuėjo į šią mokyklą, supjaustė caro portretą ir su kitais vaikais nuėjo špitolėn mokytis lietuviškai. Atvykę kazokai suėmė netoli mokyklos gyvenusias mokyklos sarges Adelę ir Uršulę Koklevičiūtes. Jas kalino ir tardė dvi savaites, bet jos vis sakėsi nieko nežinančios. Tada jas paleido. Nuo 1907 m. toje mokykloje vykdavo pamokos ir lietuvių kalba. 1907 m. mokykloje mokėsi 67 mokiniai (50 berniukų ir 17 mergaičių). 1918 m. lietuviškoje pradinėje mokykloje mokėsi netoli šimto mokinių, 1938 m. sausio 1 d. - 73 mokiniai.

Darsūniškyje gimęs Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris Kostas Malinauskas. Žuvo 1919 m. rugpjūčio 24 d., palaidotas Salantuose.

1902 m. lapkričio 14 d. Darsūniškyje gimė žydų rašytojas Beras Halpernas - paskutinis Lietuvos rašytojas, rašęs tik jidiš kalba.

Iš Darsūniškio kilęs Algirdas Zavistanavičius (1960 m. vasario 22 d. - 1980 m. balandžio 26 d.) - vienintelis iš Kaišiadorių rajono, žuvęs Afganistane sovietinės kariuomenės intervencijos į šią šalį metu.

Apie 1752 m. Ukmergės apskrityje gimė kunigas Antanas Mendzigurskis, poetas. Vilniuje baigė kunigų seminariją, kunigavo Rumšiškėse, Darsūniškyje. Rašė lietuviškas, lenkiškas ir lotyniškas eiles, bet jos neišliko. Mirė 1828 m. rugsėjo 14 d. Kaune, palaidotas Darsūniškyje.

1835-1847 m. Darsūniškio parapijoje klebonavo kunigas Juozas Čiulda (1796 m. lapkričio 22 d. - 1861 m. birželio 11 d.), lietuvių kalbos gramatikos autorius. 1822 m. baigė Vilniaus kunigų seminariją. Taip pat klebonavo Švėkšnoje, Kaune ir Šiauliuose. Klebonaudamas Darsūniškyje, parašė darbą apie kampmatį ir barometro patobulinimą. 1854 m. parašė lietuvių kalbos gramatiką „Trumpi samprotavimai apie žemaičių kalbos gramatikos taisykles“ (lenkų kalba; lietuvių ir lenkų kalba išleista 1993 m.). Gramatikoje yra skyrius apie lietuvių eilėdarą. J. Čiuldos dovanotą gramatikos rankraštį M. Valančius buvo atidavęs spausdinti J. Zavadskiui.

1923 m. Jundiliškiuose gimė kunigas Pranas Genevičius, poetas. Baigė Kauno kunigų seminariją, nuo 1972 m. iki 2003 m. klebonavo Darsūniškyje. Išleido eilėraščių rinkinius „Rinktinė“ (1991), „Lietuva po Kremliaus žvaigžde“ (1993), „Kelionių posmai“ (1994).

Kaišiadorių muziejuje saugoma užrašyta legenda apie Devynių velnių revą (Devynioką) - nuo Darsūniškio į rytus už 4 km: „Pasakoja, jog senovėj vaidendavosi. Kartą toje vietoje prie einančio žmogaus privažiavo graži brička su šešetu arklių. O ten sėdi devyni velniai, berūką sidabrines ir auksines pypkes. Įtempė žmogelį į bričką ir veža. Parvežė namo, padovanojo auksinę pypkę. Atsikėlęs rytą, vietoj pypkės ant stalo rado arklio koją. Toje vietoje, kur dingę velniai, pradėjęs trykšti vanduo. O trykšdamas tekėjo tais devyniais revais“.

Vietovardžiai

Darsūniškio pradžios mokyklos mokytojas Petras Puplešys 1935 m. spalio mėnesį užrašė Darsūniškio vietovardžius. Pateikėjai - Mikas Maciulevičius, Adolfas Žukauskas ir Jonas Zavistanavičius; visi gimę Darsūniškyje.

Agota – mūriniai vartai su šv. Agotos statula. 6x4 m dydžio. Prieš Darsūniškio miestelį Kruonio vieškelyje.

Astraga – upelis. Mažas, vingiuotas, sraunus. 4 km ilgio. Išteka iš Užgirėlio kaimo šaltinių. Įteka į Nemuną 1 km aukščiau Darsūniškio.

Astragai – dirva ir pieva. Priesmėlis, 15 ha dydžio. Į pietus nuo miestelio, prie valdiško miško.

Azdrė – upelis. 4 km ilgio. „Tai Astragos žemupis arčiau prie Nemuno”.

Baltas kalnas – dirva. Smėlynas, 70 ha dydžio. Tarp Cigelnės ir valdžios miško, už 2 km nuo miestelio. „Išvagotas grioviais smėlynas atrodo senovėje gyventa vietovė. Dabar ten vėjo nešiojamas smėlis. Vietos gyventojai randa ten įvairių senienų: akmens kirvukų, geležies ir vario dirbinių, ir kt. Vardas kilęs nuo balto smėlio ant to kalno”.

Cigelnė – dirva. Priemois, 14 ha dydžio. Prie Kalvių kelio, valdžios miške, už 2 km nuo miestelio. „Buvusi seniau plytų dirbtuvė. Nuo jos ir dabar ta vieta vadinama Cigelnė”.

Dagiškės – kalnas. Ariamas, priesmėlis. 40 ha dydžio.

Darsūniškis – miestelis. „Darsūniškio miestelis labai senas. Kazimiero laikais gavęs Magdeburgo miesto teises. Miesto teisių suteikimo aktą darsūniškiečiai išlaikė iki šių dienų. Prieš 100 metų visas miestas sudegęs; sudegusi ir šv. Agotos koplytėlė prie Kruonio kelio, tik šv. Agotos statulą žmonės išgelbėję nuo ugnies. Apdegusią šv. Agotos statulą pastatė pas miesto gyventoją Zavistanavičių Miką. Miestas vėl atsistatė. Kartą važiavęs kažkoks rusų valdininkas ir apsinakvojęs pas M. Zavistanavičių. Tam valdininkui per sapną šv. Agota pasakiusi pranešti vietos gyventojams, kad jei jie šv. Agotos nepastatys į senąją jos vietą (prie Kruonio kelio), miestas vėl sudegs. Gyventojai sudėję pinigus pastatė šv. Agotos statulą mūriniuose vartuose ant Kruonio kelio prieš miestelį. Ir Darsūniškis nuo to laiko nebdegė”.

„Darsūniškio miestely Švarco Jurgio žemėje prie Nemuno yra išsilikę senoviškų plytų pamatai. Toje vietoje kasinėjant randama įvairių senovės gyvenimo pabūklų. Pasakoja, kad tai kunigaikščio Darsūno ar Dirsūno pilies griuvėsiai. Apie 3 klm. nuo miestelio yra Bokštų kalnas apaugęs gražiu mišku. Pasakoja, kad čia - miestely buvusi minėto kunigaikščio žemoji pilis, o ten tame kalne - aukštoji Bokštais vadinama. Spėjama, kad tos dvi pilys buvusios sujungtos slaptu požeminiu tuneliu. Kaikuriose vietose ir dabar (kur dabar klebonija) jaučiami lyg požemiai - urvai. Vanduo nuo lietaus susirinkęs uždamas bėga gilyn į požemį, palikdamas statmeniškas skyles”.

Dubakelis – kalnas. Molis su smėliu, 40 ha dydžio. Tarp Petrošlaukio ir valdžios miško.

Dubrė – pieva, 1 ha dydžio. Prie Atmainų kaimo, 3 km nuo Darsūniškio.

Ežeryčios – šlapia pieva valdiškame miške prie Sekionių kaimo ribos. 5 ha dydžio.

Gelupis – smėlynas į rytus nuo miestelio, 15 ha dydžio.

Glindiškės (Glindiškių kalnelis) – durpingas kalnelis Juodupyje, 0,5 ha dydžio.

Gudas – akmuo Nemune, 2 km žemyn nuo miestelio. „Sieliai plaukdami užkliūva”.

Gutarai – dirva ir pieva. Priesmėlis, 20 ha dydžio. Tarp Astragų ir Nemuno.

Išdagėliai – dirva. Priesmėlis, 15 ha dydžio. tarp Žiūreviškės ir Pašilės. „Pasakoja ten buvusį mišką išdegus”.

Juodupis – dirva ir pieva. Durpynas, 50 ha dydžio. Už Darsūniškio kapinių. „Seniau čia buvęs juodas vanduo vidury tos pievos, moterėlės net siūlus nešdavusios ten dažyti. Toks buvęs juodas vanduo”.

Jurgis – mūriniai vartai su šv. Jurgio paveikslu ant Jiezno vieškelio, ties Darsūniškio riba. 6x4 m dydžio.

Kazimieras – mūriniai vartai su šv. Kazimiero paveikslu prie Darsūniškio ribos, ant Sekionių vieškelio. 6x4 m dydžio.

Kaznio ravelis – griovys (ravas). Pailgas griovys aukštais krantais. 500 m ilgio. Tęsiasi per Dubakelį į valdžios mišką.

Kebeldis – akmuo Nemune, 3 km žemyn nuo Darsūniškio.

Klonupis – griovys, kuriuo teka upelis. 1 km ilgio. Šiaurinėje miestelio pusėje įteka į Nemuną.

Klonupis – dirva ir pieva. Priesmėlis, 30 ha dydžio. Prie Klonupio.

Kolionijos – dirva. Juodžemis, 15 ha dydžio. Tarp Pašilės ir miestelio.

Lanka – pieva. Juodžemis, 15 ha dydžio. Tarp Azdrės upelio ir Pusmargių.

Linamarka – griovys, pilnas vandens. 400x20 m dydžio. Šiaurinėje miestelio dalyje, tarp Kruonio vieškelio ir Nemuno.

Liutika – upelis. Vingiuotas, žemi krantai. 5 km ilgio. Išteka iš Varpių griovio ir įteka į Nemuną. Upelio žiotyse pastatytas vandens malūnas.

Lūgas – kupstuotas durpynas prie Žydų kapų. 30 ha dydžio.

Margeliai – dirva. Juodžemis, 30 ha dydžio. Tarp Azdrės ir Darsūniškio.

Naginės pievelė – pieva, 0,5 ha dydžio. Prie Kalvių kelio, 2 km nuo miestelio.

Padaržiniai – dirva. Durpžemis, 30 ha dydžio. Tarp Rūdyno ir Klonupio.

Padirvis – pieva ir dirva. Juodžemis, 40 ha dydžio. Prie Palapainių.

Pagreitis (Pagreitys) – upelis, 1 km ilgio. Teka šiaurės rytus nuo miestelio, įteka į Liutiką.

Pagreitis (Pagreitys) – pieva ir dirva. Juodžemis, 30 ha dydžio. Prie Pagreičio upelio, tarp miestelio ir Siaurukų.

Palaukis – pieva ir dirva. Priesmėlis, 30 ha dydžio. Prie Lapainios kaimo ir Kruonio vieškelio.

Palapainių upelis – upelis, 3 km ilgio. Prie Kruonio vieškelio, 2 km nuo Darsūniškio. Įteka į Nemuną Lapainios kaime.

Palapainiai – pieva ir ariama žemė. Juodžemis, 30 ha dydžio. prie Palapainių upelio.

Pašilė – pieva ir dirva. Juodžemis su durpėmis, 20 ha dydžio. Tarp Išdagėlių ir Skersukų. „Sklypas prie šilo”.

Patilčiai – pieva ir dirva. Juodžemis su durpėmis. 20 ha dydžio. Tarp Gutarų ir Pusmargių. „Daug tiltų per griovius”.

Petrošlaukis – dirva ir bala. Smėlis ir durpžemis, 5 ha dydžio. Į pietus nuo miestelio.

Pusmargiai – dirva ir pieva. Juodžemis, 30 ha dydžio. Tarp Patilčių ir Užazdrės.

Prašvaistė – ganykla. Smėlis, 10 ha dydžio. Tarp Išdagėlių ir Užazdrės.

Pridotkai – dirva ir pieva. Juodžemis su smėliu, 20 ha dydžio. Tarp Nemuno ir Lapainios kelio.

Rievos pieva – drėgna pieva. 5 ha dydžio. Už 1,5 km nuo miestelio, ribojasi su Juodupiu.

Rūdbaliai – pieva ir dirva. Juodžemis, 15 ha dydžio. Tarp Pašilės ir Margelių. „Rasdavę rūdos toje vietoje”.

Rūdynas – pieva. Juodžemis, durpės, smėlis. 25 ha dydžio. Tarp Žiemos kelio ir Padaržinių, į rytus nuo miestelio.

Siaurukai – dirva. Juodžemis, 30 ha dydžio. Nuo miestelio į pietus.

Skersukai – dirva ir pieva. Smėlis su juodžemiu. 10 ha dydžio. Prie Jiezno vieškelio, tarp Pašilės ir Darsūniškio.

Sodžiauka – ariama, apvali duobė Siaurukuose. „Randama rūdos gabalų. Seniau buvusi gili, pilna vandens bedugnė”.

Smalinyčios ravas (Smalinyčios revas) – griovys Baltame kalne. Pailgas, aukštais krantais. „Vandens tik palijus”. 500 m ilgio. „Išeina į Bromo kaimo žemę”.

Slampinė – miestelio gatvė. 500 m ilgio. Iš Darsūniškio miestelio centro veda į Jiezno pusę (Jiezno gatvė).

Šaltiniai – pieva ir dirva prie Balto kalno. Juodžemis ir smėlis, 15 ha dydžio.

Šarkų pievelė – drėgna pieva. Lygi, 1 ha dydžio. Valdžios miške, 2 km nuo miestelio, prie Kalvių vieškelio.

Šaltinių ravas – platus griovys žaliais krantais Baltame kalne. 700 m ilgio. „Teka į šaltinius. Vandens mažai”.

Šivokas – akmuo Nemune. 3 km aukštyn nuo miestelio. „Plukdomi sieliai užkliūva”.

Užazdrė – pieva ir dirva. Durpžemis, 70 ha dydžio. Tarp Azdrės, Pusmargių ir Margelių.

Varpių ravas (Varpių revas) – griovys Baltame kalne. „Pailga dauba žaliu dugnu”. 1000 m ilgio. „Išeina į Rievos pievą”.

Vidutinė – pieva. Priesmėlis ir durpės, 25 ha dydžio. Prie Azdrės ir Patilčių.

Žydkapiai – dirva prie žydų kapinių. Durpės ir smėlis, 15 ha dydžio.

Žiemos kelias – dirva ir pieva. Smėlis ir pelkės. 10 ha dydžio. Prie valdiško miško ir Rūdyno.

Žiūreviškės – dirva. Molis su smėliu, 15 ha dydžio. Į pietus nuo miestelio, tarp Dubakelio ir valdiško miško.

Šaltiniai

  • Lietuvių kalbos instituto Vietovardžių kartoteka. Lietuvos žemės vardynas.

Literatūra

  • Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2001. - P. 77-80.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos