Didžioji savaitė

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Didžioji savaitė – paskutinė savaitė prieš Velykas. Visos dienos vadinamos didžiosiomis. Didysis ketvirtadienis – švarusis (čystasis), todėl visi tvarkydavosi, švarindavosi. Moterys tvarkydavo namus, šluodavo kiemą. Žiežmarių apylinkėse aslą barstydavo smėliu, šventus paveikslus apkaišydavo popierinėmis ir tikromis gėlėmis. Trys paskutinės dienos – šventasis tridienis – išsiskyrė bažnytinėmis apeigomis ir liaudiškais papročiais. Kai kurie žmonės laikydavosi sauso pasninko, todėl nuo penktadienio iki varpų skambėjimo šeštadienį neimdavo į burną nė trupinėlio. Didįjį šeštadienį bažnyčioje šventinama ugnis, vanduo. Pašventinta ugnimi kurdavo naują ugnį. Gerokai prieš Velykas pasirūpindavo medžio kerpe, ją gerai išdžiovindavo, kad įdegtą šventa velykine ugnimi parneštų neužgesusią į namus ir įkurtų krosnį. Šiuose kraštuose velykinės ugnies dar parsinešdavo šiaudų grįžte, senu pančiu, lininiu kietai susuktu audiniu. Tikėta, kad pirmosios Velykų dienos rytą užkūrus krosnį šventinta ugnimi, visus metus galima būti ramiems dėl ugnies, nes nebus gaisro. Sakydavo, kad senoji ugnis turinti pailsėti, todėl Žiežmariuose ją išnešdavo kur nors į laukus ir sunaikindavo. Šventintos ugnies pelenais barstydavo daržus, kad gerai augtų daržovės. Velykų ugnį stengėsi neužgesusią išlaikyti iki Sekminių.

Literatūra

  • Daunoraitė G. Kaišiadorių etnografiniai bruožai. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2011. - P. 30.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos