Diečka (dečka, dėčka, duonkepė)

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Diečka (duonkubilis). Ginteikiškių k., Kruonio sen. Piešė Kristina Tokarevienė.

Diečka (dečka, dėčka, duonkepė) – duonkubilis. Duonkubilio šoninių lentelių dalis ir dugnas daromi ąžuoliniai, kad tešla įgautų geresnį skonį. Kartais mediena maišoma – vienas šulelis ąžuolinis, kitas – kitokios medienos (pvz. liepos). Duonkubilio sienelės lygios arba į viršų kiek platėja, kartais turi porą rankenų ir lentinį ar šiaudinį dangtį. Kad tešla greičiau rūgtų, duonkubilis statomas prie krosnies ir apdengiamas kailiais, pagalve ar storesne antklode.

Dėčka - neaukšta ir nedidelė, ąžuolinė arba kitokio medžio, rėčka duonai prieš kepant maišyti ir išrūgti (Kruonis). Be ausyčių. Dydis priklauso nuo šeimynos dydžio. Viena lentelė liepinė, kita ąžuolinė. Tada duona geriau išsiraugina. Jei visa dėčka ąžuolinė, tai sunku nešioti (Stabintiškės). Duonkepė tokio aukštumo, kad moteriškė ant zaslano pasistačiusi kubilą galėtų minkyti tą tešlą kubile (Žasliai).








Šaltiniai

  • Kaišiadorių muziejaus archyvas. B. 64. Čilvinaitė M. Kalendoriniai papročiai. Darsūniškio apyl. 1972 m. L. 6;
  • Kaišiadorių muziejaus archyvas. B. 445. Žižliauskaitė L. Tautosaka. Etnografinių daiktų paaiškinimai. 2004 m. L. 4.

Literatūra

  • Baltrušaitis V., Žižliauskaitė L. Kaišiadorių etnografinis žodynėlis. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2006. - P. 29-30;
  • Elisonas J. Lietuvių sodiečių technikos žodyno mėginimas // Archyvum Philologicum. Kn. 3. – Kaunas, 1932. - P. 135;
  • Lietuvių kalbos atlasas. – Vilnius, 1977, žemėlapis Nr. 25.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos