Dovainonių, Kapitoniškių piliakalnis

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Dovainonių, Kapitoniškių piliakalnio vaizdas iš pietvakarių pusės. 2006 m. R. Gustaičio nuotr.
Dovainonių, Kapitoniškių piliakalnio vaizdas iš šiaurės rytų pusės. 2011 m. A. Kurilienės nuotr.
Dovainonių, Kapitoniškių piliakalnio planas su pažymėtu 1957 m. tirtu plotu (Volkaitė-Kulikauskienė, 1959, p. 132, pav. 4)
Dovainonių, Kapitoniškių piliakalnio vaizdas iš rytų ir tyrimai 1957 m. O. Navickaitės nuotr. (Kurilienė, 2009, p. 107)
Dovainonių, Kapitoniškių piliakalnio tyrimai. Aikštelėje atidengtas akmenų grindinys. 1957 m. O. Navickaitės nuotr. (Kurilienė, 2009, p. 108)

Dovainonių, Kapitoniškių piliakalnis yra Rumšiškių seniūnijoje, 2 km į šiaurės vakarus nuo Jiezno–Rumšiškių kelio tilto per Uolės upelį ir 0,95 km į pietvakarrius nuo šio kelio, Kauno marių šiaurės rytiniame krante, Kaišiadorių miškų urėdijoje, Rumšiškių girininkijoje, Rumšiškių miške, 373 kvartalo vakariniame ir pietvakariniame pakraščiuose.

Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, kurį suformavo į Nemuną įtekantis Seilupio upelis. Iš pietų ir rytų jį juosė upių slėniai, iš kitų pusių – daubos.

Šlaitai statūs, 8 m aukščio šiaurinėje ir 18 m aukščio pietinėje pusėje.

Aikštelė buvo apvali, apie 5 m skersmens. Išlikusi tik aikštelės dalis ties skardžiu. Dėl tyrinėjimų ir erozijos piliakalnio viršuje susiformavo trapecijos formos plokštuma, orientuota pietryčių – šiaurės vakarų kryptimi, 23 m ilgio, 13 m pločio centrinėje ir 6 m pločio vakarinėje dalyje. Aikštelę iš visų pusių juosė 1–3 m aukščio ir 10 m pločio pylimas. Jo išorinis šlaitas ėjo tiesiai į piliakalnio šlaitą. Geriausiai išlikęs pylimas buvo aikštelės šiaurės vakariniame, vakariniame ir pietvakariniame pakraščiuose. Čia jo aukštis nuo aikštelės siekė 3 m, plotis ties pagrindu – 10 m. Į rytų pusę pylimas žemėjo ir žemiausias buvo aikštelės pietrytiniame pakraštyje, kur siekė apie 1 m. Nuo vakaruose esančio kranto kyšulio piliakalnis buvo atskirtas 2 m gylio, 10 m pločio viršuje ir 3 m pločio dugne grioviu.

Į vakarus nuo piliakalnio už griovio 5 m aukščio kalvoje buvo įrengtas papilys. Dabar jo aikštelė – trikampė, pailga (rytų – vakarų kryptimi), 23x7 m dydžio (buvo 30 m ilgio ir 15 m pločio rytinėje dalyje).

XX a. pirmoje pusėje piliakalnio pietiniai šlaitai, pietiniai aikštelės kraštai ir dalis papilio nuplauti Kauno marių. Šiuo metu iš piliakalnio išliko tik šiaurinio pylimo ir aikštelės dalys. Po 1957 m. vykusių kasinėjimų pylimas neatpiltas, aikštelė nesulyginta.

Piliakalnis yra valstybės saugomas.


Tyrinėjimai

Piliakalnį 1953 m. žvalgė ir apmatavo P. Tarasenka. Tais pačiais metais piliakalnį žvalgė P. Kulikausko vadovaujama ekspedicija. Jos tikslas buvo archeologinių paminklų paieška, išaiškinimas ir tyrimai prieš užliejant vietovę Kauno marioms. Žvalgymų metu buvo užfiksuota jo būklė, konstatuota, kad piliakalnį tiklinga ištirti.

1957 m. buvo pradėti vykdyti piliakalnio archeologiniai tyrimai. Jiems vadovavo O. Navickaitė. Tyrimų metu buvo ištirtas 278 kv. m (210 kv. m – piliakalnio aikštelėje ir pylimo šiaurinėje ir vakarinėje dalyse, 56 kv. m – papilio aikštelėje bei 12 kv. m – piliakalnio rytinėje papėdėje).

1959 m. piliakalnį vėl aplankė P. Kulikausko vadovaujama ekspedicija. Tuomet įvertinta piliakalnio būklė, nuspręsta, kad nėra prasmės atnaujinti tyrimų.

1977 m. piliakalnį žvalgė ir kartografavo M. Černiauskas.

Tyrimai piliakalnyje atnaujinti 1992 m. Tyrimų metu, kuriems vadovavo V. Steponaitis piliakalnio pylime buvo ištirtas 15 kv. m plotas. Surastos sudegusių medinių įtvirtinimų liekanos, užfiksuoti 3 pylimo aukštinimo ir sutvirtinimo etapai. 1994-1995 m. Tyrimus tęsė G. Zabiela. Per du sezonus buvo ištirtas 67,5 kv. m plotas aikštelėje ir pylime, žvalgytas ir spėjamas papilys, piliakalnio aplinka. Tyrimų metu surastos sudegusių medinių įtvirtinimų liekanos, užfiksuoti 6 akmenų grindinio sluoksniai, 3 pagrindiniai pylimo aukštinimo etapai.

Iš viso piliakalnyje ištirtas 360,5 kv. m plotas.



1957 ir 1992, 1994-1995 m. vykdytų tyrimų metu nustatyta, kad piliakalnio kultūrinis sluoksnis buvo nuo 1,1 m iki 2,7 m storio, įskaitant ir supiltus pylimo sluoksnius. Tyrinėjant pylimą pastebėti keliomis eilėmis netvarkingai sukrauti akmenų grindiniai, kurie labiau koncentravosi prie aikštelės pakraščių. Pastebėti mediniai įtvirtinimai – atidengti rąstai, kurie vienas ant kito 5 eilėmis buvo sukrauti aplink visą pylimą. Ši siena turėjusi būti 0,9 m pločio. Rąstais buvo sutvirtinta apatinė pylimo dalis, tuo tarpu viršutinė buvo suplūkta iš molio.

Iš viso užfiksuoti 4 pylimo įtvirtinimų taisymo ir tvirtinimo etapai. Pirmame etape aikštelės krašte buvo pastatyta medinė užtvara iš gulsčių rąstų, sutvirtintų įkastais stulpais. Jai sudegus supiltas 0,5 m aukščio ir 3 m pločio pylimas. Vidiniame jo krašte pastatyta nauja užtvara: 2 eilėmis statmenai įkasti stulpai, kurių tarpai užpildyti rąstais ir šakomis. Vidinėje šios užtvaros pusėje rastas akmenų grindinys. Sudegus užtvarai, pylimas paaukštintas iki 1,1 m ir praplatintas iki 4 m. Jo vidinėje pusėje pastatyta panaši į trečiąją medinė užtvara. Ketvirtoji užtvara pastatyta jau ant pylimo.

Piliakalnio šiaurinėje papėdėje rastas 50 cm storio kultūrinis sluoksnis su grublėta keramika ir gyvulių kaulais. 1957 m. „papilyje“ rastos kelios atskiros kultūrinio sluoksnio dėmės, 1994–1995 m. jame nerastas kultūrinis sluoksnis. Manoma, kad jis nebuvo naudojamas.

Piliakalnyje rastas geležinis peiliukas, vienas sveikas lipdytas brūkšniuotu paviršiumi puodas, lipdytos keramikos brūkšniuotu, grublėtu ir lygiu paviršiumi šukių, taip pat žiestos keramikos šukių, titnago radinių, gyvulių kaulų, kurių 96,4 % sudarė naminių gyvulių, 3,6 % – laukinių gyvūnų (tauro ir šerno) kaulai. Didžiausią dalį naminių gyvulių sudarė stambiųjų raguočių (63,6 %) ir kiaulės (14,5%) kaulai. Mažiau buvo arklio (9,1 %), avies ir ožkos (7,3 %), šuns (5,5 %) kaulų.


Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu - II tūkstantmečio pradžia.


Šaltiniai

  • Černiauskas M. Kaišiadorių rajono 1977 m. archeologijos paminklų kartografavimo ekspedicijos ataskaita. 1977. KPCA. F. 27. Ap. 1. B. 61, p. 24–25.
  • Kulikauskas P. Ataskaita už 1953 metų archeologines ekspedicijas // Ataskaitos už archeologines ekspedicijas 1949–1957 m. 1957. LIIR. F. 1. B. 225, p. 30, 31.
  • Kulikauskas P. Ataskaitos už archeologines ekspedicijas 1959 m.: Varėnos, Kaišiadorių, Prienų raj. // Ataskaita už 1959 m. išvyką į Kauno HES rajoną. 1959. LIIR. F. 1. B. 226, p. 2.
  • Kulikauskas P. Istorijos ir teisės instituto archeologinė žvalgomoji ekspedicija 1953 m. birželio 2–16 d. 1953. LIIR. F. 1. B. 23, p. 73–74.
  • Kulikauskas P., Bernotaitė A. 1959 m. ataskaita už žvalgymus Kauno, Kaišiadorių, Prienų ir Varėnos raj. // Ataskaita už 1959 m. išvyką į Kauno HES rajoną. 1959. LIIR. F. 1. B. 145, p. 2.
  • Kuncienė O. Dovainonių, Kaišiadorių rajono, piliakalnio tyrinėjimų dienoraštis 1957.VII.16 – 1957.VIII.31. 1957. LIIR. F. 1. B. 70.
  • Navickaitė O., Būtėnienė E. Archeologinių ekspedicijų dokumentinė medžiaga. 1949–1957 m. // Ataskaita už archeologinę ekspediciją Kauno HES statybos rajone. 1957. LIIR. F. 1. B. 225, p. 115–116.
  • Steponaitis V. Dovainonių piliakalnio (Kaišiadorių raj.) 1992 m. tyrinėjimų ataskaita. 1992. LIIR. F. 1. B. 2052.
  • Tarasenka P. Dovainonių I-as piliakalnis. MAB. RS. F. 235-60.
  • Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. KPCA. F. 1. Ap. 1. B. 25, p. 279, 281–289.
  • Zabiela G. Dovainonių (Kaišiadorių raj.) piliakalnio liekanų 1995 metų archeologinių kasinėjimų ataskaita. 1995. LIIR. F. 1. B. 2430.
  • Zabiela G. Dovainonių piliakalnio, Kaišiadorių raj., 1994 m archeologinių tyrinėjimų ataskaita. 1994. LIIR. F. 1. B. 2267, p. 3–17, 18–20.
  • Пaaвeр К. Резултаты определения остеологического материала, добытого при раскопках городища Довайненис в 1957 г. 1957. LIIR. F. 1. B. 126.


Literatūra

  • Baubonis Z., Zabiela G. Lietuvos piliakalniai, T. I. Atlasas. Vilnius, 2005, p. 256–257.
  • Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. Kaišiadorys, 2001, p. 205.
  • Kulikauskas P. Badania archeologiczne w latach 1955–1961 // Acta Baltico–Slavica, T. 2. Białystok, 1965, p. 233–234.
  • Kurilienė A. Kaišiadorių rajono archeologijos sąvadas. Kaišiadorys, 2009, p. 106-110.
  • Lietuvos TSR archeologijos atlasas, T. II. Piliakalniai. Vilnius, 1975, p. 53.
  • Steponaitis V. Dovainonių piliakalnio tyrinėjimai 1992 metais // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1992 ir 1993 metais. Vilnius, 1994, p. 73–74.
  • Šatavičius E. Žalojami archeologijos paminklai // Baltų archeologija, Nr. 1. 1994, gegužė, p. 14.
  • Tarasenka P. Lietuvos archeologijos medžiaga. Kaunas, 1928, p. 108.
  • Volkaitė-Kulikauskienė R. Miniatiūrinių piliakalnių Lietuvoje klausimu // Iš lietuvių kultūros istorijos, T. II. Vilnius, 1959, p. 131–134; pav. 4, 5.
  • Zabiela G. Dovainonių piliakalnio ir jo aplinkos tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1994 ir 1995 metais. Vilnius, 1996, p. 63–68.
  • Покровский Ф. В. Археологическая карта Ковенской губернии. Вилъна, 1899, c. 98

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos