Fenologiniai reiškiniai

Fenologiniai reiškiniai

Fenologija (gr. phainomena – reiškiniai, logos – mokslas) yra mokslo šaka tirianti kasmet pasikartojančius gyvosios ir negyvosios gamtos sezoninius reiškinius.

Žmogus, gyvendamas gamtinėje aplinkoje, stebėjo įvairius procesus ir reiškinius nuo kurių priklausė jo būtis. Jis pavasarį ir vasarą, rudenį ir žiemą matė daugybę kasmet pasikartojančių būdingų reiškinių, kuriuos konkrečioje vietoje per metus lemia kintanti Saulės radiacijos prietaka, oro masių cirkuliacija. Ryškiausiai sezoniniai reiškiniai vidutinėse platumose atsispindi augalijoje, ypač keičiantis jų vystymosi fenologinėms fazėms. Pavasarį, prasidėjus augalijos vegetacijai, gamtinė aplinka pasipuošia šviesiai žalia spalva; pražydus sodams, ievai, kaštonui – pradeda vyrauti sodriai žalios spalvos; vasaros pradžioje, žydint gausiai pievų augalijai, – būdingos įvairios ryškios spalvos; nušienavus pievas – sodriai žalia spalva pranyksta; gelstant žieminiams rugiams - pasirodo gelsvi tonai; prasidėjus rugiapjūtei – vyrauja geltona spalva; pageltus klevo, beržo, kaštono, liepos lapams – vyrauja sodriai geltonos ir rausvos spalvos; nukritus medžių lapams - gamtoje pradeda vyrauti pilki ir niūrūs tonai.

Augalijos vystymosi fazės labai jautrios Saulės šilumos, oro ir dirvos drėgmės kaitai per metus, todėl jos geriau, nei daugiamečiai meteorologinių elementų vidurkiai, parodo ne tik gamtinės aplinkos orų kaitą, bet ir konkrečios vietovės mikroklimatą. Sezoninio augalijos vystymosi dėsningumų tyrimas yra labai svarbus žmogaus ūkinei veiklai, nes daugelio sezoninių darbų optimalūs terminai nesutampa nei su astronominių, nei kalendorinių metų laikų pastoviomis datomis. Tuo tarpu kiekvienais metais, priklausomai nuo atmosferos cirkuliacinių procesų, sezoninių ūkio darbų datos keičiasi. Be to, atsižvelgiant į anksčiau įvykusius sezoninius reiškinius gamtoje, galima numatyti būsimos ūkinės veiklos optimalius terminus.

Fenologinių reiškinių tyrimo dėsningumų panaudojimas praktikoje, konkrečioje ūkinėje veikloje, verčia vietoje astronominių, kalendorinių metų laikų naudoti fenoklimatinių metų laikų, išskirtų pagal augalijos vystymosi fazes arba indikatorius, datas. Fenoklimatinis metų laikas arba sezonas, palyginti, yra ilgas laiko tarpas, kuriame žymiai kinta ne tik Saulės šilumos prietaka, oro ir dirvos paviršiaus temperatūra, kritulių kiekis, bet ir augalijos vystymosi greitis. Turint tai omenyje, fenoklimatiniame sezone skiriami trys periodai.

Pavasaris

a) Ankstyvasis pavasaris

Jo pradžia tapatinama su riešutinio lazdyno pražydimu. Vidutiniškai tai įvyksta balandžio 3 d. Riešutinio lazdyno pražydimas labai priklauso nuo šiltų ir šaltų oro masių pasikartojimo. Po šiltų 1961, 1967, 1975, 1978 m. žiemų, riešutinis lazdynas pražydo 20-25 d. anksčiau, o po šaltų 1983, 1979, 1980 m. – 13-18 d. vėlavo, palyginus su daugiamečių vidurkiu. Riešutinio lazdyno pražydimo atskirais metais amplitudė 40 d.

Ankstyvojo pavasario periodu Saulė pastoviai kyla aukštyn. Dienos ilgumas didėja nuo 13,12 iki 14,13 val. Saulės šilumos prietaka padidėja nuo 8,2 iki 10,2 kcal/cm2 mėn. Saulės spindėjimo trukmė padidėja nuo 160 iki 180 val/mėn. Saulės siunčiama šiluma žemės paviršių sušildo iki 7,9°, nuo jo įšyla oras (6,4°). Iš praeinančių ciklonų frontinių debesų iškrinta 33 mm kritulių.

Ankstyvojo pavasario periodo (nuo riešutinio lazdyno iki blindės pražydimo) vidutinė trukmė 16 d. Atskirais metais ji labai priklauso nuo riešutinio lazdyno pražydimo laiko. Anksti pražydus lazdynui, ankstyvojo pavasario trukmė labai ilga, vėlai pražydus – trumpa. Augalijos vegetacijos pradžia labiausiai priklauso nuo oro ir dirvos paviršiaus temperatūros. Dirvos drėgmė ištirpus sniegui didelė, todėl jos įtaka nežymi.

Ankstyvojo pavasario periodu teka paprastojo klevo, karpotojo beržo sultys, parskrenda baltasis gandras, pragysta vieversys, pražysta ankstyvasis šalpusnis, baltalksnis, triskiautė žibuoklė. Soduose atgyja vaismedžiai, išbrinksta obelų, vyšnių, raudonųjų ir baltųjų, juodųjų serbentų pumpurai. Labai suaktyvėja gyvūnai. Be paliovos skamba parskridusių į perėjimo vietas paukščių balsai. Balandžio pradžioje pradeda dėti kiaušinius strazdai, uodeguotosios zylės, alksninukai, po savaitės kitos – paprastosios pilkosios, didžiosios zylės ir kiti paukščiai. Daugelis žvėrių po žiemos miego išlenda iš urvų. Vilkai, lapės, ežiai, voverės ir kiti žvėrys susilaukia jauniklių. Periodo pabaigoje visiškai atšyla dirva, sužaliuoja žiemkenčiai ir pievos, įsėjamos daugiametės žolės, dirvose atrankiniu būdu pradedamas sėti vasarojus.

b) Tikrasis pavasaris

Jo pradžioje vidutinė paros oro temperatūra pastoviai pakyla virš 5° (daugiametė data – balandžio 13 d.). Atskirais metais oro temperatūros perėjimo per 5° amplitudė 35 d. Vidutiniškai po 4 d. pražysta tikrojo pavasario indikatorius blindė. Po šiltų 1961, 1972, 1974, 1980 m. blindė pražydo 8-12 d. anksčiau, po šaltų 1966, 1969, 1970 m. – 8-10 d. vėliau, negu normaliais metais. Blindės pražydimo atskirais metais amplitudė 28 d.

Tikrojo pavasario periodu diena pailgėja nuo 14,13 iki 16,30 val. Saulės šilumos prietaka didėja nuo 10,2 iki 14,3 kcal/cm2 mėn. Saulės spindėjimo trukmė ilgėja iki 200-220 val/mėn. Dirvos paviršius vidutiniškai įšyla 13,4°, nuo jo oras 11,0°. Kritulių iškrinta 46 mm, kurių labai reikia pradžiūvusiose dirvose pradėjusiems vegetuoti augalams, žemės ūkio kultūroms.

Tikrojo pavasario vidutinė trukmė (nuo blindės iki paprastojo kaštono pražydimo) yra 34 d. Atskirais metais periodo trukmė labiausiai priklauso nuo paprastojo kaštono pražydimo laiko, kurį lemia dirvos paviršiaus įšilimas. Kaštono pražydimui mažesnę įtaką turi oro temperatūra. Tikrojo pavasario viduryje būna paskutinės šalnos ore, o periodo pabaigoje – dirvos paviršiuje. Nugriaudėja pirmasis pavasario griaustinis.

Tikrojo pavasario periodu pražysta drebulė, sužaliuoja paprastoji ieva, pražysta karpotasis beržas, paprastasis klevas, uosis, žydi pievų ir miškų gėlės, žolės. Soduose išbrinksta vyšnių, slyvų, antaninių veislių obelų pumpurai. Periodo pabaigoje pražysta paprastoji ieva, ąžuolas, alyva, soduose – slyvos, vyšnios. Pradėjus skleistis vaismedžių, vaiskrūmių žiediniams pumpurams, žaliuoti medžiams, sparčiai plinta sodų, ankštinių žemės ūkio ir daržo kultūrų kenkėjai. Pirmą kartą užkukuoja gegutė, daugelis paukščių grįžta į savo perėjimo vietas. Elniai, stirnos, briedžiai susilaukia palikuonių, pradeda augti pirmieji pavasariniai grybai. Pakankamai pradžiūvus dirvai, intensyviai pradedamos sėti vienmetės žemės ūkio kultūros.

c) Vėlyvasis pavasaris

Periodo pradžioje, vidutiniškai gegužės 5 d., vidutinė paros oro temperatūra pastoviai pakyla virš 10°. Atskirais metais, priklausomai nuo cirkuliacinių procesų, oro temperatūros pakilimo virš 10° amplitudė yra 39 d. Vėlyvojo pavasario indikatorius – paprastasis kaštonas – vidutiniškai pražysta gegužės 23 d. Įsiveržus šiltiems orams 1961, 1968, 1975 m., kaštonas pražydo 7-15 d. anksčiau, esant šaltiems orams 1965, 1974, 1980 m. – pražydimas vėlavo 10-18 d., lyginant su daugiamečiu vidurkiu.

Atskirais metais paprastojo kaštono pražydimo amplitudė 18 d.

Vėlyvojo pavasario periodo pabaigoje Saulė aukščiausiai pakyla virš horizonto, todėl jos siunčiama šiluma yra didžiausia - 14,3-15,2 kcal/cm2 mėn. Diena pailgėja nuo 16,30 iki 17,14 val. Saulė spindi 260-280 val/mėn. Dirvos paviršius vidutiniškai įšyla iki 18,7°, oras iki 14,7°. Iškrinta 54 mm kritulių, kurie labai reikalingi žemės ūkio kultūroms, nes žiemos vandens atsargos dirvoje yra sumažėjusios.

Vėlyvojo pavasario vidutinė trukmė (nuo paprastojo kaštono iki darželinio jazmino pražydimo) yra 21 d. Atskirais metais vėlyvojo pavasario trukmę lemia dirvos, oro temperatūra ir krituliai. Šilti ir sausi orai augalijos vystymąsi pagreitina (periodas trumpas), šalti ir drėgni – suvėlina (periodas ilgas).

Vėlyvajame pavasaryje žydi paprastasis šermukšnis, grauželinė gudobelė, putinas, paprastasis erškėtis, raudonieji dobilai, avietės, rugiagėlės. Intensyviai žydi sodai, miškuose, laukuose, pelkėse – įvairios žolės, laukiniai uogienojai. Labai plinta įvairūs sodo, daržo, žemės ūkio kultūrų kenkėjai. Vėlyvojo pavasario periode peri parskridę spanuočiai. Sėjamos šilumą mėgstančios daržo kultūros, sudygsta vasarojus – avižos, miežiai, vasariniai kviečiai. Baigiamos sodinti bulvės, pradeda žydėti žieminiai rugiai, šienaujamos pievos.

Pavasario sezono (nuo riešutinio lazdyno iki darželinio jazmino pražydimo) trukmė 71 d. Vidutinė dirvos paviršiaus temperatūra 13,3°, oro 10,7°, iškrinta 133 mm kritulių.

3.2. Vasara

a) Ankstyvoji vasara

Periodo pradžioje vidutinė paros oro temperatūra pastoviai pakyla virš 15° (birželio 13 d.). Atskirais metais, esant didžiausiai Saulės radiacijai, oro masės yra įšilusios, todėl oro temperatūros pakilimo virš 15° amplitudė maža. Ankstyvojo pavasario indikatoriaus – darželinio jazmino – pražydimas sutampa su pastoviu oro temperatūros pakilimu virš 15°. Šilti 1967, 1971, 1979 m. pavasario orai darželinio jazmino pražydimą paankstino 10-17 d., šalti 1962, 1965, 1976 m. pavasariai 10-16 d. suvėlino, lyginant su normaliais metais. Atskirais metais darželi¬nio jazmino pražydimo amplitudė yra 25 d.

Ankstyvosios vasaros periodo viduryje diena yra ilgiausia (17,8 val.). Periodo pabaigoje Saulės aukštis pradeda mažėti, todėl diena sutrumpėja iki 17,1 val. Šilumos prietaka sumažėja nuo 15,0 iki 14,1 kcal/cm2 mėn. Saulės spindėjimo trukmė pradeda mažėti. Dirvos paviršiaus temperatūra pakyla iki (18,9°), oro – 16,1°, iškrinta 63 mm kritulių. Nuo įšilusio dirvos paviršiaus ir vandens baseinų paviršiaus intensyviai garuoja vanduo. Vandens garai, pakilę į aukštesnius atmosferos sluoksnius, esant žemoms temperatūroms, pradeda kondensuotis, susidaro vietinės kilmės kamuoliniai debesys, iš kurių labai dažnai iškrinta liū¬tiniai krituliai, lydimi perkūnijos ir žaibų.

Ankstyvosios vasaros trukmė (nuo darželinio jazmino iki mažalapės liepos pražydimo) yra 25 d. Atskirais metais, esant aukštoms dirvos paviršiaus ir oro temperatūroms bei mažam kritulių kiekiui, augalijos vystymasis suintensyvėja, o periodas sutrumpėja. Atvirkščiai, vėsūs orai ir padidėję krituliai, ankstyvosios vasaros periodą prailgina.

Periodo pradžioje žydi žieminiai rugiai, plaukėja avižos, miežiai, prisirpsta pirmosios braškių uogos, žemuogės. Periodo pabaigoje žydi pašarinis motiejukas, jonažolė, usnis, stambialapė liepa, paprastoji alyva, erškėtis, kadagys. Labai gausiai žydi pievų, laukų, miškų žolės. Dauguma jų, ypač miško avietės, yra medingos, todėl bitės uoliai neša jų medų. Intensyviai šienaujamos pievos, prasideda tikrinių baravykų, voveraičių augimo metas. Labai suaktyvėja daržo, sodo, žemės ūkio kultūrų kenkėjai, siautėja kolorado lervos. Intensyviai peri mažieji sparnuočiai. Voverės, ežiai, žebenkštys, kiaunės, barsukai, lapės ir kiti žvėrys atsiveda jauniklius.

b) Vidurvasaris

Vidurvasario periode dirvos paviršiaus ir oro temperatūros yra virš 13°, todėl vidurvasario periodo pradžios klimatinis rodiklis neakcentuojamas. Vidurvasario periodo pradžia siejama su mažalapės liepos pražydimu, liepos mėn. 8 d. Šiltos oro masės 1967, 1969, 1972 m. mažalapės liepos pražydimą paankstino 8-22 d., šaltos 1962, 1963, 1973, 1982 m. 8-18 d. suvėlino. Atskirais metais, priklausomai nuo atmosferos cirkuliacinių procesų, mažalapės liepos pražydimo datų amplitudė yra 21 d.

Vidurvasario periode Saulės aukštis virš horizonto palaipsniui mažėja, todėl jos siunčiamos šilumos kiekis kinta nuo 14,1 iki 11,8 kcal/cm2 mėn. Saulė spindi 240 val/mėn. Dienos ilgumas sumažėja nuo 17,1 iki 13,37 val. Vidurvasaryje dirvos paviršius įšyla vidutiniškai iki 19,9°, oras iki 17,8°, kritulių iškrinta 68 mm. Jie labai svarbūs augalų žaliosios masės prieaugiui. Vidurvasarį kritulių pagausėja ne tik iš praeinančių ciklonų atmosferinių frontų, bet ir iš galingų kamuolinių lietaus debesų.

Vidurvasario periodo vidutinė trukmė (nuo mažalapės liepos pražydimo iki vasarinių obuolių prinokime) yra 28 d. Aukštos paviršiaus ir oro temperatūros vidurvasario trukmei įtakos neturi. Trukmė labiausiai priklauso nuo kritulių kiekio: didelė oro drėgmė augalijos vystymąsi sulėtina, maža – pagreitina.

Vidurvasario periode žieminiai, rugiai, praėjus vaškinei brandai, pasiekia kietąją, peržydi bulvės, žydi lubinai, plaukėja avižos, miežiai praeina pieninę, vaškinę brandą ir pasiekia kietąją. Prisirpsta raudinieji ir labai ankstyvieji juodieji serbentai, žemuogės. Daugelis žydinčių pievų žolių ir dobilai vilioja vabzdžius ypač bites. Antrą kartą kopiamas medus. Daugelis skraidančių drugių yra žemės ūkio, miško, kultūrinių augalų kenkėjų pereinamoji stadija.

Pradeda tilti paukščių balsai, negirdėti čiulbančių lakštingalų, nekukuoja gegutė, nutilo kikiliai, tik retkarčiais pragysta vieversiai, dar girdėti didžiųjų zylių, volungių giesmės. Pradeda ristis mažųjų sparnuočių jaunikliai. Daugelis jų iš lizdų išskrenda periodo pabaigoje. Keičiasi žvėrių gyvenimas – daugelis jauniklių kartu su suaugusiais pradeda mokytis medžioklės meno. Po šilto vidurvasario lietaus miškuose pradeda augti tikrieji baravykai, voveraitės ir daugelis kitų grybų.

c) Vėlyvoji vasara

Periodo pradžioje prinoksta vasarinių veislių obuoliai (vidutiniškai rugpjūčio 5 d.). Jų prinokimas labiau priklauso nuo kritulių kiekio, lyginant su dirvos paviršiaus ir oro temperatūrų įtaka. Sausi 1968, 1972, 1973, 1974, I981 m. orai vasarinių obuolių prinokimą pagreitino 7-20 d., drėgni 1965, 1969, 1978, 1979 m. orai 12-22 d. suvėlino. Atskirais metais vėlyvosios vasaros pradžios datų amplitudė yra 40 d. Dideli prinokimo datų svyravimai sietini su ankstyvųjų veislių obelų fiziologinėmis savybėmis. Daugelis šių obelų veislių būna atvežtos iš kitų rajonų, kur klimatinės sąlygos skiriasi nuo Lietuvos, todėl jos yra žymiai jautresnės orų kaitai, palyginus su vietinėmis obelų veislėmis.

Vėlyvosios vasaros periode Saulės aukštis danguje nuolat mažėja. Jos siunčiama šiluma kinta nuo 11,8 iki 7,5 kcal/cm2 mėn. Saulės spindėjimo trukmė mažėja nuo 230 iki 200 val/mėn. Dienos ilgumas sutrumpėja nuo 13,37 iki 12,41 val. Dirvos paviršius vidutiniškai atvėsta iki 17,1°, oras iki 15,6°, kritulių kiekis padidėja iki 91 mm. Didžiausias kritulių kiekis, lyginant su kitais vasaros periodais, gali būti sietinas su ilgiausia periodo trukme.

Vėlyvosios vasaros vidutinė trukmė (nuo vasarinių veislių obuolių prinokimo iki paprastojo klevo lapų geltimo pradžios) yra 42 d. Atskirais metais vėlyvosios vasaros periodo trukmė mažiau priklauso nuo orų sąlygų. Ji daugiau sietina su paprastojo klevo fiziologija, kuri lemia lapų geltimo greitį.

Vėlyvosios vasaros periode prasideda javapjūtė. Pirmiausiai pjaunami žieminiai rugiai, vėliau vasarojus – vasariniai kviečiai, miežiai, avižos. Raunami linai, kasamos ankstyvosios bulvės. Daržuose prinoksta pomidorai, soduose obuoliai, kriaušės, slyvos. Renkamos bruknių, gervuogių uogos, žydint viržiams, raudoniesiems dobilams, baigiasi pagrindinis medunešis, paskutinį kartą kopiamas medus.

Vėlyvąją vasarą labai sumažėja vabzdžių, tačiau sodo, daržo, žemės ūkio kenkėjų, ypač kolorado vabalų gausu. Periodo pabaigoje sėjami žiemkenčiai, prisirpsta šermukšnių, erškėčių uogos. Visiškai nutyla paukščių balsai, į šiltuosius kraštus pradeda išskristi mažieji sparnuočiai. Miškuose gausiai auga tikrieji, žalieji baravykai, voveraitės, pūkuotės, ūmėdės, raudonviršiai ir kiti grybai.

Vėlyvosios vasaros pabaigoje vidutinė paros oro temperatūra pastoviai nukrinta žemiau 15 (vidutinė data rugjiūčio 28 d.). Atskirais metais datų amplitudė 28 d. Vidutinė vasaros sezono trukmė 95 d., dirvos temperatūra 18,8°, oro 16,0°, iškrinta 222 mm kritulių.

3.3. Ruduo

a) Auksinis ruduo

Periodo pradžioje vidutinė paros oro temperatūra pastoviai nukrinta žemiau 10° (vidutinė data rugsėjo 26 d.). Atskirais metais datų amplitudė padidėja iki 38 d., nes rudenį padidėja atskirų oro masių tipų kaita.

Paprastojo klevo lapų geltimo pradžia tapatinama su auksinio rudens periodo pradžia (vidutinė daugiametė data rugsėjo 16 d.). Pradeda gelsti mažalapė liepa, karpotasis beržas, paprastasis kaštonas ir kiti sumedėję augalai. Sausi ir giedri 1963, 1965, 1971, 1979 m. orai paprastojo klevo lapų geltimo pradžią paankstino 7-12 d., vėsūs ir drėgni 1970, 1980, 1982 m. orai suvėlino 9-12 d. Atskirais metais, priklausomai nuo oro masių kaitos, paprastojo klevo lapų geltimo pradžios datų amplitudė yra 28 d. Sumedėjusio tipo augalų lapų geltimo pradžia rodo jų aktyvios vegetacijos pabaigą ir pasiruošimą žiemos poilsiui.

Auksinio rudens periode Saulės aukštis nuolat mažėja, todėl jos siunčiama šiluma kinta nuo 7,5 iki 4,7 kcal/cm2 mėn. Saulės spindėjimo trukmė sumažėja nuo 170 iki 150 val/mėn., dienos ilgumas – nuo 12,4 iki 11,3 val. Dirvos paviršius vėsta greičiau, negu oras, iškrinta 43 mm kritulių. Lietingais metais permirkusios dirvos labai apsunkina derliaus nuėmimo, ypač bulviakasio, darbus. Įsiveržus šaltam orui iš Arktikos, dirvos paviršiuje pasirodo pirmosios šalnos.

Auksinio rudens periodas (nuo paprastojo klevo lapų geltimo pradžios iki visiško jų pageltimo) vidutiniškai trunka 20 d. Atskirais metais orų sąlygos lapų geltimo pradžiai didesnės įtakos neturi, nes augalijos lapų pageltimas daugiau susijęs su jų fiziologinėmis savybėmis. Sparčiai gelstant sumedėjusių augalų lapams, organinės medžiagos sintezė baigiasi. Pageltę lapai geriau sugeria sumažėjusią Saulės radiaciją, lapų spalvos tampa vis ryškesnės ir įvairesnės. Jos gamtinei aplinkai suteikia auksinį atspalvį, todėl pirmasis rudens periodas pavadintas auksiniu. Medžių lapai nusidažo skirtingomis spalvomis: paprastojo klevo ir karpotojo beržo – šviesiai geltonai, ąžuolo - rausvai, vyšnios ir šermukšnio - ryškiai raudonai, drebulės - oranžiniai. Auksinio rudens periode prasideda bulviakasis, ariamos dirvos, dorojamas daržo, sodo derlius. Baigiasi vienmečių augalų vegetacija, daugiamečiai augalai sukrauna pumpurus, kurie pražysta kitų metų pavasarį. Labai sumažėja vabzdžių mintančių augalų sultimis ir žiedadulkėmis. Kai kur dar skraido drugiai, kurie žiemojimui slepiasi po medžių žievėmis, samanose ir kitur. Nebegirdėti paukščių balsų. Danguje išsirikiuoja išskrendančių paukščių virtinės. Pradeda atskristi žiemojantys paukščiai iš šiaurės. Vietiniai paukščiai traukia arčiau sodybų, gyvenviečių kur galima lengviau susirasti maisto.

b) Lapkritis

Lapkričio periodo pradžia tapatinama su paprastojo klevo, paprastojo kaštono, karpotojo beržo, mažalapės liepos visišku lapų pageltimu. Paprastojo klevo lapai vidutiniškai visiškai pagelsta spalio 6 d. Atskirų metų oro masių kaitos įtaka visiškam lapų pageltimui padidėjusi, lyginant su lapų geltimo pradžia. Sausi ir saulėti 1963, 1964, 1973, 1974 m. orai paprastojo klevo lapų visišką pageltimą paankstino 7-9 d., vėsūs ir drėgni 1972, 1980, 1981 m. orai - 6-9 d. suvėlino. Atskirais metais paprastojo klevo visiško pageltimo datų amplitudė 35 d.

Lapkričio periode, vis labiau žemėjant Saulės aukščiui, šilumos prietaka kinta nuo 4,7 iki 3,2 kcal/cm2 mėn. Saulė spindi tik 90-100 val/mėn., dienos ilgumas sutrupėja nuo 11,13 iki 10,30 val/mėn. Esant mažai šilumos prietakai, dirvos paviršius intensyviai vėsta, ypač giedrais orais. Vidutinė lapkričio periodo dirvos paviršiaus temperatūra (7,4°) dar labiau priartėja prie oro temperatūros (7,0°). Periodo pabaigoje vidutinė paros oro temperatūra pastoviai nukrinta žemiau 5°. Naktį temperatūros jau būna neigiamos, vis dažniau būna šalnos. Iškrinta 26 mm kritulių. Lapkričio periode, esant žemoms dirvos paviršiaus ir oro temperatūroms, labai sumažėja garavimas, todėl ir mažas kritulių kiekis permerkia dirvas ir dar labiau apsunkina žemės ūkio, daržo, sodo darbus.

Lapkričio periodo vidutinė trukmė (nuo paprastojo klevo lapų visiško pageltimo iki jų nukritimo) yra tik 10 d. Tai lemia maža intervalo tarp minėtų indikatorių datų kaita atskirais metais. Antrasis rudens periodas pavadintas lapkričiu todėl, kad jame gausiai krinta sumedėjusių augalų, krūmų lapai. Miškuose, laukuose, parkuose spalvotas lapų kilimas padengia žemę.

Periodo pabaigoje visiškai nukrinta paprastojo kaštono, paprastojo klevo, mažalapės liepos, karpotojo beržo, ąžuolo, drebulės, riešutinio lazdyno ir kitų medžių bei krūmų lapai. Sveiki ir jauni medžiai lapus numeta vėliau, nei seni ir ligoti. Visišką lapų nukritimą pagreitina stiprūs vėjo gūsiai, kurie tiesiog nuo medžių šakų lapus nuplėšia. Augalų ir žiemkenčių vegetacijos ciklas baigiasi.

Iš šiaurės atskrenda daugelis paukščių žiemoti. Miškuose žvėrys ruošiasi žiemoti, daugeliui užauga tankūs plaukai, saugojantys nuo žiemos šalčių. Žalčiai, gyvatės sulenda po medžių, krūmų šaknimis, slepiasi samanose, po velėnomis. Šikšnosparniai žiemojimui pasirenka palėpes, rūsius, medžių dreves, ūkinius pastatus.

a) Priešžiemis

Periodo pradžios rodiklis yra paprastojo klevo lapų visiškas nukritimas (daugiametė data spalio 16 d.). Šilti, sausi, giedri orai 1973, 1961 m. klevo lapų nukritimą pagreitino 14-18 d., drėgni 1962, 1966 m. 15-18 d. suvėlino, palyginus su normaliais metais. Atskirais metais paprastojo klevo lapų visiško nukritimo datų amplitudė yra 19 d.

Priešžiemio periode Saulės siunčiama šiluma sumažėja nuo 3,2 iki 1,0 kcal/cm2 mėn. Dienos ilgumas sutrumpėja nuo 10,30 iki 7,38 val. Saulė spindi tik 30-40 val/mėn., nes yra maža dienos trukmė ir vyrauja debesuoti orai. Dirvos paviršius, ypač giedromis naktimis, labai greitai vėsta, todėl jo temperatūra (2,6°) yra mažesnė už oro (3,7°). Iškrinta 74 mm kritulių.

Priešžiemio periodo vidutinė trukmė (nuo paprastojo klevo lapų visiško nukritimo iki vidutinės oro temperatūros pastovaus nukritimo žemiau 0°) yra 47 d. Ilgo priešžiemio periodo orai labai nepastovūs. Įsiveržus šaltoms oro masėms, iškrinta sniegas, susidaro laikina sniego danga.

Priešžiemio periode laukai ištuštėja, dirvose bežaliuoja tik žiemkenčiai. Medžiai be lapų, tik eglės ir pušys nekeičia savo apdaro, išskrenda paskutinės nežiemojančios upėse, ežeruose antys. Daugelis žiemojančių paukščių laikosi prie sodybų, žiemojantiems paukšteliams reikia įruošti lesyklėles. Prasideda pats nuobodžiausias ir liūdniausias metų laikas.

Rudens sezonas trunka 77 d., vidutinė dirvos paviršiaus temperatūra 6,9°, oro 7,0°, iškrinta 143 mm kritulių.

3 .4. Žiema

a) Žiemos pradžia

Periodo pradžios rodikliu yra vidutinė paros oro temperatūra, kuri pastoviai nukrinta žemiau 0° (vidutinė data gruodžio 2 d.), šaltos oro masės iš Arktikos 1965, 1967, 1983 m. žiemos pradžią pagreitino 11-18 d., šiltos Atlanto oro masės 1972, 1982 m. žiemos pradžią suvėlino 18-24 d. Atskirais metais vidutinės paros oro temperatūros nukritimo žemiau 0° datų amplitudė yra 24 d.

Žiemos pradžioje Saulės aukštis virš horizonto dar vis mažėja, jos siunčiama šiluma yra tik 0,9-1,0 kcal/cm2 mėn. Saulė spindi tik 30-40 val/mėn., dienos trukmė sumažėja iki 7,17 val. Vidutinė dirvos paviršiaus (-4,1°) ir oro (-3,8°) yra neigiamos. Suintensyvėjus šalto arktinio oro įsiveržimui, oro temperatūra nukrinta iki -14°-18°, dirva suspėja įšalti iki 4-13 cm gylio. Iškritus sniegui, susidaro laikina 2-4 cm storio sniego danga. Žiemos pradžios periodo vidutinė trukmė (nuo vidutinės paros oro temperatūros pastovaus nukritimo žemiau 0 iki pastovios sniego dangos susidarymo) yra 26 d. Atskirais metais periodo trukmė labai priklauso nuo pastovios sniego dangos susidarymo laiko. Intensyvus sniego iškritimas iš praeinančių ciklonų frontų pagreitina pastovios sniego dangos susidarymą, tuo pačiu sutrumpina žiemos pradžios periodo trukmę ir atvirkščiai.

Pasilikę žiemoti paukščiai būna prie sodybų, gyvenvietėse. Daugelis jų minta kankorėžių sėklomis, išlikusiomis šermukšnių, šaltalankių ir kitomis uogomis. Kiškiai taip pat lankosi prie sodybų, daržuose, pasilepina ir soduose jaunų medelių ūgliais, žieve. Voveraitės minta kankorėžių sėklomis, riešutais, neužmiršta ir savo sukauptų grybų atsargų.

b) Tikroji žiema

Periodo pradžioje, vidutiniškai gruodžio 28 d., susidaro pastovi sniego danga. Ji priklauso nuo šaltų ir šiltų oro masių kaitos, ypač didelio kritulių kiekio. Šalti orai ir gausus sniegas 1966, 1968, 1970 m. tikrąją žiemą paankstino 14-29 d., šiltesni ir sausesni 1961, 1964, 1968 m. orai 18-26 d. suvėlino. Atskirais metais pastovios sniego dangos susidarymo datų amplitudė yra 41 d., kas rodo labai skirtingų oro masių intensyvią kaitą.

Tikrosios žiemos periodo pradžioje (nuo gruodžio 22-24 d.) Saulė virš horizonto pradeda kilti, šilumos prietaka padidėja nuo 1,0 iki 6,1 kcal/cm mėn. Jos spindėjimo trukmė pailgėja nuo 30 iki 80 val., dienos ilgumas – nuo 7,17 iki 12,01 val. Nežiūrint Saulės šilumos didėjimo, pastovi sniego danga vidutiniškai 80 % atspindi Saulės spindulių, todėl sniego paviršius dar labiau atšąla. Vidutinė periodo sniego paviršiaus temperatūra yra -6,2°, oro -5,2°. Dirva vidutiniškai įšąla iki 27-49 cm gylio, o atskirais metais, esant plonai sniego dangai ir giedriems orams, iki 80-107 cm. Įsiveržus šaltoms oro masėms iš Arktikos baseino arba Azijos kontinento, oro temperatūros nukrinta iki -19°-20°, kartais iki -33°. Žiemą iškrinta 82 mm kritulių, pastovi sniego danga yra 10-16 cm storio.

Tikrosios žiemos periodo trukmė (nuo pastovios sniego dangos susidarymo iki jos suirimo) yra 80 d. Tai ilgiausias iš visų fenoklimatinių sezonų periodų. Žiemos trukmę lemia atmosferos cirkuliaciniai procesai. Periodo pabaigoje, nuolat didėjant Saulės šilumos prietakai, orai pradeda atšilti. Susilpnėjus Arktikos baseino ir Azijos anticiklonų įtakai, pastovi sniego danga pradeda irti.

Tikrosios žiemos periodas yra pats sunkiausias paukščių ir žvėrių žiemojimo metas. Nežiūrint į tai, gyvenimas žvėrių pasaulyje nėra apmiręs. Aptinkami ryškiausi šernų, vilkų, lapių, kiškių, miško pelių, rudųjų pelėnų ir kitų žvėrelių pėdsakai. Visi ieško maisto. Nedidelėmis grupelėmis klaidžioja briedžiai, elniai, stirnos. Jų grupelės dažniausiai laikosi nuošaliose miško vietose - alksnynuose su beržų ir eglių priemaiša. Jie minta jaunais drebulių, blindžių, šermukšnių, ievų, klevų, beržų ir kitų medžių ūgliais, žieve. Barsukas, mangutas, ežys žiemą miega.

Dauguma vietinių ir atskridusių iš šiaurės paukščių minta kenkėjų lervomis, jų lėliukėmis, kurias randa medžių žievių plyšiuose, samanose, kerpėse. Sėslūs miško paukščiai - apuokas, naminė pelėda - daugiausiai minta pelėmis. Žiemojantiems paukščiams reikia įruošti lesyklėles, o medžiojamus miško žvėris šerti.

a) Priešpavasaris

Periodo pradžioje vidutinė paros oro temperatūra pastoviai pakyla virš 0° (vidutiniškai kovo 14 d.). Šiltų oro masių plūdimas nuo Atlanto ir pietų Europos pagreitina pastovios sniego dangos suirimą (vidutinė data kovo 18 d.). Vyraujant šiltų oro masių pernašai iš pietų 1976, 1977, 1981 m. pastovi snie¬go danga suiro 9-13 d. anksčiau, o šaltos oro masės 1962, 1963, 1970, 1984 m. 12-23 d. suvėlino, lyginant su normaliais metais. Atskirais metais pastovios sniego dangos suirimo datų skirtumas yra 26 d.

Priešpavasario periode Saulės aukštis virš horizonto pastoviai didėja. Kovo 18 d. dienos ir nakties trukmė lygi 12 val. Saulės šiluma didėja nuo 6,1 iki 8,2 kcal/cm2 mėn. Saulė spindi 125-130 val/mėn. Vidutinė oro temperatūra (3,6°) yra aukštesnė už dirvos paviršiaus temperatūrą (3,4°). Iškrinta 17 mm kritulių. Periodo pabaigoje nutirpus sniegui, upėse prasideda ledonešis.

Priešpavasario periodo vidutinė trukmė (nuo pastovios sniego dangos suirimo iki riešutinio lazdyno pražydimo) yra 16 d. Riešutinis lazdynas yra labai jautrus orų kaitai, todėl jo pražydimo datos lemia priešpavasario periodo trukmę.

Periodo pabaigoje pradeda tekėti paprastojo klevo, karpotojo beržo sultys, brinksta gluosnių, karklų pumpurai. Saulės spinduliai karpotojo beržo, blindės šakeles nudažo tamsiai raudona, geltonosios akacijos – šviesiai geltona spalva.

Labai suaktyvėja paukščiai, visur girdėti jų balsai. Su pirmąja pavasario šilumos banga pradeda išskristi į šiaurę peržiemoję paukščiai. Suskamba didžiųjų zylių balsai, pragysta ankstyvieji dirviniai vieversiai, sušvilpčioja parskridę varnėnai. Pradeda skraidyti dilgėlinukės, kamanės. Prasideda tetervinų, kurtinių tuoktuvės.

Žiemos sezono trukmė 122 d., vidutinė oro temperatūra -1,8, dirvos paviršiaus -2,3°, iškrinta 134 mm kritulių.

Literatūra

• Tomkus J. Miežonys. – Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2010. – P. 34-47.