Gegužinė

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Gegužinė 1931 m. žemėlapyje. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Retų knygų ir rankraščių skyrius.
Gegužinės vandens malūnas apie 1970 m. Jono Karnuševičiaus nuotr. Nuotrauką pateikė Evaldas Karnuševičius.
Gegužinės vandens malūno užtvanka apie 1970 m. Jono Karnuševičiaus nuotr. Nuotrauką pateikė Evaldas Karnuševičius.

Gegužinė (Gegužynas), kaimas Palomenės seniūnijoje, 8,5 km į šiaurę nuo Palomenės, 17,5 km į šiaurę nuo Kaišiadorių, Neries upės kairiajame krante, abipus kelio Žasliai-Jonava. Ties Gegužine į Nerį įteka Bošės ir Beržės upeliai. Į pietvakarius nuo Gegužinės plyti Gegužinės miškas (plotas 2367 ha). Vakariniu pakraščiu teka Lomena, rytiniu - Laukysta (Neries intakai).

150 m į vakarus nuo Gegužinės bažnyčios 1996 m. rasti senovės gyvenvietės pėdsakai. Ariamame smėlėtame lauke aptikta grublėtosios ir lygiu paviršiumi lipdytinės keramikos šukių bei geležies šlako. Lauke daug apdegusių ir skaldytų akmenų, vietomis matomos nedidelės tamsesnės smėlio dėmės. Gyvenvietės kultūrinis sluoksnis, matyt, neišliko.

Istorija

XVI a. pradžioje Gegužinės dvaras su Perelozų dvareliu (buvusiu už Neries) bei visais dvaro ir dvarelio žmonėmis, Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras (valdęs 1492-1506) padovanojo Grigui Astikui. 1511 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis šią Grigo Astiko privilegiją patvirtino. 1520 m. čia buvo pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. 1545 m. Stanislovas Astikavičius visą savo turėtą turtą, taip pat ir Gegužinės dvarą, paliko savo broliui Naugardo vaivadai Grigaliui Astikavičiui. Gegužinėje tuo metu buvo 6 karčemos, vandens malūnas. 4 dvaro valstiečiai gaudė žuvį dvarui. 1655-1667 m. vykusių karų metu ne kartą siaubtos Gegužinės apylinkės. Tuo laikotarpiu buvo sudeginta bažnyčia. Kažkuris iš vietinių gyventojų, nebūdamas tikras dėl savo ateities, tada paslėpė puodą su monetomis, vėliau žinomą Gegužinės lobio vardu. 1980 m. birželio 4 d. Ruklos karinio poligono teritorijoje šarvuotis vikšrais išdrėskė iš žemės varinio puodo dangtį ir monetų. Rusų kareiviai surinko pabirusias monetas ir iškasė 15-20 cm gylyje buvusį puodą. 1,5 m atstumu nuo pirmojo puodo jie rado ir antrąjį, paslėptą 30 cm gylyje. Pirmajame puode buvo 895 monetos, antrajame - 1390 monetų. Pirmajame puode buvo sudėtos Rusijos kapeikos ir įvairių valstybių (Ispanijos, Danijos, Švedijos, Prūsijos) ortai bei didesnio nominalo monetos. Antrajame puode buvo mažesnės vertės monetos. Vėlyviausia moneta yra nukalta 1643 m. Po 5 dienų lobis pateko į tuometinį Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejų. 1990 m. lobyje rastos dar 4 monetos.

1744 m. Gegužinės parapijai priklausė Gegužinės miestelis ir kaimas. 1795 m. Gegužinės miestelyje, priklausiusiame T. Korfui, buvo 10 sodybų ir 73 gyventojai; gyveno ir 15 čigonų. Minimas tuo metu miestelyje stovėjęs vandens malūnas. Šalia miestelio stovėjusioje klebonijoje gyveno 19 gyventojų; šalia klebonijos stovėjo šv. Tado koplyčia, o ant Bošės kranto - vandens malūnas, kuriame gyveno 6 gyventojai. Gegužinėje buvo ir karčema, kurioje gyveno keturios žydų šeimos (20 gyventojų). Taigi iš viso 1795 m. Gegužinėje gyveno 143 gyventojai. 1812 m. birželio 14 d. maršalo Nėjaus vadovaujama prancūzų kariuomenė apiplėšė vietinius gyventojus, kleboniją bei abi bažnyčias. Apie 1860 m. minimos keturios vietovės Gegužinės vardu: miestelis (34 gyventojai katalikai), dvaras (10 gyventojų katalikų), kaimas (24 gyventojai katalikai) ir užusienis (16 gyventojų katalikų). Gegužinės dvaras ir užusienis priklausė Dunikovskiams, vėliau - Žižnevskiams. 1864 m. už dalyvavimą 1863 m. sukilime buvo sekvestruota J. Žižnevskiui priklausiusi dvaro dalis. 1866 m. buvo Gegužinės miestelis, kuriame gyveno 80 gyventojų katalikų, Gegužinės užusienis prie Lomenos upės (2 sodybose gyveno 30 gyventojų katalikų), Gegužinės užusienis (2 sodybos, 30 gyventojų katalikų), Gegužinės palivarkas prie Neries upės (3 sodybos, 10 gyventojų katalikų) ir Gegužinės kaimas (3 sodybos, 24 gyventojai katalikai). 1897 m. minimos jau tik trys vietovės šiuo vardu: dvaras (33 gyventojai ir 542 dešimtinės žemės), priklausęs Žižnevskiui ir Bilinskiui, antras dvaras (128 gyventojai ir 279 dešimtinės žemės), priklausęs baronui Korfui ir kitiems, bei kaimas - 81 gyventojas ir 40 dešimtinių žemės. 1909 m. Gegužinės klebonijoje gyveno 26 gyventojai (5 sodybos), dvare - 48 gyventojai (7 sodybos), palivarke - 5 gyventojai (1 sodyba), miestelyje - 75 gyventojai (12 sodybų).

1919 m. spalio 1 d. apie 40 lenkų karių perėjo Neries upę ir užėmė Gegužinę. Netrukus iš ten jie buvo išmušti. 1923 m. minimos keturios vietovės šiuo vardu (Gegužynas): kaimas (1 sodyba, 21 gyventojas), bažnytkaimis (11 sodybų, 57 gyventojai), dvaras (1 sodyba, 23 gyventojai) ir antras dvaras (1 sodyba, 7 gyventojai). 1924 m. buvo išparceliuotas A. Korfui priklausęs Gegužinės dvaras su Aiškių Kalnelių palivarku, turėjęs 116,79 ha žemės. Buvo išparceliuotos ir Plentuvkos pievos (7,13 ha), taip pat priklausiusios šiam dvarui. Šio dvaro žemėje buvo įkurtas Vaidučių kaimas. 1925 m. buvo išparceliuotas Žižniauskams priklausęs Gegužinės dvaras su Plentuvkos, Grikapolio ir Zaklės ūkiais (iš viso - 155,08 ha žemės). Janinai, Ričardui ir Steponui Žižniauskams palikta 53,95 ha, Sobeslovui Žižniauskui palikta 81,39 ha. 1928 m. šis dvaras pavadintas Gegužinės kaimu. „Žaslių valsčiaus 1931 metų žemės plotų rūšimis žiniose“ Gegužinės kaime buvo 3 sodybos ir 207,93 ha, Gegužinės klebonijoje - 1 sodyba ir 49,50 ha žemės. 1936 m. kariuomenės reikalams (buvo steigiamas Gaižiūnų-Gegužinės artilerijos poligonas) buvo nusavintas C. Žižniausko įpėdiniams priklausęs Gegužinės viensėdis su 24,6 ha žemės. Yra duomenų, kad 1934-1937 ties Gegužine veikė keltas per Nerį. 1937 m. Gegužinėje gyveno 152 katalikai; Senosios Gegužinės gyvenvietėje gyveno 1 žydų šeima (8 asmenys). 1941 m. įkalinti 3 Žižniauskų ir 6 Bartkūnų šeimų asmenys. Antrojo pasaulinio karo pradžioje ties Gegužine per Nerį kėlėsi besitraukiančios Raudonosios armijos 23-oji ir 84-oji šaulių divizijos. Pastaroji divizija pirmą karo dieną buvo išsidėsčiusi Kaišiadorių apylinkėse. 1942 m. priverstiniams darbams į Vokietiją išvežtas P. Minkevičius, 1943 m. - K. Zikus. 1945 m. sausio 25 d. apsupama Gegužinė, daromos kratos visu gyventojų namuose, klebonijoje, bažnyčioje. Klebono kunigo Stepono Rudžionio šeimininkė buvo priversta pasakyti, kur bažnyčioje paslėpusi dokumentus. Iš rasto archyvo ir tardymų sužinotos 97 pogrindininkų (rezervinių partizanų) pavardės. Remiantis šiomis žiniomis buvo suimti 86 asmenys, iš kurių 62-iems pareikšti kaltinimai. Iš suimtųjų tardymo metu sužinotos dar 67 pogrindininkų pavardės. 1945 m. naktį iš gegužės 5 d. į 6 d. partizanai iš Gegužinės pašto paėmė komutatorių, telefono aparatus, įrankius. 1948 m. sausio 18 d., rinkimų balsadėžėje rasti du antisovietiniai atsišaukimai. 1945-1946 m. žuvo 2 partizanai, kilę iš Gegužinės, 1945-1950 m. įkalinti 3 partizanai ir 1 ryšininkas. 1945-1949 m. įkalinta 19 gyventojų, tarp jų klebonas Steponas Rudžionis ir vargonininkas S. Šiaudinis. 1948 m. ištremti 5 gyventojai, 1949 m. - 3 gyventojai. 1946 m. Gegužinėje žuvo darbininkas K. Monkevičius (gimęs 1900 m. Gegužinėje), sovietinės valdžios rėmėjas. 1947 m. kaime buvo 30 sodybų, 140 gyventojų, dvare - 7 sodybos, 28 gyventojai. Tuo metu Gegužinė buvo apylinkės centras. 1959 m. - 106 gyventojai, 2000 m. - 47 sodybos, 75 gyventojai. 1957 m. minima Gegužinės biblioteka, kaimo klubas. 1966 m. veikė ryšių skyrius, felčerių - akušerių punktas (1951-1953 m. - ambulatorija). 1859 m. klebonas S. Žukauskas įsteigė mokyklą. Po 1863 m. sukilimo jis buvo represuotas. 1907 m. Gegužinės liaudinėje mokykloje mokėsi 18 mokinių. Iki 1948 m. veikė pradinė mokykla, 1948-1962 m. septynmetė, vėliau - aštuonmetė. Uždaryta 1995 metais. 1924-1927 m. pradinės mokyklos vedėju dirbo žinomas pedagogas, žurnalistas, visuomenės veikėjas, rašytojas Konstantinas Bajerčius. 1946 m. mirtinai sumuštas Alytaus kalėjime. Jo vardu 1997 m. pavadinta Zūbiškių pagrindinė mokykla (Gegužinės mokykla tuo metu jau buvo uždaryta). 1938 m. sausio 1 d. pradinė mokykla buvo 4 metų kurso, 1 komplekto, joje mokėsi 61 mokinys. Antrojo pasaulinio karo pradžioje (1941) mokykloje dirbo vedėjas S. Ardziukas ir mokytojas A. Ridikas. 1957-1958 mokslo metais mokykloje mokėsi 32 mokiniai. Išlikęs mokyklos pastatas, statytas apie 1912 m.

Dvaro ir palivarko pastatai sunaikinti. Išlikusios 2 kapinės, abiejose laidojama. Senosiose Gegužinės kapinėse 1852-1933 m. stovėjo bažnyčia. Kapinėse išlikusiame seniausiame antkapyje įrašyta mirimo data – 1841 m. Šiose kapinėse palaidoti Gegužinės ir aplinkinių dvarų savininkai: Šilasėdų dvarininkai Bondzinskiai, Zūbiškių - Zaleskiai, Gegužinės - Žižnevskiai ir Korfai. Čia palaidoti: dvarininko dailininko Antano Zaleskio du vaikai, kurie mirė 1855 m. nuo choleros, Justinas Plepas (1838-1926), 1863 m. sukilimo dalyvis, kuris su sūnumi Justinu buvo ištremtas į Tobolsko guberniją. Pastarojo sūnus ir anūkas 1948 m. buvo ištremti į Krasnojarsko sritį. Taip pat palaidoti Lenkijos kariuomenės kareivis (taip lenkiškai įrašyta antkapyje) Juozapas Sedleckis (1805-1861), kunigas Aleksandras Kiemešycas (1832-1886), kunigas Motiejus Miksevičius (miręs 1864 m.), kunigas Ignas Janulis (1886-1931), kilęs iš Neprėkštos. Kitoje kunigo antkapinio paminklo pusėje iškalta 1919 m. Samaroje mirusio ir ten palaidoto jo brolio gydytojo Boleslovo Janulio (gimusio 1893 m.) pavardė. Seniausias lietuviškas antkapinis įrašas išlikęs iš XIX a. 8 dešimtmečio. Tada čia buvo palaidoti parapijos gyventojas Juozapas Grenda, miręs 1889 m., bei jo žmona Rozalija, mirusi 1886 m.


Literatūra

  • Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2001. - P. 143-147.

  • Laurinavičius J. Gegužinė. - Kaišiadorys, 1995.

  • Vitkauskienė E. Gegužinės parapijos ir bažnyčios istorija. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2007.
Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos