Gegužinės Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia
Gegužinės Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia yra Gegužinės kaime, Neries kairiajame krante, 17,5 km į šiaurę nuo Kaišiadorių. Priklauso Kaišiadorių vyskupijos Kaišiadorių dekanatui. Artimiausios dekanate yra Palomenės, Krivonių ir Paparčių bažnyčios.
Bažnyčia yra registrinis objektas.
Turinys |
Istorija
1520 m. Gegužinės parapiją įsteigė ir inventoriumi aprūpino Polocko vaivadienė Benigna Radvilaitė-Astikienė. 1530 m. jos sūnus Jurgis Astikaitis bažnyčiai dovanojo Romanovščiznos palivarką. Pirmoji bažnyčia buvo pastatyta Neries ir Beržės santakoje. 1587 m. Trakų vaivada Jonas Hlebavičius padidino beneficiją – bažnyčiai užrašė Bučionių kaimą, įkūrė bažnytinį 7 valakų palivarką, leido savo miškuose kirsti malkas, mokėjo bažnyčiai 5 lietuviškus grašius per metus, iš Gegužinės dvaro duodavo 16 statinių rugių ir leido žvejoti Bedugnio ežere. Pirmoji Gegužinės bažnyčia sudeginta 1655 m. Kaip manoma, tai galėjo padaryti rusų caro Aleksejaus vedama kariuomenė, kuri Lietuvoje sunaikino nemažai bažnyčių. Svetimoms kariuomenėms apleidus Lietuvą, Gegužinės klebonas kunigas P. Toločka pradėjo statyti naują medinę bažnyčią, tačiau jos neužbaigė, nes vietinis dvarininkas E. Korfas, Kauno vėliavininkas, ją dar nebaigtą perkėlė į savo tėviškę, Gegužinės miestelį. Klebonas, protestuodamas prieš Korfo savivalę, jam iškėlė bylą, kuri pasibaigė 1687 m., jau Korfui mirus. Pastarojo sūnus Mikalojus buvo įpareigotas bažnyčią grąžinti į senąją vietą, ją tinkamai įrengti ir aprūpinti. Tačiau bažnyčia liko neperkelta.
Ji buvo 10 m ilgio, 12 m pločio ir 6 m aukščio su bokštu frontone, 4 langais ir 3 mediniais altoriais. Kad Korfai nepasisavintų bažnyčios vietos, ten 1735 m. buvo pastatyta maža bažnytėlė - 9 m ilgio, 6 m pločio ir 4,5 m aukščio. Varpinę atstojo senas ąžuolas, į kurį buvo įkeltas nedidelis varpas. Taip parapijoje atsirado dvi bažnyčios: didesnė - naudojama šventadieniais - ir mažesnė - šiokiadieniais.
1812 m. prancūzų kariuomenė apiplėšė abi bažnyčias. Jos liko be altorių, langų ir durų. Dvarininkas Korfas su gyventojais 1815 m. sugebėjo atstatyti tik mažąją bažnyčią. Didžioji bažnyčia apleista sunyko 1852 m. 1833 m. mažoji bažnyčia atnaujinta. Prieš 1852 m. ši bažnyčia buvo uždaryta. Dabar jos vietoje auga alyvų krūmai ir stovi medinis kryžius. Tais metais buvo pašventinta nauja medinė bažnyčia, pastatyta E. Korfo perkeltosios ir sunykusios bažnyčios vietoje (ten, kur stovi dabartinė bažnyčia). Šios bažnyčios statybos istorija prasidėjo dar 1847 m., kai Žaslių klebonas kunigas Silvestras Tomaševskis Ščiukiškių dvare pas gimines viešėjusio Vilniaus vyskupo V. Žilinskio paprašė Gegužinėje statyti naują bažnyčią vietoj griūvančios senosios. Gegužinės dvarininkas atsargos generolas majoras I. Dunikovskis pažadėjo skirti nemažą pinigų sumą statybai. Jis mirė 1851 m., prieš tai suspėjo iš civilinės valdžios išrūpinti leidimą bažnyčios statybai. Akmenis, sudėtus bažnyčios šventoriuje, pasisavino dvarininkas L. Korfas savo naujam namui mūryti. Tada (1851) apylinkių dvarininkai - Antanas Zaleskis, M. Bondzinskis ir A. Žilinskis sudarė bažnyčios statybos planą ir sąmatą. Plane buvo numatyta palikti senosios bažnyčios sienas, tačiau padidinti esamą zakristiją, o priešingoje zakristijai bažnyčios pusėje pristatyti tokio pat dydžio sandėlį bažnytiniams daiktams saugoti. Bažnyčios priekyje, kaip matyti iš išlikusio rekonstrukcijos plano, buvo numatyta pastatyti 4 mūrines kolonas. Tačiau bažnyčios perstatymo planas nebuvo įgyvendintas, nes buvo nutarta grįžti prie naujos bažnyčios statymo idėjos ir tam tikslui rinkti aukojamas lėšas. Mirusio Trakų vėliavininko Ignoto Zaleskio žmona Konstancija Konstancija Zabielaitė-Zaleskienė ir du jų suaugę sūnūs Antanas ir Ignotas, pildydami velionio testamentą, 1852 m. bažnyčios statybai paaukojo 500 sidabro rublių. Tais metais ir buvo pastatyta nauja bažnyčia. Statybai vadovavo kunigas M. Miksevičius. Šios bažnyčios vietoje stovėjusią apleistą bažnyčią, atsisakius perstatyti, dar norėta perkelti į senąsias kapines (kur stovėjo nedidelė bažnyčia, tiksliau - koplyčia). Buvo sudarytas 400 sidabro rublių vertės kontraktas su meistru, apsiėmusiu tai padaryti, tačiau tai irgi nebuvo įvykdyta. Naujai pastatyta bažnyčia buvo 20 m ilgio, 9 m pločio ir 6 m aukščio su 3 mediniais altoriais. Didžiajame altoriuje buvo Panelės švč. Maloningosios paveikslas paauksuotais ir pasidabruotais apkalais.
1868 m. naktį iš spalio 22 d. į 23 d. vagys pavogė daug sidabrinių bei kitų bažnytinių daiktų. 1878 m. naktį iš rugsėjo 6 d. į 7 d. keli ginkluoti plėšikai užpuolė kleboniją ir apiplėšė kleboną su šeimininke: paėmė tris bažnytines sidabrines taures bei 3000 rublių. Plėšikai šaudydami pasislėpė miške.
Bažnyčia nugriauta 1933 m. pavasarį, jos mediena panaudota parapijos namų statybai. 1843 m. carinė valdžia atėmė iš bažnyčios visas žemes ir paliko tik 33 dešimtines. 1849 m. nusavino vandens malūną. Iki 1850 m. tarp Neries ir malūno buvo bažnyčiai priklausęs bravoras, vėliau savaime sunykęs. 1892 m. ir 1893 m. iš abiejų bažnyčios šonų buvo pristatyta po zakristiją. Apie 1889 m. Gegužinėje pradėta sakyti lietuviškus pamokslus ir laikyti pamaldas. Klebonas kunigas Romualdas Glodenis 1897 m. uždraudė lietuviškus pamokslus. Parapijiečiams reikalaujant, lietuviški pamokslai vėl pradėti sakyti 1902 metais.
1897 m. klebonas kunigas R. Staševičius vyskupui rašė, kad 3300 parapijiečių turinčiai parapijai Gegužinės bažnyčia yra per maža. 1903 m. birželio 14 d. Trakų dekanas kunigas Karvovskis buvo nusiųstas apžiūrėti Gegužinės bažnyčią. Dalyvaujant vietiniam klebonui Glodeniui ir liudininkams, buvo nuspręsta, kad bažnyčia per maža ir nesutalpina visų maldininkų. Nuo pat bažnyčios pastatymo (1852) nebuvo kapitalinių perstatymų, išskyrus nežymius remonto darbus.
Kaip rašoma, bažnyčia, „nors ir ne visiškai apleista, tačiau neatidėliotinai reikalauja perstatymo ir didelio praplėtimo“, tačiau kadangi brangi miško medžiaga, medinę bažnyčią atnaujinti neįmanoma, o yra „daug patogiau pagal vietines sąlygas pastatyti naują mūrinę”.
Naujos mūrinės bažnyčios projektą parengė architektas Vaclovas Michnevičius. Tašytų akmenų mūro bažnyčia parapijiečių ir tuometinio klebono Juozapo Bučio pastangomis ir lėšomis pradėta statyti 1909 m. Neries ir Bošės santakoje. Per 19 metų išmūrytos sienos ir dukart dengtas stogas. 1928 m. kunigui Juozapui Bučiui palikus Gegužinę, bažnyčios statybą tęsė naujas klebonas kun. Stanislovas Pupaleigis (kitur rašoma - Pupalaigis). Dar ne visai įrengta bažnyčia pašventinta 1932 m., 1938 m. konsekruota.
Klebonai
1520-1620 – nežinoma
1620-1628 m. – Vaitiekus ir Černiauskas
1628-1652 m. – Kasparas Sasnauskas
Apie 1655 m. – Jadzikauskas
Nuo 1675 m. – Siedlekauskas
1677-1710 m. – Povilas Toločka
1737-1738 m. – Mykolas Šiukšta
1767-1778 m. – Dačkovskis
Apie 1779 m. – A. Obniauskas
1779-1781 m. – M. Barevičius
Apie 1781 m. – Pusieliauskas
1782-1790 m. – Žukauskas
1793-1835 m. – Jokūbas Polakovskis
1836-1846 m. – Jurgis Paljanovskis
1846-1852 m. – Motiejus Miksevičius
1853-1854 m. – Julijonas Urbonavičius
1854-1863 m. – Simonas Žukauskas
1863-1886 m. – Aleksandras Kiemešycas
1887-1894 m. – Romualdas Staševičius
1894-1897 m. – Motiejus Bugenis
1897-1906 m. – Romualdas Glodenis
1906-1909 m. – Povilas Kolas
1909-1928 m. – Juozapas Bučys
1928-1934 m. – Stanislovas Pupaleigis
1934-1939 m. – Nikodemas Švogžlys-Milžinas
1939-1944 m. – Kazimieras Ribikauskas
1944-1946 m. – Steponas Rudžionis
1946-1947 m. – vienuoliai marijonai: A. Staševičius, J. Gutaravičius, Velioniškis, P. Račiūnas, Albinas Mikaila, V. Gercelis, M. Žemaitis, A. Liesis, Vaclovas Aliulis
1948-1950 m. – Vladas Černiauskas
1951 m. – Albinas Šilkinis
1951-1952 m. – Algirdas Turčinskas
1952-1953 m. – Jonas Matuliauskas
1953-1954 m. – Leonas Leščinskas
1956-1960 m. – Zigmantas Stančiauskas
1960-1968 m. – Antanas Araminas
1968-1988 m. – Zigmas Červokas
1988-1991 m. – Ladislovas Baliūnas
1991-1998 m. – Stasys Linda
1998-1999 m. – P. Stirna
1999-2001 m. – Darius Jančiauskas
2001-2005 m. – Algimantas Baltuškonis
Nuo 2005 m. – Darius Vėlyvis
Vikarai
1933 m. - Jonas Mališauskas
1936-1940 m. - Jonas Švejys
Architektūra
Tai vienas įspūdingiausių istorizmo laikotarpio sakralinės architektūros statinių Kaišiadorių vyskupijoje. Bažnyčia, lotyniško kryžiaus plano, su 2 bokštais ir trisiene apside. Vidus 3 navų.
Interjeras
Interjere dominuojantis monumetalių formų didysis altorius, kaip nurodo įrašas jo mensoje, įrengtas 1936 m. klebono kun. N. Švogžlio-Milžino rūpesčiu. Altoriaus retabulą puošia vyskupo insignijos ir herbas, o virš paveikslo „Švč. Mergelė Marija, Dangaus Karalienė su vaikeliu“ įkomponuota vyskupijos globėjo Šv. Juozapo statula. Didijį altorių, kaip nurodo įrašas mensoje, išmūrijo meistras Aleksandras N (?) iš Skarulių. Kuklūs neogotikinės stilistikos šoniniai transepto altoriai perkelti iš senosios medinės bažnyčios.
Meno vertybės
Negausioje įvairaus meninio lygio XIX a. medinės skulptūros kolekcijoje vien Išganytojo atvaizdai. Iš jų išsiskiria Prisikėlusio Kristaus skulptūra, atitinkanti rokoko ir klasicizmo laikotarpiams būdingą šio siužeto skulptūrų traktuotę, kai Kristus vaizduojamas su kūną vos pridengiančia draperija. Šią statulą, taip pat kryžių su Nukryžiuotojo skulptūra, kabantį zakristijoje, Gegužinės bažnyčiai padovanojo XIX šimtmetyje čia klebonavęs kunigas M. Miksevičius, itin rūpinęsis šventovės puošimu. Pats seniausias ir vertingiausias iš bažnyčioje išlikusių tapybos darb yra paveikslas „Švč. Mergelė Marija, Dangaus Karalienė su Vaikeliu Jėzumi“, nutapytas dar XVII a. pirmojoje pusėje. Paveikslą puošiantys klasicistinės stilistikos metalo skardos aptaisai – vėlyvesni. „Šv. Lauryną“, puošiantį to paties titulo šoninio altoriaus pirmąjį tarpsnį, XIX a. viduryje nutapė Antanas Zaleskis. Statiškas, kanoninės kompozicijos XIX a. antrosios pusės paveikslas „Šv. Antanas“ padovanotas Gegužinės bažnyčiai paties autoriaus vilniečio tapytojo J. P. Stackevičiaus. XVIII a. antrame ketvirtyje savamokslio dailininko ant lentos nutapytas Šv. arkangelas Mykolas“ (šiuo metu saugomas Kaišiadorių vyskupijos kurijoje) sietinas su 1735 m. pastatytos bažnyčios statytoju klebonu Mykolu Šiukšta. Du procesijoms naudojami altorėliai – tipiniai XIX šimtmečio vidurio – antrosios pusės neogotikinės stilistikos procesijų reikmenys. Vienas iš jų – masyvus, su dvipusiu paveikslu „Šv. apaštalai Petras ir Paulius“, profesionaliai nutapytu akademistine maniera, padirbintas T. Fenderio dirbtuvėje Vilniuje. Šio meistro dirbtuvėje pagamintas interjero įrenginių ansamblis puošė senąją Gegužinės bažnyčią, pastatytą 1852 m. Gausi XVIII a. vidurio-XIX a. pirmosios pusės alavinių žvakidžių kolekcija reprezentuoja Vilniaus alavo liejikų darbus. Klasicistinę monstranciją Gegužinės bažnyčiai paaukojo čia klebonavęs kun. Jokūbas Polakovskis. Tarp nenaudojamo inventoriaus rasti XVII-XVIII a. bronzinis varpelis su pakaba, XIX a. antrosios pusės kalėdaičių kepimo forma, 1856 m. bažnyčios inventoriuje minimas litografijų ciklas „Kryžiaus kelio stotys“.
Šventorius
Šventoriaus tvora akmenų mūro. palaidojimų šventoriuje nėra.
Galerija
Gegužinės bažnyčia. 2011 m. R. Gustaičio nuotr.
Gegužinės bažnyčios pagrindinis įėjimas. 2011 m. R. Gustaičio nuotr.
Gegužinės bažnyčios langas su vitražu. 2011 m. R. Gustaičio nuotr.
Gegužinės bažnyčios vargonėliai. 2007 m. A. Kurilienės nuotr.
Šaltiniai
- Gegužinės bažnyčios archyvas. Gegužinės bažnyčios inventorius, parašytas1939 m. kun. N. Švogžlio;
- Gegužinės bažnyčios archyvas. Gegužinės bažnyčios inventorius, parašytas1934 m. kun. S. Pupaleigio.
Literatūra
- Gustaitis R. Adomo Daukšos negatyvų rinkinys // Vilniaus fotografai. Lietuvos nacionalinio muziejaus biblioteka 14: tarptautinė Lietuvos fotografijos istorijos konferencija. - Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2005. - P. 79.
- Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. – Kaišiadorys: kaišiadorių muziejus, 2001. – P. 145, 146.
- Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas / sud. S. Poligienė. – Vilnius: Savastis, 2006. – P. 130-133.
- Lukoševičius O. Kaišiadorių bažnytinis paveldas. – Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2017. – P. 18-27.
- Misius K., Šinkūnas R. Lietuvos katalikų bažnyčios (žinynas). – Vilnius: „Pradai“, 1993. – P. 97, 98.
- Vitkauskienė E. Gegužinės parapijos ir bažnyčios istorija. – Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2007. – P. 51-56.
