Gimžauskas Silvestras

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kun. Silvestras Gimžauskas: Ner tevines be liežuvia. Kiekviens szitu gal suprasti: Atimk kalbu nuo Lietuvia, Tai Lietuvos jau ir nesti.
Silvestrui Gimžauskui skirtas atminimo paminklas Bagaslaviškio bažnyčios šventoriuje. R. Gustaičio nuotr. 2011 m.
Silvestrui Gimžauskui skirtas atminimo paminklo Bagaslaviškio bažnyčios šventoriuje įrašas. R. Gustaičio nuotr. 2011 m.

Gimžauskas Silvestras (1845 m. spalio 13 d. Užnerio apskrityje, Linkmenų parapijos ir valsčiaus Kirdeikių kaime (dabar Utenos apskr.) – 1897 m. spalio 27 d. Varšuvoje) - kanauninkas, Žiežmarių vikaras, poetas, švietėjas, kalbinės, etnografinės ir archeologinės medžiagos rinkėjas, vertėjas, publicistas.

Septynmetis Silvestras ėmė lankyti parapinę mokyklą Linkmenyse, o 1857 m. įstojo į Švenčionių gimnaziją. 1860 m. jis perėjo į Daugpilio realinę gimnaziją ir baigė visą kursą – šešias klases. 1862 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. 1863 m., prasidėjus sukilimui, išvyko iš Vilniaus. Spėjama, kad jis stojo tarnauti į Švenčionių vaistinę, vėliau Sankt-Peterburgo Medikų-chirurgų akademijoje laikė egzaminus provizoriaus padėjėjo laipsniui gauti. 1876 m. lapkričio 22 d. jis įrašytas į Vilniaus kunigų seminarijos antro kurso klierikų sąrašą. 1876 m. spalio 11 d. Gimžauskas įšventintas į kunigus, o po metų – 1877 m. rugsėjo 3 d. išsiųstas į Sankt-Peterburgo dvasinę akademiją. 1878 m. dėl prastos sveikatos mokslų tęsti negalėjo ir pradėjo kunigystės kelią. 1878 m. birželio 17 d. Vilniaus vyskupijos kurija paskyrė Gimžauską vikaru į Želudoką, nedidelį dabartinės Gudijos miestelį, kuriame XIX a. antroje pusėje dar nemažai žmonių kalbėjo lietuviškai. Vos po pusmečio, 1879 m. vasario 4 d., poetas perkeliamas vikaru į Žiežmarius. Atsidūręs arčiau pažįstamų vietų, pasitaisius sveikatai, Gimžauskas kibo į darbą ir pareikalavo, kad lenkėjančioje parapijoje bent kas antrą sekmadienį būtų sakomi lietuviški pamokslai, pradėjo mokyti lietuviškų poterių. Jo pastangomis Žiežmariuose išsiplėtė nuo 1866 m. ten veikusi draudžiamosios spaudos platinimo bazė, iš kurios lietuviškos knygos sklisdavusios po Trakų ir Švenčionių paskritis. 1880 m. vasario 7 d. tapo Vidiškių filijos šeimininku. Darbo Žiežmariuose ir Vidiškėse metai reikšmingiausi jo kaip rašytojo biografijoje: 1879 m. pasirodė antrasis poeto leidinys – „Ant Nauju Metu Lietuvai dovaniale“, 1881 m. – „Lietuvos Bičiuolis“. Svarbiausių, poeto vardą Gimžauskui pelniusių posmų idėja – gimtosios lietuvių kalbos aukštinimas. 1883 m. gegužės 14 d. Gimžauskas paskirtas Kietaviškių klebonu, 1884 m. birželio 18 d. - Valkininkų klebonu ir Merkinės dekanu. 1891 m. birželį Gimžauskui suteiktas garbės kanauninko titulas. 1893 m. vasario viduryje išvažiavo vikarauti į Giedraičius. 1893 m. gruodžio 14 d. Gimžauskas buvo paskirtas altarista į Bagaslaviškį. 1897 m. vasarą poetas susirgo akmenlige ir išvyko gydytis į Varšuvą. Ten ir mirė spalio 27 d. miesto Kūdikėlio Jėzaus ligoninėje. Nesulaukę iš Varšuvos mylimo kunigo, Bagaslaviškio parapijiečiai už savo pinigus pastatė šventoriuje juodo granito kryžių jam atminti. Poeto gimtasis namas perkeltas į Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse. Jo vietoje žmonės pasodino ąžuoliuką, o 1988-aisiais greta pastatytas medžio drožėjo darbo paminklas.

Literatūra

  • „Aušros“ 40 m. sukaktuvėse. 1883-1923. - Richmond, Philadelphia, [1923]. - P. 29, 30;
  • Kaluškevičius B., Misius K. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904. - Vilnius: „Diemedžio leidykla“, 2004. - P. 147-148;
  • Rašytojo nekrologas // Tėvynės sargas. - 1898, Nr. 5/6, p. 36;
  • Subačius, Paulius. Įvadas // Silvestras Gimžauskas. Lietuvos bicziulis / parengė Paulius Subačius. Vilnius: Aidai, 1996, p. 11, 12, 13, 18, 21, 22, 37, 39, 42, 43, 44, 45.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos