Grenda Vincas

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Vincas Grenda


Grenda Vincas (1928 m. gegužės 3 d. Svirplionių kaime, Žaslių valsč. – 1993 m., palaidotas Lomenių kapinėse, Palomenės sen.) - tremtinys, atsiminimų autorius.

1943 m. baigė Kaišiadorių pradžios mokyklą, 1943-1944 m. mokėsi Kaišiadorių gimnazijos 3 klasėje. 1945 m. Kaišiadorių valstybinėje gimnazijoje eksternu laikė egzaminus iš 4 klasių gimnazijos kurso. 1945 m. ištremtas į Permės sritį, Belojevo rajoną, Šarvolio gyvenvietę. 1958 m. paleistas iš tremties. Vienerius metus dirbo Trakų miškų ūkyje, o 1959 m. persikėlė į Kaišiadorių miškų ūkį ir dirbo vyriausiuoju buhalteriu. Jo iniciatyva buvo pastatyti du Kaišiadorių kryžiai – kun. Andriaus Juknevičiaus nužudymo vietoje bei katedros šventoriuje, skirtame tremtiniams atminti.

Kūryba

Baigęs vos keturias gimnazijos klases, 1945 m. liepos mėnesį pats vienas, be tėvų, buvo išvežtas į Permės sritį (tik 1973 m. gavo oficialų pranešimą, kad buvo ištremtas nepagrįstai). Su šimtais kitų tremtinių atsidūrė pačioje Uralo taigos gūdumoje. „Aplinkui taiga ir ramybė, tik vasaros dangus švytėjo toks pat, kaip ir Lietuvoje. Nebeužteko visiems net barakuose pastogės. Reikėjo patiems taigoje statytis būstus. Prasidėjo badas, vargas, kentėm paniekinimą. Daugelis kūdikių ir senų žmonių išmirė. Stipresni, kurie galėjo dirbti, gaudavo didesnį maisto davinį ir šiaip taip ištvėrė. (...) Gyvenome NKVD komendanto priežiūroje ir niekur negalėjome iš tremties vietovės išvykti. Buvome nuteikiami pamiršti Lietuvą ir amžiams kurtis čia, taigoje: rauti kelmus, ruošti dirbamą žemę, statytis namus.“ (V. Grenda). Nepaisant vargų ir nevilties, visomis išgalėmis stengėsi išsaugoti dvasines vertybes. „Pradžioje iš tos nevilties verkiau dar užsilikusiomis vaiko ašaromis, labai norėjau mokytis. Kad nepamirščiau to, ką pramokau gimnazijoje, stengiausi kiek galima daugiau rašyti – laiškus, dienoraštį ir netgi eiles. Nuostabiai skambėdavo Uralo taigoje lietuviškos dainos „Leiskit į Tėvynę, leiskit pas savus...“ arba „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka...“ Rodės, tų dainų aidas pasiekdavo mūsų išsvajotos Lietuvos tolius. Dažnai drauge melsdavomės, giedojome šventas giesmes. Tikėjimas, malda buvo vienintelis dalykas, kuris lengvino vargą, stiprino dvasią, kėlė iš nevilties, teikė jėgų gyventi, guodė...“ (V. Grenda).

1989 m. žurnale „Mūsų girios“ buvo publikuotas V. Grendos literatūros kūrinys „Prie Uralo“, paremtas dienoraščiu bei atmintyje išsaugotais išgyvenimais. 1990 m. šios publikacijos pagrindu žurnalistas J. Laurinavičius parengė ir išleido to paties pavadinimo („Prie Uralo“) leidinį.

Tremties dienoraščiai skelbti kaišiadoriečių tremtinių atsiminimų rinkinyje (Atmintis: tremtinių atsiminimų rinkinys / sudarė ir redagavo Marija Marcevičienė. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2003. - P. 64-69).

V. Grenda rašė ir eilėraščius. 1 eilėraštis paskelbtas tremtinių poezijos antologijoje (Tremtinio Lietuva: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990. – P. 209-210).

Literatūra

  • Atmintis: tremtinių atsiminimų rinkinys / sudarė ir redagavo Marija Marcevičienė. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2003. - P. 64-69;
  • Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaišiadorys. - Kaunas: UAB „Neolitas“, 2009. - P. 86;
  • Tremtinio Lietuva: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990. – P. 539-540;
  • Zabarauskas V. Darbai ir žmonės. Kaišiadorių miškų urėdijos istorija. - Kaišiadorys, 2008. - P. 184-186.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos