Grigaliūnienė Ona (Laučiūnaitė)

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Ona Grigaliūnienė. A. Kunčiaus nuotr.

Grigaliūnienė Ona (Laučiūnaitė) (1897 m. balandžio mėn. Slabados kaime, Kaišiadorių apylinkės sen. – 1985 m.) - liaudies dainų atlikėja.

Grigaliūnienė buvo sukaupusi apie 400 liaudies dainų ir kitokios liaudies kūrybos. Rugiapjūtės dainos – pačios vertingiausios Grigaliūnienės repertuare. Matyt, ji savo apylinkėje buvo pagarsėjusi dainininkė, nes per rugiapjūtę būdavo pirmo baro pjovėja (ja paprastai galėdavo būti tik geriausia pjovėja ir dainininkė). Grigaliūnienė pateikė labai svarbių pastabų apie rugiapjūtės dainų atlikimą: „Tai tep būdavo: aš išdainuoju vieną posmą, tada pasilenkiu pjaut, o kitos, kiek yra, atkartoja po vieną, kol nuveina per visas. Tada aš vėl kitą posmą – ir tep iki galo. Tik pabaigtuvių visos rėkia vienan balsan.“

Gabi Slabados kaimo dainininkė neliko nepastebėta. Kaišiadorių gimnazijos direktorius Domas Kalvelis kviesdavo Grigaliūnienę į mokinių vakarus. Mokiniai ne tik klausydavosi dainininkės, bet ir patys mokėsi dainų bei žaidimų. Ir vieną tokį vakarą atsilankė Z. Slaviūnas, tuomet dirbęs Lietuvių tautosakos archyve. A. Grigaliūnienę, matyt, jau žinota – 270 jos dainų buvo užrašęs studentas Alkovikas. „Ir tada many pareikalavo archyvas. Ir mani nuvežė tasai pat direktorius išdainuot. Išdainavau tai aš tada... Ir apmokėjo man. Tai nusipirkau kokį rūbelį. Aš neatsimenu, kelintais metais. Jau buvo vaikų. Devynis gimdiau, keturi užaugo...“

Kuriantis liaudies dainų ir šokių ansambliui (dabar „Lietuvos“ ansamblis), J. Švedas pakvietė Grigaliūnienę. Tai buvo 1941 m. Apsigyveno ji Vilniuje, palikusi jau paaugusią šeimą namuose (vyriausias sūnus jai pritarė, taip būsią lengviau). „Stojau dainuot. Tai aš viena pati dainuodavau. Jiej patys mane pervedė radijon dainuot vakarais. Tai aš padainuoju pas Švedą ir vakare, kap jau liuobos valandos, ainu į radiją... Kap ansamblį išardė, išbėgiojo, tai tada aš namo parvažiavau...“. Gyvendama Vilniuje, ji pozuodavo Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokyklos dailininkų pieštuose jos portretuose.

Ona Grigaliūnienė žinoma ir pripažinta liaudies dainininkė. Apie ją ne kartą buvo rašoma spaudoje, rengtos radijo laidos, jos dainos naudotos moksliniams tyrinėjimams, J. Čiurlionytė savo „Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožų“ pratarmėje, be kitų liaudies dainininkų, kuriems skiria savo knygą, nurodo ir Grigaliūnienę. Jos pavardė visada minima tarp talentingiausių. Patys vertingiausi Grigaliūnienės dainų pavyzdžiai yra išspausdinti rinkiniuose (Čiurlionytė J. Lietuvių liaudies melodijos. – Tautosakos darbai. – V – K., 1938, Nr. 251, 270; Četkauskaitė G. Dzūkų melodijos. – Vilnius, 1981, Nr. 54 d, 149a, 210c, 229) ir įrašyti į plokšteles (Četkauskaitė G. Lietuvių liaudies dainų antologija: Plokštelių komplektas. – Vilnius, 1966, 1968, Nr. 9, 12, 43, 68).

Prabėgo nemaža laiko. 1978 m. Kaišiadoryse, Veterinarijos mokslinio tyrimo institute susikūrė folklorinis ansamblis (dabar „Verpeta“), tuo metu vadovaujamas R. Sliužinsko. Dainininkės repertuaro pagrindu buvo sukurta nauja ansamblio programa. Ši programa buvo skirta jos aštuoniasdešimt penkerių metų sukakčiai. Ansamblio dalyvio A. Bernatonio iniciatyva dainininkei skirtas vakaras įvyko Palomenės kultūros namuose, taip pat Vilniuje, LSSR meno darbuotojų rūmuose.

Iš Onos Grigaliūnienės prisiminimų

„Mūsų šeimoje buvo dešimt vaikų, o aš buvau šešta. Keturi mirė, šeši užaugo. Trys broliai užaugo ir trys mergaitės užaugo. Tėvai buvo seni. Motina buvo silpnos sveikatos ir tada mirė. Tėvas vedė, ir labai buvo man sunku. Broliai išvažiavo Amerikon. Pirmas išvažiavo – buvau trečių metų, antras išvažiavo – buvau septynių metų, o trečias išvažiavo – vienuoliktų metų. Ir sesuva vyresnė ištekėjo, ir ji rozų išvažiavo. O sesuva anoj ištekėjo už močekos sūnaus, susirgo ir mirė. Ir likau vienų viena. Tai aš va buvau gyvenime tep kap į svetimą kraštą.

...Ištekėjau keturioliktais metais. Nu ir užėjo karas. Kaip užlėkė kazokai, tai išvijo mumi iš namų. Pasikinkėm su vežimu arklį ir išvažiavom. Nei mes rūbų, nei mes valgyt. Svirną užrakinom ir išvažiavom. Taip mes pravažinėjom penkias savaites: šeštadienį išvažiavom, šeštadienį namo sugrįžom. Nieko neradom, tiktai vien pelenus.

...Nu mes kap grįžom – nėr kur pasidėt. Nu ati nuvažiavom močekos gryčelėn gyvent. Pas ją. Nu ką, Dieve, darysi dabar. Jos penki vaikai. Mumy – tėvas, aš su vyru. Devyni. O valgyt nėra ką. Nu tai vyras išėjo jieškot, gal kur ką nors gaus nupirkt. Kaimuosna surado vikų. Sudžiovinam pečiun supylę blėton. Svirnuose sumalam. Balandžių prirenkam, usnių. Jas išplaunam, išvirinam. Balandes sudedam ir tų vikienių miltų paplakam ir valgom. O buvom devyni – šeima. Ta sriuba nei sūdyta, nei balinta, bet vis tiek gardu.“

Literatūra

  • Burkšaitienė L. Nepaprasta biografija // Aš išdainavau visas daineles: pasakojimai apie liaudies talentus – dainininkus ir muzikantus / sudarė ir parengė Danutė Krištopaitė. Kn. 1. – Vilnius: „Vaga“, 1985. – P. 198-203;
  • Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaišiadorys. - Kaunas: UAB „Neolitas“, 2009. - P. 86.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos