Gudynas Pranas (karininkas)

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Pranas Gudynas. LCVA
Prano Gudyno tėvų namai, jo paties fotografuoti iš lėktuvo 1927 m. Nuotrauką pateikė Pranas Gudynas (P. Gudyno anūkas).
Mokytojas Pranas Gudynas su savo mokiniais. Kudonys, 1919 m. Nuotrauką pateikė Pranas Gudynas.
Pranas Gudynas su savo treniruojama futbolo komanda 1922 m. Nuotrauką pateikė Pranas Gudynas.
Pranas Gudynas (pirmoje eilėje antras iš dešinės) tarp Klaipėdos sukilimo dalyvių 1923 m. Nuotrauką pateikė Pranas Gudynas.
Klaipėdos sukilimo dalyvai - Pranas Gudynas (kairėje) su Sečkum. Klaipėda, 1923 m. sausio 22. Nuotrauką pateikė Pranas Gudynas (anūkas). Nuotrauką pateikė Pranas Gudynas.
Pranas Gudynas su aviatoriais 1927 m. Nuotrauką pateikė Pranas Gudynas.
Prano Gudyno užsienio pasas - su juo lydėjo ministrą pirmininką Augustiną Voldemara į Italiją. Kopiją pateikė Pranas Gudynas (anūkas).
Prano Gudyno laidotuvės. 1929 m. gegužės mėn.

Gudynas Pranas (karininkas) (1900 m. sausio 12 d. Mauručių kaime, Veiverių valsč. – 1929 m. gegužės 6 d. Kaune, palaidotas Veiverių kapinėse) - mokytojas, karininkas, sportininkas, visuomenininkas, karo lakūnas, LR ministro pirmininko prof. A. Voldemaro adjutantas.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kartu su tėvais buvo evakuotas į Rusijos gilumą. 1918 m., baigęs du Veiverių mokytojų seminarijos (Rusijoje, Soročincuose) kursus, grįžo į Lietuvą. 1918-1920 m. dirbo pradinių klasių mokytoju Trakų apskrityje. Mokytojavo Kudonyse, Kaišiadoryse, Žasliuose (mokyklos vedėjas). Žasliuose priglaudė pamestinuką, kuriam suteikė savo vardą ir pavardę, kuris vėliau tapo žymiu tapytoju, dailėtyrininku (žr. Pranas Gudynas (dailėtyrininkas)). 1919 m. buvo išrinktas į pirmąją Trakų apskrities švietimo ir kultūros komisiją (vėliau perrinktas) ir aktyviai joje dirbo, buvo komisijos sekretoriumi. 1920 rugsėjo 15 d. įstojo į Lietuvos karo mokyklą, kurią baigė 1921 gruodžio 18 d., įgydamas pėstininkų leitenanto laipsnį. Po baigimo paskirtas į 8-ąjį pėstininkų pulką, kur tarnavo iki 1924 m. 1923 m. dalyvavo Klaipėdos sukilime. 1924 m. spalio 14 d., Krašto apsaugos ministro įsakymu, perkeltas tolimesnei tarnybai į Autobatalioną, kur ėjo įvairias pareigas – ginklininko, bataliono komendanto, naujokų komandos viršininko, bataliono adjutanto. Nuo 1924 m. studijavo Lietuvos u-to Teisių fakultete. 1926 m. sausio 1 d., išformavus Autobatalioną, tolimesnei tarnybai pervestas į kariuomenės teismą. Vėliau (dar tais pačiais metais) perėjo tarnauti į aviaciją. Pradžioje buvo oro žvalgu. Aktyviai dalyvavo 1926 m gruodžio 17 d. perversme. 1926-1927 m. m. mokėsi Aukštuosiuose karininkų kursuose ir baigė Aviacijos skyrių. Nuo 1926 m. iki savo žūties 1929 m. tarnavo 4-ojoje oro eskadrilėje. Žuvo 1929 m. gegužės 6 d., vykdydamas ministro pirmininko adjutanto pareigas. P. Gudynas buvo teroristų nušautas per pasikėsinimą į ministrą pirmininką prof. A. Voldemarą Valstybės teatre. Po mirties jam suteiktas kapitono laipsnis. Kapitono Prano Gudyno vardu buvo pavadinta viena Kaišiadorių gatvių (dabar Gedimino).


Pranas Gudynas (Prano Gudyno anūkas): MANO AKYSE JIS YRA TOKS...

Aviacijos kapitonas Pranas Gudynas man buvo ir tebėra įkvepiančiu patriotizmo, drąsos ir žmogiškumo pavyzdžiu. Nors mūsų gyvenimai prasilenkė dviem dešimtmečiais (Pranas Gudynas žuvo 1929 m., o aš gimiau 1950 m.), šis žmogus sugebėjo padaryti didžiulį poveikį man, ir ne tik man. Žinau, kad jo gyvenimo pavyzdys prieškario ir pokario laikotarpiu ne vieną įkvėpė stoti Šaulių sąjungą, būti geru kariu, partizanu, tikru Lietuvos patriotu. Buvo dvi priežastys, dėl kurių aš buvau pakrikštytas Pranu. Visų pirma, taip norėta pagerbti daugelio mylėto ir labai vertinto žmogaus atminimą. Antroji priežastis, taip buvo siekiama dar kartą išreikšti tylų, bet tvirtą mano šeimos ir artimųjų nesusitaikymą su Lietuvos okupacija. Gal dėl šių aplinkybių Prano Gudyno giminės, pažįstami ir draugai (o kartais ir priešai) jautė pareigą man pasakoti apie jį viską, ką žinojo. Pranas Gudynas, jį pažinojusių liudijimu, buvo linksmas, iniciatyvus, nuoširdus ir draugiškas, visada pasirengęs padėti kitiems. Iš savo tėvo Antano Gudyno paveldėjo gana karštą būdą, nusistatymą visada ginti tiesą ir ypatingą potraukį naujovėms, iš motinos Zofijos Gudynienės – pagarbą žinioms ir nuostatą nuolat mokytis. Pasižymėjo išskirtiniu gebėjimu įtikinti ir savo pavyzdžiu patraukti kitus.

Svarbus P. Gudyno bruožas, gal būt nulėmęs jo likimą, buvo jau vaikystėje pasireiškęs ypač stiprus lietuviško tapatumo jausmas. Vyriausioji P. Gudyno sesuo Ona pasakodavo tokią istoriją. Pranas buvęs gabus ir guvus vaikas. Pradinėje mokykloje tuo metu buvo mokoma rusų kalba, todėl jo motina Zofija, kuri buvo bajoriškos kilmės (iki santuokos Chomskytė) ir labai šviesi moteris, bandė jį namie mokyti skaityti dar ir lietuviškai bei lenkiškai. Tačiau mažasis Pranas kategoriškai atsisakė imti į rankas lenkišką elementorių, duodamas suprasti, kad lietuviui lenkiškai kalbėti ir skaityti nedera. Tokiam ryžtingam Prano apsisprendimui įtakos matyt turėjo ne tik iš paprastų lietuvių valstiečių kilusio tėvo pavyzdys, bet ir lietuviška Veiverių mokytojų seminarijos dvasia, netoli kurios jis praleido vaikystę ir kurioje vėliau, jau būdamas Rusijoje, mokėsi. Nežiūrint savo stipraus lietuviškumo jausmo, jis niekad nebuvo priešiškai nusiteikęs kitų tautų žmonių atžvilgiu, mėgo ne tik lietuviškas, bet ir ukrainietiškas, rusiškas, lenkiškas dainas ir šokius. Dar būdamas labai jaunas (18 metų) P.Gudynas atsiskleidė kaip visuomeniškas ir atsakingas žmogus. Grįžęs į Lietuvą iš karų ir revoliucijų niokojamos Rusijos, jis pradėjo mokytojauti Trakų (Kaišiadorių) apskrityje. Specialiai parengtų pradinių klasių mokytojų, ir ypač vyrų, tada labai trūko. Todėl P. Gudynas buvo kilnojamas iš vienos vietos į kitą ir ne tik mokytojavo, bet ir tvarkė karo metu apleistus mokyklų pastatus, rūpinosi mokyklų ūkiniais reikalais. Greitai tapo Žąslių mokyklos vedėju, buvo išrinktas į Trakų apskrities švietimo ir kultūros komisiją, kurios veikloje aktyviai dalyvavo ir tapo komisijos sekretoriumi. Komisijoje principingai gynė mokytojų teises, rūpinosi mokytojų darbo sąlygomis.

P. Gudyno mokytojavimą Žasliuose ypač išskyrė vienas jo spontaniškas poelgis, vėliau turėjęs ypatingų pasekmių. Eidamas į mokyklą jis gatvėje rado paliktą kūdikį, kurį nunešė ir atidavė į tuo metu Žasliuose veikusius vaikų namus. Po kiek laiko jo gera pažįstama Vaikų namų vedėja paprašė jį pabūti to kūdikio krikštatėviu. Kai jiedu su vedėja nusinešė kūdikį krikštyti, kunigas buvo prastos nuotaikos ir, pagal tų laikų papročius, parinko kūdikiui tokį vardą ir pavardę, kad visada kiekvienas nedvejodamas galėtų suprasti, jog tai pamestinukas. Gudynui tai pasirodė neteisinga ir jis susiginčijo su kunigu dėl žmogiškumo reikalavimų. O kai kunigas savo sprendimo nepanoro keisti, paprašė, kad vaikas būtų pakrikštytas jo vardu ir pavarde. Taip mano tėvas, vėliau daug nusipelnęs Lietuvos muziejininkystei ir kultūrai, tapo Pranu Gudynu. Iki šešerių metų amžiaus jis augo Žąslių vaikų namuose. Per tą laiką daugumą vaikų namų auklėtinių įsivaikino šeimos ir vaikų namus buvo ketinama uždaryti. Tada Pranas Gudynas, kuris jautė atsakomybę už krikštasūnio likimą, paėmė mažąjį Praną iš vaikų namų. Jis atidavė vaiką auginti savo motinai Zofijai, kuri mažąjį Praną mylėjo kaip savo sūnų. Įdomu tai, kad Pranas Gudynas mano tėvo taip ir neįsūnijo, nors daugelis jam siūlė taip padaryti. Sesers Onos nuomone, jis gerai suprato, su kokiomis pavojingomis jėgomis žaidžia ir buvo įsitikinęs, kad neturi teisės kurti šeimos, nes jo šeimos nariai nuolat būtų pavojuje. Kaip parodė laikas, tai buvo labai protingas sprendimas, kuris viena vertus, leido mano tėvui naudotis garsaus vardo ir pavardės teikiamomis galimybėmis, antra vertus, labai padėjo mūsų šeimai fiziškai išlikti po karo, atėjus tarybų valdžiai. Puikiai prisimenu, kaip mano tėvas dar man mažam esant kelis kartus rašė pasiaiškinimus, kodėl jis neturi tėvavardžio ir koki jo giminystės ryšiai su vienu iš didžiausių tarybų valdžios priešų – Pranu Gudynu. Motina dėl to netgi buvo tardoma Mokslų akademijoje, kur ji tuo metu dirbo, ir KGB. Kelias paras be pertraukos trukę tardymai sugadino jos sveikatą, bet, padedant geranoriškiems žmonėms, didesnių bėdų pavyko išvengti.

Supratęs, kad būdamas mokytoju mažai tegalės padėti silpnai priešų puolamai Lietuvos valstybei, P.Gudynas 1920 metais įstojo į Lietuvos karo mokyklą. Baigęs ją tarnavo 8-ame pėstininkų pulke. Iš ten savanoriu išėjo organizuoti Klaipėdos sukilimo. Artimiesiems pasakodavo, kad buvo atsakingas už uosto vartų apsaugą ir, sėkmingai atlikęs šį pavedimą, labai prisidėjo prie sukilimo sėkmės. Grįžęs iš Klaipėdos, pasiprašė perkeliamas į Auto batalioną, nes žavėjosi technika. Išformavus Auto batalioną, kaip sąžiningas ir ištikimas Lietuvai žmogus, buvo pervestas į Kariuomenės teismą valstybinio gynėjo sekretoriaus padėjėju. Šios pareigos jam turbūt buvo sunkiausios jo karjeroje. Seseriai Onai ne kartą guodėsi, kad Kariuomenės teisme nertai nuteisiami ne tie, kurie yra kalčiausi, kad labai sunku kovoti prieš kai kurių nesąžiningų vyresniųjų karininkų nebaudžiamumą. Man pačiam jaunystėje yra tekę sutikti keletą žmonių, kurie pasakojo, kad jų artimiesiems, paprastiems kareiviams arba puskarininkiams Pranas Gudynas kariuomenės teisme sugebėjo padėti išsiteisinti, nors padėtis atrodė beviltiška.

Iš Kariuomenės teismo P. Gudynas buvo pervestas į karo aviaciją, kur tarnauti buvo ypač pavojinga, nes lėktuvai buvo dar labai nepatikimi. Pradžioje tarnavo žvalgu. Neužilgo įstojo į Aukštųjų karininkų kursų aviacijos skyrių. Baigęs mokslus tapo karo lakūnu. Daug skraidė. Rengėsi studijuoti aviacijos mokslus užsienyje.

P.Gudynas buvo aktyvus visuomenininkas. Labai mėgo sportą, užsiiminėjo karinio sporto šakomis, žaidė futbolą, treniravo futbolo komandą. Turėjo Harley-Davidson motociklą su kuriuo dalyvavo sportiniuose renginiuose. Artimai pažinojo daug to meto iškilių žmonių, buvo kviečiamas į aukštuomenės pobūvius. Mėgdavo bendrauti ir dainuoti su A. Kučingiu, labai vertino S. Dariaus draugystę, nuoširdžiai bendravo su A. Voldemaru ir jo šeima, pergyveno dėl savo pažįstamo K. Požėlos tragiško likimo, didžiavosi pažintimi ir bendru labdaros darbu su J. Tumu-Vaižgantu. Buvo sukaupęs vertingą biblioteką, kuria dalindavosi su draugais.

Vienas iš įdomiausių ir paslaptingiausių jo gyvenimo puslapių buvo dalyvavimas 1926 m gruodžio 17 d. perversme. P. Gudynas buvo įsitikinęs tokio kraštutinio žingsnio kaip perversmas būtinumu, nors puikiai suprato atsakomybę, kurią prisiima. Jo ir jo brolio Antano nuomojamame bute rinkdavosi perversmo organizatoriai, lankydavosi A. Voldemaras ir A. Smetona. P. Gudynas buvo vienas iš organizacijos „Geležinis Vilkas“ kūrėjų. Dėka savo įgimto komunikabilumo ir žmoniškųjų ryšių, užsimezgusių būnant su kitais lietuviais Rusijoje, mokytojaujant, mokantis Karo mokykloje, tarnaujant įvairiuose kariniuose daliniuose, organizuojant Klaipėdos sukilimą, dalyvaujant sportinėje ir kultūrinėje veikloje, P. Gudynas asmeniškai pažinojo daugelį Lietuvos kariuomenės jaunesniųjų karininkų. Ši aplinkybė jiems su A. Mačiuika padėjo per trumpą laiką suorganizuoti perversmą ir suburti stiprią organizaciją, kurios pagrindą sudarė labiausiai pilietiškai susipratusi pirmoji nepriklausomybės laikotarpio Lietuvos karininkų karta. „Geležinis Vilkas“ buvo rimta jėga, kurios galimo atgimimo KGB ir komunistų partija prisibijojo net ir po Antrojo pasaulinio karo. Gal todėl prieš šią organizaciją tarybiniu laikotarpiu buvo vykdoma analogų neturinti šmeižto ir persekiojimų kampanija.

Keletą mėnesių prieš pasikėsinimą į ministrą pirmininką P. Gudynas seseriai Onai prasitarė, kad yra nežinomų asmenų sekamas. Nujautė gręsiantį pavojų, nes dar iš buvimo Rusijoje žinojo bolševikų ir eserų veikimo metodus. Visgi nesitikėjo, kad Lietuvoje jų kerštas gali būti toks atviras ir brutalus.

Visi P. Gudyno apdovanojimai ir dauguma nuotraukų karo metu ir pokaryje žuvo.

Šaltiniai

  • Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F. 391. Ap. 3. B. 2292. L. 1. Trakų apskrities pradedamųjų mokyklų ir mokytojų sąrašas 1920 m. sausio 15 d.;
  • Pranas Gudynas (1900–1929) - mokytojas, karininkas, sportininkas, visuomenininkas, karo lakūnas. (Parengė Pranas Gudynas 2005 m. vasario 23 d.). Rankraštis.

Literatūra

  • Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaišiadorys. - Kaunas: UAB „Neolitas“, 2009. - P. 86-87.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos