Guronių, Pravieniškių pilkapynas

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Pilkapiai Guronių, Pravieniškių pilkapyne. 2005 m. R. Gustaičio nuotr.

Guronių, Pravieniškių pilkapynas yra Palomenės seniūnijoje, Guronių kaime, 1,2 km į šiaurės rytus nuo Vilniaus–Kauno geležinkelio, 1,6 km į pietvakarius nuo Pašulių kaimo kapinių ir 0,3 km į pietvakarius nuo Guronių kaimo tvenkinio, abipus PamierioPašulių kelio, Kaišiadorių miškų urėdijos, Livintų girininkijos 222 ir 223 bei Būdos girininkijos 264 ir 265 kvartalų sandūroje.

Pilkapyne yra apie 100 pilkapių. Pilkapių sampilai 5–10 m skersmens ir iki 1,5 m aukščio. Pilkapių sampilai apjuosti grioviais ir duobėmis. Kai kuriuose pilkapiuose yra senų duobių, dalis pilkapių buvo sunaikinta nutiesus keliuką. Pilkapyną kerta kvartalinė linija.

PIlkapynas yra kultūros paminklas.


Turinys

Padavimai, pasakojimai

Žmonės pilkapius vadino Kurganais, Švedkapiais, prancūzų ir Napoleono karių kapais. Pasakojama, kad I pasaulinio karo metu vokiečiai šioje vietoje rasdavo molinių puodų, durtuvų, metalinių sagčių nuo šarvų ir žmonių bei gyvulių kaulų.

Guronių pilkapyno pilkapis Nr. 17. (Tarasenka, 1927, p. 103, pieš. 57)

Tyrinėjimai

Pilkapyną dar 1888 m. aplankė ir aprašė E. Volteris. 1927 m. jis ištyrė 6 pilkapius, kurių viename rastas pjautuvas ir žąslai, kiti buvo tušti. Vėliau pilkapyną lankė žvalgomosios, kartografavimo ekspedicijos. 1971 m. pilkapyną žvalgė A. Tautavičius, 1977 m. jį kartografavo M. Černiauskas.

Laidosena

Pilkapių sampilai apjuosti grioviais ir duobėmis. Tyrimų metu buvo rastas simbolinis žirgo kapas – žąslai bei pjautuvas be žirgo palaikų. 5 iš ištirtųjų pilkapių buvo tušti. Tačiau ant jų pagrindo fiksuoti degėsių sluoksneliai.

Tradicija laidoti žirgus atskiruose pilkapiuose ar jų dalyse būdinga Rytų Lietuvai.

Pilkapynas datuojamas I tūkstantmečio II puse - II tūkstantmečio pradžia.


Šaltiniai

  • Alionis J., gim. Guronių k. Užrašė J. Zabarauskienė. 1935 m. spalio mėn. Lietuvos žemės vardynas. Lietuvių kalbos instituto Vietovardžių kartoteka.
  • Černiauskas M. 1977 m. archeologijos paminklų kartografavimo ekspedicijos ataskaita. KPCA. F. 27. Ap. 1. B. 61, p. 9.
  • Rumšiškės. 1989. KšMA. B. 158, p. 27.
  • Tautavičius A. 1971 m. žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita (duomenys apie Kėdainių, Jonavos, Kauno, Kaišiadorių, Prienų, Alytaus, Trakų, Švenčionių, Raseinių ir Vilniaus rajonų archeologinius paminklus). LIIR. B. 313, p. 30.
  • Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. KPCA. F. 1. Ap. 1. B. 25, p. 12-22.
  • О раскопкахъ г. Вольтера въ Лидскомъ и Трокскомъ уездахъ Виленской губ. Rusijos materialinės kultūros istorijos instituto Sankt Peterburgo archyvas. F. 1. Nr. 1888/13a, p. 164.


Literatūra

  • Butėnienė E. Archeologiniai paminklai Kaišiadorių rajone // Į komunizmą. Kaišiadorys, 1971, spalio 12, p. 3
  • Kulikauskas P., Kulikauskienė R., Tautavičius A. Lietuvos archeologijos bruožai. Vilnius, 1961, p. 556.
  • Kurila L. Kaišiadorių apylinkių pilkapynai // Atspindžiai. Kultūros priemenė. 2007, gruodis, p. 23.
  • Kurilienė A. Kaišiadorių rajono archeologijos sąvadas. Kaišiadorys, 2009, p. 179-181.
  • Lietuvos TSR archeologijos atlasas, T. III. I–XII a. pilkapynai ir senkapiai. Vilnius, 1977, p. 44.
  • Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. Vilnius, 1973, p. 119.
  • Nezabitauskas A. Pilkapiai // Į komunizmą. Kaišiadorys, 1968, sausio 4, p. 3.
  • Tarasenka P. Gimtoji senovė (Ieškojimas, pažinimas ir apsaugojimas). 2-asis leidimas. Šiauliai, 1925. Pieš. 34, 42, 45.
  • Tarasenka P. Lietuvos archeologijos medžiaga. Kaunas, 1928, p. 138–139.
  • Tarasenka P. Piliakalniai – mūsų tautiškos stiprybės šaltiniai // Neužmiršk Lietuvos. Kaunas, 1927, p. 63 (Pieš.).
  • Tarasenka P. Priešistorinė Lietuva. Kaunas, 1927, p. 103 (Pieš. 57).

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos