Guronių alkakalnis, vadinamas Pajautos kapu, Kiškio bažnyčia

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
00:36, 8 gruodžio 2015 versija naudotojo Auguste (Aptarimas | įnašas)
(skirt) ←Ankstesnė versija | Dabartinė versija (skirt) | Vėlesnė versija→ (skirt)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Guronių alkakalnis, vadinamas Pajautos kapu, Kiškio bažnyčia. 2010 m. A. Kurilienės nuotr.

Guronių alkakalnis, vadinamas Pajautos kapu, Kiškio bažnyčia yra Žaslių seniūnijoje, Guronių kaime, 0,4 km į pietvakarius nuo geležinkelio Vilnius–Kaunas, maždaug 0,1 km į šiaurės rytus nuo kelio DalinonysŽaslių geležinkelio stoties gyvenvietė ir 0,12 km rytus-šiaurės rytus nuo Guronių alkakalnio, vadinamo Zvaninyčia.

Tai nedidelė, pilkapį primenanti kalvelė. Prie pagrindo jos skersmuo – 28 m, aukštis – 3–3,5 m, šlaitai gana statūs, viršus kiek įdubęs. Anksčiau kalvelę beveik iš visų pusių juosė pelkės, kurios dabar numelioruotos. Kalvos viršuje ir šlaituose randama įvairaus dydžio akmenų.

Alkakalnio viršuje iškasta 6 m skersmens duobė, pakraščiai apsodinti medžiais. Apie 10 m į pietus, pietryčius nuo alkakalnio yra melioracijos griovys. 2005 m. pradėjus rengti Rožinio slėpinių parką maždaug 10 m nuo alkakalnio nutiestas kelias, šalia alkakalnio įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, pastatytos koplyčios, iškasti tvenkiniai.

Alkakalnis yra valstybės saugomas.


Turinys

Istoriografija

Pajautos kapu, Kiškio bažnyčia vadinamas alkakalnis siejamas su pagoniškuoju kultu. Lietuvos metraščio legendinėje dalyje pasakojama, kad po Živinbudo mirties kunigaikščiu tapo jo sūnus Kukovaitis. „[...] tais metais mirė Lietuvos ir Žemaičių didžiojo kunigaikščio Kukovaičio motina Pajauta, sulaukusi žilos senatvės. Ir didysis kunigaikštis Kukovaitis, mylėdamas savo motiną, jos atminimui pagerbti pagal jos išvaizdą padirbo stabą ir pastatė tą savo motinos Pajautos vardo stabą ties Žaslių ežeru. O tą jos stabą garbino ir Pajautą laikė deive. Paskui tas stabas supuvo, ir toje vietoje išaugo liepos. Tąsias liepas garbino ir iki mūsų dienų jas tebedievina, minėdami tą Pajautą.“


Padavimai, pasakojimai

Pasakojama, kad kalvelė yra karžygio Pajauto kapas. Kunigaikštis žuvo per čia įvykusį mūšį. Kareiviai jam su šalmais supylė kapą. Kadangi čia palaidotas Pajauta, tai artimiausias kaimas vadintas Pajautiškėmis. Dar kalbama, kad čia yra šventa, buvusios bažnyčios vieta.

Užfiksuotas dar vienas padavimas. Pasakojama, kad kažkada tose vietose gyvenęs kunigaikštis Žaslas. Mūšio su priešais metu jis žuvęs. Artimieji jo raudoję, apverkę. Ten, iš kur ėmė žemę jo kapui supilti, likusi duobė. Jo sužadėtinė Pajauta priverkusi pilną duobę ašarų. Toje vietoje nuo to laiko telkšo ežeras, vadinamas Žaslo vardu. O ten, kur yra kunigaikščio Žaslo kapas, buvo supilta kalva. Pajauta, jo sužadėtinė, labai gedėjusi ir iš sielvarto mirusi. Ji ir palaidota kartu. Žmonės pasakojo, kad kalvelė buvo apdėta dideliais akmenimis. Tačiau jie nurinkti tiesiant geležinkelį, maždaug XIX a. viduryje.

Guronių alkakalnis, vadinamas Pajautos kapu, Kiškio bažnyčia ir jo aplinka. 2010 m. A. Kurilienės nuotr.

Tyrinėjimai

Alkakalnis nėra tyrinėtas. Vykdyti tik žvalgymai. 1971 m. jį žvalgė ir aprašė A. Tautavičius, 1977 m. alkakalnį aplankė M. Černiauskas, kuris jį kartografavo.


Šaltiniai

  • Černiauskas M. Kaišiadorių rajono 1977 m. archeologijos paminklų kartografavimo ekspedicijos ataskaita. 1977. KPCA. F. 27. Ap. 1. B. 61, p. 12.
  • Karnyla M., gim. Kalasaučyznos k. Užrašė J. Žilinskas. 1935 rugsėjo mėn. Lietuvos žemės vardynas. Lietuvių kalbos instituto Vietovardžių kartoteka.
  • Lukavičienė (Sladkevičiūtė) Janina, Jono, g. 1945, gyv. Kaune. Užrašė Vytenis Almonaitis, 1996 m. V. Vaitkevičiaus asm. archyvas.
  • Tautavičius A. 1971 m. žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita (duomenys apie Kėdainių, Jonavos, Kauno, Kaišiadorių, Prienų, Alytaus, Trakų, Švenčionių, Raseinių ir Vilniaus rajonų archeologinius paminklus). LIIR. B. 313, p. 31.
  • Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. KPCA. F. 1. Ap. 1. B. 26, p. 60–61, 69.

Literatūra

  • Batūra R. Lietuvos metraščių legendinės dalies ir M. Stryjkovskio „Kronikos” istoriškumo klausimu // Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai‘ A serija, T. 2(21). Vilnius, 1966, p. 269–270.
  • Daugudis V. Iš tolimos praeities // Paparčių ir Žaslių apylinkės. Kaišiadorys, 1997, p. 47–48.
  • Grinkevičiūtė A. Ar senosios ir naujosios vertybės gali egzistuoti kartu? // Atspindžiai. Kultūros priemenė. Kaišiadorys, 2005, gruodis, p. 10–11.
  • Grinkevičiūtė A., Gustaitis R., Karvelytė-Balbierienė V. Vadovas po Žaslius. Kaišiadorys, 2008, p. 120–121.
  • Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. Kaišiadorys, 2001, p. 243.
  • Kurilienė A. Kaišiadorių rajono archeologijos sąvadas. Kaišiadorys, 2009, p. 347-349.
  • Laurinavičius J., Petkevičius B. Guronys. Kaišiadorys, 1995, p. 4.
  • Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. Vilnius, 1971, p. 51.
  • Surgailis G. Žaslių padavimai // Tiesa, 1991 gruodžio 12, p. 3.
  • Vaitkevičius V. Alkai – baltų šventviečių studija. Vilnius, 2003, p. 47; pav. 10.
  • Vėlius N. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, T. 2. Vilnius, 2001, p. 518–519
  • Полное собрание русских летописей, Т. 32. Хроники: Литовская и Жмойтская, и Быховца. Летописи: Баркулабовская, Аверки и Панцрного. Москва, 1975, c. 131.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos