Jauja

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Jaujakluono dalis, kurioje džiovinami javai ir linai, prieš kuliant juos spragilais arba minant. Dažniausiai suręsta iš apvalių tašytų rąstų. Medinės lubos apkreikiamos šiaudais, apipilamos spaliais ir apkrečiamos moliu. Viename jaujos kampe būdavo įrengiama masyvi plūkto molio arba nedegtų plytų krosnis. Javams arba linams džiovinti iš rąstelių ir karčių įtaisoma ardų konstrukcija. Nustota naudotis XX a. antroje pusėje. Jeigu kluonai lietuvių tautosakoje minimi retai, tai jaujos - mėgstamiausia velnių ir kitokių dvasių buveinė.

Jei mergina turėdavo savo kaime mylimą bernelį, o pas ją atvykdavo pirštis nepažįstami, kaimo jaunimas sukurdavo toje pusėje laužus, iš kur atvykdavo piršliai. Nueidavo po langais ir sakydavo, kad tavo „jauja dega“. Piršliai turėdavo susiprasti ir išvykti namo (Pūstakiemis).

Šaltiniai

  • Kaišiadorių muziejaus archyvas. B. 411. Švabaitė A. Lietuvių valstiečių vestuviniai papročiai Kaišiadorių rajone (XIX a. antroje pusėje ir XX a. pirmoje pusėje). 1971-1972 m. L. 155-156.

Literatūra

  • Baltrušaitis V., Žižliauskaitė L. Kaišiadorių etnografinis žodynėlis. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2006. - P. 44-45;
  • Lietuvių tarmės / sud. D. Atkočaitytė, A. Leskauskaitė. T. 1. – Vilnius, 2001 (kompaktinė plokštelė);
  • Lietuvių kalbos žodynas. T. VII. – Vilnius, 1959. - P. 749;
  • Lietuvos etnografijos bruožai. – Vilnius, 1964. - P. 270.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos