Jurkūnas Justinas

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Justino Jurkūno kapas Paparčių kapinėse. 2003 m. R. Gustaičio nuotr.

Jurkūnas Justinas (1877 m. Šeiniūnų k., Gelvonų valsč., Ukmergės apskr. – 1937 m. Paparčiuose, palaidotas Paparčių kapinėse) - kunigas, Paparčių klebonas.

Gimė Bagaslaviškio parapijoje, Šeiniūnų kaime, garsioje Jurkūnų giminėje. Iš jos buvo kilęs žinomas vyras Ignas Šeinius (tikroji pavardė Jurkūnas) (1889-1959) - politikas, diplomatas, istorikas ir rašytojas.

Baigęs Ukmergėje 4 klases, Justas, jau turėdamas 23 metus, 1901m. įstojo į Peterburgo kunigų seminariją. Kunigu įšventintas 1905 metais. Neblogai mokėjo latviškai, buvo vikaru Liucine ir Kraslavoje, bet vis svajojo apie platųjį Sibirą. Todėl ilgą laiką darbavosi Vladimire, Tomske ir Novonikolajevske. Jo veiklą Sibire aprašė Milžinas nekrologe (Ūkininkas, 1937, Nr. 17). Po rusų revoliucijos grįžusiam į Lietuvą kun. J. Jurkūnui vysk. Juozapas Kukta pavedė suorganizuoti naują Zibalų parapiją. Jis tai atliko. Paskui prašė pastatyti bažnyčią Pusnėje. Čia jis pats dirbo pasiratojęs rankoves, ir bažnyčia buvo pastatyta. Vėliau vikaravo Pivašiūnuose, Kietaviškėse ir Žasliuose. Į gyvenimo pabaigą, 1928 m., buvo paskirtas Paparčių klebonu. Papartiškiai globojo jį ir, esant reikalui, užtardavo dekanate ir kurijoje. Čia klebonu buvo iki 1934 metų.

Nekrologas

“Paparčiai. Birželio 12 d. būrys palydėjo į amžino poilsio vietą didelį šaulių mylėtoją kun. Justiną Jurkūną. Velionis gimė 1877 m. Ukmergės apskr., Gelvonų v., Šeiniūnų km., neturtingoj ūkininkų šeimoj. Tėvai kaip geri katalikai, ir savo sūnelį išleido į kunigus. Įšventintas į kunigus tuojau skiriamas į Latviją, o po kiek laiko siunčiamas į tolimąjį Sibirą, ir čia praleidžia apie 15 m. Sibire susitinka su lietuviais knygnešiais – tremtiniais, šelpia juos ir ne vienam išsirūpina leidimą grįžti į tėvynę. Po didžiosios Rusų revoliucijos J. Jurkūnas kaip lietuvis ir kunigas suimamas ir kalinamas kelis metus rusų kalėjimuose. 1920 m. Lietuvos vyriausybė pasikeičia kaliniais, rusai, kaip pavojingą asmenį, J. Jurkūną su kitais kaliniais išsiunčia į Lietuvą.

Grįžęs į Lietuvą, kun. J. Jurkūnas griebiasi dar didesnio darbo: stato bažnyčias ir viską taiso, kas per D. karą buvo sugriauta. Atsikėlęs į Paparčius, įgauna tarp žmonių didelį pasitikėjimą, padeda organizacijoms susitvarkyti, ypač palankumo daug parodė šauliams. Palydėti į amžinojo poilsio vietą susirinko tūkstantinė žmonių minia, šauliai, pavasarininkai, jaunieji ūkininkai ir kt. Paskutinį atsisveikinimo žodį tarė kunigai: Švogžlys-Milžinas, Cijūnaitis ir vietos mok. Gudelis, nušviesdami didelius velionies darbus. Tebūnie Tau, brangus kunige Jurkūnai, lengva Lietuvos žemelė, kurią tu taip mylėjai.“

Literatūra

  • Edm. Per. Paparčiai (Iš šaulių gyvenimo) // Trimitas. – 1937 liepos 8, Nr. 27. – P. 640, 641.
  • Kiškis S. Kristaus pašauktieji. - Kaišiadorys: Kaišiadorių vyskupijos kurijos leidykla, 1996. - P. 61.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos