Kaišiadorių dvaro sodyba

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kaišiadorių dvaro ponų namas. 2008 m. R. Gustaičio nuotr.
Kaišiadorių dvaro ponų namas. 2008 m. R. Gustaičio nuotr.
Kaišiadorių dvaro sodybos tvenkinys. 2008 m. R. Gustaičio nuotr.

Kaišiadorių dvaro sodyba yra Gudienos kaime. Dvaras buvo išsidėstęs dabartinėse Kaišiadorių apylinkės ir Žiežmarių apylinkės seniūnijose.

Vietovardžio kilmė

Ten, kur dabar stovi buvusio Kaišiadorių dvaro pastatai, jau 1531 m. buvo totoriams priklausęs dvaras. 1565 m. liepos 30 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pašauktinių sąraše minimas šiose vietose gyvenęs ir žemės turėjęs totorius Chašaidaras. Šio totoriaus vardu vėliau imtas vadinti jam priklausęs dvaras. Asmenvardis Chašaidaras yra samplaikinis darinys iš dviejų arabiškų vardų Hadži (Chadži) – „piligrimas į Meką“ ir Haidar „liūtas“. 1590 m. pirmas žinomas gyvenvietės vardo paminėjimas, kai buvo paminėta gyvenvietė Košeidarova.

Istorija

1784 m. Žiežmarių parapijos gyvenviečių sąraše įrašyti totoriui Azulevičiui priklausantys Kaišiadorys – palivarkas ir kaimas. Tarp 1784-1795 m. Kaišiadorių palivarkas (dvaras) atiteko Romerių giminei ir tapo Vladikiškių dvarui priklausančiu palivaku, nes 1795 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų surašymo medžiagoje minimas Kotrynai Romerienei priklausęs Kaišiadorių palivarkas su 1 sodyba, 5 gyventojais ir 9 tarnais bei Kaišiadorių kaimas su 3 sodybomis, ir 23 gyventojais. XIX a. viduryje Kaišiadorių palivarkas buvo atskirtas nuo Vladikiškių dvaro ir vėl tapo atskiru dvaru. Kaišiadorys atiteko Ričardui Teofiliui Romeriui (1828-1876). Kurį laiką jis tarnavo Rusijos kariuomenės husarų pulke. Kaip manoma, dvarą jis galėjo paveldėti apie 1850-1856 m. Vladikiškes ėmė valdyti jo brolis Boleslovas. Po R. T. Romerio mirties dalį Kaišiadorių dvaro paveldėjo jo sūnus Eugenijus (gimęs 1852 m.), kita dalis atiteko dukrai Vandai, ištekėjusiai už Ričardo Sycianko. Taip dvaras buvo padalintas į dvi dalis. 1885 m. dvaras už skolas buvo užstatytas Vilniaus žemės bankui. Tais metais mirė E. Romeris. Jo turėtą dvaro dalį paveldėjo žmona Marija Romerienė. Skola buvo pasidalinta. 1885 m. Kaišiadorių dvarą sudarė tinkuotas ponų namas, virtuvė, oficina ir darbininkų namas. Tarp M. Romerienės ir V. Sycianko būta didelių nesutarimų dėl palikimo, kadangi E. Romerio testamente nebuvo nurodyta, kuriai paveldėtojai kas priklauso. Galiausiai 1890 m. dvaras buvo perdalintas. V. Sycianko atiteko beveik visas Kaišiadorių dvaras, M. Romerienei – dalis Kriaučiškių palivarko. Naujoji savininkė nuolat gyveno Vilniuje, dvarą dalimis nuomodavo. Dalį pardavė. Deja, likęs dvaras buvo nugyventas ir 1905 m. parduotas Justinui Strumilai, tuo metu jau valdžiusiam ir Žiežmarių dvarą. 1925-1926 m. J. Strumilai priklausęs dvaras su 319,19 ha žemės buvo išdalintas, jam paliktas 80,03 dvaro centras su pastatais. J. Strumila dvarą ne tik atstatė, bet ir tapo pasiturinčiu ūkininku. Prieš 1940 m. pastatytas naujas mūrinis gyvenamasis namas. 1940 m. buvo net 17 dvaro pastatų. Tais metais sovietų valdžia dvarą nacionalizavo, jo žemėje įkūrė Kaišiadorių tarybinį ūkį.

Literatūra

  • Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. – Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2001. – P. 26-27.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos