Kaišiadorių kapinės

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kaišiadorių kapinės (klaidingai pavadintos Miežonių kapais (mogiły Mizanskie) 1826 m. plane. LVIA.
Iš tašyto akmens luitų sudėlioti laipteliai greičiausiai yra paimti iš suardyto laidojimo rūsio. R. Gustaičio nuotr.
Kaišiadorių miesto kapinių planas, sudarytas 1913 m. Kaišiadorių vyskupijos archyvas.
Seniausias išlikęs antkapis su 1880 m. palaidojimo data. R. Gustaičio nuotr. 2001 m.
Statomas naujas antkapis ant Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorio Jono Samasionkos kapo. O. Lukoševičiaus nuotr.
Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorių kapai. 2011 m. R. Gustaičio nuotr.
Laidotuvės Kaišiadorių kapinėse. XX a. 4 dešimtmetis. LCVA Fotodokumentų skyrius.
Partizanų koplyčia. R. Gustaičio nuotr. 2001 m.
Kalvių]] ir Vilūnų žuvusių ir Kaišiadorių kapinėse 1990 m. spalio 6 d. perlaidotų partizanų pavardės (vienas nenustatytas) yra iškaltos ant granitinio kubo Partizanų koplyčioje. R. Gustaičio nuotr. 2008 m.
Partizanų koplyčios vitražai 1998 m. sukurti Kazio Morkūno (kilusio iš Žiežmarių). R. Gustaičio nuotr.
Laidotuvės. XX a. 7 dešimtmetis. B. Uždravio nuotr. KšM.
Skulptoriaus Romano Kazlausko sukurtas antkapinis paminklas (fragmentas) šiose kapinėse palaidotiems artimiesiems. 2011 m. R. Gustaičio nuotr.

Kaišiadorių kapinės yra šiaurės rytiniame Kaišiadorių pakraštyje, abipus Gudienos-Kiemelių kelio, greta Vilniaus-Kauno geležinkelio.

Turinys

Kapinių istorija

Kaišiadorių kapinės pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minimos 1826 m., kai buvo pažymėtos Žiežmarių klebonijai priklausiusių Bartaičių ir Jatkonių kaimų ir jų apylinkių plane. Toje vietoje, kur šiandien stovi Partizanų koplyčia, pažymėtas „senas totorių kapas“. Buvo pažymėtos ir „totorių kapinės“ – tarp geležinkelio pylimo ir Instituto II tvenkinio; šiandien ta aukštumėlė užsodinta pušaitėmis ir kapinių žymių jau nelikę.

Minėtosios totorių kapinės rašytiniuose šaltiniuose minimos dar nuo seniau – 1682 m. rašytu testamentu Verdasavos dvaro savininkas Jachja Chašaidarovičius nurodė jį palaidoti kapinėse Verdasavos lauke pagal jo tikėjimo (t. y. musulmonų) papročius. Verdasavos dvaro pastatai buvo ant Verdasos upelio (kurį užtvenkus įkurti Instituto I ir II tvenkiniai) kranto – maždaug ten, kur ir šiandien stovi buvusio Kaišiadorių dvaro gyvenamasis pastatas. Greičiausiai šios kapinės ir turėtos omeny, kai 1782 m. sudarytame Žiežmarių parapijos aprašyme minimos parapijoje buvusios apleisto totorių kapinės.

Kaišiadorių kapinės buvo įkurtos aukštumėlėje. Vienoje pusėje tekėjo Verdasos upelis, už kurio stovėjo nuo senų laikų totoriams (vėliau – Romeriams ir Strumiloms) priklausęs dvaras, iš kitų pusių juosė pelkės. Tam, kad aplenkti didelį pelkėtą slėnį, per kurį tekėjo Lomena, geležinkelis ties Kaišiadorių kapinėmis, važiuojant iš Vilniaus, daro posūkį dešinėn.

Šiuo metu seniausias išlikęs antkapinis paminklas pastatytas Andriui Aleknavičiui, mirusiam 1880 metais. XIX a. šiose kapinėse buvo laidojami Kaišiadorių dvarininkai Romeriai. Šios giminės genealoginiame medyje nurodyta, kad čia 1876 m. palaidotas Ričardas Teofilis Romeris, jo duktė Amelija ir greičiausiai jo žmona Kazimiera iš Kostrovickių, mirusi 1867 m. Jų kapavietės nėra žinomos, tačiau kapinėse galima rasti pasiturinčių žmonių palaidojimų pėdsakų iš senų laikų.

Naujųjų kapinių keliose vietose žemės paviršiuje rausvo ir pilko granito stačiakampio ir kubo formų šlifuoti luitai. Tai galėtų būti laidojimo rūsių liekanos. Vieno kaišiadoriečio teigimu, 1996 m. kasant mirusiajam kapo duobę, buvo rasta plytomis išmūryta duobė. Joje velionis ir buvo palaidotas. Visai šalia minėtos vietos žemės paviršiuje matosi du rausvo granito šlifuoti luitai, įleisti į žemę. Vieno ilgis 64 cm, kito – 48 cm. Jų plotis neaiškus, nes toliau jie tęsiasi po žeme. Ant jų viršaus matyti mūrijimo (cemento) žymės.

Kitoje vietoje matyti iš senų granitinių kubo formos luitų sudėlioti laipteliai – greičiausiai jie yra paimti irgi iš suardyto laidojimo rūsio.

Elenos Žebrauskaitės liudijimu, kad senosiose kapinėse prieš karą stovėjo pilko akmens paminklai bei moters statula iš balto akmens, su užrašais lenkų ir rusų kalbomis. „Keliolika plokščių įleistos į žemę, apie 7-10 metrų plote, 1-1,5 m aukščio. Stulpai, sujungti vyro rankos storumo grandinėmis. Neprižiūrimi. Apaugo žole“. Toliau seka mums svarbus pastebėjimas, kad panašių antkapių yra Mažųjų Vladikiškių kapinėse, kur palaidoti dvarininkų Romerių palikuonys.

1907 m. Kaišiadorių parapijos klebonas Valerijonas Goliakas pradėjo rūpintis naujų kapinių Kaišiadoryse atidarymu, nes senosios jau buvo per ankštos, be to, netiko dėl kitų sumetimų. 1908 m. rašytame pranešime Vilniaus vyskupijos vyresnybei rašė, kodėl Kaišiadorims reikalingos naujos kapinės.

Anot jo, esamos kapinės perpildytos mirusiųjų. Kaip jam pavyko sužinoti, laidojant mirusiuosius duobė būdavo iškasama toje vietoje, kur prieš du – tris mėnesius jau kažkas buvo palaidotas. Ant karsto pastatydavo naują karstą ir vėl užkasdavo. Apie senų kapinių išplėtimą negali būti ir kalbos, nes už jų tvoros plyti pelkė. Be to, senose kapinėse, sekant katalikų bažnyčios kanonais, laidoti katalikų negalima, nes jose buvo laidojami įvairių tikėjimų žmonės, netgi ir savižudžiai. Pranešime nurodė, kad žemės sklypą naujų kapinių atidarymui duos dvarininkas Justinas Strumila.

Vilniaus gubernijos valdyba 1908 m. vėlyvą rudenį senąsias kapines uždarė, o naujas kapines leido atidaryti dvarininko Justino Strumilos dovanotame žemės sklype (kurio vertė buvo apie 100 rublių). Buvo nurodyta, kad ir senos, ir naujos kapinės turi būti deramai aptvertos – nesvarbu, ar tvora, ar žemių pylimu bei tinkamai prižiūrimos. 1909 m. kunigas Jurgis Murnikas naująsias kapines iškilmingai pašventino. Kapinės buvo aptvertos medine tvora, kuri 1915 m. buvo sudeginta į Kaišiadoris įžengusių kaizerinės Vokietijos kareivių.

Pirmojo pasaulinio karo laikais per Kaišiadorių apylinkes praeidavo nedidelės bėglių grupės iš priverstinio darbo stovyklų ir iš Vokietijos – rusų karo belaisviai. Ypatingi vokiečių kariuomenės daliniai gaudė bėglius, besislapstančius miškuose ar suradusius prieglobstį pas vietos gyventojus. Iš Beištrakių kaimo gyventojo Simono Geronaičio rašyto dienoraščio matyti, kad 1917 m. liepos 29 d., sekmadienį, vokiečių žandarai Kaišiadoryse sušaudė du rusų karo belaisvius. Tų laikų amžininkas prisiminė apie rusų karo belaisvio J. Lavrovo sušaudymą. Gyventojams buvo pranešta egzekucijos vykdymo vieta ir laikas. Į sušaudymo vietą susirinko daug gyventojų. Kelių sušaudytųjų kapai, tame tarpe ir J. Lavrovo, buvo išlikę Kaišiadorių kapinių patvoryje, nes pačiose kapinėse bėglių laidoti neleisdavo. Ilgą laiką šie kapai buvo nelegaliai prižiūrimi. Pirmojo pasaulinio karo metu prie Kaišiadorių kapinių buvo palaidota 13 žuvusių karių, o prie stačiatikių cerkvės (ji stovėjo ten, kur šiandien yra autobusų stotis) – 28 kariai. Šiandien nėra likę nei vieno Pirmojo pasaulinio karo žuvusių kareivio kapo.

Kaišiadorių kapinėse buvo palaidota 16 Nepriklausomybės kovų savanorių, per kelerių metų laikotarpį (1919-1922) žuvusių kovose ar dėl nelaimingų atsitikimų, mirę nuo ligų ar žaizdų. Kadangi jie buvo laidojami ne vienu metu, todėl jų kapavietės buvo išsidėsčiusios po vieną ar po keletą įvairiose kapinių vietose. Ant jų kapų pradžioje buvo pastatyti mediniai kryžiai. Po kurio laiko kapus imtasi tvarkyti, pastatant ant jų savanorių kapų skiriamuosius ženklus – skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus 1927 m. sukurtus betoninius kryželius, apvestus saulės spinduliais Netrukus visose Lietuvos kapinėse ant savanorių kapų imti statyti tokie vienodi kryželiai. Jie buvo pastatyti ir Kaišiadorių kapinėse. 1929 m. gruodžio mėnesį Karių kapams tvarkyti komisija Trakų apskrityje sutvarkė karių kapus, tame tarpe ir Kaišiadorių kapinėse, kur buvo pastatyti antkapiniai paminklai ant 12 savanorių kapų.

Kur dingo dar 4 savanorių kapai – nežinoma, greičiausiai jie jau tuomet nebuvo surasti. Tarpukariu šie kapai buvo nuolat prižiūrimi. 1933 m. spaudoje buvo išvardinti Kaišiadorių šauliai, tvarkę čia palaidotų savanorių kapus: Stapulionis, Dūdavičius, Daukšienė, Tamaravičienė, Marma, Domentavičius, Stankūnas ir Pabrinkis. 1934 m. prie savanorių kapų vyko vasario 16-osios minėjimas, Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomoje tą dieną darytoje fotografijoje matyti kapinėse stovintys įvairaus amžiaus žmonės su vėliavomis, tarp jų ir Trakų apskrities Karo komendantas pulkininkas leitenantas Vladas Žutautas.

Senus betoninius antkapius maždaug 2000 m. pakeitus naujais akmeniniais, vienas senasis antkapis – kapitono Jono Samasionkos – paimtas saugojimui į Kaišiadorių muziejų. Deja, šiandien kapinėse naujais antkapiniais paminklais paženklinti ne visų čia palaidotų savanorių kapai. Štai nėra žinomas eilinio Stasio Leskausko kapas, kurio antkapis nežinomu būdu atsidūrė kitoje geležinkelio pusėje tekančiame Verdasos upelyje.

1933 m. balandžio mėn., būdamas 77 metų amžiaus, mirė Kaišiadorių dvaro savininkas Justinas Strumila. Buvo pašarvotas savo dvare. Į laidotuves suvažiavo daug ponų iš kitų dvarų, atvažiavo žydų, su kuriais J. Strumila gyvas būdamas draugavo. Jo palaikus su keturiais arkliais nuvežė į Kaišiadorių katedrą. Iš bažnyčios į kapus poną lydėjo daug žmonių, taip pat kunigas Alfonsas Varnas. Kapinių priekyje (įkurtos jo dovanotame sklype) buvo iškasta duobė ir išmūryta plytomis. „Duobė numirėliui buvo paruošta kaip duonkepis“, – prisiminė vienas jo dvaro kumečių Į tokią duobę įdėjo karstą su Justino Strumilos palaikais. Tais pačiais 1933 m. prieš pat šv. Kalėdas J. Strumilos palaikai iš Kaišiadorių kapinių buvo išimti ir išvežti į Lenkiją. Šią istoriją yra papasakojęs buvęs Kaišiadorių dvaro kumetys Antanas Pranskevičius.

Sovietmetis kapinių istorijoje paliko savo žymę. Jose buvo pastatytas aukuras, ant kurio lapkričio 1 d. degdavo ugnis, o per kapinėse įrengtus garsiakalbius sklisdavo gedulinga muzika, žodžiai apie amžinybę ir eilėraščių posmai. Tai sovietinė valdžia bandydavo į savo rankas perimti lapkričio 1 d. švenčiamą Visų Šventųjų dieną, savaip ją pavadindami Mirusių pagerbimo diena.

Partizanų koplyčia

Miesto kapinių centre pastatyta koplyčia 1944-1953 m. Didžiosios Kovos apygardos partizanų atminimui. Netoli kapinių esančio Kaišiadorėlių kaime (ties žydų kapais), žvyro duobėse buvo užkasti 1947 m. kovo 3 d. Babiliaus sodyboje kaime tarp Kalvių ir Vilūnų žuvę devyni partizanai – Albinas Ašmena, Jonas Aukščiūnas (slapyvardis Drugelis), Pranas Grušelionis (slapyvardis Klajūnas), Pranas Gudzinskas (slapyvardis Vanagas), Stasys Kuzinevičius (slapyvardis Kukalis), Pranas Praškevičius (slapyvardis Lokys), Albinas Zavistanavičius-Pikuolis, Vanagas ir Juozas Žitkus (slapyvardis Žvaigždutė), nežinomas partizanas (slapyvardis Žalgiris). Žuvusių partizanų palaikai 1990 m. spalio 6 d. buvo rasti ir palaidoti naujosiose kapinės. Teigiama, kad čia užkastas ir Pranas Petkevičius (slapyvardis Kariūnas), Didžiosios Kovos apygardos Žalio Velnio rinktinės bataliono vadas, partizanų būrio vadas, žuvęs 1945 m. lapkričio 19 d. (kitur – rugsėjo 19 d.) Livintų kaime. Matyt, šioje vietoje užkasta ir daugiau žuvusių partizanų, tačiau apie juos duomenų nėra. Visų čia užkastų laisvės kovotojų atminimui 1995 m. pastatytas tautodailininko A. Šalkausko sukurtas kryžius.

Pirmiausia 1990 m. spalio 6 d. kapinėse buvo palaidoti jau minėtose Kaišiadorėlių kaimo žvyrduobėse rastų partizanų palaikai. 1991 m. rugpjūčio 17 d. šalia palaidoti 1947 m. vasario 4 d. Krasnasėlio kaime žuvusių ir užkastų Žiežmarių žydų kapinėse, 8 žuvusių partizanų palaikai.

Vėliau pradėta įgyvendinti idėja šioje vietoje pastatyti paminklą visiems partizanams, gimusiems, gyvenusiems, kovojusiems ir žuvusiems Kaišiadorių rajone. Koplyčią, kurios statyba prasidėjo 1993 m., suprojektavo kaišiadorietis architektas Stasys Petrauskas. Skulptūras sukūrė Audronė Skarbaliūtė iš Pravieniškių, vitražus – kraštietis, nuo Žiežmarių kilęs profesorius Kazys Morkūnas. 1998 m. rugpjūčio 23 d. koplyčią pašventino buvęs politinis kalinys, Kaišiadorių vyskupijos kancleris, prelatas Jonas Jonys. Juodo granito plokštėse, įmontuotose koplyčios sienose, įrašytos 358 partizanų pavardės.

Palaidotieji Kaišiadorių kapinėse

Vytautas Balčiūnas (1950-1999) – kultūros darbuotojas, Kaišiadorių muzikos mokyklos vadovas, pedagogas.

Jonas Blaževičius – pokario metais pirmasis Kaišiadorių apskrities sporto komiteto pirmininkas.

Jonas Blaževičius (1955-2004) – Pataisos reikalų valdybos prie Lietuvos respublikos vidaus reikalų ministerijos direktorius. Vėliau vadovavo Pataisos reikalų departamentui prie LR Vidaus reklaų ministerijos, Kalėjimų deparatmentui prie LR Teisingumo ministerijos.

Nikolajus Bodisko (1841-1897) ir jo žmona Jelizaveta Bodisko (1846-1910) – Kaišiadorių geležinkelio stoties bufeto savininkai.

Ričardas Darškus (1927-1991) – inžinierius hidrotechnikas.

Albinas Dzimidavičius (1943-1999) – akordeonistas, pedagogas, fotomenininkas.

Ignas Gelombickas (1899-1984) – gydytojas ginekologas.

Romualdas Gilys – LSSR liaudies meno draugijos Kaišiadorių sekcijos pirmininkas, Kino direktorius.

Vincas Gintautas (1894-1966) – tarpukario Kaišiadorių siuvėjas.

Vaclovas Giržadas (1961-1993) – pedagogas, vienas iš Sąjūdžio organizatorių Kaišiadoryse.

Vincentas Jakševičius (1873-1936) – skulptorius, bažnyčių (tame tarpe ir Kaišiadorių katedros dekoratorius. Kapas neišlikęs.

Marytė Jonikaitė (1921-2001) – tremtinė, prisiminimų apie tremtį autorė.

Petras JunevičiusKaišiadorių geležinkelio stoties elektrinės darbuotojas, bolševikų nužudytas Bartaičių kaime 1941 m. birželio 25 d.

Domas Kalvelis (1900-1944) – pedagogas, Kaišiadorių gimnazijos direktorius. Šalia palaidota jo žmona pedagogė Irena Kalvelienė, duktė muzikė Aldona Žiūraitienė (1939-2001), uošvis vargonininkas, pedagogas Vladislovas Kaveckas, jo žmona Kleopatra Kaveckienė (Milevičiūtė), dar viena duktė Adelė Vozbutienė.

Bronius Krulikauskas – sportininkas, SSSR sporto meistras. Buvo vienas geriausių Sovietų Sąjungos kaimo jaunimo dviratininkų.

Žygimantas Lakavičius – bėgikas, Lietuvos rinktinės narys.

Jonas Laurinavičius – knygnešys, jo duktė Jadvyga Laurinavičiūtė – pedagogė, bibliotekininkė, vertėja.

Vincas Lozoraitis (1925-1999) – buvęs Sibiro tremtinys, ilgametis Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kaišiadorių skyriaus pirmininkas, memuaristas, kraštotyrininkas.

Vanda Lukenskaitė (1923-1992) – žurnalistė. Gimė Plentinės viensėdyje, Gegužinės parapijoje.

Zigmas Navasaitis (1904-1953) – agronomas. Jo žmona Leonarda Navasaitienė (1907-1999) – ilgametė Kaišiadorių vidurinės mokyklos mokytoja.

Ričardas Teofilis Romeris (1828-1876) – Kaišiadorių dvaro savininkas, jo duktė Amelija. Abiejų kapai neišlikę.

Adelė Stasiūnienė (Przeorskaitė) (1884-1924). Pirmoji Trakų apskrities viršininko Broniaus Stasiūno (1887-1946) žmona.

Bernardas Steponavičius (slapyvardis Milžinas) (1920-1994) – Didžiosios Kovos partizanų apygardos „A“ rinktinės štabo viršininkas, politinis kalinys.

Pedagogai Kazys Šemežys (1899-1964), jo žmona Justina Šemežienė (1899-2003). Šalia palaidoti abu jų sūnūs.

Tkačenka Vasilijus – tarpukario Kaišiadorių verslininkas.

Benjaminas Uždravis – Kaišiadorių rajoninio laikraščio žurnalistas, fotografas.

Regina Vilkevičienė (Paškauskaitė) (1929-1986) – atsiminimų apie pokario metus Kaišiadorių apylinkėse, jų šeimos tremtį autorė.

Aleksandras Zapkus (1916-1946) – Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininkas, partizanas, pedagogas.

Juozas Žukauskas (1893-1934) – policijos pareigūnas.

Algimantas Žvirblis (1930-1995) – pedagogas, plaukimo treneris.


Vida Gaižauskaitė, Vytautas Lazauskas – žuvę per Žaslių geležinkelio avariją.

Stasys Antanaitis, Antanas Vėlius, Juozas Makarevičius, Vincas Pauža, Edvardas (Eduardas) Pivoras, Jonas Samasionka, Bronius Slivinskas – Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoriai.

Taip pat kapinėse palaidoti: LR užsienio reikalų ministro Antano Valionio tėvas, dirbęs geležinkelio tarnyboje, Antanas Valionis (1920-1995), LR prezidento, Ministro pirmininko Algirdo Mykolo Brazausko tėvai Kazimieras ir Sofija Brazauskai ir sesuo Regina Jurkonienė, Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Akto signataro, filosofo Broniaus Genzelio tėvai Kostas Genzelis ir Juzefa.

Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorio Stasio Leskausko antkapis, ištrauktas iš Verdasos upelio (kitoje geležinkelio pusėje). R. Gustaičio nuotr. 2001 m.

Neišlikę Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorių kapai

Jonas Dėmaitis – Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris, artilerijos pulko eilinis. Žuvo 1920 m.

Tadas Domarkas – Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris, Kaišiadorių miesto ir apskrities karo komendantūros eilinis. Žuvo 1919 m. liepos 9 d.

Stasys Leskauskas – Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris, VII pėstininkų pulko eilinis. Žuvo 1922 m. kovo 3 d.

Jonas Mockus – Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris, nežinomos kariuomenės dalies eilinis. Žuvo 1920 m.

J. Olšauskas – Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris, III artilerijos pulko karo valdininkas. Žuvo 1922 m. lapkričio 29 d.

Petras Padkamaris – Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris, IV pėstininkų pulko eilinis. Iš Panevėžio apskrities, Naujamiesčio valsčiaus. Žuvo 1920 m.

Povilas Rupeika – Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris, VIII pėstininkų pulko eilinis. Iš Telšių apskrities, Plungės valsčiaus. Žuvo 1920 m. gegužės 21 d.

Zenonas Valančius – Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris, IV pėstininkų pulko eilinis. Žuvo 1920 m. sausio 9 d.

Galerija

Šaltiniai

  • Kaišiadorių muziejaus archyvas. Buvusio Kaišiadorių dvaro kumečio Antano Pranskevičiaus (1912-1972) prisiminimai. Užrašė L. Bukauskas.
  • Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyvas. Naujų Romos katalikų kapinių atidarymo prie Kaišiadorių miestelio byla. 1907 m. lapkričio 29 d. – 1913 m. rugpjūčio 20 d.;
  • Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyvas. B. 6. Kapinės. Atskiri klausimai;
  • Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyvas. Kaišiadorių klebono kunigo Alfonso Varno laiškas Vilniaus vyskupijos valdytojui. Rašytas Kaišiadoryse 1915 m. rugsėjo 23 d. – spalio 6 d.;

Literatūra

  • Atsimenantys Kaišiadorys: atsiminimų rinkinys / sudarė M. Marcevičienė. – Kaišiadorys, 2007.
  • Jonavos krašto žmonės. – Jonava, 2000;
  • Kaišiadorių kalendorius. 2004 metai / sudarė ir parengė Ona Tomkuvienė. – Kaišiadorys, 2003;
  • Laurinavičius J. Kaišiadorių krašto žmonės: 100 biografijų. – Kaišiadorys, 2002;
  • Laurinavičius J. Tremtiniai. III rinkinys. – Kaišiadorys, 1991;
  • Lietuvos karių, partizanų ir šaulių kapai. Atlasas. 1919-1940 / sudarė E. Ivaškevičius. – Vilnius, 2003;
  • Lozoraitis V. Kaišiadoriečių kančių keliai. – Kaišiadorys, 1999.
  • Ruseckas P. Savanorių žygiai. T. 1. – Vilnius, 1991;
  • Ruzgas A. Jonavos krašto knygnešys // Voruta. – 1994 rugpjūtis, nr. 29-30;
  • Šadevičius Š. Už Tarybų valdžią // Į komunizmą. – 1967 rugpjūčio 29;
  • Trimonienė R. Didžiosios Kovos partizanų apygarda // Genocidas ir rezistencija. Nr 2 (12). – Vilnius, 2002;
  • Žmonės patys užstatė savus // Į komunizmą. – 1971 gegužės 29;
  • Czarniecji K. Monografia Römerow herbu Scipio. Wras z tablicą genealogiczna i zapiskami biograficznemi wybytniejszyc czlonkow teijze rodziny. – Przemysl, 1880.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos