Kaišiadorių savivaldos diena (1918 m. lapkričio 23 d.)

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Ilgoji gatvė Kaišiadoryse. Pirmojo pasaulinio karo metų atvirukas. Kaišiadorių muziejus.
Atvirukas „Kaišedorys po bolševikų užėmimo. Nufotografuota iš lietuvių orlaivio“. 1919 m. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Retų knygų ir rankraščių skyrius.
4-ojo pėstininkų pulko šventė. Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona (sėdi šeštas iš kairės), jo dešinėje – Valstybės Tarybos pirmininkas Stasys Šilingas, kairėje – Kariuomenės vadas, generolas Pranas Liatukas. Trečias iš kairės sėdi 4-ojo pulko vadas Jonas Variakojis. Kaišiadorys, 1920 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Fotodokumentų skyrius.
Lietuvos kariuomenės kariai grįžta iš pratybų. Žiežmariai, 1921 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Fotodokumentų skyrius.

Kaišiadorių savivaldos diena (1918 m. lapkričio 23 d.)

Turinys

Istorinės aplinkybės

Kaip ir visoje Lietuvoje kaišiadoriečiai savivaldos institucijas kūrė paraginti besikuriančios Lietuvos vyriausybės. Pagrindinė aplinkybė tarptautinė – 1918 m. lapkričio 11 d. pasibaigęs Pirmasis pasaulinis karas ir Vokietijos kapituliacija (vokiečių administracija tuo metu tebekontroliavo Lietuvos teritoriją, o vasario 16 d. paskelbtasis Nepriklausomybės aktas tebuvo tik deklaracija, kuri tuo laiku dar neturėjo realių pasekmių). Antras svarbus dalykas – tą pačią dieną (t. y. lapkričio 11) sukurta pirmoji Lietuvos vyriausybė, kuri taip pat tą pačią dieną paskelbė atsišaukimą į gyventojus imti visą vietinę valdžią į savo rankas. Tos naujos Lietuvos tiek ir tebuvo, kiek susikūrę vietos komitetai sugebėjo valdyti situaciją – išlaikyti kelis milicininkus, padėti badaujantiems, drausti medienos vogimą iš miško... Na o trečias nuopelnas galėtų būti priskirtas ir patiems kaišiadoriečiams, kad vietoje atsirado pakankamai iniciatyvių, patriotiškai nusiteikusių ir išsilavinusių žmonių. Neatsitiktinai Kaišiadorių komiteto kūrimo iniciatoriumi buvo kun. Alfonsas Varnas – patriotiškų nuostatų žmogus, didelis to meto kaišiadoriečių autoritetas.

Kokie Kaišiadorys buvo tuo laiku? XX amžiaus pradžioje miestelio gyventojų daugumą sudarė geležinkeliečiai - beveik pusę gyventojų (1906 m. iš maždaug 1800 gyventojų - virš 800), o parapijos kaimuose ir dvaruose gyvenantieji vertėsi žemės ūkiu. Tuo laiku miestelio gyventojai sudarė tarsi tris atskiras bendruomenes, kurias pirmiausiai vienijo jų religijos – katalikų, stačiatikių ar judėjų, taip pat tautybės – lietuvių, lenkų, rusų, žydų. Tiesa, katalikai savo ruožtu skaidėsi į lietuvišką arba lenkišką „frakcijas“. Kaišiadoriečiai gyvendami prie geležinkelio stoties greitai nukonkuravo ankstesnį šių apylinkių centrą – Žiežmarius, nes turėjo daugiau galimybių verstis prekyba ir amatais. Nežiūrint neblogų „makroekonominių“ sąlygų kaišiadoriečiai ypač po karo ir šiose apylinkėse vykstant nepriklausomybės kovoms gyveno itin vargingai – visoje apylinkėje tebuvo keli „pilni“ ūkiai. Juk ir bažnyčios statyba be Kaišiadorių dvarininko Strumilos ar Vladikiškių dvaro savininko Romerio būtų sunkiai įsivaizduojama, o šie juk orientavosi į Lenkijos valdžios įsitvirtinimą Lietuvoje. Įdomu, kad valsčių komitetai susikūrė ne tik stambesniuose miesteliuose – Kaišiadoryse, Žiežmariuose, Žasliuose, Kruonyje, Rumšiškėse, bet ir Palomenėje, Paparčiuose bei Darsūniškyje, kurie aprimus politinei situacijai buvo prijungti prie kaimyninių. Didžiausias iš jų buvo Žaslių (apėmė beveik 14 000 gyventojų), o vienas mažiausių – Kaišiadorių (apie 7000).

Rinkimų sistema

Rinkimų sistema tuo metu dar nebuvo susiformavusi, nebuvo nustatyta rinkimų tvarka. Pirmuosiuose rinkimuose balsavimas dažniausiai buvo viešas, renkant rankos pakėlimu. Iškildavo ginčų dėl balsavimo viešumo. Pavyzdžiui, Žiežmariuose lenkai ir vokiečiai siūlė balsuot viešai („kam čia slėptis gerą darbą darant“). Tačiau gyventojai pasiekė, kad balsuojama būtų slaptai („kam čia girtis gerą darbą darant“). Kai kur rinkimai buvo visuotiniai. Pavyzdžiui, Žiežmariuose renkant dalyvavo net virš 1000 žmonių – tai retas aktyvumas visoje Lietuvoje. Kaišiadorių apskrityje tokiuose visuotiniuose rinkimuose išrinkti keturi komitetai, o trys – įgaliotinių susirinkimuose. Pavyzdžiui, Palomenėje „pastatė kandidatus iš kiekvieno sodžiaus“, Aukštadvaryje rinko po delegatą nuo dešimties šeimų. Labiausiai paplitęs balsavimo būdas buvo balsavimas kamuoliukais (arba vietoje jų naudojo žirnius ar pupas) – pastatydavo kiekvienam kandidatui po du butelius (tuščius), į vieną dėjo jei buvo už kandidatą, o į kitą – jei prieš. Semeliškėse, pavyzdžiui, žirnius dėjo į baltą arba juodą butelį. Apie agitacijos metodus daugiau teko girdėti vyresnių žmonių pasakojimuose – norintys skelbti savo idėjas tai darydavo miesteliuose turgaus dienomis pasilipus ant bačkos ar vežimo. Žinome, kad rinkėjai nebuvo abejingi, nes, pavyzdžiui, 1920 m. jų aktyvumas buvo 90 procentų.

Savivaldos kūrėjai ir iniciatoriai

Dauguma žymiųjų to meto žmonių, kuriuos mes žinome iš kitų veiklos sričių, vienaip ar kitaip dalyvavo savivaldybių veikloje. Dalis anų laikų savivaldos pradininkų vėliau pasitraukė iš aktyvios veiklos (neaišku, jie nusivylė ar pavargo), tačiau keletas įsitvirtino politinėje veikloje ir tapo žymiais veikėjais. Pavyzdžiui, pirmasis apskrities viršininkas Bronius Stosiūnas, pradėjęs savo veiklą kaip Semeliškių komiteto iniciatorius, dirbęs Kaišiadoryse nuo 1919 m. per dvidešimtmetį dar dirbo Vilniaus, Panevėžio, Šiaulių, Alytaus, Utenos ir Ukmergės apskričių viršininku, o karo metais atsisakė jam siūlomo vidaus reikalų ministro posto. Jau minėtasis komiteto kūrimo iniciatorius kun. A. Varnas Kaišiadorių valsčiaus ir apskrities komitetuose buvo išrinktas kasininku, tačiau vėliau pasitraukė iš politinės veiklos. Būdinga, kad savivaldos pradžioje kunigai aktyviai dalyvavo ir kituose valsčiuose, nes tuo metu didžiausią įtaką visuomenėje turėjo krikščionių demokratų partija (iki 1926 m.). Komiteto kūrimo Žiežmariuose iniciatorius buvo kun. Juozas Balčiūnas, o Žasliuose kun. Antanas Pakštys, Kruonyje kun. Juozas Vaitiekūnas. Apskrities taryboje revizijos komisijoje dirbo pirmosios lietuviškos Kaišiadorių pradžios mokyklos kūrėjas Jonas Jurkūnas ir t. t. Kartais ir visiškai nežinomi ir paprasti ūkininkai užimdavo įvairias pareigas. Pavyzdžiui, Būtkiemio kaimo ūkininkas Juozas Valasevičius 1918-1919 m. aktyviai dalyvavo kuriant Kalvių valsčių, o 1920 m. tapo Kruonio valsčiaus atstovu apskrities taryboje ir netgi Kaišiadorių apskrities tarybos pirmininku. Buvo žmonių, kurie savo valsčiuose ir seniūnijose tapo politiniais lyderiais ilgiems metams, jais pasitikėjo ir gyventojai ir aukštesnioji valdžia. Netgi specialiųjų tarnybų apžvalgose jie buvo vertinami pozityviai – kaip ištikimi savo valstybei ir darbštūs. Reikia pastebėti kad nedaug veikėjų buvo prolenkiškų, bolševikinių, anarchistinių ar netgi monarchistinių pažiūrų, buvo neraštingi ar netinkamos moralės. Gana tipinis to meto valsčiaus ar seniūnijos veikėjo portretas – vyras, ūkininkas, lietuvis, katalikas, dažniausiai baigęs pradžios mokyklą.

Savivaldos komitetai

Valsčių savivaldybės kūrėsi parapijų komitetų pagrindu, nes bažnyčia tuo laiku buvo ne tik religinis, bet ir visuomeninis centras, o kaime didžiausią įtaką turėjo dvasiškiai ir krikdemų partija. Kaišiadorių apskrityje tik Semeliškėse ir Jiezne buvo įkurti valsčių komitetai, o kitur - parapijų. Kaišiadorių parapijos komitetas buvo sudarytas 1918 m. lapkričio 23 d. pirmiausia klebono kun. Alfonso Varno pastangomis. Rinkimuose dalyvavo apie 600 žmonių, į komitetą išrinkti penki lietuviai ir vienas lenkas. Žiežmariuose maždaug tuo pačiu laiku vykusiuose rinkimuose dalyvavo daugiau negu tūkstantis žmonių, o Palomenėje - apie 90. Šalia parapijos komiteto Kaišiadoryse susikūrė ir bolševikų komitetas, kuriam vadovavo Rusijos revoliucijos dalyviai. Šį komitetą padėjo likviduoti Kaišiadoryse tebebuvę vokiečių kareiviai. Kaišiadoryse taip pat veikė lenkiška karinė organizacija P.O.W. ir „strelcai“, laukiantys Lenkijos kariuomenės. Vokiečiai varžė gyventojų išrinktos savivaldybės veiklą – ne tik valsčiaus, bet ir apskrities. Kairiųjų pažiūrų vokiečių kariai rėmė vietinius bolševikus. Jei partiją laikysime kaip interesų grupę tai kaimyninių šalių interesai Lietuvoje, galima sakyti, reiškėsi žymiai stipriau, negu vietinės dar silpnos partijos. Matyt kaimyninių šalių grėsmė lėmė ir tai, kad partinis susiskaldymas tarp lietuvių išryškėjo vėliau. Valsčių tarybose didžiausia dalį sudarė nepartiniai („bepartyviai“) arba krikdemai, žydų tautybės asmenys priklausė „žydų partijai“, kitų partijų tebuvo pavieniai atvejai.

Apskrities savivaldybė

Kaišiadorys jau Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių administracijos paskelbti apskrities centru. Pokaryje jie palaipsniui perėmė Trakų apskrities centro vaidmenį. 1918 m. gruodžio 6 d. susirinkę parapijų komitetų atstovai išrinko Kaišiadorių apskrities tarybą, kurios pirmininku tapo Kaišiadorių vaistininkas Markūnas, jo padėjėju agronomas iš Juodiškių dvaro Kučinskas, sekretoriumi studentas nuo Darsūniškio Mičiulis, sekretoriaus padėjėju atsargos kapitonas iš Juknonių Šalkauskas, kasininku Kaišiadorių klebonas kun. Varnas, o kasininko padėjėju ūkininkas nuo Vievio Ostraševskis. Kodėl apskrities centru tapo Kaišiadorys? Nes senąjį šio regiono administracinį centrą Trakus kontroliavo Lenkija, o nuo 1920 m. spalio nusistovėjusi laikinoji administracinė linija tarp Lietuvos ir Lenkijos išliko iki 1939 m. Nesutikdama su Vilniaus krašto okupacija Lietuvos vyriausybė Kaišiadoryse laikinai įsikūrusią apskrities administraciją tebevadino Trakų apskritimi. Taigi, kaip Kaunas dėl okupacijos tapo laikinąja Lietuvos sostine, Kaišiadorys tapo apskrities centru. Buvimo apskrities centru dvidešimtmetis turėjo lemiamą reikšmę Kaišiadorių miesto raidai. Politinį Kaišiadorių vaidmenį sustiprino jų tapimas ir vyskupijos centru.

Ar savivaldybės realiai pradėjo veikti jau nuo 1918 m.?

Pirmojo Kruonio valsčiaus viršaičio Kostanto Bačkausko pasirašytas raštas dėl Vilūnų koplyčiai priklausančių žemių. Kruonis, 1919 m. gegužės 20 d. Lietuvos centrinis valstybės archyvas.

Kaišiadorių vokiečiai pasitraukė tik 1919 m. gegužės mėnesį. 1919 metais šiose apylinkėse vyko mūšiai tarp Lietuvos kariuomenės ir Raudonosios armijos, o 1920 m. - su Lenkijos kariuomene. Kaišiadorių viršaitis rašė, kad Kaišiadorių valsčius „vos tik pradėjo veikti nuo 1919 m. vasario 18 d.“ Taigi sąlygos veiklai buvo sunkios tiesiogine to žodžio prasme. O kur dar po Pirmojo pasaulinio karo nualintos Lietuvos ekonominė ir socialinė suirutė, Lenkijos ir Rusijos priešiškos pastangos, savivaldybių neturėjimas jokių išteklių ir nepatyrimas. Pavyzdžiui, Kruonio pirmuoju viršaičiu tapęs Kostantas Bačkauskas veiklos pradžioje valsčiaus administracijos išlaidas apmokėdavo savo lėšomis, nors pats tebuvo ūkininkas. Netgi 1921 m. apskrities viršininkas rašė raštus į sostinę, kad valsčių tarnautojai (tai faktiškai būdavo po tris-keturis žmones kiekviename valsčiuje) negauna atlyginimo jau kelis mėnesius, nors jis ir taip buvo labai mažas. Milicininkai skundėsi, kad iš algos net batų negali nusipirkti. Jau vėliau policininkams skirdavo po 100 Lt arklio išlaikymui (tai buvo vienintelė transporto priemonė). (Paaiškinimas: milicijos terminas naudotas iki 1924 m., vėliau - policija).

Kokias problemas sprendė pirmosios savivaldybės?

Lietuvos vyriausybė ragino imti visą valdžią į savo rankas. Tai reiškia, kad savivaldybės turėjo spręsti ne tik vietinės reikšmės socialinius ar politinius klausimus, bet ir, pavyzdžiui, mokesčių nustatymo ar fronte kovojančių savanorių aprūpinimo problemas, Pagrindinės politinių svarstymų ar sprendimų temos buvo etatai ir algos (kokių reikia būtiniausių pareigybių ir kaip viršaičiams, raštvedžiams, kasininkams, milicininkams atlyginti už darbą), mokesčių nustatymas (apskrities seimelis 1919 m. netgi pareiškė visuotinį papeikimą visiems, kurie nesumokėjo mokesčių, o mokesčių būta ne tik už žemę, bet ir atskirai mokyklų, ligoninės, prieglaudos išlaikymui, o kur dar prievolės patiems taisyti kelius ir tiltus, vežiot pareigūnus, karius ar grįžtančius po karo tremtinius, prievartinis valstybinės paskolos bonų išpirkimas arba prievartinės maisto produktų rekvizicijos...). Kiekvienas valsčius sprendė savo valsčiaus teritorijoje buvusių mokyklų įrengimo, aprūpinimo malkomis, žibalu, mokytojų apgyvendinimo klausimus (dar surinkt mokyklų išlaikymui po 20 skatikų nuo dešimtinės žemės), taip pat kiekviename valsčiuje reikėjo išlaikyt arešto namus su prievaizdu. Be to visi valsčiai turėjo prisidėt prie vaikų prieglaudos, buvusios Žasliuose, su devyniasdešimčia vaikų išlaikymu (pavyzdžiui, buvo nustatyta pyliava nuo kiekvieno valako žemės po gorčių grūdų ir du gorčius bulvių). Nežiūrint to, kad ši vaikų prieglauda buvo ne tik vietos poreikiams, ji buvo atkelta iš Vilniaus. Apskrities ligoninė buvo netoli ŽasliųŠčiukiškių dvaro sodyboje. Darsūniškio valsčius nuolat atsisakinėjo prisidėti prie jos išlaikymo, o 1920 m. ligoninė perkelta į Kaišiadoris ir teko naujai spręsti jų patalpų problemas. Tokie savivaldybių klausimai kaip vokiškų ar kitomis kalbomis parašytų iškabų pakeitimas lietuviškomis, savivaldybių įstaigų aprūpinimas tautinėmis vėliavomis ir naujais antspaudais šiame kontekste atrodo gana lengvi. Sunkiausiais metais ir galėtume laikyti pirmąjį penkmetį. Tad nekeista, kad Kaišiadorių viršaitis Vainilavičius 1919 m. skundėsi gauta bauda už tai, kad valsčiaus seniūnai nesurinko iš gyventojų produktų normos. Tačiau netgi 1921 m. kitas Kaišiadorių viršaitis Jonika skundėsi, kad valsčius tebėra karo zonoje ir jiems tenka didžiausias krūvis aprūpinant transportu kariuomenę, pareigūnus ir kitus (o „priverčiamasis vežėjavimas“ ūkininkui savo vežimu galėjo trukti ir po dvi dienas).

Lygios teisės

1918-ieji buvo moterų lygiateisio dalyvavimo politiniame gyvenime pradžia. Didesnėje dalyje komitetų ir net vėliau išrinktose tarybose dalyvavo vien vyrai. Kai Žiežmariuose renkant komitetą moterų grupė pareiškė, kad ir jos nori dalyvauti rinkimuose vyrai dar bandė protestuoti: „Gana mes nuo jūsų namie prisikenčiam“. Tačiau, pavyzdžiui, Kaišiadoryse moksleivė Leonora Ratkevičaitė ne tik buvo viena iš komiteto kūrimo iniciatorių, bet ir buvo išrinkta komiteto sekretore. Be to moterys vadovavo vaikų prieglaudai, ligoninei. Darsūniškyje renkant komitetą dalyvavo tik 220 rinkėjų – „su moterimis ir vaikais“. Darsūniškiečiai dar bandė piktintis rinkimų rezultatais, nes viršaitį išrinko „tik su keliom bobom ir vaikais ir desetku kvailesnių vyrų“. To meto visuomenės požiūris į lygias galimybes buvo diskriminuojantis. Buvo džiaugiamasi tuo, kad patys lietuviai tuo laiku pirmąkart įgavo savo politines teises. Juk dar prieš keletą metų ir vyrai tik valdantieji nekilnojamąjį turtą turėjo šiokias tokias teises, o dar tebegyveno karta, kuri užaugo baudžiavos laikais. Tačiau požiūris į moteris vis tiek buvo žmoniškesnis, nes, pavyzdžiui, kaimyniniuose Semeliškėse buvo „išrinkti 8 žmonės ir 1 žydas“. Tai rodo, kad naujausių laikų pradžioje visuomenėje tebevyravo prietarai, negatyvus skirstymas į savus ir svetimus. Tačiau laikas ir įvykiai nuo 1918 m. vertė keistis greičiau, negu žmonės patys to norėjo.

Pokyčiai

Per dešimtmetį iš bažnytkaimio ir parapijos centro Kaišiadorys tapo ne tik valsčiaus, bet ir apskrities bei vyskupijos administraciniu centru. Nors simboline savivaldos pradžia laikome jau 1918-tus metus, tačiau žymesni pasikeitimai prasideda tik po dešimtmečio, ypač 1930-ųjų. Pavyzdžiui, maždaug 1927–1930 m. parapijos salėje įrengtas muziejus (sunaikintas 1944 m.), 1930 m. – įvestas privalomas pradinis mokymas ir įsteigtas tankus pradžios mokyklų tinklas, 1933 m. – įkurtas vaikų darželis, 1936 m. – biblioteka, 1937 m. – gimnazija ir t. t. Maždaug 1935 m. mieste mūrinės statybos „bumas“ – pastatyti apskrities savivaldybės rūmai, vyskupijos rūmai, pradinė mokykla. Ypatingi kultūriniai pasikeitimai – viešojoje erdvėje pradėta naudoti lietuvių kalba, suaktyvėjo visuomeninis gyvenimas…

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos