Kaišiadorių vyskupija

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kaišiadorių vyskupijos lokalizacija (užbrūkšniuota) Lietuvos bažnytinėje provincijoje. Iliustracija iš: Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. IX: Juo–Khi. Vilnius, 2006. P. 155.

Kaišiadorių vyskupija – Lietuvos katalikų bažnyčios administracinis teritorinis vienetas. Priklauso Vilniaus metropolijai (nuo 1991 m.). Plotas 6557 km², ~160 000 katalikų. Suskirstyta į 7 dekanatus (Alytaus, Elektrėnų, Kaišiadorių, Merkinės, Molėtų, Stakliškių, Širvintų), 68 parapijos. Dirba >60 kunigų. Kaišiadoryse įsikūrusi kurija, veikia kurijos vadovaujami pastoraciniai centrai – Katechetikos, Šeimos, Jaunimo, Caritas. Aukštadvaryje, Kruonyje, Pivašiūnuose, Širvintose ir Želvoje yra senelių ir vienišų žmonių parapiniai globos namai, Paparčiuose – Šv. Juozapo vaikų namai, Birštone – namai Birštono tulpė, kuriuose kurija ir jos centrai rengia mokymus ir rekolekcijas. Vyskupijoje įsikūrusios 2 moterų vienuolijos (Betliejaus Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir šv. Brunono seserų kongregacija Paparčiuose bei Kristaus Karaliaus merginų diakonų kongregacija Kernavėje), vyskupijos kurijoje ir centruose dirba Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserys. Kaišiadorių vyskupija bendrauja su Magdeburgo vyskupija Vokietijoje (vykdomi bendri katechezės, jaunimo sielovados ir ūkiniai projektai).

Turinys

Istorija

Kaišiadorių vyskupija įsteigta 1926 m. įkūrus Lietuvos bažnytinę provinciją (popiežiaus Pijaus XI bulė Lituanorum gente) iš Vilniaus vyskupijos dalies, likusios Lietuvos pusėje Vilniaus kraštą užėmus Lenkijai, ir Žemaičių vyskupijos dalies. Pirmasis vyskupas – J. Kukta (visi vyskupai ir valdytojai nurodyti žemiau). 1928 m. buvo įsteigta Kaišiadorių vyskupijos katedros kapitula. 1933 m. pastatyti kurijos namai, 1936 m. – katedra (pertvarkyta iš statomos parapinės bažnyčios). 1936 m. įvyko pirmasis sinodas, kuris apibrėžė kunigų pareigas, sakramentų teikimo normas, nustatė bažnyčios materialinių vertybių administravimo tvarką ir kita. 1940–1941 m. sovietų okupacinės valdžios buvo apribota ar sustabdyta bažnyčios institucijų veikla, uždarytos religinės organizacijos ir draugijos, nacionalizuotas jų turtas, mokyklose uždrausta dėstyti tikybą. Prieš kunigus imtasi represijų – kun. V. Mironas buvo ištremtas, 4 vyskupijos kunigai pasitraukė į Vakarus, 7 – V. Balčius, J. Daugėla, A. Juknevičius, M. Lajauskas, V. Mazurkevičius, K. Paulavičius, J. Tutinas – nužudyti besitraukiančios SSRS kariuomenės. Daugelis suvaržymų išliko ir per II pasaulinį karą. 1944 m. į Vakarus pasitraukė 5, 1945–1958 m. buvo suimti ar ištremti 35 kunigai (B. Bulika, J. Jonys, Č. Kavaliauskas, S. Kiškis, J. Matulaitis-Labukas, Z. Neciunskas, M. M. Petkevičius ir kt.). 1946 m. suimtas ir įkalintas vyskupas T. Matulionis. Nacionalizuota daug bažnyčios pastatų, tarp jų – kurijos namai. Sovietų valdžios sprendimu 1949 m. kurija buvo perkelta į Kauną, vėliau – į Vievį. 1978 m. vyskupijos valdytojo J. Andrikonio pastangomis kurija vėl įsikūrė Kaišiadoryse. 1957 m. Birštone vyskupu slapta konsekruotas V. Sladkevičius ir paskirtas Kaišiadorių vyskupo augziliaru, bet sovietų valdžia neleido vyskupams valdyti Kaišiadorių vyskupijos (V. Sladkevičius ištremtas į Nemunėlio Radviliškį, T. Matulionis – į Šeduvą). 1982 m. leista grįžti vyskupui V. Sladkevičiui. Prasidėjus atgimimui 1989 m. pradėtas grąžinti sovietų valdžios nacionalizuotas turtas, leista dėstyti tikybą mokyklose, buvo atkuriamos ir steigiamos naujos bažnyčios institucijos. Kaišiadorių vyskupijoje dirbo žymesni kunigai: T. Brazys, Č. Kavaliauskas, S. Kiškis, J. Mintaučkis. V. Mironas, N. Švogžlys-Milžinas ir kiti. Pagrindinė piligrimystės vieta – Pivašiūnai; bažnyčioje gerbiamas stebuklingas Dievo Motinos Marijos Nuliūdusiųjų Paguodos paveikslas (1988 m. vainikuotas popiežiaus Jono Pauliaus II dovanotomis karūnomis), švenčiami Žolinės atlaidai. Kaišiadorių vyskupijos globėjas – šv. Juozapas .

Kaišiadorių vyskupijos ribos. Iliustracija iš: Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas. Vilnius, 2006. P. 8.

Kaišiadorių vyskupijos vyskupai ir valdytojai

Juozapas Kukta – vyskupas ordinaras (1926–1942 m.)

Juozapas Matulaitis-Labukas – valdytojas (1942–1943 m.)

Teofilius Matulionis – vyskupas ordinaras (1943–1946 ir 1956–1959 m.)

Bernardas Sužiedėlis – valdytojas (1946–1949 m.)

Juozapas Stankevičius – valdytojas (1949–1956 m.)

Juozapas Meidus – valdytojas (1959–1962 m.)

Povilas Bakšys – valdytojas (1962–1973 m.)

Juozapas Andrikonis – valdytojas (1973–1982 m.)

Vincentas Sladkevičius – apaštalinis administratorius (1982–1989 m.)

Juozas Matulaitis – apaštalinis administratorius (1989–1992 m.) ir vyskupas ordinaras (1992–2012 m.)

Jonas Ivanauskas – vyskupas ordinaras (nuo 2012 m.)

Kaišiadorių vyskupijos dekanatai ir parapijos (1926–1999 m.)

Aukštadvario bažnyčia. 2008 m. V. Budvyčio nuotr.

1926 m. įsteigta Kaišiadorių vyskupija buvo suskirstyta į 9 dekanatus:

1. Alytaus; dekanato parapijos: Alovė, Alytus, Butrimonys, Daugai, Dusmenys, Pivašiūnai, Punia, Žilinai.

2. Giedraičių: dekanato parapijos: Dubingiai, Giedraičiai, Kaukliai, Pusnė, Šešuoliai, Želva.

3. Merkinės; dekanato parapijos: Akmuo, Merkinė, Nedzingė, Nemunaitis, Perloja, Ryliškiai, Linkuva (koplyčia), Varėna.

4. Molėtų; dekanato parapijos: Bijutiškis, Inturkė, Joniškis, Molėtai, Skudutiškis, Suginčiai, Videniškiai.

5. Saldutiškio; dekanato parapijos: Kirdeikiai, Kuktiškės, Labanoras, Saldutiškis, Stirniai.

6. Stakliškių; dekanato parapijos: Aukštadvaris (parapinė ir mokinių), Birštonas, Jieznas, Nemajūnai, Onuškis, Stakliškės, Užuguostis.

7. Širvintų; dekanato parapijos: Bagaslaviškis, Čiobiškis, Gelvonai, Kernavė, Musninkai, Šešuolėliai, Širvintos, Zibalai.

8. Žaslių; dekanato parapijos: Gegužinė, Kaišiadorys, Kazokiškės, Palomenė, Paparčiai, Semeliškės, Vievis, Žasliai.

9. Žiežmarių; dekanato parapijos: Beižonys, Darsūniškis, Kalviai, Kietaviškės, Kruonis, Strėvininkai (koplyčia prieglaudoje), Vilūnai, Žiežmariai.

Kaišiadorių vyskupijos dekanatai ir parapijos (nuo 1999 m.)

Merkinės bažnyčia. 2009 m. V. Budvyčio nuotr.

1999 m. rugpjūčio 20 d. vyskupo aktu pertvarkyti Kaišiadorių vyskupijos dekanatai. Iš buvusių 9 liko 7 dekanatai:

1. Alytaus; dekanato parapijos: Alytus I, Alovė, Butrimonys, Daugai, Pivašiūnai, Punia.

2. Elektrėnų; dekanato parapijos: Aukštadvaris, Beižionys, Dusmenys, Elektrėnai, Kazokiškės, Onuškis, Semeliškės, Vievis, Vytautava.

3. Kaišiadorių; dekanato parapijos: Gegužinė, Darsūniškis, Kaišiadorys, Kalviai, Kietaviškės, Krivonys, Kruonis, Palomenė, Paparčiai, Vilūnai, Žasliai, Žiežmariai.

4. Merkinės: dekanato parapijos: Akmuo, Babriškės, Merkinė, Nedzingė, Nemunaitis, Perloja, Rykiškiai, Senoji Varėna, Žilinai.

5. Molėtų; dekanato parapijos: Bijutiškis, Dubingiai, Giedraičiai, Inturkė, Joniškis, Kirdeikiai, Kuktiškės, Labanoras, Molėtai, Pusnė, Skudutiškis, Stirniai, Saldutiškis, Suginčiai, Videniškiai.

6. Stakliškių; dekanato parapijos: Birštonas, Jieznas, Nemajūnai, Stakliškės, Užuguostis.

7. Širvintų; dekanato parapijos: Bagaslaviškis, Čiobiškis, Gelvonai, Kernavė, Kiaukliai, Krikštėnai, Musninkai, Šešuolėliai, Širvintos, Zibalai, Želva

Šaltiniai

Literatūra

  • Tamošiūnas A. G. Kaišiadorių vyskupija // Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. IX: Juo–Khi. Vilnius, 2006.
  • Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas (sudarytoja Svetlana Poligienė). Vilnius, 2006.
  • Lukoševičius O. Kaišiadorių parapijos ir vyskupijos istorijos bruožai. Kaunas, 1996.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos