Kaišiadorys

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kaišiadorys iš oro 2006 m. K. Radlinsko nuotr. KšM
Kaišiadorių geležinkelio stotyje 2010 m. R. Gustaičio nuotr. KšM
Kaišiadorių palivarkas 1826 m. plane. Lietuvos valstybės istorijos archyvas.
Kaišiadorių dvaras ir apylinkės žemėlapyje, sudarytame tarp 1862 ir 1871 m. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. Retų spaudinių skyrius.
Kaišiadorių miestas ir apylinkės 1930 m. parengtame žemėlapyje. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Retų knygų ir rankraščių skyrius. SK-17. Kaišiadorys 1930 m.
Kaišiadorių dvaro gyvenamasis pastatas.
Kaišiadorių geležinkelio stoties pastatas Pirmojo pasaulinio karo metais. Atvirukas.
Teismo (dabar Trakų) gatvė Kaišiadoryse Pirmojo pasaulinio karo metais. Atvirukas. KšM
Elimelecho Epšteino bakalėjos prekių parduotuvė 1926 m. Savanorių (nuo 1930 m. - Vytauto Didžiojo) gatvėje Kaišiadoryse. Nuotrauką pateikė Joseph Nir iš Izraelio.
Nebaigta statyti stačiatikių cerkvė ir Pirmojo pasaulinio karo laikų karių kapai to paties laikotarpio atviruke. KšM
Stoties (dabar Vilniaus) gatvė Pirmojo pasaulinio karo metu. Tolumoje matyti geležinkelio stoties pastatas. Atvirukas. KšM
Trakų apskrities savivaldybės pastatas Kaišiadoryse ir katedros vartai. Apie 1935 m. KšM
Vytauto Didžiojo paveikslo sutikimas Kaišiadoryse 1930 m. rugpjūčio 15 d. jo kelionės po Lietuvą metu. Paveikslą neša Trakų apskrities aukščiausi valdininkai (iš kairės): valdybos pirmininkas Mazuras, apskrities viršininkas J. Merkys, policijos viršininkas J. Šostakas. KšM
Kaišiadorys apie 1937 m. KšM
Kaišiadorių stalių amato mokykla (įsikūrusi senąjame garvežių depe) sudegė Antrojo pasaulinio karo pradžioje. KšM

Kaišiadorys – miestas 67 km į vakarus nuo Vilniaus, 37 km į rytus nuo Kauno, rajono ir vyskupijos centras su pagrindine vyskupijos bažnyčia – Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedra. Miestas turi herbą. Nuo geležinkelio Vilnius-Kaunas, dalijančio miestą į dvi dalis, atsišakoja geležinkelis į Jonavą, Šiaulius. Už 6 km į pietus - Vilniaus-Kauno greitkelis. Iš Kaišiadorių eina plentas į Alytų. Anksčiau iš pietų pusės miestą siekė pelkėtas Lomenos upelio aukštupio slėnis - Žiebinos durpynas. Lomena išteka iš Persmugo pelkių, esančių 3 km nuo Kaišiadorių. 1960 m. upelio vaga sureguliuota, durpynas nusausintas.

Turinys

Vardo kilmė ir pirmasis paminėjimas

Ten, kur dabar stovi buvusio Kaišiadorių dvaro pastatai (prie Veterinarijos instituto), jau 1531 m. buvo totoriams priklausęs dvaras. 1565 m. liepos 30 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pašauktinių sąraše minimas šiose vietose gyvenęs ir žemės turėjęs totorius Chašaidaras. Šio totoriaus vardu vėliau imtas vadinti jam priklausęs dvaras. 1590 m. pirmas žinomas miesto vardo paminėjimas, kai buvo paminėta gyvenvietė Košeidarova (rus. Кошейдарова).

Vietovardžio užrašymo formos

  • 1744 m. – Kaszeydary;
  • 1784 m. – Kuszejdary;
  • 1787 m. – Koszeydary;
  • 1871-1915 m. – Košedary (rus. Кошедары);
  • 1877 m. – Koišadary (rus. Койшадары);
  • 1910 m. – Kašedariai;
  • 1915 m. – Kaišiadorys;
  • 1915-1918 – Koschedary, Koszedary;
  • 1918 m. – Kaišedorys, Košedarai, Kaišedorius, Kaišedoriai, Kaišedoris;
  • 1925 m. – Kaišiadoriai;
  • 1935 m. – Kaišiadorys.

Kaišiadorių dvaras

Kaišiadorių dvaras buvo išsidėstęs dabartinėse Kaišiadorių apylinkės ir Žiežmarių apylinkės seniūnijose; dvaro sodyba su išlikusiu mūriniu dvarininkų gyvenamuoju namu yra Gudienos kaime.

1784 m. Žiežmarių parapijos gyvenviečių sąraše įrašyti totoriui Azulevičiui priklausantys Kaišiadorys – palivarkas ir kaimas. Tarp 1784-1795 m. Kaišiadorių dvaras atiteko Romerių giminei ir tapo Vladikiškių dvarui priklausančiu palivarku, nes 1795 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų surašymo medžiagoje minimas Kotrynai Romerienei priklausęs Kaišiadorių palivarkas su 1 sodyba, 5 gyventojais ir 9 tarnais bei Kaišiadorių kaimas su 3 sodybomis, ir 23 gyventojais.

XIX a. viduryje Kaišiadorių palivarkas buvo atskirtas nuo Vladikiškių dvaro ir vėl tapo atskiru dvaru. Kaišiadorys atiteko Ričardui Teofiliui Romeriui (1828-1876). Kurį laiką jis tarnavo Rusijos kariuomenės husarų pulke. Kaip manoma, dvarą jis galėjo paveldėti apie 1850-1856 m. Vladikiškes ėmė valdyti jo brolis Boleslovas.

Po Ričardo Teofilio Romerio mirties dalį Kaišiadorių dvaro paveldėjo jo sūnus Eugenijus (gimęs 1852 m.), kita dalis atiteko dukrai Vandai, ištekėjusiai už Ričardo Sycianko. Taip dvaras buvo padalintas į dvi dalis. 1885 m. dvaras už skolas buvo užstatytas Vilniaus žemės bankui. Tais metais mirė Eugenijus Romeris. Jo turėtą dvaro dalį paveldėjo žmona Marija Romerienė. Skola buvo pasidalinta. 1885 m. Kaišiadorių dvarą sudarė tinkuotas ponų namas, virtuvė, oficina ir darbininkų namas. Tarp Marijos Romerienės ir Vandos Sycianko būta didelių nesutarimų dėl palikimo, kadangi E. Romerio testamente nebuvo nurodyta, kuriai paveldėtojai kas priklauso. Galiausiai 1890 m. dvaras buvo perdalintas. V. Sycianko atiteko beveik visas Kaišiadorių dvaras, M. Romerienei – dalis Kriaučiškių palivarko.

Naujoji savininkė nuolat gyveno Vilniuje, dvarą dalimis nuomodavo. Dalį pardavė. Deja, likęs dvaras buvo nugyventas ir 1905 m. parduotas Justinui Strumilai, tuo metu jau valdžiusiam ir Žiežmarių dvarą. 1925-1926 m. J. Strumilai priklausęs dvaras su 319,19 ha žemės buvo išdalintas, jam paliktas 80,03 dvaro centras su pastatais. J. Strumila dvarą ne tik atstatė, bet ir tapo pasiturinčiu ūkininku. Prieš 1940 m. pastatytas naujas mūrinis gyvenamasis namas. 1940 m. buvo net 17 dvaro pastatų. Tais metais sovietų valdžia dvarą nacionalizavo, jo žemėje įkūrė Kaišiadorių tarybinį ūkį.

Geležinkelių nutiesimas

Pirmasis geležinkelis per Lietuvą nutiestas 1862 m. Jis ėjo per Vilnių ir jungė Varšuvą su Sankt-Peterburgu. Šio geležinkelio atšaka iš Vilniaus per Kauną į Prūsiją (Vokietija) ėjo tarp dviejų Trakų apskrities gyvenviečių – Jatkonių kaimo ir Žiebinos palivarko (dabar šių gyvenviečių vietoje – miesto teritorija). 1862 m. gegužės 9 d. pro Jatkonių kaimą ir Kaišiadorių dvarą pravažiavo pirmasis traukinys. Miestas greičiausiai taip ir nebūtų atsiradęs, jei ne antrasis geležinkelis, kuriuo carinė vyriausybė sugalvojo sujungti Liepojos uostą prie Baltijos jūros (dabartinė Latvija) su Ukraina, kad galėtų eksportuoti grūdus į užsienį. Geležinkelis turėjo eiti iš Romnų geležinkelio stoties per Ukrainą, o toliau per Baltarusiją ir Naująją Vilnią (šalia Vilniaus). Nuo Jatkonių buvo planuojama savarankiška atšaka per Jonavą, Kėdainius, Šiaulius iki pat Liepojos. Šis atsišakojimas nuo jau veikiančios linijos pavertė tą vietą geležinkelių mazgu, kuriame 1871 m. buvo pastatyta stotis ir vėliau išaugo miestas. Antrasis geležinkelis imtas tiesti 1869 m. ir po dvejų metų (1871) pradėjo veikti kelio ruožas nuo Jatkonių iki Liepojos. 1871 m. spalio 24 d. iš Vilniaus per Jatkonis į Liepoją išvažiavo pirmasis traukinys. 1871 m. gruodžio 8 d. Jatkonių geležinkelio stotis pagal netoliese buvusio kaimo pavadinimą pervadinta Kaišiadorių geležinkelio stotimi. Visas geležinkelis iki pat Romnų pradėjo funkcionuoti 1874 m.

Miesto išaugimas

Dideli geležinkeliu keliaujančių ir čia persėdančių į kitą geležinkelio liniją žmonių srautai diktavo pagrindines verslo kryptis – buvo steigiamos krautuvėlės, viešbučiai bei užeigos. Praėjus keliolikai metų nuo miestelio įsikūrimo, jis jau klestėjo. 1884 m. laikraštyje „Виленский вестник“ apie Kaišiadoris buvo rašoma: „7 varstai nuo Žiežmarių yra Liepojos–Romnų geležinkelio stotis Kaišiadorys. Iki geležinkelio nutiesimo toje vietoje nieko nebuvo, o dabar jau yra gana tvarkingas miestelis su daugybe krautuvėlių ir užeigų. Kaišiadorių miestelis – būsimas rimtas Žiežmarių konkurentas“.1896 m. spalio 11 d. pradėjo veikti Kaišiadorių dviklasė geležinkelininkų mokykla (veikusi iki 1915 m.). 1897 m. Kaišiadorių stotyje ir gyvenvietėje gyveno 374 gyventojai – apie du trečdalius visų gyventojų sudarė žydai. 1902 m. gruodžio 28 d. iš Vilniaus gubernijos miesto reikalų įstaigos į Vilniaus gubernijos valdybą persiųstas dvarininko Boleslovo Romerio prašymas dėl Kaišiadorių statuso pakeitimo iš gyvenvietės (poselenije) į miestelį (miastečko); prašymas buvo patenkintas. 1906 m. Kaišiadoryse, tuometinių kaišiadoriečių teigimu, gyveno apie 1800 gyventojų: apie 1100 katalikų, 400 rusų ir 300 žydų. Žydai jau turėjo pasistatę sinagogą, o rusai stačiatikiai ruošėsi statyti cerkvę. 1906 m. susikūrė Kaišiadorių parapija, 1907 m. pastatyta medinė bažnyčia. 1908 m. rašoma: „Kaišiadorys progresyviai vystosi iš prekybinės pusės“.

Kaišiadorys Pirmojo pasaulinio karo metu

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. rugsėjo 4 d. Kaišiadoryse apsistojo Rusijos kariuomenė - karo lauko ligoninė, dvi karo lauko duonos kepyklos, kariuomenės štabo apsaugos batalionas, gurguolininkų batalionai (apie 7000 žmonių) bei kitos karinės dalys ir išbuvo čia 3 savaites. Visos geležinkelininkų šeimos buvo evakuotos į Baltarusiją, o vėliau ir į Ukrainą. Nemažai Kaišiadorių žydų buvo priversti trauktis į Rusiją. Ne visi pabėgėliai po karo grįžo atgal. 1915 m. rugpjūčio 22 d. į Kaišiadoris įžengė vokiečių kariuomenė. Ir vokiečių, ir rusų kariuomenės padarė miesteliui didelių materialinių nuostolių. Vokiečiai išsivežė 4 tūkstančius plytų, skirtų bažnyčios statybai, kitų statybinių medžiagų.

Per Pirmąjį pasaulinį karą Kaišiadorys pirmąkart tampa ir administraciniu centru: Lietuvą okupavę vokiečiai įvertino geležinkelio transporto pranašumą prieš kitas transporto rūšis ir pavertė miestelį apskrities (kreiso) centru. Okupacinė valdžia 1915 m. Kaišiadoryse įkūrė krakmolo fabriką. Per Pirmąjį pasaulinį karą ten dirbo 18 darbininkų: džiovino bulves ir malė miltus, gamino bulvių džiūvėsius ir krakmolą. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, krakmolo fabriko patalpose įsikūrė klijų fabrikas.

Kaišiadorys 1918-1940 m.

1918 m. lapkričio 23 d. Kaišiadoryse susikūrė parapijos komitetas – ši diena laikoma Kaišiadorių savivaldos pradžia. Komiteto pirmininku tapo kun. Alfonsas Varnas. Pirmaeiliais komiteto darbais buvo milicijos būrio suorganizavinas ir apginklavimas, miško sargų paskyrimas, siekiant apsaugoti nuo beatodairiško kirtimo, mokesčių iš pirklių už prekių išvežimą ėmimas, spekuliantų ir degtindarių nubaudimas ir pan. Komitetas užsiėmė išlaikyti Kaišiadorių dviklasę pradinę mokyklą, kurią 1918 m. rugpjūtį įkūrė mokytojai Jonas Jurkūnas ir Vladislovas Kaveckas.

1919 m. liepos 3-4 dienomis Lietuvos susisiekimo ministerijai vokiečiai perdavė Kaišiadorių-Radviliškio geležinkelio ruožą, o pati Kaišiadorių stotis buvo perduota liepos 6 d. Tą pačią dieną iš Kaišiadorių į Radviliškį išvyko pirmasis Lietuvos traukinys. 1995 m. liepos 5 d. ant geležinkelio stoties sienos atidengta paminklinė lenta šiam įvykiui pažymėti.

1920 m. spalio mėn. Lenkija kartu su Vilniaus kraštu užgrobė Trakus, Trakų apskrities centras buvo perkeltas į Kaišiadoris. Kuomet 1939 m. Trakai kartu su didele Vilniaus krašto dalimi buvo sugrąžinti Lietuvai, apskrities centras buvo perkeltas atgal į Trakus.

1922 m. pradėjo eiti pareigas neokupuotos Vilniaus vyskupijos dalies administratorius kanauninkas Juozapas Kukta. 1926 m. iš šios Vilniaus vyskupijos dalies buvo sudaryta nauja – Kaišiadorių vyskupija. Katedra baigta statyti 1932 m. 1935 m. pastatyti vyskupijos rūmai (projekto autorius inžinerius Vaclovas Michnevičius). Iki Pirmojo pasaulinio karo Kaišiadorys augo daugiausia šiaurinėje geležinkelio pusėje, kur stovėjo geležinkelio stotis. Atkūrus nepriklausomybę, miestas – Trakų apskrities centras – pradėjo plėstis į pietus nuo geležinkelio, kur stovėjo Katedra, apskrities savivaldybės pastatas. 1935 m. pastatytas mūrinis apskrities savivaldybės administracinis pastatas, pradžios mokykla. Tarpukariu Kaišiadorys buvo padalinti į dvi seniūnijas. Kaišiadorių I seniūnija apėmė naująją miesto dalį (pietinę). 1932 m. šios seniūnijos su 751 gyventojų seniūnas buvo Jonas Sakalauskas.

Kaišiadorių II seniūnija apėmė senąją miesto dalį bei Jatkonių kaimą (vėliau prijungtą prie miesto). Šioje pusėje daugiausia gyveno žydai bei Jatkonių kaimo ūkininkai. Čia buvo prekybinis Kaišiadorių centras – turgavietė su įvairiomis žydų krautuvėlėmis ir užeigomis, stovėjo ir sinagoga. 1932 m. Kaišiadorių II seniūnijos, kuriai priklausė 1009 gyventojai, seniūnas buvo žydas Jankelis Aranavičius. Miestelio seniūnijos priklausė Kaišiadorių valsčiui, kurio vadovas buvo viršaitis (ilgiausiai Kaišiadorių viršaičiu buvo ūkininkas iš Kiemelių Jonas Urmilevičius). Taigi, Kaišiadorys buvo dviejų seniūnijų, valsčiaus, apskrities ir vyskupijos centras.

1928 m. Kaišiadoryse buvo įkurta Stalių amato mokykla, 1924 m. įkurta vidurinė mokykla, kuri 1937 m. tapo Kaišiadorių gimnazija. 1939 m. spalio mėnesį Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, Trakų apskrities centras iš Kaišiadorių buvo perkeltas į Trakus.

Pirmoji sovietinė okupacija

1940–1941 m., pirmosios sovietinės okupacijos metu, atėjo sunkūs laikai parduotuvių ir kitiems savininkams. 1940 m. pirmą pusmetį Kaišiadorių mieste buvo 12 parduotuvių: 3 audinių parduotuvės, po 1 maisto bei geležies prekių parduotuvę, 3 duonos kepyklos, 4 mėsos parduotuvės, 4 restoranai. Be to, provincijoj buvo dar 3 parduotuvės. Jų savininkais (išskyrus 1) buvo privatūs asmenys (beveik visi žydai). Bolševikams užėjus, 8 krautuvės pačios likvidavosi, o kitos buvo nacionalizuotos. 1941 m. birželio 14 d. ištremti 32 miesto gyventojai (pokaryje trėmimai tęsėsi).

Antrojo pasaulinio karo metai

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui 1939 m. rugsėjį karo audra į Kaišiadoris iš kaimyninės Lenkijos atbloškė nemažai karo pabėgėlių, kai 1939 m. rugsėjo 19 d. apie vidurnaktį prasidėjo lenkų kariuomenės ir civilių bėgimas iš Vilniaus krašto. Kaišiadoryse buvo įkurta internuotųjų stovykla.

Vokietijai užpuolus SSRS, 1941 m. birželio 24 d. prie Girelės miško Raudonosios armijos kariai nužudė kunigą Andrių Juknevičių. Tą pačią dieną vokiečių lėktuvai Kaišiadorių geležinkelio stotyje subombardavo rusų karinį ešeloną su sužeistais kariais; žuvo apie 300 žmonių. 1941 m. birželio 27 d. į miestą įžengė vokiečių kariuomenė. Tą dieną kunigas Stanislovas Kiškis įkūrė karo belaisvių ligoninę; rugpjūčio pabaigoje ligoninė uždaryta. Karo pradžioje Kaišiadoryse įkurtas žydų getas ir laikinojo izoliavimo vietos, kuriuose laikyti žydai buvo sušaudyti 1941 m. rugpjūčio pabaigoje netoli miesto esančiame Strošiūnų šile.

Kai 1944 m. liepos 8 d. vokiečiai išplėšė visas Kaišiadorių krautuves ir sandėlius, vietos gyventojai suprato, kad jie ruošiasi trauktis. Puolant raudonarmiečiams liepos 11 d. naktį Kaišiadorys smarkiai nukentėjo nuo bombardavimo. Buvo beveik visiškai sugriautos ir sudegintos Vytauto, Vilniaus, Trakų ir Gudienos gatvės. Rytojaus dieną vokiečiai sudegino stotį ir kai kuriuos kitus geresnius miestelio pastatus. Sovietinė kariuomenė Kaišiadoris užėmė ankstų liepos 15 d. rytą be didesnių kautynių. Gatvėje nuo atsitiktinės kulkos žuvo Trakų apskrities gydytojas Petras Žilinskas. Mieste yra mūšiuose žuvusių sovietinių karių ir vietinių aktyvistų kapinės, kuriose 1973 m. pastatytą paminklą sukūrė skulptoriai A. Žukauskas ir V. Stanelis.

Kaišiadorys antruoju sovietmečiu

Kaišiadorių miesto centras apie 1970 m. KšM
Kaišiadorių geležinkelio stotyje. 1966 m. B. Uždravio nuotr. KšM
Kaišiadorys (atvirukas). Išleido Kaišiadorių muziejus 1999 m.

1950 m. Kaišiadorys tapo rajono centru. 1950-1980 metais miestas dvigubai išsiplėtė. Per 30 metų įsikūrė arba buvo rekonstruotos stambiausios įstaigos ar pramonės įmonės. Išaugus gyventojų skaičiui, 1962 m. buvo pastatyta nauja 920 vietų vidurinė mokykla su plaukimo baseinu. 1960 m. įsikūrė Veterinarijos mokslinio tyrimo institutas, turėjęs eksperimentinį ūkį. 1962 m. pastatytas ryšių mazgo pastatas neatitiko padidėjusių reikalavimų, todėl 1977 m. pastatytas ryšių mazgo priestatas. Jį atidavus eksploatuoti, abonentų skaičius padidėjo iki 1579 mieste ir 2080 kaime. 1962 m. Kaišiadorių rajono pramkombinatas (įsteigtas 1946 m.) buvo panaikintas, vietoje jo įsteigtas Kaišiadorių rajono buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatas. Pastatytas centrinio paviljono priestatas. 1950-1980 m. įsikuria stambiausios miesto įmonės. Miesto šiauriniame pakraštyje rekonstruotose plytinės patalpose 1964 m. įkurtas Vilniaus statybos apdailos mašinų gamyklos cechas, kuriame buvo gaminami dažymo aparatai ir detalės kompresoriams. Nuo 1965 m. Kaišiadoryse veikė Kauno rajoninės skaičiavimo mašinų stoties filialas. 1965 m. rekonstruotas (gerokai padidintas) tuometinių Tarybų rūmų pastatas, pastatytas dar tarpukario metais (šiuo metu pastate - Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija, kitos įstaigos). Klijų fabriko įrengimai susidėvėjo, pastatai apgriuvo ir 1966 m. vietoje senojo fabriko pastatytas naujas. Tai buvo vienintelis Lietuvoje klijų fabrikas, gaminęs kokybišką produkciją, atitinkančią pasaulinius standartus. Ypač sparčiai Kaišiadorys augo 7-ojo dešimtmečio pradžioje. Miestas imtas formuoti pagal 1965 m. parengtą generalinį planą (autorius architektas J. Vanagas). Buvo pastatyta naujų visuomeninių ir gyvenamųjų pastatų, įmonių. Pirmoji Lietuvoje tarprajoninė veterinarinė-sanitarinė utilizacijos gamykla pradėjo veikti 1972 metais. 1970 m. pradėta Girelės paukštyno statyba (baigta 1973 m.). Nuo 1975 m. veikia Kaišiadorių paukštynas. 1976 m. atidaryta Kaišiadorių 83-oji vidurinė profesinė technikos mokykla. 1977 m. miesto pakraštyje prie Girelės miško pastatyta rajoninė ligoninė. 1979 m. atidaryta Kaišiadorių 2-oji vidurinė mokykla (vėliau pavadinta buvusio jos direktoriaus Vaclovo Giržado vardu), 1982 m. - pagalbinė internatinė mokykla (dabar - specialioji mokykla). 1988 m. Girelės gatvėje pastatytas naujas pieninės pastatas. 1989 m. Kaišiadorių vyskupijos kurijai grąžintas jai anksčiau priklausęs pastatas, rajono laikraštis pradedamas leisti nauju pavadinimu - „Kaišiadorių aidai“.

Kaišiadorys po 1990 m.

1990 m. kovo 24 d. įvyko pirmieji demokratiniai Kaišiadorių rajono tarybos rinkimai, 1993 m. atstatyti sovietmečiu nugriauti katedros vartai, 1994 m. Girelės gatvėje pastatyta A. Jakšto spaustuvė, 1996 m. Gedimino g. (priešais geležinkelio stotį) atidengtas paminklas tremties atminimui, 1997 m. Gedimino g. atidaryti nauji Teismo rūmai, 1998 m. įkurtas Kaišiadorių muziejus, 1999 m. įsteigta miesto seniūnija, pertvarkyti Kaišiadorių vyskupijos dekanatai ir įkurtas Kaišiadorių dekanatas, prie Katedros atidengtas arkivyskupo T. Matulionio paminklas, Kudirkos g. atidarytas naujas plaukimo baseinas, 2004 m. rajono leidėjai jungtiniame stende "Kaišiadorys" pradėjo dalyvauti tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje (iki 2012 m.), 2005 m. Gedimino g. pastatytas didžiausias prekybos centras IKI, 2008 m. Vytauto g. atidarytas socialinių paslaugų centras, Girelės g. - darbo biržos naujas pastatas.

Gyventojai

1923 m. paminėtos net penkios gyvenvietės, turėjusios Kaišiadorių vardą: Kaišiadorių stotis (169 gyventojai), Kaišiadorių miestas (206 sodybos, 1535 gyventojai), Kaišiadorių dvaras, Kaišiadorių geležinkelio būdelė Nr.85 (5 gyventojai) ir Kaišiadorių urėdija (Kardonas) (1 sodyba, 20 gyventojai). 1934 m. Kaišiadorių mieste buvo dvi seniūnijos - Kaišiadorių I ir Kaišiadorių II. Abiejose seniūnijose tuo metu gyveno 1900 gyventojų. 1947 m. mieste gyveno 2198 gyventojai, 1959 m. - 3011 gyventojų, 1967 m. - 3902 gyventojai, 1974 m. - 5900 gyventojai, 1989 m. - 10 748 gyventojai (10 255 lietuviai, 346 rusai, 77 lenkai, 34 baltarusiai, 6 totoriai, 2 žydai, 28 kitų tautybių gyventojų). 1997 m. mieste - 10 978 gyventojai, 1999 m. liepos 1 d. - 10 842 gyventojai.

Žymūs žmonės

Kaišiadoryse gimė:

1925 m. - Vytautas Sidaras, kunigas monsinjoras, teologijos mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto docentas.

1927 m. - Regina Šinkutė-Žulienė (1927-2003), habilituota daktarė, Lietuvos žemės ūkio universiteto Žemdirbystės katedros profesorė.

1940 m. - filologijos mokslų daktaras Lionginas Pažūsis, kalbininkas, vertėjas.

Kaišiadoryse 1957-1971 m. gyveno profesorius Viktoras Ruokis (1885-1971) – dirvožemininkas, agrochemikas, Mokslų akademijos narys korespondentas.

1989 m. 2-osios vidurinės mokyklos mokytojai savo mokyklos direktoriumi išrinko istorijos mokytoją Vaclovą Giržadą (1961-1993) - vieną iš „Sąjūdžio“ organizatorių Kaišiadoryse. 1993 m. jo vardu pavadinta 2-oji vidurinė mokykla.

Kaišiadorių katedros kriptoje palaidotas arkivyskupas Teofilius Matulionis, vyskupas Juozapas Kukta, prie katedros palaidotas kompozitorius, prelatas Teodoras Brazys.

Su Kaišiadorimis susijes Lietuvos Respublikos Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko gyvenimas. Jo tėvai į Kaišiadoris (čia - jo motinos tėviškė) atsikėlė gyventi prieš Antrąjį pasaulinį karą, tad čia būsimasis prezidentas pradėjo lankyti mokyklą, kurią baigė 1951 metais. 2000 m. jo vardu pavadinta Kaišiadorių 1-oji vidurinė mokykla (dabar – Kaišiadorių rajono Algirdo Brazausko gimnazija). 2011 m. name, kuriame gyveno Brazauskai, atidaryti Brazauskų namai-muziejus.

Šiaurės rytiniame miesto pakraštyje yra Kaišiadorių kapinės.

Šaltiniai

  • Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Retų knygų ir rankraščių skyrius. SK-17. Kaišiadorys 1930 m.;
  • Lietuvos valstybės istorijos archyvas. F. 526. Ap. 8. B. 1605.

Literatūra

  • Atsimenantys Kaišiadorys (sudarė M. Marcevičienė). - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2007.

  • Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2001. - P. 26-31.

  • Kaišiadorys: miesto ir apylinkių praeitis (sudarė O. Lukoševičius). - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 1999.

  • Laurinavičius J. Kaišiadorių miesto kronika. 1590-2010. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2011.

  • Lukoševičius O. Kaišiadorių parapijos ir vyskupijos istorijos bruožai. - Kaunas, 1996.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos