Kalvių Šv. Antano Paduviečio bažnyčia

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kalvių bažnyčia. KšM
Kalvių bažnyčia iš oro. 2006 m. K. Radlinsko nuotr.
Kalvių Šv. Antano Paduviečio bažnyčia yra Kruonio seniūnijos Kalvių kaime, 6 km 5 pietryčius nuo Kruonio, Kalvių ežero rytiniame pakraštyje. Priklauso Kaišiadorių vyskupijos Kaišiadorių dekanatui. Artimiausios – Kruonio ir Vilūnų bažnyčios.

Turinys

Medinė bažnyčia

XVII–XVIII a. Kalvių dvaras priklausė didikams Pacams, kurių pagrindinė rezidencija buvo Jiezne. Pirmąją bažnyčią Kalviuose XVIII a. viduryje pastatė LDK raštininkas Antanas Mykolas Pacas. Kadangi bažnyčios metrikų knygos išliko nuo 1753 metų, tad šią datą ir galime laikyti bažnyčios pastatymo data. Šv. Antano garbei įsteigta bažnyčia įamžino bažnyčios statytojo vardą.

1756 m. minima, kad bažnyčioje buvo du altoriai – didysis šv. Antano, šoninis Jėzaus ir Švč. Panelės Marijos.

1782 m. Jiezno parapijos aprašyme nurodyta, kad Kalvių bažnyčia buvo medinė, dengta gontais, su kupolėliu viršum frontono; kupolėlyje buvo trys varpeliai. Turėjo 7 langus, grindys išklotos plytomis, lubos lentinės, buvo trys altoriai – Švenčiausios Mergelės Marijos Rožančinės, Šv. Antano ir Šv. Tado. Šventorius buvo su trejetu vartelių. Bažnytinis inventorius buvo atvežtas iš parapinės Jiezno bažnyčios: viena didelė sidabrinė dėžutė, meniškai paauksuota; į ją, kai reikėdavo, išėmus kryželį, iš viršaus buvo įstatoma nedidelė monstrancija su spinduliais. Dar buvo viena sidabrinė taurė su viena patena bei įvairių spalvų mišių drabužiai, atvežti iš parapinės bažnyčios bei aštuonios poros alavinių žvakidžių. Atlaidai šv. Antano ir Švenčiausios Mergelės Gimimo švenčių progomis šiai bažnyčiai buvo išrūpinti iš Romos, priimti ir pasirašyti Vilniaus vyskupo 1782 m. Nurodoma, kad „iki šiol prie bažnytėlės buvo nuolatinis kunigas; dabar sekmadieniais ir šventadieniais atvažiuoja iš Jiezno. Namelis kunigui prie bažnyčios patogus, dengtas skiedromis, jame seniau 10 metų gyveno dominikonas“. Juzefa Pacaitė (1747–1798), LDK raštininko A. M. Paco duktė, 1787 m. ištekėdama už Breslaujos (o nuo 1791 m. Lietuvos) vėliavininko Tomo Vavžeckio, kaip kraitį įnešė Kalvių dvarą. 1787 m. rašytu testamentu J. Vavžecka bažnyčiai išlaikyti iš Kalvių dvaro skyrė tam tikrą kiekį šieno, šiaudų ir grūdų. 1792 m. medinė bažnyčia sudegė.

Mūrinė bažnyčia

Kalvių bažnyčios piešinys. KšM
Kalvių bažnyčios planas. KšM

1800 m. minėtų Tomo ir Juzefos Vavžeckių buvo įsteigta ir pradėta statyti nauja, parapinė, mūrinė Kalvių bažnyčia. Kalvių klebonas Adomas Rymovičius 1807 m. spalio 31 d. Vilniaus vyskupui nurodė, kad bažnyčios statytojas buvo Lietuvos vėliavininkas Tomas Vavžeckis, Lenkijos ordinų kavalierius. Bažnyčios išlaikymui Vavžeckiai paskyrė piniginius kapitalus, laiduotus Kalvių dvaru ir ją globojo. Bažnyčios pastato statyba užbaigta 1804 m., o jos vidus kiek vėliau ir 1806 m. birželio 13 d. pašventinta šv. Antano Paduviečio vardu. Stačiusio bažnyčią architekto pavardė nežinoma. 1817 m. gegužės 3 d. Kalvių dvaro savininkas Juozapas Vavžeckis (Tomo Vavžeckio brolis) bažnyčiai užrašė septynis margus žemės. 1818–1920 m. duomenimis, bažnyčios pastatas buvo apvalios formos, po 20 uolekčių ilgio pločio ir aukščio. Iš išorės sienų tinkas buvo pridaigstytas smulkiais akmenėliais, stogas uždengtas geležies skarda. Bažnyčios centre (kupole) virš skliauto buvo žibintas arba langas, per kurį į vidų patekdavo šviesa. Šis langas buvo pagamintas iš storo stiklo, 5 uolekčių ilgio ir 7 uolekčių pločio. Bobinčius ir zakristija buvo išmūryti kvadrato forma, jų stogas uždengtas gontais. Virš bobinčiaus stogo buvo 4 uolekčių aukščio raižytinio darbo, baltai nudažyta šv. Elenos statula su kryžiumi. Virš bobinčiaus durų buvo pritvirtintos metalinės raidės, reiškiančios 1800 metus, t. y. bažnyčios statybos pradžios datą. Bažnyčioje buvo vienas altorius, su mūrine mensa. Jame kabojo ant drobės tapytas šv. Antano Paduviečio paveikslas. Ciboriume buvo gaublys ir avinėlis su kryžiumi, raižytas iš medžio ir paauksuotas. Bažnyčią viduje juosė galerija, paremta 16 mūrinių kolonų. Virš altoriaus buvo 6 gipsinės figūros, vaizduojančios personažus (mergeles) iš Evangelijos. Į galeriją vedė mediniai laiptai su geležiniais turėklais. Po bažnyčios skliautu buvo platus karnizas, palaikomas akmens kronšteinų. Iš vidaus visa bažnyčia buvo nudažyta. Grindys presbiterijoje buvo iš marmuro, o bažnyčioje, zakristijoje ir prieangyje degintų plytų. Iš bažnyčios ir iš šventoriaus į zakristiją buvo vienvėrės durys. Šventorius buvo apvestas tinkuotu mūru. 1855 m. dvarininkė Kamilija Mirska-Chrapovicka savo testamente nurodė iš Kalvių dvaro bažnyčiai kasmet duoti po 26 sidabro rublius. 1870 m. bažnyčioje kilo gaisras. Trumpa 1872 m. žinutė (bažnyčios administratoriaus prašymas) rodo, kad tuo metu bažnyčioje buvo nepakankamai rakandų ir liturginių daiktų (žvakidžių, indų šventintam vandeniui bei praustuvei ir kt. 1872 m. parapijiečiai bažnyčiai paaukojo Nazariečio Išgelbėtojo skulptūrą. 1887 m. bažnyčią nusiaubė audra; po metų, 1888 m. lapkričio 12–13 dienomis vėl siautusi audra nuplėšė pusę stogo, išdaužė kupolo langus; nuostoliai sudarė apie 3000 rublių. 1892 m. naktį iš birželio 7 į 8 d. sudegė klebonija su dalimi bažnytinių reikmenų bei klebono Kontrimovičiaus asmeniniais daiktais ir santaupomis. 1893 m. spalio 23 d. Kalvius nusiaubė baisus uraganas; daug namų liko be stogų; nuplėštas skardinis bažnyčios stogas. 1897 m. į Kalvių parapiją buvo atkeltas žinomas kovotojas už lietuvybę Vilniaus krašte kunigas Ignotas Šopara. Klebonu jis išbuvo tik 3 mėnesius. Apie 1908 m. Kalvių bažnyčia suremontuota ir pertvarkyta – nugriauti pilioriai (kolonos), palikta dalis galerijos vargonams. Už parapijiečių lietuvių surinktus pinigus, kun. Ignoto Kazakevičiaus rūpesčiu, 1910 m. buvo remontuojamas bei tvarkomas bažnyčios interjeras – padarytas naujas ąžuolinis pagrindinis altorius šv. Antano paveikslui, vietoj buvusio ten nupiešto ant sienos; iš likusios surinktos sumos buvo sutaisytas vėjo gūsio nuplėšta skardinio stogo dalis. Taip pat naujasis kunigas rūpinosi naujų vargonų įrengimu, nes seni vargonai buvo visiškai išsiderinę. 1940 m. sudegė pusė didžiojo altoriaus (po to jis suremontuotas).

Klebonai

Kalvių bažnyčia ir jos klebonas Juozapas Jaruševičius. Vinjetė iš albumo „Kaišiadorių vyskupija. 1957“.

1872-1877 m. – Ignotas Mejeris

K. Birontas

Ziukas

Iki 1897 m. - Jonas Kontrimovičius

1897 m. – Ignotas Šopara

1896-1900 m. - Konstantinas Gruzdys

1897 m. Kalvių kleboną pavadavo Kazimieras Daukša

Nuo 1900 m. – Danilas Buivys

1909-1928 m. – Ignotas Kazakevičius

1928-1934 m. - Julius Svirskis

1938-1945 m. – Pranas Cibulskas

1953-1962 m. - Juozapas Jaruševičius

1962-1966 m. - Edvardas Kraujalis

1969-1976 m. – Zigmas Neciunskas

Iki 1983 m. - Aleksandras Alkovikas

Nuo 1984 m. - Vincentas Pinkevičius

Architektūra

Apskrita kupolinė bažnyčia – puikus klasicizmo stiliaus sakralinis statinys. Baltai tinkuoti langų apvadai, žemas cokolis, prieangio frontonas ir dentikulų motyvais puoštas karnizas, kontrastuojantys su akmenėlių skalda padengtomis plokštumomis, pagyvina griežtą ir santūrų bažnyčios išorės vaizdą.

Interjeras

Kalvių bažnyčios centrinis altorius. O. Lukoševičiaus nuotr.

Raiškus interjero meninis akcentas – tamsiai tonuoto medžio didysis altorius. Iš kitų to paties laiko neogotikinių įrenginių išsiskiria savitesne retabulo struktūra ir palyginti santūriu dekoru, praturtintu secesiniais motyvais – lelijų šakomis. Du šoniniai istoristinių formų Jėzaus Nazariečio bei Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelės Marijos titulų altoriai, kaip ir didysis, įrengti XX a. pirmajame ketvirtyje (iki 1914 m.). Virš pusapskritės kolonados iškyla neogotikinis vargonų prospektas.

Meno vertybės

XIX a. pradžioje išdrožta Nukryžiuotojo skulptūra, kabanti bažnyčios prieangyje, sietina su šventovės pastatymo data. Skulptūros autoriaus būta įgudusio ir patyrusio drožėjo, gebėjusio perteikti rokoko ir klasicizmo stiliaus kūriniams būdingus bruožus. Tipologiniu požiūriu įdomus ir retas mirusio Kristaus horeljefas tebenaudojamas kaip velykinė dekoracija. Jėzaus Nazariečio kultą atspindinti skulptūra Kalvių bažnyčioje atsirado XIX a. trečiajame ketvirtyje (1872-1877). Tai stebuklingos Vilniaus Antakalnio Trinitorių bažnyčios didžiojo altoriaus Jėzaus Nazariečio statulos („Antakalnio Jėzus“, dabar yra Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje) laisva kopija. Vėlyva Prisikėlusio Kristaus statula išlieta Varšuvoje veikusioje Stanislovo Moravskio metalo dirbinių įmonėje.

Nemažai inventoriaus Kalvių bažnyčiai įgyta XIX a. trečiajame ketvirtyje (1872-1877), kai čia klebonavo kunigas Ignotas Mejeris. Jo rūpesčiu įrengtas Jėzaus Nazariečio titulo altorius, kuriame ir stovėjo jau minėta Jėzaus Nazariečio skulptūra. Provincialio stilistikos paveikslų ciklas „Kryžiaus kelias“, kaip ir kiti Kalvių bažnyčioje išlikę XIX a. trečiojo ketvirčio – XX a. vidurio tapybos kūriniai, nėra išskirtinis, tačiau neabejotinai vertingas ikonografijos ir bažnytinės tapybos tyrimams.

Iš taikomosios dailės kūrinių, išlikusių Kalvių bažnyčioje, minėtini: XIX a. pirmąja puse datuojamas vietinių dirbtuvių darbo uždaro tipo rėminės konstrukcijos koliatorių suolas, puikus neobarokinis krėslas, medinės žvakidės, knygos padėklas (1919 m. padovanotas M. Valasevičiaus), 1778 m. atspausdintas mišiolas.

Išlikę XVII-XX a. pirmosios pusės liturginiai indai ir reikmenys ryškiai atspindi laikotarpiui būdingą stilistiką, auksakalystės techninį ir meninį lygį. Išskirtini XVII a. pirmosios pusės renesansinė bronzinė taurė ir 1771 m. Kalvių bažnyčiai kun. kanauninko Juozapo Vavžeckio padovanotas pacifikalas.

Šventorius

Nukryžiuotojo skultūra šventoriuje, čia perkelta iš sovietmečiu sunaikintos Kalvių gyvenvietėje stovėjusios koplytėlės. 2010 m. R. Gustaičio nuotr.

Dėmesio verta šventoriuje stovinčiame kryžiuje kabanti monumentalios plastikos Nukryžiuotojo skulptūra. Ji perkelta iš sovietmečiu sunaikintos Kalvių gyvenvietėje stovėjusios koplytėlės. Šventoriuje palaidoti keturi Kalvių klebonai: Petras Bartoševičius, Jonas Kontrimovičius, Ignotas Kazakevičius ir Ignotas Melkūnas.

Varpinė

1818 ir 1820 m. vizitacijos aktuose pateiktos žinios apie varpinę yra ankstyviausios. Varpinę, kuri čia savo vardu nevadinama, sudarė stovėję šventoriuje mūriniai stulpai, kurių mūriniame skliaute buvo pritvirtinti varpai. 1849 m. kronikoje paminėta varpinė su dviem varpais be įrašų, sveriančiais 1,5 ir 2,5 pūdo. Kronikoje daroma prielaida, kad varpai pašventinti tą pačią dieną kaip ir bažnyčia (1806 m. birželio 13 d.). Pirmojo pasaulinio karo metu (1915 m. rugpjūčio 1 d.), kaip ir iš kitų aplinkinių bažnyčių, tai ir iš Kalvių bažnyčios varpinės buvo paimti du varpai „saugojimui karo veiksmų į saugias vietas”. Vienas didelis varpas, sveriantis 2 pūdus ir 36,5 svaro ir antras mažas varpas, sveriantis 1 pūdą ir 22,5 svaro.

1942 m. buvo renkami duonenys apie Kaišiadorių vyskupijos bažnyčių varpus. Tų metų birželio 18 d. pranešimu vyskupijos kurijai kun. Pranas Cibulskis nurodė, kad Kalvių bažnyčioje yra du varpai:

„1) Šv. Antano vardu, plieno medžiagos, išlietas 1928 metais. Sveria apie 100 kilogramų – plotis apie 75 cm.

2) Šv. Kazimiero vardu, plieno medžiagos, išlietas 1928 metais, sveria apie 50 kilogr. plotis apie 50 cm.“

Literatūra

  • Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. – Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2001. – P. 88.
  • Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas / sud. S. Poligienė. – Vilnius: Savastis, 2006. - P. 138-141.
  • Lukoševičius O. Kaišiadorių bažnytinis paveldas. – Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2017. – P. 46-55.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos