Kapitoniškės

Iš Kaišiadorių enciklopedija.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kapitoniškės (Kapitaniszki) ir apylinkės. 1911 m. vokiečių kariuomenės topografinio žemėlapio fragmentas (Karte des westlichen Rußlands. O. 22. Kowno.

Kapitoniškės (Kapitoniškė), kaimas Rumšiškių seniūnijoje, 2,5 km į pietus nuo Rumšiškių, 12 km į vakarus nuo Kaišiadorių, ant Kauno marių kranto. Per Kapitoniškes teka Seilupis. Kaimo pakraščiu eina kelias Kaunas-Alytus. Didžiąją kaimo dalį užliejo Kauno marios, nes anksčiau kaimas buvo žemutinėje Nemuno terasoje. Ties Kapitoniškėmis Nemune buvo rėva, vadinama Kunigo sala.

Turinys

Archeologijos paminklai

Po vandeniu liko 4 akmens amžiaus gyvenvietės: 3 mezolitinės ir 1 neolitinė. Taip pat Nemuno dešiniajame krante buvo 2 greta viena kitos esančios pilkapių grupės.

Šiaurinėje grupėje buvo 20, pietinėje - 29 pilkapiai. Jie buvo 6-12 m skersmens ir iki 1,2 aukščio, apjuosti grioviais, dalis buvę ariami, išskleisti. 1953-1954 m. Istorijos instituto ekspedicija (vadovas - archeologas Adolfas Tautavičius) ištyrė 46 pilkapius. Rado sudegintų mirusiųjų ir griautinių bei sudegintų žirgų palaikus. Radiniai būdingi IX-XII a. Šiuo metu pilkapių vietą saugoma kaip archeologijos vertybė.

1983 m. Trakų istorijos muziejus žvalgė Kauno marių dešiniajame krante, Kapitoniškėse, esančios žvyrduobės pakraščius, ištyrė 130 m2 plotą, rado XII-XIV a. sudegintų mirusiųjų kapų pėdsakų (vadovė - archeologė A. Bliujienė).

Į šiaurės rytus nuo pastarojo kapinyno 1993 m. archeologinės žvalgomosios ekspedicijos metu rasta senovės gyvenvietė, užimanti apie 200 m ilgio ir 100 m pločio teritoriją. Joje pastebėtas kultūrinis sluoksnis, rasta lipdytų puodų šukių brūkšniuotu ir lygiu paviršiumi, geležies šlako ir tinko gabalų.

Kapinyne ir senovės gyvenvietėje yra ir akmens amžiaus gyvenviečių pėdsakų. Rasta titnaginis peilis, nuoskalos, skeltės, skaldytinis.

Dvarvietėje į pietus nuo kapinyno surasta XVII a. koklių.

Legenda apie kaimo vardo kilmę

Legenda byloja, kad šioje vietoje kadaise buvo paskirtas žemės sklypas kažkokiam atsargos kapitonui. Nuo tada atsiradusį palivarką imta vadinti Kapitoniškėmis.

Istorija

Kapitoniškės palivarkas (2 sodybos, 21 gyventojas) paminėtas 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo medžiagoje. 1924 m. šis palivarkas buvo išparceliuotas. Jame buvo 105,08 ha žemės, priklausiusios Rusų Baltam Soborui (Kaune). Žemė paskirstyta dvylikai ūkininkų (didžiausio sklypo (11,58 ha) savininkas - P. Sadauskas), taip pat Rumšiškių miestelio ir Dovainonių III kaimo mažažemiams.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje Rumšiškių valsčiaus policininkai areštavo sovietinį aktyvistą Kazį Ulozą iš Kapitoniškių. 1943 m. rugsėjį policininkai areštavo šiame kaime besislapsčiusį Komunistų partijos narį poetą Povilą Preikšą (1910-1944), kuris netrukus buvo sušaudytas. 1943 m. priverstiniams darbams į Vokietiją buvo išvežtas P. Ulozas. 1948 m. žuvo partizanas P. Ulozas (slapyvardis Bevardis). 1947-1949 m. įkalinti 3 Ulozai. 1948-1949 m. ištremti 5 gyventojai.

1949 m. Rumšiškėse įkurtas kolūkis „Granitas“. Nestoję į kolūkį Kapitoniškių ūkininkai J. Ulozas ir M. Ulozas agitavo valstiečius prieš kolūkį, prieš jo valdybą.

1947 m. kaime buvo 10 sodybų, 50 gyventojų, 1977 m. - 13 šeimų (19 gyventojų), 2002 m. - 14 sodybų, 29 gyventojai.

Vietovardžiai

Rumšiškių pradžios mokyklos mokytojas Justinas Kalvaitis 1936 m. sausio mėnesį užrašė Kapitoniškių kaimo vietovardžius. Pateikėjas - Petras Ulozas, gimęs Rumšiškėse.

Kapitoniškė – kaimas, 9 kiemai. „Anksčiau buvo dvaras, dabar išdalintas naujakuriams”.

Kaladžių kelias – kelias. Kaimo šiaurinėje pusėje. „Kur dabar Dovainonių ir kiti kaimai buvo dideli miškai ir šiuo keliu veždavo medžius prie Nemuno plukdymui”.

Seilupis – upelis (revas), tekantis per kaimą iš pietryčių į šiaurės vakarus. „Įteka į Nemuną ten, kur kitoje pusėje yra Kampiškių bažnytkaimis”.

Šimtakelis – kelias iš Kapitoniškių kaimo į Kapitoniškių mišką.

Treibeliškė – naujakurio sklypas, apie 6 ha dydžio. Nemuno krantų pakalnė ties Kapitoniškių mišku.

Šaltiniai

  • Lietuvių kalbos instituto Vietovardžių kartoteka. Lietuvos žemės vardynas;

Literatūra

  • Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. - Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2001. - P. 212-213.

Asmeniniai įrankiai
Vardų sritys
Variantai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai
Nuorodos